Spalis

Įspūdžiai iš XXI tarptautinio šokio festivalio „Aura“

Šokis ir muzika neatsiejami nuo seno. Nors ritmingi kūno judesiai (šokis) įmanomi ir tyloje, tačiau labiausiai siejami su muzika. Būtent muzikos ritmas ir charakteris dažniausiai lemia šokio žanrą ar konceptą. Tačiau šiais konceptualaus  postmodernizmo laikais daug kas, taip pat ir šokis, neretai įgauna naują prasmę. Tad natūraliai kyla klausimas: kas tas šiuolaikinis šokis ir koks jo ryšys su muzika? Ar ji vis dar būtinas šokio palydovas? Jei ne – ar gali šokis egzistuoti savarankiškai? Tokius pamąstymus sukėlė ir rugsėjo 21-25 dienomis praūžęs tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Aura“, pateikęs nemažą šokio spektaklių įvairovę. Jau vien per festivalio atidarymą publikos teismui buvo pristatytas tarptautinis bulgarų („Derida Dance“), vengrų („Pro progressione tanscabo“) ir Kauno šokio teatro „Aura“ projektas „V.A.G.“.

Atsakyti į šį klausimą iki galo tikriausiai neįmanoma. Vis dėlto lieka aišku, jog šiokia tokia šokio subordinacija muzikos atžvilgiu akivaizdi. Mat nė vienas „Auros“ festivalio spektaklis neapsiėjo be muzikos, tačiau nebūtinai šokis atspindėjo muziką, ir atvirkščiai – kartais muzika buvo interpretuojama veikiau kaip spektaklio veiksmo, nei judesių išraiškos palydovas arba tiesiog kaip nepriklausomas reiškinys, scenoje vykstantis lygiagrečiai su šokiu. Pavyzdžiui, italų trupės Compagnia Zappalà Danza rodytame spektaklyje „Instrumentas 1” demonstruojamas vyriškas kūnas  tapo isntrumentu, tad koncentruotasi būtent į jį. (Beje, prie grynojo šokio grįžta ir Bulgarijos trupės „Compagnie Thor“ spektaklyje „Mano mylimiesiems“). Tačiau svarbi buvo ir muzika, skambėjusi gyvai (išskyrus trumpus įrašo intarpus) – Puccio Castrogiovanni grojo dambreliu. Iš šio mažyčio, iš pirmo žvilgsnio nuobodaus instrumento išspausta išties nemažai – dinamiškas ir ritmiškas kūrinys. Ir nors spektaklio anotacijoje teigiama, jog „Instrumento 1” režisierius Roberto Zappalà spektaklyje tiria kūno ryšį su garsu, ryšio būta šiek tiek kitokio, ne tokio akivaizdaus ir ne iliustratyvaus: Compagnia Zappalà Danza pasirodymas nebuvo tradicinė šokio ir muzikos sintezė, veikiau konceptualus šių dviejų meno rūšių ryšys. Šiaip ar taip, simbiozinis ryšys buvo akivaizdus - muzika ir ritmas kone viso spektaklio metu lydėjo šokį.

Kitaip muzika traktuota lenkų Harakiri Farmers spektaklyje „Optimisto testamentas“. Įdomu, kad jame skambėjo ne tik įrašai, bet ir gyvai pačių šokėjų-aktorių atliekama muzika – jie grojo gitara, sintezatoriumi, būgnais, dainavo. Tačiau tai buvo muzikos intarpai, įkomponuoti į spektaklio veiksmą, neretai sustiprinantys absurdiškumą ir sarkazmą. Paties šokio interpretacija labiau priminė jausmų ir vidinių išgyvenimų išraišką judesiais, nei tradiciškai įsivaizduojamą šokį, pasižymintį simetrija ir ritmingumu. Apskritai „Optimisto testamentas“ buvo keistokas spektaklis, ryškiais kostiumais ir tiesmukišku absurdu išsiskyręs iš kitų, šiemet rodytų „Auroje“. Ir nors jo atlikėjai pademonstravo puikią fizinę formą, keblu būtų šį spektaklį vadinti šokio spektakliu. Veikiau tai buvo dramos spektaklis su visavertiškai įteisintu šokiu ir muzika, kurie čia funkcionavo  atskirai, tarsi sudedamosios spektaklio dalys.

