Liepa

Liepos 4-5 dienomis Kauno pilies prieigas užtvindė XIX-ojo festivalio „Operetė Kauno pilyje“ nemokamų koncertų gerbėjai. Šiemet festivalis žarstė prancūzų muziką. Dvi dienas skambėjo populiariausios operų, operečių, miuziklų, kino filmų melodijos. Programoje buvo ir keletas šansonų.

R.Polisadovas

Dalyvavo Lietuvos operinės muzikos gerbėjams žinomi ir mėgstami atlikėjai – Liudas Mikalauskas, Edmundas Seilius, Kristina Zmailaitė, Raimondas Baranauskas, Virgilijus Noreika ir daugelis kitų. Skambėjo ir festivalio svečių balsai: dainavo prestižinių operos teatrų solistas bosas Romanas Polisadovas iš Latvijos, kontrtenoras iš Azerbaidžano Aleksejus Spirinas, lyrinis sopranas Alketa Cela iš Prancūzijos, Jelena Mirtova iš Rusijos, taip pat griežė violončelininkas Sergejus Rolduginas (Rusija). Solistams talkino Rusijos ir Europos šalių simfoninis orkestras. Dirigavo Sergejus Rodluginas, Julius Geniušas, kurie dirigento batuta dalijosi su Jonu Janulevičiumi bei svečiu iš Vokietijos Bernhardu Epsteinu. Koncertus vesti vėl buvo patikėta dainininkei Ievai Vaznelytei ir aktoriui Gintarui Mikalauskui, jau tapusiam neatsiejamu šio festivalio veidu.

A.Spirinas

A.Cela

Dviejų dienų koncertų koncepcija šiek tiek skyrėsi. Pirmajam vakarui buvo parinktos arijos iš žymiausių prancūzų kompozitorių operų ir operečių. Festivalį iškilmingai pradėjo ištrauka iš G.Bizet operos „Karmen“ – ir ne be reikalo, nes šis emocingas kūrinys daugelio operos gerbėjų ausims yra gerai pažįstamas ir mėgstamas. Vėliau skambėjo numeriai iš prancūzų operos grandų kūrinių: Ko gero, tokio pobūdžio renginys būtų neįsivaizduojamas be žymiausių G. Offenbacho ir Ch. Gounod opusų, tad šalia daugelio kitų romantinės operos arijų, buvo atliekamos ištraukos iš „Hofmano pasakų“ (G.Offenbachas) ir, be abejo, „Fausto“ ir „Romeo ir Džiuljetos“ (Ch.Gounod). Žymių solistų atliekamos arijos skambėjo labai įvairiai: kartais -- iškiliai ir šviesiai, o kai kam gerokai pritrūko spalvų, lengvumo ir skaidrumo. Kartais stigo ir emocijų, kurios taip būdingos ir reikalingos romantizmo muzikai, ypač -- sceninės muzikos kūriniams.

Lietuvos solistai

Šalia kone klasikinės muzikos populiariąja klasika tapusių opusų klausytojai turėjo progą išgirsti ir ištraukas iš operų, kurioms svarbiau ne veiksmo, o psichologinė dramaturgija (pavyzdžiui, F.Halevy „Žydė“, M.A.Charpentier kantata „Dovydas ir Jonatanas“, G.Masnet „Verteris“). Tiesą sakant, tokių nemenko susitelkimo reikalaujančių kūrinių fragmentai galbūt nevisiškai atitiko festivalio sumanymą. Juk festivalis „Operetė Kauno pilyje“ jau savo pavadinimu išduoda, jog tokiame renginyje, vykstančiame gana specifinėje ir operai neįprastoje erdvėje, turėtų skambėti lengvesnio pobūdžio kūriniai. Ir atlikėjams, ko gero, nebuvo itin lengva įsijausti į psichologinį veiksmą atliekant tik vieną kurios nors operos numerį. Ypač nustebino pasirinkimas tokiame kontekste atlikti baroko kompozitoriaus M.A.Charpentier biblinę kantatą „Dovydas ir Jonatanas“, kuri nelabai siejasi su romantiškais meilės išpažinimais, būdingais romantizmo epochos sceniniams veikalams.

