Kovas

Pamėnkalnio galerijoje Vilniuje surengta Sigitos Maslauskaitės tapybos darbų paroda puikiai tiko gavėnios metui. Ne taip dažnai šiais laikais galima pamatyti kokybiškų tapybos darbų religinėmis temomis. Atgaila, kančia, kankinystė. Didelė dalis paveikslų – šventųjų atvaizdai.

Sigita Maslauskaitė

Pasak menotyrininkės Ramintos Jurėnaitės, „Sigitai Maslauskaitei išeities taškas yra senųjų renesanso ir baroko meistrų drobės. Jų figūrų monumentalų stilių ji perfrazuoja, savo šventuosius tapydama neramiais veržliais potėpiais“. Religiniuose trisdešimt devynerių metų dailininkės paveiksluose R.Jurėnaitė įžvelgia „dramatišką misticizmą“, kuris S.Maslauskaitės tapybą išskiria tiek iš lietuviškos, tiek iš pasaulinės naujos tapybos panoramos.
„Tapyti šventuosius yra baisu (visi šedevrai jau nutapyti)“, -- prieš keletą metų viename interviu prisipažino dailininkė. Tačiau paroda liudija, kad šventųjų jos kūryboje kasmet atsiranda vis daugiau. Todėl baigiantis parodai ir artėjant šv. Velykoms susėdome pasišnekėti kaip tik apie šventuosius, jų atvaizdus ir mūsų santykį su jais.
Kalba nukrypo ir į religinio bei pasaulietinio meno santykius, juk S.Maslauskaitė – ne tik tapytoja, bet ir menotyrininkė, Vilniaus šv. Mykolo bažnyčioje veikiančio Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė.  1996 metais baigusi tapybą Vilniaus dailės akademijoje, 1997 – 2000 metais ji studijavo bažnytinį paveldą Romos Grigaliaus universitete. Vėliau krikščioniškosios ikonografijos studijas tęsė Vilniaus dailės akademijos doktorantūroje ir 2006 m. apgynė daktaro disertaciją tema „Šv.Kazimiero kultas ir ikonografija XVI a. -- XIX a. pradžioje“. Šiemet Lietuvos nacionalinis muziejus išleido solidžią S.Maslauskaitės studiją „Šventojo Kazimiero atvaizdo istorija XVI-XVIII a.“. Tačiau tarp jos nutapytų šventųjų šv. Kazimiero kol kas nėra.

S.Maslauskaitė. Šv.Jeronimas

.

S.Maslauskaitė. Šv.Jokubas

S.Maslauskaitė. Šv.Petro ašaros

S.Maslauskaitė. Kankinystė

--  Kada ir kaip kilo mintis tapyti šventuosius?

-- Šioje parodoje seniausias šventasis – šv. Jurgis, nutapytas 2003 metais. Jis atsirado lyg ir netyčia.  Man, kaip ir visiems menininkams (beveik garantuoju, kad visiems), norisi tapyti šviesiai ir gražiai. Kadangi tai man niekada nepavyksta,  matyt, tiesiog iš pasąmonės atėjo mintis, kad galbūt siužetas gali išgelbėti tuos mano juodai rudus darbus.

Atsimenu, kad šv. Jurgis labai lengvai nusitapė. Tiesa, aš niekada nebūnu užsibrėžusi nutapyti konkretų šventąjį – šv. Jurgį,  šv. Mykolą ar šv. Petrą. Iš pradžių nutapiau paveikslą, o paskui atsitraukusi pasižiūrėjau, kad ten vyksta kova. O pavadinimą pasufleravo krikščioniška ikonografija, kurią tuo metu studijavau.

Dabar daugiau planuoju -- ir formatą renkuosi, ir piešinį pasiruošiu. Tačiau tapybos procesą ne taip lengva valdyti, todėl pasitaiko, kad tapau šv. Petrą, o jis pamažu virsta šv. Jeronimu. Ir atvirkščiai.

-- Ar nebaugu imtis šventų temų? Juk tikinčiam žmogui „šventųjų bendravimas“ -- visai realus dalykas.

-- Kaip tik todėl manau, kad Jėzaus ar Dievo Motinos tikrai netapyčiau.

-- Tačiau parodoje mačiau paveikslą, kuris vadinosi „Bėgimas į Egiptą“.

