Gruodis

V.Luckus. Autoportretas.      

V.Luckaus parodoje. M.Kiaušaitės nuotr.  

V.Luckus. "Baltame fone".

Nuo gruodžio 14 d. iki 26 d. Kauno fotografijos galerijoje veikianti fotomenininko Vito Luckaus (1943-1987)paroda „Baltame fone“ – pirmieji dirstelėjimai į konceptualiojo maištininko fotografijų archyvus. Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Gintaras Česonis viliasi pristatyti ir ankstesnius fotografo darbus, užsimena, kad 2012 m. Nacionalinėje dailės galerijoje planuojama surengti V.Luckaus retrospektyvinę parodą.

Nors ir priklausydamas Lietuvos fotografijos mokyklos epochai, autorius netruko išsiskirti iš kolegų būrio, atrasti savitą stilių, anuomet modernius vaizdavimo būdus. Fotografo drąsą, mąstymo novatoriškumą pastebėjo rusų kritikas Levas Aninskis, Olandijoje anglų kalba išleistas V.Luckaus fotografijų albumas „The hard way“ (1993), keliautojas buvo šiltai priimamas užsienyje. Didžiausia mįslė – kodėl Lietuvoje V.Luckaus vardą tebetariame neužtikrintai, esame mažai susipažinę su jo darbais?

Pasak fotomenininko, „Kaunas Photo“ festivalio organizatoriaus Mindaugo Kavaliausko, tokia konceptuali fotografija plačiajame pasaulyje ir autoriui esant gyvam nebeatrodė labai revoliucinga (galima rasti panašumų kad ir su garsiaisiais amerikiečiais Richardu Avedonu, Diana Arbus),  tačiau įdomi Lietuvos kontekste.

M.Kavaliauskas samprotauja: „Neramiai gyvenantis, dažnai keliaujantis, maištingos prigimties V.Luckus ieškojo kitokių saviraiškos formų, negu vyraujančios tradicijos. Jis nesiekė kurti psichologinių portretų, kurie devintajame dešimtmetyje vis dar buvo „gerai parduodamas“ žanras, ir tam tikra prasme aplenkė laiką, bent jau mūsų regione. O šitai tvirtų tradicijų kraštuose –  labai pavojinga. Todėl šiuos darbus žiūrovai pamato bemaž 30 metų vėliau, negu jie sukurti.“ 

Fotomenininkas Romas Juškelis prisimena: „Tuo metu lietuviškoje fotografijoje vyravo grynasis reportažas, kaimo motyvai. Lietuvos erdvė  per maža, kad čia vienodai užtektų saulės visiems. Tačiau, nori nenori, yra grupelės žmonių, darančių įtaką vieni kitiems. Mąsčiusieji plačiau savaime tapdavo atskirtaisiais.“                    

Ne vienas besidomintis fotografija prisimena V.Luckaus seriją „Portretas stambiu planu“ (1969-1987), M.Kavaliausko įvardijamą kaip ne mažiau svarbią novatoriaus ieškojimų dalį, besisiejančią netgi su parodoje eksponuojamais tipologiniais portretais. Fotografuojantis grafikas Egidijus Rudinskas į parodą atėjo vedamas smalsumo: „Teko matyti V.Luckaus sukurtą stambaus plano portretų seriją, pastarieji įstrigo, tad šią pavardę įsiminiau. Įdomu stebėti, ar jam pavyks atlaikyti laiko išbandymą, ar praėjus keliems dešimtmečiams tokios fotografijos tebėra įdomios.“                     

Kad V.Luckus nėra lietuvių favoritas, išduoda tai, jog galerijoje šmėžuoja familiariais tapę veidai – labinasi kauniečiai [foto]menininkai, dairosi tik ištikimi fotografijos entuziastai ir šiaip kultūringi žmonės. Ažiotažas? Ne. Kuklus ištikimųjų būrelis. Kiekvienas darbus apžiūri atidžiai, lėtai snieguotais batais šiūruodamas šviesias galerijos grindis. „Fantastiška, kad šita paroda eksponuojama tuomet, kai galerija visiškai nauja, balta, o lauke tiek daug sniego. Būtent tas baltumas, neutralumas leidžia pamatyti gerokai daugiau, nei vien veido išraiškas, prie kurių buvome įpratę,“ – džiaugiasi M. Kavaliauskas.

Kiekvienas mūsų – baltame fone. Žmonės, erdvė[s], mintys. Mes, šiapus, esame portretų personažų atspindžiai. Žiūrovai ir detalės, žvilgsniai, kūniškos grimasos. Kitas laikas, vieta. Iš žiūrovo atimdamas pretekstą nukreipti žvilgsnį kitur, V.Luckus mus suveda į akistatą su laiku ir jo žmogumi, suteikia galimybę apžiūrėti atvirai, įžūliai, nesiūlo apsimesti, kad tyrinėjame ne atvaizdo veikėją. Čia pat galime žvalgytis vieni į kitus, lyginti[s], žinoma, santūriau, nei su tais, užmigusiais paveikslėliuose. Galvose sninga mintys. Baltos?

E.Rudinskas susimąsto: „Man patinka, kad čia menininkas tarytumei antrame plane, žiūrime į pačius personažus – žmones. Įdomu, nes juntama laiko kaita, nuotolis.“Panašią koncepciją pastebėjęs ir vokiškoje, skandinaviškoje fotografijoje grafikas prisipažįsta: „Apskritai man nepatinka tokios nuotraukos, kai fotografas tarsi nusišalina, palieka tik atvaizdą, tačiau šiuo atveju kiek fotomenininkas besistengtų nedalyvauti, vis tiek jo braižas juntamas. Būtent tai yra įdomu – kuo vieno stiliaus autoriai skiriasi? Kas lemia jų savitumą, paliekamą įspūdį?“ 

Fotomenininkai R.Juškelis ir M.Kavaliauskas sakosi nenustebinti serijos „Baltame fone“, tačiau dairosi smalsiai. J.Juškelis pripažįsta esąs pragmatikas fotografas, tad jam svarbi statika, įdomūs tipažai. Tuo tarpu M.Kavaliauskas atspindi šių dienų jaunųjų požiūrį, vis labiau tolstantį nuo senosios mokyklos: „Mane intriguoja, kad šie portretai, būdami ne visai stambaus, o kiek bendresnio plano, turi ištisą gamą socialiai iškalbingų detalių, kurios formos žaismuose dažnai būdavo pametamos.“Svarbus ne žmogus ar erdvės išvalymas, bet detalės, leidžiančios suvokti laikmetį: „Žmonės su kirviais, atidarytomis skardinėmis, šaukštais, krepšiais... Reikšmingas pats fotografijų sukūrimo laikotarpis, daugeliui mano amžiaus žmonių tai tarsi ekskursas į vaikystę/jaunystę.“                  

Savo fotografijomis V.Luckus juokiasi iš kasdienybės teatro. Nejaukiai susigūžęs jaunas fotografas, sutrikę senyvų moterų žvilgsniai, statiški, tačiau vidujai nejaukiai besimuistantys senjorai... Apgaulė atskleista – nutrinta visa, kas slepia. Ir mes, užuot patogiai šildęsi prieššventinio gerumo viltimi, turime galimybę išvysti save. Ten, kur švaru. Baltame fone.