Gegužė

AKLAS „Žirklionis“ ir toliau bando į literatūros kritikos barus iškelti į pašalį nustumtą lietuvišką fantastinę literatūrą. Kol kas nusivylimų buvo daugiau nei gražių atradimų. Gal įvyko netikėtumų?

 Vos pamačius „Bonus animus“ išleistos Remigijaus Misiūno knygos „Pasiklydę laike“ (2009) viršelį, sukirba susidomėjimas ir smalsumas. Rusvame fone vaizduojama riterio šarvų pirštinė, o ant jos – modernus laikrodis. Visas šis vaizdinys turėtų simbolizuoti pasiklydimą laike, perskyros dingimą. Viršelis žada intrigą ir nuotykius, tačiau net ir viršeliai gali apgauti.

Remigijus Misiūnas – tikrai ne naujokas literatūros pasaulyje. Jis jau išleido 9 knygas, kurių tematika labai įvairi – nuo rimtų studijų apie leidybą iki romanų apie mokyklinę meilę. Šį kartą rašytojas griebiasi istorinės temos, pagardindamas ją fantastika. Nors knyga pro kritikų akis praslinko nepastebėta ir tyliai nugrimzdo į užmarštį, nesukėlusi audringų diskusijų, tačiau kiekvienas fantastikos daigelis turėtų būti aptartas. Vien jau dėl Lietuvoje merdinčios fantastikos.

Autorius pasirenka labai patogų žanrą – romaną. Jame vaizduoja net kelis skirtingus laikotarpius – viduramžius ir sovietmetį. Juos sujungia fantastinis elementas – kelionės laiku. Autorius knygoje pateikia daugybę istorinių faktų, tačiau prismaigsto ir fantastinių elementų, todėl knyga kartais klaidina neaiškiu sumanymu – istorinis ar fantastinis romanas?

Romanas pradedamas įvykiais, nutikusiais 1983-1998 metais. Pasakojama apie mistinius Kūčių vakarus, kurių metu dingsta po vieną vyrą iš Rukionių kaimo. Čia pasirodo ir vienas pagrindinių knygos veikėjų – Povilas Bugauskas. Nušviečiamas jo gyvenimas, studijų laikotarpis, kuris primena senas istorijas apie kaimo berno gyvenimą mieste, aistrą istorijai, ypač 1348 metais įvykusiam Strėvos mūšiui. Paminima stipri neapykanta rusams, sovietmečiui, greta to - begalinis patriotiškumas, Lietuvos nepriklausomybės atgavimo įvykiai. Toks persūdytas patriotiškumas ir studijų aprašymo monotoniškumas įkyriai perša mintį peršokti pirmąjį ir griebti antrąjį skyrių.

Neapykanta sovietmečiui šiame romane tiesiog veržiasi per kraštus, jam skirta itin daug dėmesio. Šis laikotarpis nuolat akcentuojamas ir hiperbolizuojamas. Sekant šiuolaikinių fantastų kūrybos tendencijas kyla klausimas: ar lietuvių autoriai išsiverš iš sovietmečio pinklių, ar taip ir liks jose narpliotis? Retas vyresnės kartos atstovas atsispiria pagundai pasidalyti savo sovietmečio patirtimi, deja, nelabai tiksliai įvertindamas jaunesnės kartos poreikius ir imlumą šiai informacijai. O jaunimui norisi ne dramatiško paverkšlenimo apie sovietmetį, bet įtaigaus pasakojimo apie tą paslaptingą laikotarpį.

Antrame skyriuje prasideda įdomioji dalis – tarsi pajutus, kad tekstas neatskleidžia sovietinės dvasios,  mistiniu būdu Kūčių vakarą veiksmas perkeliamas į 1348 metus. Povilas Bugauskas atsiduria mūšio įkarštyje ir, susitikęs su kitais anksčiau dingusiais Rukionių gyventojais, padeda lietuviams apsiginti nuo kryžiuočių.

Penki „pražuvėliai“ yra iš skirtingų laikotarpių, tačiau jų charakteriai visiškai to neatspindi. Tad dar kartą tenka daryti išvadą, ne kartą kartotą aptariant lietuvių fantastų kūrinius: veikėjai tartum susilieja su bendra mase, virsta tiesiog „pražuvėliais“. Ryškiausias išlieka Povilas Bugauskas. Jis vaizduojamas kaip istorijos žinovas, kitų veikėjų mokytojas, vienintelis, susigaudantis viduramžių aplinkoje. Tačiau kaip istorijos fanatikas jis į viduramžius žvelgia itin atsainiai, net šaltai, lyg grįžimas 600 metų atgal būtų tik kasdienis įvykis.