-- Tiesa, tik ten kūdikėlio nematyti (juokiasi). Oi, kaip čia pamiršau. .. Iš tiesų norėjau pabrėžti tai, kad tapau tuos darbus sau. Ne altoriams, ne Bažnyčiai, ne užsakovui. Tokių užsakymų tikrai nesiimčiau.

-- Kodėl? Juk esate praktikuojanti katalikė?

-- Yra tam tikra grupė menininkų, dauguma jų – taikomųjų menų atstovai, kurie dirba specialiai bažnyčioms. Tai visai kita erdvė, kita aplinka, tenka daryti labai daug kompromisų. O aš dirbu laisvai.

Žinoma, netapau atsiklaupusi kaip Beato Angelico ar Carlo Dolci. Tapyba – vienintelė sritis, kurioje jaučiuosi esanti tikra profesionalė. Ją mėgstu nuo mažens, ilgai studijavau.  Ir dabar tiesiog prasidėjo toks mano kūrybos periodas, kuris susijęs su šventaisiais. Nes nuolat atsiranda tai vienas, tai kitas.

Tačiau jei kas nors man užsakytų altorinį paveikslą, būtų baisu. O jei imčiausi, galbūt jį tapyti būtų kančia – užkankintų klausimai: ar esu verta tai daryti, ar taip turėčiau tapyti... O kai savo dirbtuvėje tapau paveikslus parodai, tai svarbiausia, kad būtų tiesiog geras tapybos darbas. Ir ne taip svarbu, ar tapau šventąjį, ar kokį peizažą.

--  Šventieji jums svarbesni  kūryboje ar kasdieniame gyvenime?

-- Jie svarbūs ir tapybai, ir kitai mano veiklos sričiai -- krikščioniškosios ikonografijos, baroko dailės studijomis. Tiesa, nors meno kūrinius stengiuosi analizuoti kaip menotyrininkė, tačiau labai dažnai į paveikslus pasižiūriu ir kaip tapytoja. Prisimerkiu, vertinu spalvas, formas, santykius.

Matyt, neatsitiktinai ir mano darbuose daug rudos spalvos, atsiranda ir sodrios raudonos ar aukso. Juk daug esu prisižiūrėjusi ir Rembrandto, ir Caravaggio, ir įvairių  baroko meistrų paveikslų.  Man artimas jų koloritas ir dramatizmas, šviesokaita, piešinio išplaukimas, ekspresija. Nors patinka ir Georges de La Touras, kurio kūryba visai neekspresyvi, bet joje yra viliojančios paslapties.

.

Georges de La Tour. Šv.Petro ašaros

Georges de La Tourr. Šv.Jeronimo atgaila

Prisižiūriu, o paskui tuos menininkus prisimenu ir sukuriu jų darbų replikas. Vakar mano draugė pastebėjo, kad nei šventasis Jeronimas (jo pastaruoju metu ypač daug nutapiau), nei šv. Jurgis ar šv. Jokūbas nėra tie šventieji, kurie labiausiai gerbiami Lietuvoje. Šv.Antano ar šv.Kazimiero kultas čia daug gyvesnis.

Galbūt  aš juos nusižiūrėjau iš Rembrandto graviūrų ar kitų kūrinių. Baroko epochoje Šventasis Raštas buvo verčiamas į daugelį modernių kalbų, todėl daug šv. Jeronimo atvaizdų buvo nupaišyta, taip pat ir šv.Jokūbo.

Žinoma, pati labiau puoselėju pamaldumą šv.Antanui ar šv.Kazimierui, tačiau nesiimčiau jų tapyti. Net nežinau kodėl. Gal nedrįsčiau, o gal dėl formalių dalykų. Pavyzdžiui, šv.Jeronimo ikonografijoje yra ir ola, ir šviesa, ir liūtas, ir kryžius. Taip pat raudona spalva ir mušimasis akmeniu į krūtinę. Gali ir peizažą tapyti, ir išbandyti jėgas – kokį gyvūną nutapyti. Tačiau reikia prisipažinti, kad ne tikėjimas mane skatina tapyti. Nors neslepiu, kad esu praktikuojanti katalikė, einu sekmadieniais į bažnyčią.

