Gruodis

„Smalsumas išbandyti kažką naujo yra mano kūrybos varomoji jėga“, - šie žodžiai geriausiai apibūdina tekstilininkę Zinaidą Dargienę. Tiesa, šiuos žodžius autorė ištarė pati, pristatinėdama savo parodą „Sapnų pagimdyti – aborigenai“. Ši paroda duris atveria trečiadienį, gruodžio 21 d., Kauno galerijoje „Meno parkas“.

„Smalsumas, smalsumas, smalsumas, noras pažinti ir pamatyti visą pasaulį“, - tai žodžiai, kurie kartojosi viso pokalbio su šia menininke metu. Apkeliavusi ne vieną šalį, pažinusi ne vieną kultūrą, šiandien su susižavėjimu ji pasakoja apie Australiją ir joje gyvenančius aborigenus. Z. Dargienę  domina iš amžių užsilikę senųjų kultūrų šaltiniai, kurie šiandien dar gyvi ir dar gaivina žmonijos dvasią.

2010 metais Z.Dargienė tris mėnesius keliavo po Australiją: lankėsi muziejuose, galerijose, aborigenų festivaliuose, mugėse. Filmavo, fotografavo. Kaip pati autorė teigia, dar kartą įsitikino, jog žmonijos kultūros reiškiniuose yra daugybė bendrų simbolių, prasminių ženklų. Parodoje „Sapnų pagimdyti – aborigenai“ menininkė pabandė perteikti bendrus indoeuropiečių ir aborigenų mitologinius motyvus, panaudodama aborigenų stilistiką, per savo asmeninį matymą.

Prieš parodos atidarymą apie kūrybinį kelią, nepažintų kultūrų mūzas, svečiuose šalyse atrastą įkvėpimą kalbamės su moderniosios lietuvių tekstilės pradininke Zinaida Dargiene.

Šiandien tekstilė išgyvena, regis, tikrą aukso amžių. Apie ją daug kalbama, rašoma, Kauno tekstilės bienalė susilaukia vis didesnio populiarumo. Galima spėti, jog tuo metu, šešiasdešimtaisiais, kai Jūs rinkotės studijų formą, šis žanras nebuvo toks populiarus.

Iš tikrųjų tekstilę pasirinkau atsitiktinai. Iš Mažeikių atvažiavusi nieko neišmaniau apie menus. Žinojau, tik jog noriu piešti. Apie žanrus, technikas nebuvo kilusi nė mintis, visa tai buvo labai tolima ir neaišku. Atvykusi į Taikomosios dailės mokyklą buvau supažindinta su galimybėmis: buvo tekstilės, medžio, pedagoginis ir kt. skyriai. Man, kaip mergaitei, patarė pasirinkti tekstilę. Tai ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl pasirinkau būtent tokį žanrą. Siūlai, audimas – nepasakyčiau, jog tai buvo mano pašaukimas. Man viskas buvo ir vis dar yra įdomu. O tuo metu, tik pradėjus dirbti, tai buvo nauja, neišbandyta, dėl to ir įdomi sritis. Vėliau, kuomet susipažinau su visomis galimybėmis, perpratau techniką, supratau, kad man to yra tiesiog per maža. Kaip tik tuo metu buvo virsmo metas: tekstilė atgimė, vėl visiems pasidarė įdomi. Lenkijoje apie 1960 metus dailininkės pačios pradėjo austi gobelenus. Neturėdamos įgūdžių, neišmanančios techninių plonybių, jos audė, bandė, žiūrėjo. To proceso metu atrado, jog ir visi kreivumai, nelygumai, iškilimai yra įdomūs. Galima iš to daryti meną – atskleisti gobeleno charakterį. Tai buvo nauja. Aš visus tuos lenkiškus žurnalus, kuriuos tais laikais galėjome gauti, gaudžiau ir žiūrėjau, kas ir kaip vyksta, kokia kryptimi judama. Tekstilė yra be galo įdomi ir šiandien man ji įdomesnė už tapybą.

