Lapkritis

„Paauglystėje susižavėjau kinu. Labai patiko juodai baltos moterys su cigaretėmis lūpose“, – sako nuo savo pirmosios knygos viršelio lyg iš kino filmo žvelgdama juodai balta Jurga Tumasonytė su cigarete lūpose. Galbūt todėl trumposios prozos knygoje „Dirbtinė muselė“* netrūksta ryškių vaizdų, cigarečių ir moterų. Visokių moterų – jaunų, senų, paliktų, mirštančių, su katėmis ir be kačių, laikomų vietoj šunelio ar virstančių anakondomis, gimusių, negimusių, marinuotų stiklainėliuose...

Šiemet Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje šviesą išvydo pirmasis J.Tumasonytės kūdikis minkštu viršeliu. Šis kūdikis jau vien savo išvaizda (Aistės Jūrės ryškiai rožinis koliažas) rėkia apie tai, kad jis yra kitoks – (su/de)konstruotas taip tyčia.

Ši trumpoji proza – tai šiek tiek panašios, bet ir truputį skirtingos istorijos, neretai absurdiškos, keistos, neįprastos ar postmodernios. Autorė eksperimentuoja svyruodama tarp sąmonės ir (pa/ne)sąmonės, nevengia piešti siurrealistinių vaizdinių, o kartais visai priartėja prie absurdo teatro.

Savo trumpuose vaizdeliuose J.Tumasonytė parodo, kuo šiandien gyvena žmonės, ir atskleidžia pagrindinius šiuolaikinės visuomenės negalavimus – vertybių krizę, susvetimėjimą, pagarbos ir sąmonės trūkumą. Tačiau autorė nesiima atvirai teisti, moralizuoti, aiškinti, kaip reikėtų gyventi, o prasiveržiančią socialinę kritiką apkloja nuosekliu pasakojimu iš pirmojo asmens lūpų.

Skaityti šias istorijas – nenuobodu, jei skaitai ne visas iš karto. Kiekvienoje jų skaitytojas įleidžiamas į vidų – į intymią, paprastai vos keletui žmonių priklausančią erdvę, kurioje gali justi tarpusavio įtampą, santykius, požiūrius, o kartais – negali justi nieko. Autorė vedžioja skaitytoją savo istorijų labirintais ir neretai palieka aklagatvyje, pateikdama kokį nors siurrealistinį vaizdinį arba supindama istorijos galus, kaip koks Alain Robbe-Grillet savo „Labirinte“. Istorijas J.Tumasonytė dėlioja nuosekliai – trumpais, paprastais, neperkrautais sakiniais, nevengdama šnekamosios kalbos, keiksmažodžių.

Lengva pastebėti, kad po šiais tekstais slepiasi gausybė kitų tekstų. Apie kai kuriuos iš jų užsimenama garsiai, apie kitus – nutylima, tačiau jie patys iškyla į paviršių, pranešdami apie savo įtaką jaunai autorei. Tokių įtakų tikriausiai neišvengia nė vienas, jaunas ar senas, naujas kūrėjas.

J.Tumasonytės žodis itin vaizdingas, skaitydamas istorijas kartais pasijunti lyg žiūrėtum kino filmą  Kanų festivalyje. Tai įtraukia. Tačiau šioje prozoje vis dėlto yra nemažai neigiamo krūvio, todėl vartoti dideliais kiekiais – nepatartina.

Problema, su kuria galite susidurti skaitydami daug trumposios prozos iš karto, – supanašėjantys personažai ir jų gyvenimai. Kai skaitai viską nuosekliai, galiausiai ima darytis nuobodoka. Todėl norint išsaugoti skaitymo malonumą, skaityti reikia įdėmiai ir po truputį. Tokiu būdu jūsų akis užlies Jurgos kuriami vaizdai ir paslaptingi jos nestandartinės prozos klodai atsivers po jūsų kojomis.

Ši knyga patiks tiems, kuriems patiko ankstyvoji Jurgos Ivanauskaitės kūryba – būtent šią rašytoją ir jos prozą man primena J.Tumasonytė. Patiks tiems, kurie nesibjauri postmodernistiniais eksperimentais ir siurrealistinėmis apraiškomis.

Nepatiks tiems, kuriuos piktina, kai knygose kalbama apie abortus bei mirtį, daug rūkoma, keikiamasi ir mėgstama išgerti iš per didelio neturėjimo ką veikti. Veikiausiai nepatiks ir tiems, kurie stengiasi suvokti tik tiesiogines žodžių reikšmes.

O man ši proza labai patiko. Šypsojausi, liūdėjau, stebėjausi ir pykau, o tuo tarpu knygoje pitbulis noriai iškando tėvui skruostą.

Verdiktas?

Išteisinta.

___________________

* Jurga Tumasonytė. „Dirbtinė muselė“: trumpoji proza. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2011.