Veikėjų charakterių paviršutiniškumą rašytojas kompensuoja faktų gausa. R. Misiūnas pateikia galybę faktų apie viduramžių Lietuvą, todėl skaitytojas įtraukiamas į tam tikrą kontekstą, užpildo istorijos spragas, adekvačiau reaguoja į aprašomus įvykius, nes aiškiau suvokia jų svarbą.

Tačiau net istoriniai faktai nepaslepia to, kad viduramžių buitis aprašyta gana skurdžiai. Penki herojai metus pragyvena viduramžiuose, laukdami kitų Kūčių ir tikėdamiesi per jas grįžti namo, į savo laiką. Per tą laiką jie pabūna dviejuose dvaruose, sutinka kunigaikščius Algirdą ir Kęstutį, bendrauja su kariais, kriviais ir kunigais, net dalyvauja Strėvos mūšyje. Tačiau viduramžių buitis, aplinka taip ir lieka neatskleista. Autorius prisidengia dialogais ir viduramžių kultūrą nustumia į antrą planą, kad skaitytojas nereikalautų jos aprašinėti. Žinoma, malonu rasti tokių smulkmenų, į kurias pats neatkreiptumei dėmesio. Pabrėžiami kultūrų skirtumai, neįprasti XX a. žmogui – valgymas rankomis, blakių, blusų gausa drabužiuose, „pražuvėlių“ nemokėjimas joti žirgais. Tačiau visos knygos tokiomis smulkmenomis neužkaišiosi, skaitytojai vis tiek norės tikrų viduramžių ir tikro sovietmečio, o ne dekoracijų.

Labai gaila, kad autorius intrigą atskleidžia knygai tik įpusėjus. Kol keturi herojai nerimauja dėl grįžimo namo, nuolat kelia skaitytojui abejones, pavyks jiems grįžti ar ne, Povilas Bugauskas patiria nepaaiškinamą nušvitimą ir suvokia, kad namo jie tikrai negrįš. Galėjo jis tą nušvitimą patirti ir vėliau, knygos pabaigoje, nes intriga buvo malonus šios knygos prieskonis.

Deja, toliau gilinantis į fantastinės literatūros situaciją Lietuvoje, vis labiau pastebima tendencija – akivaizdus rašytojo ir kalbos konfliktas. Nors autorių galima pagirti už sinonimų išteklius, kalbos raiškumą, gyvumą, netgi archajiškumą, tačiau kai kurie faktai bado akis. Į bajorą kreipiamasi „tu“. „Pražuvėliai“, atvykę iš XX a., be pastangų susikalba su senovės lietuviais, nepatirdami jokių nepatogumų dėl radikalios kalbos kaitos bėgant amžiams... Krivis elgiasi kaip draudimo agentas, siūlydamas svečiams prisėsti, vadinti jį „tiesiog Gutautu“. O viduramžių lietuviai išvadina vienas kitą „mėmėmis“, palikdami skaitytoją be žado, mąstantį apie šio žodžio kilmę... Akivaizdu, kad rašytojui nepavyksta rasti kalbos aprašomam laikui nusakyti: tiek laikas, tiek žmonės čia paskęsta abstrakcijose.

Remigijaus Misiūno „Pasiklydę laike“ – istorinis romanas su fantastikos prieskoniu. Vis  dėlto kartais prieskonio būna per mažai ir pagrindinis patiekalas lieka beskonis... „Pasiklydę laike“ – puikus būdas pasitikrinti savo istorijos žinias. Sudėtingiau bus tiems, kurie ieško įtaigios literatūrinės kalbos. Kalbos, kuri perteiktų ne tik idėją ir mintį, bet ir žmogaus bei laiko dvasią. Tenka apgailestauti, kad tokios kalbos Remigijui Misiūnui surasti nepavyko. Prisiminus bendrą šiuolaikinės lietuviškos fantastikos kontekstą, kyla įspūdis, kad šiuolaikinės lietuvių fantastinės literatūros Achilo kulnas – gyvos, dinamiškos ir įtaigios literatūrinės kalbos stoka. Tai problema,  nutildanti kalbas apie fantastinės literatūros renesansą Lietuvoje.