Kaip manote, kaip būtų pasisukęs Jūsų gyvenimas, jeigu tuomet būtumėte pasukusi kitu keliu?

Manau, jog nieko ypatinga nebūtų nutikę – gyvenimas susideda ne tik iš meno problemų, šalia dar yra buitis, socialinis gyvenimas. Moteris šeimoje pirmiausia turi atlikti pareigas – mamos, žmonos… Man visą laiką dirbant buities darbus – verdant, plaunant, skalbiant – galvoje sukasi visai kitokios mintys: ką ir kaip kursiu, kaip įgyvendinsiu. Toks gyvenimas. Manau, jog vis tiek būčiau pasukusi tapytojos ar grafikės keliu – tai visai nesvarbu. Tik būtų kitos technikos, kitas žanras.

Esate iš tų menininkių, kurios visą savo gyvenimą paskiria eksperimentui, neapsiriboja viena išmokta technika, įprasta forma. Šis noras išbandyti ką nors nauja visą laiką yra kartu su Jumis?

Yra. Visą laiką yra. Nors aš prie tekstilės jau prisirišau: save prijaukinau. Pati savo galimybes šiame žanre atrandu vis iš naujo.

Galima teigti, jog esate Kauno tekstilės bienalės krikštamotė. Kaip vertinate jaunųjų kūrėjų darbus, kurie pristatomi šio festivalio metu?

Šiuolaikinė tekstilė man yra be galo įdomi. Jaunieji kūrėjai suranda savo individualias technikas, jos nematytos, negirdėtos, įdomios ne tik Lietuvai, bet ir Europai. Jaunimas spendžia savas problemas, aktualias šiam laikmečiui. Vienos priimtinos, įdomios, kitos nelabai. Mane asmeniškai mažiausiai domina autoriai, kurie sureikšmina personą, individualybę. Aš – asmenybė. Savo darbuose jie rodo save – man tai yra nepriimtina, svetima.  Kitas dalykas, man ir nėra įdomu, ką atskiras asmuo veikia.  Jis yra toks siauras, individualus. Man įdomesnės apibendrintos išvados, visuotinumas. Manau, jog ši tendencija, gilintis tik į save – mūsų laikmečio neigiamas bruožas. Mes per daug užsidarę, per mažai visuomeniški, per daug pykstamiems, riejamiems. Kiekvienas nori įrodyti, jog jis yra teisus ir nenori girdėti, ką sako kiti. Man tai svetima.

Vis dažniau patys menininkai kalba apie tai, jog šiuolaikiniame mene yra labai daug destrukcijos.

Taip, ir aš ją matau. Ją gimdo ta pati situacija, kuomet kiekvienas galvoja apie save ir ignoruoja sociumą. Sutinku, jog bet koks keisčiausias poelgis turi teisę egzistuoti, niekas negali uždrausti daryti vieno ar kito. Šiuolaikiniame mene nebesvarbu forma – karūnuojama nauja idėja, svarbiausia tampa naujumas. Kaip tai išreikšti – jau tavo reikalas: užrašyti, ištėkšti, aprašyti ar pabraukti liniją. Man neįdomu. Kodėl turėčiau eiti į galeriją ir skaityti aprašus arba žiūrėti į vieną liniją? Aprašų, naujų minčių, idėjų randu knygose, dėl vienos linijos nesivarginsiu ir neisiu į parodą. Ką man tai duos? 

Viename iš savo interviu esate išsakiusi labai įdomią mintį: „Dažnai vyksta kaupimas dėl kaupimo. Kuo turtingesnis muziejus, tuo pilnesnės jo saugyklos, ir vis didesnės dalies čia esančių turtų nebemato tie, kuriems jie skirti. Todėl man visai nesvarbus tolesnis mano sukurtų darbų likimas“.

