Lapkritis

Spalio 21 dieną Maironio lietuvių literatūros muziejuje įvyko XXI-oji konferencija, kurios tema „Rašytojo asmenybės ir kūrybos ženklai dienoraščiuose, laiškuose, atsiminimuose“.

Kaip teigė muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė, labai svarbu, kad kiekviena mokslinė popietė skirtųsi nuo ankstesnių. Šios konferencijos dalyviai tyrė archyvus, nes tai yra literatūrinė medžiaga, suteikianti daug informacijos apie pasirinktą asmenybę.

Renginį pradėjo hum. m. habil. dr. Elena Baliutytė, kuri skaitė pranešimą apie „Moteriškojo identiteto ženklus J.Vaičiūnaitės, A.Girdzijauskaitės, G.Mareckaitės, S.Lomsaugytės-Pukienės, užrašuose“. Daugelis memuarinių kūrinių apima sovietmečio laikotarpį. Tyrinėdama šių autorių užrašus, E.Baliutytė pastebėjo, kad vyrauja provokuojantis aprangos kodas. Vienas iš pagrindinių moteriškojo identiteto ženklų – moters mokėjimas atlikti namų ruošos darbus.

Hum. m. dr.Vilma Žaltauskaitė, kalbėdama tema „Dienoraštis – istorinio šaltinio ypatybės arba paminėtas ir nutylėtas Maironis“ teigė, kad dienoraštyje vyrauja situacija čia ir dabar, nėra istorinės perspektyvos. V.Žaltauskaitė tyrinėjo ir rėmėsi dvasininko P.Januševičiaus dienoraščiu, kuriame atsispindi miesto gyvenimas, Lietuvos socialinė, kultūrinė situacija.

Kalbėdama hum. m. dr.Anelė Buitkuvienė apie „Asmens ir epochos situaciją G.Giunterytės-Puzinienės ir S.Tyzenhauzaitės de Šuazel-Gufjė atsiminimuose“ pastebėjo, kad šios autorės rašė ne lietuvių kalba. Tyzenhauzaitė rašė prancūzų kalba, o Puizinienė – lenkų kalba. Pastebėta, kad Puizinienės kūryboje atsiskleidžia prarastojo laiko ilgesys. Jaučiama didžiulė širdgėla dėl prarastos Tėvynės.

Konferencijos viešnia hum. m. dr.Gintarė Bernotienė skaitė pranešimą apie J.Vaičiūnaitės laiškus, saugomus Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvuose. Ištyrusi keliolika rastų laiškų pastebėjo, kad jų turinys labai buitiškas, nėra pompastikos. Pranešėja akcentavo, jog 8-10 dešimtmečio laiškuose ypač skundžiamasi depresija, guodžiamasi, kad uždrausta publikuotis.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius Valentinas Sventickas informavo konferencijos dalyvius, kaip rašyti ir leisti atsiminimus. Jis teigė, kad rašyti atsiminimus, juos skelbti yra labai svarbu. Prisiminimuose yra vengtina interpretacija. Kadangi yra mažiau autocenzūros, iš prisiminimų galima tikėtis daugiau tikrojo vaizdo. Redaktorius teigė, kad patarimai kaip kritikuoti nieko neduoda, tiesiog reikia vengti atsiminimų ir straipsnio persipynimo.

Hum. m. dr.Ilona Čiužauskaitė kalbėjo tema „K.Borutos dienoraščiai: epochos ženklai ir savęs paieškos“. Ji rado 11 K.Borutos dienoraštinių sąsiuvinių, kuriuose dažniausiai kalbama įvardžiu „tu“, o ne „aš“. Dienoraščiai suskirstyti į ankstyvuosius -- apžvelgiama visa autoriaus kūryba -- ir vėlyvuosius, kurie glaudžiai siejasi su minėtaisiais – atsiskleidžia žvilgsnis į nueitą kelią, vertinama kritiškai. Dienoraščiuose viskas įvardijama inicialais.

Apie A.Ambraso kūrybos suvokimą ir reikšmę literatų, dailininkų atsiminimuose kalbėjusi hum. m. dr.Aušra Martišiūtė-Linartienė teigė, kad dailininkų prisiminimai yra konkretūs, vaizdingi, o rašytojų atskleisti iš patirties. Ištyrinėjusi atsiminimus konferencijos viešnia suvokė, kad gyva atmintis tarsi turi būti specialiai gaivinama. Dailininkai detaliau aprašo kūrybos laboratoriją. Dienoraščiuose jungiama kasdienybė su pakilimo būsena, gausu buitinių smulkmenų.

Pranešimo „Kultūrinio identiteto formavimosi prielaidos J.Vaičiūnaitės ir M.Martinaičio memuarinėje prozoje“ autorė Vilma Popovienė pastebėjo, kad asmens tapatumas – tai savos refleksijos suvokimas. Martinaičio kūryboje išlaikomas griežtas tapatumas – tada ir dabar. Vaičiūnaitės kūryboje dabarties ir praeities laikai susipina, savaip reflektuoja. Abiejų autorių dienoraščiuose grįžtama į vaikystę, tarsi į atskaitos tašką.

J.Degutytės laiškus tyrinėjusi hum. m. dr.Giedrė Šmitienė akcentavo, kad Maironio muziejuje saugomas fondas buvo paskata jos darbui. Pranešėja trumpai supažindino su tyrinėjimo eiga. Darbo objektu buvo pasirinkti 35 metų laikotarpio laiškai, kurių adresatai, kaip pastebėjo G.Šmitienė, pasikartoja: mama, pusseserė, kelios studijų laikų draugės. Ypač svarbus J.Degutytės tekstuose yra susirūpinimas tiek kitu žmogumi, tiek gyvenamąja erdve. Yra ir profesinis rūpinimasis –  svarbu ne tik savas darbas, bet ir atlikimo visuma.

Pranešimo „Idealaus teatro direktoriaus modelis: J.Savickis“ autorius, mokytojas ekspertas Marius Mikalajūnas kėlė problemą, kad nemokama tinkamai pateikti literatūros. Jis teigė, kad svarbu ne tik skaityti, bet ir vizualiai matyti. Kalbėdamas apie J.Savickį, pranešėjas teigė, kad ši asmenybė gebėjo pritraukti gabų menininką, mokėjo suinteresuoti, tačiau daugiausiai nuveikė kitose srityse, bet ne teatro veikloje (1928 m. jis buvo teatro direktoriumi).

Muziejaus direktorė A.Ruseckaitė patikino, kad ši konferencija yra tikrai ne paskutinė ir pakvietė toliau taip aktyviai dalyvauti mokslinėse popietėse. Konferencijoje dalyvavo ne tik svečiai, skaitę pranešimus, bet ir studentai bei mokiniai, atvykę pasiklausyti įdomių minčių, išryškėjusių tyrinėjant archyvus. Atliktų tyrimų ir pranešimų tekstai kitais metais bus publikuoti Maironio lietuvių literatūros muziejaus leidžiamame žurnale apie įvykusias mokslines konferencijas.