Balandis

Noriu pasidalyti mintimis apie tris* kauniečių knygas. Viena jų išėjo pernai, kitos dvi – užpernai. Šiuo atveju knygų pasirodymo laikas nėra svarbus – juk ir po šimto metų apie jas bus galima kalbėti kaip apie savitus reiškinius, dabartinės mūsų visuomenės gyvenimo atšvaitus.

Paniręs į naują poeto knygą, bandai suvokti, kokį pasaulio vaizdą kuria autorius. Dažniausiai įdomu tik tai, kuo siūlomas gyvenimo suvokimas skiriasi nuo kitų.

Taigi į kokį pasaulį patenkame atsivertę Vidmanto Elmiškio poezijos tomelį*?

Atrodo, jog  poetas gyvenimą suvokia logikos kirvio ritmu, kuris it nakties sargybinis budriai saugo, kad viltis nepatektų į tamsos pilį. Tvirtinti, jog būtent logika augina neviltį, būtų lengviausia. Pirmiausia tai ir šauna į galvą susipažįstant su Vidmanto Elmiškio eilėmis, tačiau apkaltinti logiką nevilties puoselėjimu įmanoma tik tokiu atveju, jeigu žmogus tenkinasi tradiciniu požiūriu, jog žmogaus laimę nulemia išorinis pasaulis, nepriklausantis nuo mūsų valios. Tuomet ir kyla noras kurti balades nevilčiai arba pasinerti į protingų minčių paiešką.

Tarkim, eilėraštis „Kaip gyvenimas kalbina mirtį“ (p.23): „Koks vienišas bebūčiau,/ tu – labiau.“ Suprask: mirtis vienišesnė už gyvenimą. Pats savaime šitas teiginys gražus, tačiau ar jis teisingas? Kone kiekvienas atsakytų skirtingai. Pats neparankiausias dalykas pasaulyje – kurti protingas sentencijas.

Atsivėrus platesniems horizontams, ta pati logika pagimdo visiškai kitokias išvadas. Įdomiausia, jog tai atsitinka tam pačiam žmogui – šiuo atveju Vidmantui Elmiškiui – eilėraštyje „Paryčių žuvelė didelėmis akimis“ (p.9). Poetas paprasčiausiai sugretina tris esybes: moterį, kuri loja šuns balsu, šunį, kalbantį moters balsu, ir moteriai kylantį klausimą: kuris iš mudviejų ilgiau gyvensime?  Toks trigubas sugretinimas leidžia skaitytojui  suvokti egzistenciją atsitraukus, iš toliau,  paprastam žemiškam reiškiniui suteikia kosminio reiškinio atspalvį, kuris, beje, slepia savyje ir šiek tiek ironijos.

  Didesnioji dalis Vidmanto Elmiškio poetikos remiasi būtent sugretinimais. Dar vienas autoriui būdingas sugretinimo pavyzdys, leidžiantis suvokti du skirtingus reiškinius kaip vienos būties atspalvius, – eilėraštis „Dvi pelenų saujos“ (p.26).: „...būna, sudega ir bažnyčios, ir viešnamiai“. Atrodo, nieko daugiau ir nereikia, tik sudėk juos greta, ir širdis prasiskleidžia, nustemba.

Arba štai kitas – „Įmink, avinėli, pėdą“ (p.10). Lygindamas įvairių patirčių moteris, poetas sakytum suglaudžia skirtingas egzistencijos būsenas, kurios susilietusios pagimdo naują, šviesesnę erdvę, ir tuomet logika tarytum išduoda pati save – pasaulio suvokimui ji tampa nereikalinga.

Tai, kaip poetas apibūdina būtį, tinka ir jo paties tekstams apibrėžti: „Griozdus buvimas, atplaišos skubros, - /klumpi, šliauži tarsi per ledą...“ (p.28). Tačiau griozdūs, kampuoti tekstai yra tik pasaulėjautos įrėminimas, lyg ir uždanga, už kurios slepiasi poeto esmė: „Mąstau apie dugną, o matosi – debesys.“ (p.45).