Šita mintis man atėjo tuomet, kai vienu metu iš Europos pasipylė įvairūs veikėjai, kurie neva darydavo įvairias meno kūrinių apžvalgas, nors iš tikro tik pelnėsi. Nebeliko autorinių sutarčių. Anksčiau padarei darbą ir žinojai, jog tu su tuo kūriniu dalyvausi parodoje. Visa tai dingo. Atsirado erdvė. Man atrodo, jog visas pasaulis yra perpildytas menais. Meno kūrinių nebėra kur dėti. Man kurti norisi, bet po to, kai paroda pasibaigs, man nesvarbu. Žinoma, idealiausias variantas būtų, jeigu tie darbai pasiektų namus. Žmonės įsigytų. Juk kiekviena mintis yra tarsi vaikas. Darbas yra tik tos minties realizavimas. Gali labiau pasisekti, gali mažiau pasisekti. Tai gali pamatyti tik parodos metu, kuomet atsitrauki ir  įvertini visumą. Dar nežinau, kaip atrodys ir ši paroda. Pamatysime, kai atidarysiu.

Dalis lietuvių menininkų, remiantis postkolonializmo teorija, vis dar besisielojantys dėl praeities, ieško simbolinių tautos identifikacijos priemonių ir jomis kompensuoja ilgą laiką gniaužtą tautinį mentalitetą. Tuo tarpu Jūs elgiatės visiškai priešingai – mūzos Jus aplanko svečiose šalyse, analizuojant svetimą kultūrą. 

Tokia jau aš esu. Labai smalsi. Kitą kartą net ir visai neprotingas tas smalsumas. Viskas įdomu, viską norisi pabandyti. Aš neužsidarau savo erdvėje, aš vis dar esu ištroškusi naujovių. Vis dar. Aš visą gyvenimą tik iš nuotrupų galėjau rinktis informaciją apie pasaulį – visai ne taip viską įsivaizdavau. Kol nemačiau likusio pasaulio, man atrodė, jog mes gyvename labai baisioje aplinkoje, sistemoje, o pasaulis už sienos yra tobulas.

Ar jums nesinorėjo  identifikuoti save kaip lietuvę, kalbėti apie savo šaknis, kultūrą, jos prigimtį pirmaisiais Nepriklausomybės metais, kuomet tik atsirado galimybė save pristatyti Vakarų pasauliui?

Ne, man tokio poreikio nebuvo. Nors tiesą sakant, kai tik atsivėrė galimybės dalyvauti parodose su kitokiais darbais, pasąmoninis noras kalbėti apie lietuviškumą, matyt, buvo. Kilo noras panaudoti lietuvių liaudies grafikos stilistiką – padariau didelį šilkografijos darbą, pavadinimu „Istorija“. Ten sudėjau visą lietuvių liaudies šilkografijos stilistiką, tačiau tai buvo nesąmoningas mano troškimas. Paskui atėjo laikotarpis, kai nieko nebereikėjo. Tuomet išvažiavau į pirmą kelionę: man buvo įdomi Kanada, vėliau aplankiau Ameriką, Meksiką, Izraelį, Australiją, kitas šalis. Ko žmogus trokšta, tą jisai ir randa. Mintis įgauna pavidalą, ji formuoja mūsų gyvenimus. Prieš keletą metų pamatyta paroda Izraelyje, Tel Avivo dailės muziejuje, padarė nepaprastą įspūdį. Geometrinių formų, spalvų dermė, dekoratyvumas kalbėjo apie man nežinomą meno filosofiją. Tai buvo Australijos aborigenų tapyba. Nepasakyčiau, jog tie darbai buvo visi labai ryškūs: spalviniai sprendimai buvo labai įdomūs, išlaikyti, skoningi. Temos darbuose skleidėsi per aiškiai pasikartojančias formas – jų ženklus, rašmenis. Mane tai be galo sudomino. Po kelių metų nuvykau į Australiją. Bendravau su aborigenais, bandžiau pažinti jų kultūrą, meną. Nepaisant to, jog jie neapsaugoti nuo civilizacijos žabangų, yra jautrūs bei pažeidžiami – jų kultūra labai sena ir vis dar gyva. Jokia žemės civilizacija jiems neprilygsta.

Galima teigti, jog paroda „Sapnų pagimdyti – aborigenai“ – tai Jūsų savita šios savitos kultūros interpretacija?

