NAUJOJI VIOLETA G. VERDI „TRAVIATOJE“ 2

Justina Paltanavičiūtė
www.kamane.lt, 2011-04-21

La traviata – puolusi moteris, taip šis žodis skamba lietuviškai, įgaudamas šiokią tokią neigiamą konotaciją. Kur kas gražiau jis skamba itališkai, mat asocijuojasi su gražia Violetos ir Alfredo meilės istorija, pasakojama taip pat pavadintoje Giuseppe Verdi operoje „Traviata“, parašytoje pagal prancūzų rašytojo Alexandre'o Dumas-sūnaus romaną „Dama su kamelijomis“ (operos libreto autorius – Francesco Maria Piave) devynioliktojo amžiaus viduryje. Nors šios operos premjera 1853-iaisiais Venecijos teatre “La Fenice” ne itin pasisekė – ji buvo nušvilpta, šiomis dienomis „Traviata“ yra viena populiariausių ir dažniausiai statomų operų pasaulyje. O Lietuvos kultūriniam gyvenimui šis kūrinys itin svarbus, nes būtent „Traviatos“ spektakliu 1920-aisiais Naujųjų metų išvakarėse veiklą pradėjo profesionali lietuvių operos trupė. Tuomet spektakliui dirigavo Juozas Tallat-Kelpša, o pagrindinius vaidmenis atliko Kipras Petrauskas ir Adelė Nezabitauskaitė-Galaunienė.

Kauno muzikiniame teatre „Traviata“ buvo pastatyta 1952-aisiais, laikantis tradicijos – taip pat gruodžio 31-ąją. Dirigento lazdelė tuomet atiteko Stepui Graužiniui ir Juozui Indrai, spektaklį režisavo Rostislavas Andrejevas. Kaune Violeta pirmą kartą tapo Aldona Ragauskaitė, Alfredu – S. Balsevičius. Nuo to laiko G. Verdi „Traviata“ Kauno valstybiniame muzikiniame teatre dienos šviesą išvydo dar tris kartus, o paskutinį kartą žiūrovams buvo pristatyta 2000 metų išvakarėse. Režisuotas Ginto Žilio, o diriguojamas Juliaus Geniušo šis spektaklis rodomas ir dabar.

Taip jau atsitiko, kad, praėjus beveik pusantrų metų nuo spektaklio premjeros, balandžio 14-osios vakarą „Traviata“ Kaune sužibo naujomis spalvomis. Prie jau nusistovėjusios operos trupės prisidėjo nauji veidai: Violetos vaidmenį pirmą kartą atliko solistė Raminta Vaicekauskaitė, Žermoną įkūnijo svečias iš Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Vytautas Juozapaitis. Alfredo partiją dainavo „vietinis“ Algirdas Janutas. Tiesa, R. Vaicekauskaitė Violetos partiją praėjusį rudenį jau yra dainavusi Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, tad šis jos debiutas – tik Kauno mastu.

Balandžio 14-osios vakarą skambėjusi „Traviata“ buvo neįprasta dar ir tuo, jog pagrindiniai vaidmenys buvo dainuojami itališkai, kiti – lietuviškai. Tai gana neįprasta Kauno valstybiniam muzikiniam teatrui, mat čia laikomasi tradicijos visus kūrinius atlikti gimtąja kalba. Tačiau džiugu, kad šįkart bent dalis operos nuskambėjo autentiškiau. Tiesa, galbūt tąkart susirinkusiai publikai ir nebuvo labai paprasta suprasti kai kurių siužeto niuansų, mat pateikti lietuviško vertimo teatras neturi galimybių. Tačiau ne veltui žymiausi pasaulio operos teatrai šio žanro šedevrus kuria tik originalo kalba, nes opera – sintetinis žanras, tad kūrinio libretas – taip pat svarbi jo dalis, nors muzika ir yra visų svarbiausia. Be to, dainuojant operą originalo kalba atsiskleidžia ir kai kurie muzikinės raiškos niuansai, kuriuos kalba išryškina, tad ją pakeitus – šiek tiek keičiasi ir muzikos skambesys.

Kita vertus, klausytojams pateiktas pusiau itališkas, pusiau lietuviškas „Traviatos“ variantas skambėjo šiek tiek eklektiškai – tarsi susiskaldė į dvi dalis, kurių viena įtikinama, kita – nelabai. Galbūt tai tik sutapimas, bet dainuojantieji itališkai (R. Vaicekauskaitė, A. Janutas, V. Juozapaitis) buvo išties jausmingi ir įtikinami. Jie tarsi pakylėjo operą į aukštesnį kokybinį lygmenį. Tuo tarpu dainuojantieji lietuviškai skambėjo truputį provincialiai. Žinoma, čia svarbus dar ir faktas, jog pagrindinius vaidmenis atliekantys solistai visada yra ryškesni, tačiau šįkart takoskyra buvo tikrai nemaža. Keistokai skambėjo ir veikėjų dialogai, kai klausiama lietuviškai, o atsakoma itališkai – ir atvirkščiai.

Vis dėlto svarbiausia šioje „Traviatoje“ buvo ne kalba, o naujoji Violeta – R. Vaicekauskaitė, tapusi pagrindiniu spektaklio akcentu. Tąkart dainininkė buvo tokia ryški, jog šalia jos nublanko kone visi kaunietiškosios „Traviatos“ senbuviai. Ir nors solistė yra prasitarusi, kad Violetos partija yra viena sunkiausių soprano repertuare, regis, atlikėjos pastangos ir noras tikrai pasiteisino. Ne tik jausmingu ir ištobulintu dainavimu, bet ir ypač nuoširdžia ir įtikinama vaidyba ji patraukė dėmesį ir neleido žiūrovams nė minutės atsikvėpti – scenoje išties išgyveno Violetos dramą – meilę ir pasiaukojimą, priversdama jos skausmą pajusti ir kitus. Naujoji Violeta buvo itin trapi ir santūriai dramatiška, o vokalinius ir vaidybinius momentus perteikė širdimi.

Itališkai dainavęs A. Janutas (Alfredas) buvo jautrus ir švelnus, tačiau gana santūrus, tad šiek tiek liko Violetos šešėlyje. O svečio teisėmis dalyvavęs V. Juozapaitis, puikiai įvaldęs Žermono (Alfredo tėvo) vaidmenį, – konkretus ir įtaigus. Apskritai, visa pagrindinius vaidmenis atlikusi trijulė nusipelnė pagyrų, nes akivaizdu, jog  jie spektakliui suteikė daug naujų atspalvių ir padarė jį didingesnį. Beje, tam tikru aspektu jis primena senesnių laikų pastatymus, kai scena būdavo užkraunama daugybe dekoracijų, be to, jos būdavo nuolatos stumdomos ir keičiamos. Tad ir šioje „Traviatoje“ dėl to šiek tiek nukenčia praktiškumas, mat dažnas daiktų nešiojimas kartkartėmis stabdo veiksmą.

Smagu, jog G. Verdi „Traviata“ Kauno valstybiniame muzikiniame teatre rodoma vėl ir vėl, kaskart vis kitaip. O naujasis operos variantas sėkmingai buvo papildytas nauja sudėtimi –  žavia Violeta. Lieka tik tikėtis, jog ši naujovė bus pastebėta ir įvertinta, o „Traviata“ Lietuvoje visada bus svarbi ir aktuali, nes būtent šis kūrinys žymi profesionalios lietuviško operos teatro tradicijos pradžią.

Laimučio Brundzos nuotraukos


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*