Lapkritis

Lapkričio 15 d. Kaune, VDU galerijoje „101“ buvo atidaryta personalinė Židrijos Janušaitės paroda „Laisvas erdvės žaismas“. Paroda veiks iki gruodžio 2 d.

Jau parodos anotacijoje dailininkė žiūrovus įspėja, kad prasmės ieškojimas jos kūriniuose nėra būtinas. Svarbiau – patirti būseną, kurią ji pasirinko ir kaip parodos pavadinimą – laisvą erdvės žaismą. O erdvė ir detalės išties „žaidžia“, nes galerija apšviesta taip, kad atrodo padalyta į dvi kontrastuojančias dalis – viena išilginė dalis ryškiai apšviesta, sterili, paveikslai visiškai vizualiai atidengiami žiūrovui, o kita galerijos pusė pritemdyta, intymi, joje vienintelis apšvietimo šaltinis yra į kūrinius sufokusuota projektorių šviesa. Tiesa, vėliau parodą žadantys aplankyti meno mėgėjai nebeturės galimybės išvysti šio pirminio parodos vaizdo, kuris buvo demonstruojamas atidarymo metu. Nors projektoriai nebus naudojami visą eksponavimo laiką dėl techninių kliūčių, bet žiūrovui atsivers, kaip teigė pati autorė, kiti kūrinių ir erdvės sluoksniai, leidžiantys erdvės žaismą unikaliai išgyventi dar kartą. Išjungus projektorius ir tolygiai apšvietus galerijos erdvę, atsivers vienalytė erdvė, kelianti meditatyvias nuotaikas.

Ekspoziciją sudaro aštuonios drobės. Trys iš jų yra interaktyvios – tapybą papildo vaizdo instaliacijos, projektuojamos tiesiai ant paveikslų. Autorė net per paveikslų matmenis kuria dinamiško žaismo erdvėje efektą, nes kiekviena drobė yra skirtingo dydžio. O abstrakti, nuosaikių spalvų ir ištirpusių formų tapyba, supriešinta su nestandartiniu galerijos erdvės apšvietimu bei nevienodų dydžių kūriniais, kelia kamerinės, savotišką metafiziką spinduliuojančios erdvės įspūdį. Jį dar labiau sustiprina nespalvotos projekcijos, primenančios mirgančias, vos pastebimai besikeičiančias ir išblukusias rentgeno nuotraukas.

Savo parodos anotaciją Ž. Janušaitė pradeda tokiais žodžiais: „99% atomo yra tuščia erdvė.“ Paskui dėstoma kita objektyviojo pasaulio statistika, pabrėžianti subatominių dalelių, iš kurių sudarytas visas mus supantis pasaulis, nestabilumą ir trumpalaikiškumą. Tai ne tik sausi moksliniai duomenys, bet ir per faktus išreikšta pagrindinė parodos mintis – noras parodyti ir priversti žiūrovą pajusti tą visur ir visada mus supančią tuštumą, pripildytą dinamiškų ir trumpalaikių subatomų.

Iš viso Ž.Janušaitei svarbu kitimo, judėjimo idėja ne tik smulkiausių dalelių lygmenyje, bet ir išoriškai kintančioje aplinkoje. Per parodos atidarymą buvo nemažai kalbėta apie stingstančių ir džiūvančių dažų ant drobės judėjimą, traukimąsi. Nors vizualiai šis procesas nėra taip paprastai pastebimas, bet iškyla ne tik erdvės, bet ir laiko dimensija, nes paveikslo erdvė kinta laike. Ankstesnėje dailininkės parodoje „Susitikimai“ 2010 metais projekcijos ypač išryškino šią idėją, kadangi autorė filmavo šviesos kaitą ant savo drobių bei apšvietimo pokyčius ant savęs, stebinčios tas drobes. Toks konceptualus žingsnis iškelia erdvės ir laiko kitimo svarbą. Todėl nieko nėra statiška, o darbai kaskart gali būti suvokiami kitaip.

Autorė laikosi principo „su ugnimi kovoti ugnimi“, nes į ryškiaspalvį, varginamai spartų gyvenimą įterpia savo iš pažiūros ramius kūrinius, kurie atspindi intensyvų atomų judėjimą – abstrakcijos sudaro viską apimančios audros įspūdį, bet šis per nuosaikius atspalvius ir potėpius formuojamas judėjimas yra ne išorinis, o vidinis ir apskritai pamatinis tiek žmogaus kūne, tiek jį supančiuose daiktuose.

Autorė, atsisakydama vaizduoti daiktišką pasaulį ir akcentuodama nuolat žmogų supančią erdvę bei materijos menkumą, veda žiūrovą metafizinių apmąstymų link. Tokia tapyba šiek tiek primena amerikiečio Marko Rothko spalvos lauko tapybą – nors skiriasi dailininkų naudojamas koloritas, bet potėpiai ir pustonių žaismė kuria gelmės įspūdį, veikia žiūrovą emociškai, kuria specifinę nuotaiką.  Ž. Janušaitės darbai kelia asociacijas ir su lietuvių modernisto Algimanto Švėgždos vėlyvaisiais kūriniais, kuriuose beveik išnyksta daiktiškumas, o žiūrovui atsiveria bekraštės, jautriai ištapytos erdvių gelmės.

Taigi matome, jog Ž. Janušaitė savo tapyboje, kurdama meditatyvias nuotaikas, atskleidžia universalius meninius siekius moderniomis, neišsemtomis ir Lietuvoje retomis  priemonėmis. Ir visa tai paįvairina savitu meniniu sprendimu ant drobės projektuoti vaizdą.