-- Tačiau ir šiandien daugelis menininkų kuria religinius kūrinius, kurie randa vietą bažnyčiose. Ar galėtumėte nubrėžti takoskyrą tarp religinio ir pasaulietinio meno? Juk tapydama šventuosius negalite nesusimąstyti ir apie tikėjimo tiesas, dėl kurių jie kentėjo.

-- Tai tiesa. Specialiai daugiau pasidomėjau šv.Jeronimo istorija: ką jis vertė, kas jo gyvenimo aprašyme – tik legendos, o kas -- tikri faktai.

Dėl takoskyros štai ką pasakyčiau. Tai ne mano mintis. Kažkur perskaičiau ir dabar mėgstu pakartoti. Religinis menas – tai tokie kūriniai, kurie yra skirti pamaldumui. Ir yra tiesiog meno kūriniai – paveikslai, skulptūros ar dar kažkas, kuriais galima grožėtis, tačiau niekuomet nešaus į galvą prie jų atsiklaupti ar uždegti žvakutę.

Štai pavyzdys iš meno istorijos. Prie Raphaelio Madonų nė viename pasaulio krašte nedega žvakutės. Tai yra aukščiausios kokybės menas, tačiau  -- ne religinis menas pamaldumo prasme.

.

Raphaelis. Sėdinti Madona

Rembrandtas.Jokūbo kova su angelu.

Rubensas.Šv.Jurgis ir drakonas

-- O jeigu kolekcininkas Raphaelio Madoną padovanotų šiuolaikinės bažnyčios altoriui, ar ir tuomet neatsirastų pamaldumo tradicija?

-- Gera pastaba. Tačiau aš ilgai esu stebėjusi Ksenijos Jaroševaitės sukurtą šv. Pranciškaus skulptūrą Vilniaus Bernardinų bažnyčioje. Septynerius metus ji ten išstovėjo, kol pagaliau žmonės pradėjo degti prie jos žvakutes. Man regis, kad iš pradžių patys pranciškonai uždegė, o tik tada – jau ir parapijiečiai. Taip, dabar galima sakyti, kad tai kulto dalis, tačiau ilgą laiką ji buvo tiesiog puiki skulptūra.

Giovanni Bellini. Pieta

Pati autorystė, mano manymu, jau yra ženklas, kad tai ne religinio meno kūrinys. Nors, jei tektų prisiminti, koks kūrinys mane yra labai sujaudinęs grynai religine prasme, tai paminėčiau Giovanni Bellini „Pietą“. Paveikslas kabo Milano Breros pinakotekoje (dailės galerijoje. – R.M), taigi net ne bažnytinėje aplinkoje. Žinau, kad jis kažkada buvo skirtas pamaldumui, bet jis mane sujaudino ne todėl. Tiesiog galima buvo justi tą akivaizdžiai religinio kūrinio įtaigą, nors čia jau yra ir autoriaus pavardė, ir laikai jau sekuliarūs.

Vis dėlto norėčiau laikytis tos nuomonės, kad egzistuoja ta perskyra, kažkur nuo renesanso laikų, tarp menininko sukurto kūrinio ir bevardžio, anonimiško, tik pamaldumui skirto objekto, pavyzdžiui, ikonų ir kitų panašių dalykų.

-- Iškilių ikonų autoriai dažnai yra žinomi ir net labai garsūs. Kaip ir daugybės puikių altorinių paveikslų kūrėjai.

-- Ypač mano mėgstamos baroko epochos. Taip, iš tiesų. Sugriovei mano formulę.

-- Gal menininkams šiais laikais baisu, o gal senamadiška kurti religinius, kultui skirtus kūrinius? Tačiau juk dailininkas, kaip ir bet kuris kitas katalikas, turi prievolę skleisti gerąją naujieną.

-- Aš to ir neslepiu. Niekuomet neslepiu, kodėl mano paveiksluose atsiranda religinės temos.

-- Tačiau savo darbų nenorite vadinti religiniu menu, tarsi atribodama juos nuo bažnyčios, kulto, savo religinės bendruomenės.

