Gruodis

M.Alexanderio judesiai scenoje priminė šokį. M.Kulbio nuotr.

Pianistui talkino kontrabosininkas L.Cohenas ir būgnininkas F.Landesbergeris. M.Kulbio nuotr.

Tarptautinis džiazo festivalis „Kaunas Jazz“ gruodžio 3-ąją Vilniaus kongresų rūmuose solidžiai užbaigė jubiliejinius metus, pratęsė 2002 m. sostinėje pradėtą šventinių koncertų tradiciją.

Patikrintų vertybių spindesys

Po devynių šios serijos vakarų galima teigti, kad „Kaunas Jazz“ Metų koncertai neprapuolė nei gausėjančių kalėdinių pramogų, nei įvairėjančio džiazo sraute. Jų artistai lyg aukščiausios prabos auksas švytėjo laiko nugludinta patirtimi ir meistryste tarp aibės vis "kylančių žvaigždžių".

Prisiminkime: „Kaunas Jazz", palydėdamas metus, pirmasis į Vilnių atvežė JAV vokalinio džiazo lyderius "Take 6" ir "The New York Voices“, nepranokstamą saksofono virtuozą Jamesą Carterį, egzotišką kubiečių pianistą Omarą Sosa, trimitininką Arturo Sandovalą, JAV džiazo deivę vokalistę Dianne Reeves.

O šiemet vilniečiai išgirdo dar vieną, iki šiol aplenkdavusį Lietuvą charizmatišką džiazo klasiką - JAV gyvenantį jamaikietį pianistą Monty Alexanderį su jo trio.

Muzika užvaldė sielą ir kūną

66 metų muzikas apstulbino net džiazo profesionalus skambinimo ekvilibristika, originaliais, staigiais minties vingiais, neišsenkama energija.

Greiti ir elegantiški M.Alexanderio pasažai, nenuspėjama tempų kaita, už širdies griebiantis svingas, žongliravimas citatomis iš skirtingiausių „operų“:  tradicinio džiazo, akademinės klasikos, pop, Karibų muzikos - visa tai vertė įtempti ausis tiek publiką, tiek maestro partnerius.

M.Alexanderio trio nariai - amerikietis kontrabosininkas Lorinas Cohenas ir olandų būgnininkas Fritsas Landesbergeris - įsitempę kaip stygos gaudė įnoringo lyderio užuominas ir komandas. Kartais pianistas strykteldavo ant kojų ir atsukdavo publikai nugarą, kad žvilgsniu įjungtų partnerių solo ir juos palaikytų.

Pats džiazo veteranas grojo pamiršęs viską pasaulyje: šokdamas pečiais ir juosmeniu, trepsėdamas koja, retsykiais šveisdamas virš galvos ranką ar uždainuodamas.

Dirigavo mažam orkestrui

„Džiaze nesvarbūs klasikiniai ritualai - svarbiausia groti.  Aš darau tai ir klavišais, ir visu kūnu, savo aplinka. Manau, publikai patiko mano nugara“, - juokavo po koncerto pianistas.

Salė, ko gero, nedaug būtų praradusi, jei M.Alexanderis būtų grojęs solo: jo jaunesniems partneriams iki lyderio spalvų, nuotakų, technikos arsenalo buvo dar tolokai.

„Man partneriai nebūtini, bet mėgstu kaitalioti amplua, - pripažino ir fortepijono virtuozas. - Trio - tai tarsi mažas orkestras, o aš esu jo dirigentas. Man patinka dalintis scenoje impulsais su kitais. Tai nesibaigiantis procesas: niekas niekada neišeina teisingai, o tik gerai“.

M.Alexanderis prisipažino nemėgstantis repetuoti nei vienas, nei su trio: jo repeticijos - tai koncertai. Vilniaus scenoje maestro esą rengėsi kitos dienos rečitaliui Šveicarijoje, o pastarasis tapo repeticija prieš kitą koncertą.

„Groti su M.Alexanderiu - didžiulis iššūkis, nes visada scenoje mūsų laukia daugybė staigmenų, ir kiekvieną kartą atliekame vis kitą programą, - atskleidė L.Cohenas.  - Tačiau sekti Monty mintis nesunku - jis moka priversti susikaupti“.

Nepavargo ir po trijų bisų

Po M.Alexanderio pirštais nudainuotos ir nugrotos melodijos išsiliejo į kvapą gniaužiančias kompozicijas. Tą vakarą maestro savitą aromatą suteikė daugeliui džiazo standartų, Stevie Wonderio ir Bobo Marley šlageriams, atliko muzikos iš jo įkvėpėjui Natui "King" Cole'ui skirto savo naujausio albumo "Calypso Blues", atidavė duoklę ir afrokaribietiškos muzikos karaliui Harry Belafontei, skambino savo kūrybos.

„Klausiausi muzikos kaip detektyvo, nekantraudamas, kas gi bus toliau, - dalijosi vakaro įspūdžiais džiazo klavišininkas Olegas Molokojedovas. - M.Alexanderis - genialus, jo technika - tobula. Seniai girdėjau tokį meistrišką grojimą ir svingą, o tokio gaivaus tradicinio džiazo, popmuzikos, regio mišinio apskritai nebuvau girdėjęs“.

Po daugiau kaip dvi valandas trukusio improvizacijų fejerverko ir trijų bisų M.Alexanderio veide nesimatė nuovargio žymių, ko negalėjai pasakyti apie jo palydovus.

„Mano energijos šaltinis - meilė muzikai, - tikino po koncerto maestro. - Aš negaliu paaiškinti savo įkvėpimo paslapties. Tai kaip vėjas“.