Replika

Kreipčiausi „drauge“, tačiau atmintyje mitriai sučeža sovietinių laikraščių iškarpos. Sakyčiau  „Jūs“, bet toks kreipinys veikiau primena oficialumą nei šiltą pagarbą. Tenka pripažinti, jog nežinau, kam rašau, net nesu tikra, ar tai bus tikras laiškas. Esi chimera dviem galvomis ir mes negalime vienas kitu pasitikėti. Veikiausiai nei man, nei tau nepatiks tai, ką pasakysiu, tačiau žodžiai nenumaldomai dėliojasi į nerangius sakinius, tad klausykis.

Neseniai paskelbtas kvietimas teikti kūrinius Lietuvos fotomenininkų sąjungos (toliau – LFS) metraščiui „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien‚ 2012“, šįsyk sieksiančiam atspindėti „Lietuvių fotografijos mokyklos tradicijų tąsą ir naujų tendencijų įžvalgas“. Šypsaisi – kas čia keisto, leidinys solidus, skaičiuojantis ne pirmus metus. Gali būti tikras, kad sykį per metus užgriozdintose knygynų lentynose pastebėsi naują metraščio tomą, galbūt netgi lauki jo. Ir vis dėlto viena kvietime naujai atsiradusi (pernai panašios tikrai nebuvo) eilutė sukelia minčių uraganą. Sudarytojo pasakyta griežtai: pateikti nuotraukas gali tik LFS nariai. Nežinau, ar suprasi chaosą galvoje sukėlusį drugio sparnų mostą, tad pamėginsiu sutramdyti neramias mintis ir kalbėti nuosekliai.

Nieko nuostabaus, kad LFS metraštį turėtų sudaryti sąjungos narių fotografijos, su logika ar etika tikrai neprasilenkta. Ir vis dėlto subruzda klausimas, kodėl šiemet atsirado toks apribojimas. Galbūt jau bemaž etatiniu tapęs sudarytojas fotomenininkas Algimantas Aleksandravičius pervargo nuo mėgėjiškai bereikšmių vaizdelių gausos? Sunku patikėti, kad atsirastų tokių visa galva nepanirusių fotografijon, besilankančių LFS tinklalapyje, taranuojančių ilgus metus kurtą solidumo, o gal kartais net pasakytum  „meninės ekstravagancijos“ tvirtovę. Vargu ar jie apie metraštį išvis yra girdėję, nes laimingi turškiasi virtualių bendruomenių džiakuzėse ir vargo nemato. Bet va, panašu, kad po pastarojo itin jaunatviškai nuskambėjusio, nors gal ir kiek eklektiško, 2011-ųjų tomo kai kurie „sąjungiečiai“ ėmė nesmagiai kosčioti. Ne paslaptis, kad dėl požiūrių įvairovės ir naujų autorių gausos A. Aleksandravičiui nepavyko išvengti pylos.

Ko bijoma? Esu tikra, kad bent artimiausią dešimtmetį žiedus po kojomis klosime vis tiems patiems, laiko patikrintiems, autoriams. Neneigiu, jie verti savųjų žiedų ir žiedlapių, net ir šį  tekstą rašydama žvilgteliu į ant sienos kabantį fotomenininko Romualdo Rakausko, kuris dažnai patraukia per dantį jaunatvišką maksimalizmą, „Vakaro smuiką“. Problema ne ta, kad lietuviškosios fotografijos patriarchais tituluojamų autorių darbai būtų praradę aktualumą ar paveikumą. Bėda ta, kad prieš kelis dešimtmečius užlipusieji į šlovės olimpą teberymo prie iki momens ar gal net omens įsigręžusių vėliavų, tad naujiems užkariautojams nebelieka vietos.