-- Na, be to, kad gal nesijaučiu verta tapyti Bažnyčiai, yra dar vienas dalykas, kuris stabdo, neleidžia žiūrėti į savo tapybą kaip į religinį meną. Matyt, tai -- mano kartos dailininkų bruožas, juk daugelis pagalvoja apie religinius siužetus.  Tačiau šių laikų lietuviškieji „mikelandželai“ ir „rafaeliai“ kuria tokį prastą meną, kad prarandi bet kokį norą prie jų prisidėti.

Deja, jų kuriama religinė dailė reikalinga ne tik užsakovams, bet ir bendruomenei. Juk parapijų bažnyčiose buvo bandyta pastatyti rafinuotesnius ar abstraktesnius, geresnio meninio lygio kūrinius. Tačiau ten jie išbūdavo labai neilgai, nes nepatikdavo aktyviausioms parapijietėms.  Jų vietą greitai užimdavo kokia nors gipsinė fabrikinės gamybos Švč. Mergelės  Marijos skulptūra ar kitas saldus ir prastas atvaizdas.

Dažnai tiesiog norisi griebtis už galvos ir bėgti iš bažnyčios. Stengiuosi apie tai negalvoti arba rasti pateisinimą. Gal tokie bendruomenės poreikiai? Galbūt tik vienuolijos ir gali užsisakyti sau kokį nors intelektualų, gerą kūrinį. O parapinėse bažnyčiose reikia, kad ir močiutei, ir vaikiukui paveikslas kalbėtų, būtų suprantamas.

Tačiau kartais, kai pamatau šiandieninę „chaltūrą“, vis tiek kraujas užverda. Juk ir aš esu religinės bendruomenės narys, kodėl turiu kęsti šiandien bažnyčiose atsirandančius nykius, žemo lygio kūrinius, o kiti negali luktelėti, kol „neįprastas“, bet meninę vertę turintis kūrinys prabils bendruomenei? Meninės religinių atvaizdų kokybės besiilgintiems katalikams nuolat primenama: „Nesijaudinkit, tai tik atvaizdas, o ne Dievo motina, juo labiau – ne Kristus.“ Taip, visi žinome, kad dailės kūrinys – tik tiltas, tik priminimas, pagalba maldoje, nuoroda į Asmenį. Tik kodėl ši nuostata negalioja visiems? Juk prastas menas žeidžia, tai tas pats, kaip klausą turinčiam žmogui klausytis prastai atliekamo kūrinio. Žinoma, bandai save sutramdyti, prisigalvoji, kad tai duotas tau išbandymas ir panašiai (juokiasi).

Vilniaus kunigų seminarijos klierikams rudens semestrą skaitau bažnytinio meno istorijos paskaitas. Kalbame ir apie šių dienų situaciją. Paskutinį kartą buvome sugalvoję tokią paguodą: visas tas kičas, kurį bažnyčioms kuria net ir profesionalūs menininkai, – tai žmogaus išdidumo išbandymas. Išsilavinęs katalikas turi būti iš tiesų nuolankus, kad priimtų ir tokį kūrinį.

-- O kodėl baroko laikų žmonėms, tarp kurių tikrai buvo ir labai rafinuotų, nebuvo siunčiami tokie išbandymai?

-- Galima tęsti tuos samprotavimus, sakyti, kad baroko epochoje buvo gerokai daugiau mecenatų, o dabar ta tradicija sunykusi.

-- O gal problema ta, kad geri menininkai labiau linkę iš šalies stebėti, kokie kūriniai atsiranda bažnyčiose? Jei dažniau pasiūlytų alternatyvą kičui, gal ir jų raiška būtų priimama, ir jų skonis paveiktų tos bendruomenės narius? Gal ir dėl menininkų pasyvumo dažnai jaunimui ar labiau išsilavinusiems žmonėms bažnyčia siejasi su bobučių prieglobsčiu?

-- Norėčiau šiek tiek pasiteisinti. Viena vertus, pritariu, kad yra šioks toks sutrikimas, kalbant apie meną bažnyčioje. Ir turbūt labiausiai (bijau, kad labai patetiškai nuskambės) – dėl  tikėjimo silpnumo. Juk jei tapai šventąjį ir jo atvaizdą kabini liturginėje erdvėje, jis iš tiesų neturi piktinti kitų tikinčiųjų ir turi būti priimtinas bendruomenei. Tik norėčiau pabrėžti, kad bendruomenei labai daug gali paaiškinti ir vieno ar kito meno kūrinio likimą nulemti tos bendruomenės vadai – dvasininkai.