Taip, būtent. Iš tikrųjų sėdžiu prie savo darbų ir matau, jog jie turi lietuviško prieskonio. Pagalvoju: štai lietuviškas kampelis. Bet aš prisimenu jų stilistiką, žinau jų ženklus ir bandau kalbėti tarsi pati būčiau aborigenas. Nors tai nėra aborigeno kalba. Man įdomu pažinti kultūrą, analizuoti save, kaip aš ją priimu, suvokiu. Šioje parodoje svarbu mitologija – iš kur save aborigenai kildina. Jie kildina save iš sapnų: aborigenai ateina iš sapnų ir į juos sugrįžta, jie neturi vieno dievo. Aborigenai meldžiasi savo protėviams, sukūrusiems Žemę. Įdomu yra tai, jog analizuodama kultūras, pastebėjau, jog yra nemažai simbolių, metaforų, kurios gyvos visose kultūrose. Pavyzdžiui, pasaulio sukūrimo, gimimo-mirties, žmogaus-gamtos santykis, protėvių kultas, žemėje vykusių kataklizmų atgarsiai. Tokius simbolius ir jų reikšmes ypač įdomu analizuoti.

Kas Jums yra svarbiausia, siekiant atskleisti vienos ar kitos kultūros interpretaciją: spalva, forma, technika?

Daugiausiai dėmesio kreipiu į pačią mintį. Noriu perduoti mintį. Kai buvau Meksikoje, domėjausi tais darbais, kurie yra reikalingi dabarčiai, gyvena gyvenimą dabar. Liaudies meno darbai yra gyvi jų buityje: jie audžia, daro namų apyvokos daiktus, gėles, lėles. Šiuolaikinis liaudies menas yra naudojamas, jis yra gyvas. Taip pat yra ir Australijoje: mačiau kaip šiuolaikiniai dailininkai naudoja aborigenų meno motyvus, stilistiką, jų spalvas. Jis nemirė.

Kodėl lietuvių kūrėjai nori būti itin pasaulietiški, analizuoja kitas kultūras, tarsi pamiršdami, jog vienas didžiausių lobių gali būti ir mūsų kultūros šaknys? Gal tam įtakos turėjo dažnai minimas lietuviams būdingas nepilnavertiškumo kompleksas?

Daugelį jaunų žmonių veikia jų aplinka ir jie kuria tai, kaip juos ji veikia. Tai yra natūralu. Jie nori būti pasaulio piliečiais. Man dabar norisi gilintis į šaknis, noriu suvokti įvairių kultūrų prigimtį, sužinoti daugiau apie jų šaknis. Nepilnavertiškumo kompleksas yra labai skaudi tema. Jis reiškiasi ne tik mene, bet ir kasdienybėje. Sakyčiau, jog tai yra didelė nelaimė. Nepilnavertiškumo bruožas lietuvių charakteryje yra, dažnai pasireiškia. Kitų šalių žmonės yra laisvesni. Aš ir pati tą jausmą jaučiu savyje. Manau, jog lietuvių pasąmonėje šis bruožas atsirado per šimtmečius. Tai yra mūsų istorinė patirtis.

Kokie Jūsų ateities planai? Kokius maršrutus mintyse braižote?

Kai turi planų ir norų kažką padaryti, laikas greitai tirpsta, o darbai nejuda taip greitai, kaip norėtum. Tuomet nerimauji, jaudiniesi. Bet padarai, vis tiek padarai… Kiekvieną kartą sakau, jog tai jau paskutinė paroda. Mano vaikai iš manęs tik pasijuokia. Apie keliones kol kas negalvoju: susidariau bendrą pasaulio vaizdą, prasiplėtė mano pasaulėžiūra. Dabar man norisi gilintis į lietuvių mitologiją, mūsų šaknis. Ta linkme ir judėsiu.

Paroda „Sapnų pagimdyti – aborigenai“  Kauno  galerijoje „Meno parkas“ veiks iki 2012 m. sausio 11 d.