Antroje knygelės dalyje „Valandų sutartinė“ gausoka drastiškų vienatvės ir gėlos vaizdinių, kai „...nuo sausros žiaudrus snapas.../ir plunksnos rėžis per veidą/ kaip bergždžias laukimas...“ (p.39), prasiveržia nejaukios mintys apie mirtį „...ar metas pasišaukti vaikus ir kalbėti?“ (p.42). Tačiau net ir tokioje neigiamų jausmų jūroje prasiveržia tikroji Vidmanto Elmiškio prigimtis ar gal pasaulėjauta: jėga ir aistra, net jeigu jos ir dūžta kaip porcelianas, poeto pasaulyje yra lygiaverčiai veikėjai su mirtimi, ir būtent taip jis suvokia egzistenciją žemėje. Kada jis atsidūsta su krauju ir purvu, gimsta nauja gyvybė.   

Trečioje dalyje „Bateliai šampanui gerti“ rasime daugiau erotikos ir meilės posmų.

Net ir eilėraštis poetui atstoja mylimąją: „Pasibučiavome prieš tūkstantį metų,/ saldu – dabar.“ (p.52).

Vidmanto Elmiškio meilės lyrikoje persipina atvira aistra, erotika, sunkiai apibrėžiamas skaistus intymumas ir dramatiška meilės kasdienybė. Įdomu sekti visais šiais potyrių vingiais, tačiau šias padrikas mintis apie Vidmanto Elmiškio poeziją norėtųsi baigti būtent paties poeto žodžiais iš eilėraščio „Paskyrimas“ (p.73):“Neprisimenu,/ kodėl vėjas/ dvelkia/ šiurkščiau/ už mane./ Dabar esu tavo/ labiau už vėją...“. Jie puikiai apibūdina visą rinkinio dvasią.

                                              ***

Dabar ketinu probėgšmais paminėti dvi 2010 metais išleistas knygas. Tiesiog taip susiklostė – anksčiau nepasitaikė progos.

Romanas „Saulėgrįža“** – trečioji Linos Navickaitės knyga. Pirmoji – pasaka „Auksinis miestas“ (2000 m.), antroji – miniatiūrų ir eilėraščių rinkinys „Pražydinti vėją“ (2007 m.).

Nesu įsitikinęs, kad šitos mano pastabos teisingos, tačiau kartais neteisingos pastabos leidžia pasidaryti teisingas išvadas. Nors gali būti ir taip, kad apskritai neegzistuoja absoliučiai teisingų pastabų ir neklystančių išvadų – kas šią sekundę teisinga, jau kitą akimirką gali tapti absurdu ir nesąmone.

Vos tik pradėjęs skaityti romaną „Saulėgrįža“, iš karto suvoki - tapybiška kalba, metaforos, apibendrinimai, naujadarai – visa byloja apie nepaprastą autorės gebėjimą atsiskleisti per žodį. Neskubrus, dėmesingas pasakojimas su aiškiomis detalėmis nereikalauja veiksmo – jaučiama pulsuojanti esaties energija.

Akivaizdu, kad autorė yra pasmerkta būti rašytoja, jos pasaulėjauta plati ir apibendrinanti, nors, kalbant apie romaną „Saulėgrįža“, eršasi kitokia išvada– iš sunkiosios artilerijos apšaudomas vienišas vargšas zuikelis, kuris blaškosi pievoje. Nesuvokiama, kam reikalinga sunkioji minosvaidžių artilerija  ten, kur užtektų paprasčiausios strėlės. Netgi kyla įtarimas, jog vargšo zuikelio pievoje apskritai nėra –  artilerijos ugnis tarsi pliekia į vėjo šiurenimą.

Mano galva, tokio plataus masto ir mąstymo, tokios filosofinės – poetinės jausenos rašytoja turėtų neskubėdama regzti mažiausiai epopėją, maždaug kaip „Karas ir taika“ ar „Forsaitų saga.“ Arba Jameso Joyce‘o „Ulysses“. Tad šis palinkėjimas ateičiai.