Itin konceptualiai šokį ir muziką bandyta sieti lietuvių šokio trupės „Žuvies akis“ spektaklyje „Paikos mergaitės maldos“. Tačiau šiame spektaklyje aptikti akivaizdesnį muzikos ir šokio ryšį buvo sunkoka – tiesą sakant, jis ir liko tik koncepto pavidalu. Šiame kūrinyje sunkiai siejosi daugelis elementų – ne itin pagrįstai naudojami ištekliai (kardai, rogės), regis, tik puošė sceną. Nelabai buvo išplėtota ir choreografija – visas spektaklis atrodė kaip ilgas apšilimas prieš veiksmą. Tad, ko gero, muzika čia turėjo atlikti tam tikrą funkciją, tačiau šis kūrėjų sumanymas taip ir liko neįgyvendintas.

Vienas iš nedaugelio pasirodymų, kuriame visai neskambėjo gyvai atliekama muzika, buvo vengrų kūrėjų Ferenco Fehério ir Ákos Dózsa spektaklis „Tao te“. Beje, tai tikriausiai buvo vienintelis spektaklis, kuriame į pirmą planą buvo iškeltas šokis. Beje,  Ferencas Fehéris – vienas iš spektaklio autorių, taip pat ir šokėjų – nėra baigęs jokių choreografijos mokslų. Tad tikriausiai todėl „Tao te“ buvo bene vienintelis kūrinys, išvengęs akademizmo – aiškiai buvo pastebima gatvės šokių įtaka, įdomiai derinama su Rytų kovos menų elementais. Būtent tuo labiausiai šis spektaklis ir žavėjo – dėmesys nesunkiai koncentravosi į du simpatiškus vengrus, kurie demonstravo įdomiai sumišusius visokio pobūdžio šokių elementus, palikdami nuošalyje taip šiais postmodernizmo laikais šiuolaikiniame mene vertinamą konceptą. Minimalios dekoracijos buvo panaudotos išties pagrįstai, jos nenukreipė dėmesio nuo paties šokio. Tad pažiūrėjus šį spektaklį tiesiog natūraliai į galvą ėmė brautis seniai kažkieno pasakyta mintis, jog genialumas slypi paprastume. Be to, galima teigti, jog „Tao te“ skambėjusi muzika tiesiog tarnavo šokiui, nekeldama jokių daugiaprasmių minčių.

Bene pats įdomiausias, neįprasčiausias ir įspūdingiausias visų „Auros“ festivalyje matytų spektaklių buvo izraeliečių Yossi Bergo ir Odedo Grafo spektaklis „Pasiklydęs žvėris“ – šiuolaikinio šokio gerbėjų ilgai lauktas ir aptarinėtas. Pirmiausia įdomi jo iškelta idėja – kvestionuojami stereotipai, klišės, kultūrų skirtumai. „Pasiklydęs žvėris“ – tai žmogaus viduje pasiklydęs personažas, bandantis atrasti savo tapatybę. Tad ir bene pagrindiniu spektaklio išraiškos elementu tapo atlikėjų dėvimos arba nusiimamos kaukės bei tekstai,  derinami su išraiškingais kūno judesiais. Muzika šiuo atveju atliko pagalbinę funkciją – gelbėjo įprasminant ir iliustruojant tam tikras idėjas.

Grįžtant prie pirminio klausimo – ar šokis ir muzika vis dar sudaro sintezę, pastebime, jog šiuolaikinis šokis tampa nuo jos nepriklausomas. Nors visi matyti spektakliai labai skirtingi tiek šokio technikos ir stiliaus, tiek koncepto atžvilgiu, vis dėlto dauguma jų koncentruojamasi tik į judesius, o muzika egzistuoja savarankiškai – ji tampa spektaklio koncepcijos dalimi, papildančia šokį, bet ne koegzistuojančia su juo.  Tačiau tai nereiškia, jog muzikai šokio spektakliuose buvo skiriama mažai dėmesio. Pavyzdžiui, „Auros“ šokio teatro spektakliui „Medėjos“ muziką specialiai kūrė kompozitorius Antanas Jasenka, o vokalinę Medėjos partiją atliko sopranas Skaidra Jančaitė.   Džiugina ir faktas, jog šokio spektakliuose neapsiribojama vien tik muzikos įrašais – gyva muzika skambėjo ir „Harakiri farmers“ spektaklyje „Optimisto dienoraštis“, ir Yossi Bergo ir Odedo Grafo „Pasiklydęs žvėris“, Compagnia Zappalà Danza „Instrumentas Nr. 1”. T.