Antrąjį festivalio vakarą liejosi lengvesnė muzika, kilusi iš operečių, miuziklų, kino filmų, skambėjo ir šansonos. Toks pasirinkimas kur kas labiau atitiko festivalio idėją, o ir gausiai susirinkusiai publikai tokia muzika, regis, artimesnė. Buvo atlikta daug gerai pažįstamų kūrinių – Calude'o-Michelio Schönbergo miuziklo „Vargdieniai“, Richardo Cocciante „Paryžiaus katedros“ fragmentai, muzika iš kino filmų „Vyras ir moteris“, „Šerboro lietsargiai“ ir daugelis kitų melodijų, kurios sulaukė ypač gausių aplodismentų. Šiuo požiūriu ypač pasisekė solistui Edmundui Seiliui, kuriam teko net kartoti ariją iš „Paryžiaus katedros“. Publiką pavergė jautrus ir paveikus solisto balso tembras, subtiliai atskleidęs kūrinio emocinę skalę, ir, žinoma, iliustratyvi, lengvai suvokiama muzika, nereikalaujanti ypatingo klausytojų susikaupimo ar muzikinio išsilavinimo.

Ryškiu programos akcentu tapo aktorės Rasos Rapalytės atliekamos dainos iš Edith Piaf repertuaro. Tai buvo tarsi kontrastas visai abiejų vakarų koncertuose skambėjusiai muzikai: operinius balsus pakeitė aitraus prancūziško vibrato skambesys. Nors visi festivalyje skambėję opusai buvo prancūziški, vienintelės R.Rapalytės programa skambėjo tikrai autentiškai ir klausytojus nukėlė į Prancūzijos pokario laikus, kai ten karaliavo fatališkoji Edith Piaf.

Vertinant festivalį „Operetė Kauno pilyje“ kaip reiškinį, akivaizdu, jog tai gera proga populiarinti klasikinę muziką plačiajai visuomenei. Tai patvirtino ir Kauno pilies prieigas užplūdusios publikos margumas. Be to, didelė ir neįpareigojanti, demokratiška renginio erdvė leidžia klausytojams sėdėti ant žolės, vaikščioti, kalbėtis, valgyti, gerti. Į nemokamus koncertus susirinkę žmonės jaučiasi laisvai, neapriboti tam tikra apranga ar elgesiu, jie gali vėluoti į koncertus ar išeiti jiems nepasibaigus. Tokia atmosfera nėra būdinga rimtosios muzikos renginiams, kuriuose egzistuoja daugybė nerašytų taisyklių ir ritualų. Kita vertus, šis festivalis nėra ir grynai populiariosios muzikos renginys. Kauno operetės festivalis -- veikiau tarpinis, dabar ypač madingas manevravimas tarp populiariosios ir rimtosios kultūrų, labiau siekiant įtikti masinei publikai, ne muzikos gurmanams.

Akivaizdus ir kitas dalykas: festivalis „Operetė Kauno pilyje“ atlieka tam tikrą edukacinę misiją. Koncertų metu buvo pristatomi ne tik festivalio svečiai, bet ir plačiajai visuomenei mažiau žinomi kompozitoriai. Nesudėtinga, visiems suprantama kalba vakaro vedėjai klausytojus supažindino su kai kuriais žanrais (pavyzdžiui, tokiais kaip grand opera). Tai irgi liudija, kad šis festivalis labiau skirtas klausytojams mėgėjams, negu išrankiems klasikinės muzikos melomanams, laukiantiems ne tik skambių melodijų, o rimtesnės ir intelektualesnės muzikos opusų.

Festivalio organizatoriai

Žiūrovų džiaugsmas

Finalas

separator

E.Butkevičiaus nuotraukos