--  O gal dažniau turėtų prabilti ir tos pačios bendruomenės nariai dailininkai? Ar ta sovietinė cenzūra visiems įsiėdusi į kraują? Juk sovietmečiu kiekvienam viešam atvaizdui būdavo taikomi tam tikri ideologiniai reikalavimai.

-- O gal šaknys – dar giliau? Juk po Prancūzų revoliucijos tikėjimas buvo atskirtas nuo žinojimo. Tikėjimas tapo labiau asmenine raiška, asmeniniu reikalu.

-- Kaip įmanoma perduoti šv. Velykų žinią, jei tikėjimas laikomas vien asmeniniu dalyku, o kūryba skiriama tik parodų lankytojams? Turime paveldėję tylėjimo tradiciją. Kaip ir apie pokario partizanus, tremtinius, taip ir apie bažnyčią bei tikėjimą sovietmečiu buvo geriau nekalbėti. Daugelis tylėjo stengdamiesi apsaugoti nuo režimo sargų savo vaikus ar anūkus, kurie galėjo netyčia prasitarti netinkamoje vietoje. Gal vis dar esame įstrigę praeityje?

-- Kita vertus, po Nepriklausomybės atgavimo kilo prasto lygio religinių kūrinių bumas. Buvo surengtos net kelios religinio meno parodos, kuriose ir prastų, ir gerų dailininkų kūriniai buvo labai bejėgiški, tiesiog kompromituojantys ir pačią idėją, ir kūrinio autorių.

-- Gal nelengva žmonėms,  priverstiems taip ilgai slopinti savo religinio jausmo raišką, sukurti ką nors iš tiesų iškilaus? Minėdami Nepriklausomybės atgavimo dvidešimtmetį matome, kiek diskusijų kelia klausimas, ar jau įsisąmoninome savo laisvę ir sugebame ja pasinaudoti? Dažnai juokiamasi, kad komunistai persivilko marškinius ir per vieną naktį tapo uoliais katalikais. Tačiau galbūt tie „išverstaskūriai“ ištisus dešimtmečius laukė tos akimirkos, kada pagaliau galima bus apsivilkti apdarą, kuris arčiau širdies?

-- Viešpats Jėzus turbūt džiaugiasi. Pasiduodu. Vakar pasakiau mamai, kad eisiu kalbėtis apie parodą ir turbūt reikės atsakyti į klausimą, kodėl tapau religinėmis temomis. Mamai viskas pasirodė labai paprasta: pasakyk, kad esi tikintis žmogus, todėl ir tapai. Tai tiesa. Nors tiesa ir tai, kad mano paveikslų siužetai kyla labiau iš proto, iš grynai tapybinės logikos, o ne tiesiogiai iš tikėjimo.

Žinoma, yra ir tos baimės, nevisavertiškumo jausmo, gėdijimosi, kuklinimosi (tikro ar apsimestinio). Tai labai būdinga katalikams. Nors, kiek pastebėjau, lenkai kitaip žiūri į tuos dalykus nei lietuviai. Jie gali ir pasišaipyti iš perdėto religingumo. Tačiau visuomet garsiai, jausdami tvirtą tikėjimo atramą, o ne tyliai kikendami už kampo. Gal mes turime per daug kompleksų, todėl dažnai kišame galvą į smėlį.

-- Neatsitiktinai nutapėte šv. Petro ašaras?

-- Ir šv. Petras, ir šv. Jeronimas, ir šv. Marija Magdalietė, kurios nerodžiau paskutinėje parodoje, tačiau esu nutapiusi, – tradicinės atgailos figūros. Gal todėl jie man ir artimi. Juk man, kaip tikram vakarietiškam krikščioniui, vis neramu, vis sielą drasko žmogiškos prigimties polinkis į nuodėmę, nėra tos ramybės, kurią siūlo rytietiška mantra „om“. Vis reikia laiku nueiti išpažinties.

Man patrauklūs tie atgailaujantys mano darbų personažai, tačiau sunku pasakyti, ar juos tapydama ir aš pati atgailauju, ar tai tiesiog kūrybinė saviraiška? Ir kas svarbiau?