Norėdama apsvarstyti kodėl, atsigręžiu į tamsoje gudriai mirkčiojantį nė kiek ne mažiau svarbų scenos veikėją – žiūrovą ir (šitai vis dažniau išdrįsta teatras) į jį nukreipiu žilpinantį žibintą. Paklausa diktuoja pasiūlą –  kalbu ne apie tai, kas kuriama, o apie tai, kas plačiausiai apkalbama ir rodoma. Norisi paklausti: kas yra dabartinis fotografijos žiūrovas? Koks jis? Ir svarbiausia – kiek reiklūs jo kriterijai sau ir kitiems? Jis nepatenkintas, kai vaizde nėra į ką pažiūrėti ar pamąstyti. Nelaimingas, jei reikia mąstyti ir pačiam spręsti pernelyg daug. Virkaujantis dėl nesuvokiamu srautu it krioklys ant galvos pasipylusių vaizdų gausos. Dažnas linkęs apsistoti ties darbais, kurie ne lėkšti, tačiau jau pažįstami, tokiais, apie kuriuos ilgainiui nusprendė, ką galvosiąs, kurie nereikalauja kankinamo irzulio iki akimirkos, kol nutvieks suvokimas. Žiūrovą apėmė tingulys ieškoti, nes juk tik savižudis tokiame vizualinės informacijos sraute sąmoningai paleis jį plukdantį rastą, tikėdamasis nusitverti bent kokio šakalio, nebūdamas tikras, kad toks pasitaikys. O jei ne? Tik kvailys rizikuoja skęsti. O jei koks ir ryšis, vargu bau puls įtikinėti kitus, kad metas paleidus rąstą dairytis naujų, trumpiau besimurkdančių sūkuriuose, ir iš jų imtis konstruoti plaustą.

Viena po kitos ant stalo gula knygos ir albumai, kalbantys apie sovietmečio lietuvišką fotografiją, korifėjų darbus, tačiau pamirštama, kad šie į olimpą kopė būdami jauni, pamirštama, kad dabar taip madingai į dienos šviesą traukiamuose archyvuose – senstelėjusios anuomet dar tik pirmuosius kūrybinius žingsnius žengiančiųjų fotografijos. Be abejonės, daug patogiau kalbėti apie procesą, kuris jau pasibaigęs, įkalintas laiko rėmuose, pastovus, nekintamas, statiškas. Vaizduotėje regiu skrodimą, žmonėms baltomis pirštinėmis kuičiant jau ramiai ant stalo gulintį kūną. Jie ramūs – šis tikrai nešoktels... Tuo tarpu retai kas drįsta painiotis į šiuolaikinių medijų velniavą, kur ir nelabasis koją išsisuktų (drąsiausias, ko gero, menotyrininkas Vytautas Michelkevičius). Vis dėlto būtent tokią analizę prilyginčiau diagnostikai arba stebėjimui. Žinoma, čia nėra nieko pastovaus, neįmanoma prieiti prie galutinių išvadų, išskirstyti autorius į reikšmingus ir tik probėgšmais švystelėjusius, apibendrinti, formalizuoti, kol mąstyti ir žiūrėti taps taip patogu, kad net maloniai sumurksime. Tačiau tai gyvas procesas, galintis įtraukti, nunešti ir paskandinti, kažkas, kas nėra lig galo susintetinta tingiai apsnūdusiam protui. Tai dabartis – vienintelis laikas, kuriame esame pakviesti dalyvauti.

Norėdamas būti pastebėtas, fotografas yra priverstas įsitraukti į vieną ar kitą grupę, prisiimti tam tikrą vaidmenį. Nepatogu pasidaro tik supratus, kad galiausiai lemiamą žodį taria socialumas, personažas. Neretai į įvairias sąjungas braunasi ne iš tiesų turintys, ką parodyti, o gebantys įtikinti kitus savo verte, siekiantys statuso, pripažinimo. Nenuostabu, kad LFS  vargiai sutiksi jaunų, ryškių autorių, pasižyminčių paveikia fotografija ir žvilgsnio aštrumu. Ne vienas drąsesnis fotografas ne tik atsisako tokios galimybės, bet net renkasi universalų slapyvardį, padėsiantį lengviau pritapti svetur ir savarankiškai nuirkluoti į auksinį saulėlydį. Ir kas čia keisto, kai pačios sąjungos nenoromis ima priminti nejudrius akmeninius monumentus. Reikėtų sukrėtimo, motyvacijos grandyti samanas nuo laiko patina padengtų stabų. Kaip sukurti kažką nauja? Kaip nesistumdant ir nesikeiksnojant pasidalyti skirtą vietą?

Mielas Drauge, tai per Tave aš negaliu užmigti, bet vos įžiebus šviesą mintys slepiasi vikrios lyg driežai. Tavo galvos akmeninės –  jau nebijai Gorgonės žvilgsnio. Nors galbūt jos į mus net nedirstelėta.