Žinoma, būtų akivaizdi klaida tvirtinti,  kad Lina neįveikė šito romano užduoties, kurią pati sau ir išsikėlė. Knygą galima perskaityti ir suprasti, tačiau tenka pripažinti, kad romano audinys ir energija eikvojami ne pagal paskirtį.

Pagrindinės veikėjos Simonos blaškymasis ir paieškos akivaizdžiai prieštarauja teksto sodrumui ir autorės, o drauge ir Simonos pasaulėjautai. Jeigu vartotume medžioklės terminus, galėtume paklausti: kam šaudyti į stirną, kuri jau seniai aptvare, – juk dažnas teksto sakinys atskleidžia gilią sielos brandą, kurios Simona atrodytų dar tik ieško. Sakyčiau, Simona yra peraugusi pati save – širdis, sąmonė suvokia plačiau ir giliau, negu proto ir įpročių narvelyje tupintis paukštelis, kurį persekioja autorė. Tokios gilios sąmonės blezdingėlei narvas iš viso neegzistuoja.

Pagrindinė knygos siužetinė linija – prisiminimų traukimas iš užmaršties šulinių – romano pabaigoje lyg ir pasiteisina, tačiau pats atminties praradimo ir buvusio savo gyvenimo gaivinimo motyvas nenaujas, eksploatuojamas vos ne kas antrame Holivudo filme, ir todėl jau pats savaime truputį nervina.

Ir vis dėlto – kokia tai istorija, apie ką knyga? Prisiminimų ieškojimą tikriausiai reikėtų suvokti metaforiškai, kaip kelią į save. Baigiamieji knygos vaizdai Simonos dramą sakytum išplauna ir išsklaido, tačiau įspūdis toks, jog dramos nė nebuvo -  reikia manyti todėl, kad pačios autorės pasaulėjautoje dramos iš esmės nėra, bent jau žmonių santykių lygmeniu.

Egzistuoja nebent kosminės dramos sklaida, kuri per detales gaudžia it sferų muzika.

Kalbant sausa faktų kalba, istorija yra apie tai, kaip pagrindinė veikėja išsilaisvina, atsiskiria nuo pretenduojančių į ją vyrų, tačiau psichologiškai vyrai iš esmės yra neatskleisti, jie beveik identiški, yra tik neryškus jų atspindys Simonos sąmonėje, jos iš esmės netraukia nė vienas iš jų. Bent jau skaitytojui taip kartais atrodo. Simona ir negali giliai įklimpti į psichologinę priklausomybę, nes ji priklauso kitam – kosminiam jaunikiui. 

Be abejo, žmogui, ypač jaunam, svarbu pasirinkti tinkamą gyvenimo palydovą, šis pasirinkimas apskritai prilygsta pragarui, tačiau gyvenimo vingiai, kuriantys Simonai narvelio, iš kurio ji veržiasi, įspūdį, yra jos minčių, įpročių, prietarų apie gyvenimą išdavos: jos jausenoje narvo nėra, o mintyse – taip, ir būtent šitą konfliktą romanas ir rutulioja. Sąmoningai nesakau „sprendžia“, nes jos gelmėse tai jau seniai išspręsta. Kova vyksta būtent mintyse, o mintys iš esmės yra antrinės, skaitytojas tai jaučia, ir todėl konfliktas  praranda tikrosios dramos bruožus.  

Kita vertus, kūrinyje minimi veikėjai vyrai, taip pat ir Simonos tėvas, išlieka atmintyje, tačiau jie nepilnakraujai, kažkokie nuvertinti, antrarūšiai, nesinori jų užjausti.

O ir apskritai, kuriam galui spręsti problemas ir į jas atsakinėti? Tokiu veiksmu rašytojas ribotą sąmonę suplaka su tobulu pasaulio audiniu, ir atsitinka taip, kad  chaoso harmonija suyra. Geriau imti ir aprašinėti, kaip kiti (žemės gyventojai) bergždžiai kuria savuosius modelius. Tokių gebėjimų žmogus kaip Lina Navickaitė turėtų veikti nemąstydama, kaip čiukčis arba kazachas – ką matau, tą dainuoju. Tikiuosi jos balsą dar išgirsti. Ir ne kartą.

                                                        ***

Kitoks autorius yra Edmundas Janušaitis, iki pašaknių Žaliakalnio gyventojas, su savo 2010 metais išėjusiu romanu „Žaliakalnio brukas“***.

Vienu, sakyčiau, keistu požiūrio kampu jis labai dera kalbant apie Liną Navickaitę. Dera nederėdamas. Lina Navickaitė pasižymi gyvybingu ir sodriu teksto audiniu, filosofinėmis metaforomis, o  Edmundo Janušaičio romane „Žaliakalnio brukas“ viso to kaip tik ir nerasime.

Drįsčiau teigti, jog trumpas (92 psl.) Edmundo Janušaičio tekstas beveik nuogas, nuosekliai sekamų istorijų, siužetų vingių ten taip pat nėra, romanas susideda iš trumpučių novelyčių, kurios kaip bruknės veriamos apie ligoninės palatoje dėl hepatito dūsaujantį pagrindinį veikėją.

Nėra jokios prasmės imti ir atpasakoti romano siužetą. Jo ten ir nėra, jis tik nujaučiamas. Daug lengviau pasakyti, ko romane nėra, negu įvardinti tai, kas yra ir kodėl kūrinys apskritai vadinamas romanu.

Dabar apie tai, kodėl aš šitą romaną lyginu su Linos Navickaitės kūriniu.  Lina iš haubicos apšaudo vienintelį pievos kurmį, o Edmundas primityviu lanku pargriauna žemaitišką mešką. Kartais kaip „Tamsos valgytojo“ atveju.

Norisi kalbėti būtent apie trumputes jo novelytes – nors jose minimos prostitutės, girtuokliai ir kitos visuomenės padugnės, iš tikrųjų rupios realybės ten  neaptiksime, vien tik užuominas. Tačiau skaitydamas staiga suvoki, kad tie keliolika ar net keli sakiniai stebėtinu būdu sukuria poetinę nuotaiką.

Nors aprašomoji gyvenimiška medžiaga yra skaudi, skaitytojui išlieka lengvas ir šviesus įspūdis.

Edmundas nuo žemės pakelia vieną, daugiausia dvi gyvenimo smulkmenas, detales, užsideda jas ant skrybėlės ir kaip fakyras sukinėjasi apie savo kiemo šulinį. 

Tiesą sakant, stebina ir optimistinis požiūris į kiekvieną gyvenimo atvejį, tačiau akivaizdu, kad poezija gimsta ne dėl optimistinio požiūrio. Ji tiesiog atsiranda tuščioje vietoje, tuščioje erdvėje, ir lieka tik stebėtis, kokiu būdu tai atsitinka.

Žinoma, poezijos laipsnis, jeigu matuosime pagal Farenheito skalę, novelytėse yra skirtingas, daug kur norisi tekstą pratęsti, skaitytojui pritrūksta tikrosios prozos kvėpavimo, kai kur apskritai neaišku, apie ką kalbama: kirba įtarimas, kad autorius nelabai tiki savo gebėjimu kurti prozą.

O be reikalo. 

Kalbant apie kitus priekaištus, jie turėtų būti adresuoti ne autoriui, o redaktoriui. Labiausiai erzina primityviai suvokiama daugtaškių funkcija – jais baigiasi kone kiekvienas sakinys. 

Aš taip pat šį trumpą atsiliepimą ketinu baigti daugtaškiu: norisi tikėti, kad kiekviena nauja Edmundo knyga vis ryškiau atskleis ne tik jo poetinę, bet ir pasakotojo prigimtį.

*    Vidmantas Elmiškis. „9 užkimusios gerklės“, eilėraščiai. – „Kauko laiptai“, 2011

**  Lina Navickaitė. „Saulėgrįža“, romanas. – „Nemunas“, 2010.

*** Edmundas Janušaitis. „Žaliakalnio brukas“, romanas. – Kaunas, E.Janušaitis, 2010.