Gruodis

K.Kasparavičius. R.Marcinkevičiūtės nuotr.

K.Kasparavičius su skaitytojais. R.Marcinkevičiūtės nuotr.

Jo pirmoji autorinė knyga pasirodė kinų kalba. Jo iliustracijas pirmieji įvertino vokiečiai. Lietuvių kalbos mokytoja po abitūros rašinio jam patarė niekuomet nieko nerašyti, o Lietuvių kalbos komisija jo parašytą knygą apdovanojo už taisyklingą lietuvių kalbą. Jis mokėsi choro dirigavimo ir dizaino, tačiau tapo vaikiškų knygelių kūrėju. Jo vaikystė prabėgo sename dvare Trakų rajone, o dabar jis su šeima įsikūręs miške šalia Vilniaus.

Tai Kęstutis Kasparavičius - vienas populiariausių vaikiškų knygelių autorių. Jo parašytas ir iliustruotas knygas Lietuvos vaikai jau keletą kartų yra išrinkę geriausiomis metų vaikiškomis knygomis. Tačiau jas mėgsta ir suaugusieji, apdovanoję šio autoriaus kūrybą pačiomis įvairiausiomis premijomis. Ir ne tik Lietuvoje.

Ką tik paskelbtuose geriausios metų lietuviškos knygos vaikams rinkimuose šiemet irgi varžosi K.Kasparavičiaus knyga. Tai "Baltasis dramblys", kuris šią vasarą Rygoje apdovanotas Tarptautine Janio Baltvilko premija (už vaikų literatūrą ir knygos meną). Knygynuose jau pasirodė arba tuoj pasirodys dar dvi šio autoriaus knygelės - "Mažoji žiema" ir "Meškelionė". Puikus pretekstas pokalbiui apie tradicinę vaikišką knygą naujųjų technologijų amžiuje.

- Ar XXI amžiaus vaikams, kurie didžiąją laisvalaikio dalį praleidžia prie kompiuterio, dar įdomios knygos? Ko dažniausiai jūsų klausia per susitikimus?Ar vaikai jums rašo paprastus ar jau elektroninius laiškus?

- Manau, kad knygos vaikams visuomet bus įdomios. Dauguma mano skaitytojų - nuo 5 iki 11 metų. Jiems tos knygos dar labai reikalingos. Ir visi labai mielai skaito. O paskui vieni persėda prie "Hario Poterio", o kiti - prie kompiuterio. Arba prie abiejų.  Juk kiekvienam amžiui - savi pomėgiai. Neįmanoma su tuo kovoti.

Kol kas elektroninių laiškų nuo vaikų dar nesu gavęs (juokiasi), tik popierinius. O į visus klausimus atsakau važinėdamas po Lietuvą, susitikdamas su jais akis į akį. Dažniausiai vaikai išsikalba, kai kartu piešiame knygų personažus - prieš metus žirafą, šiemet - dramblį. O per tradicinius susitikimus - aš kalbu, jie klausinėja. Pačių įvairiausių dalykų. Pavyzdžiui, koks mano mėgstamiausias ir nemėgstamiausias patiekalas.

-  Įdomu - koks? Knygelėse dažnai kalbate apie sveiką maistą. O ką pats labiausiai mėgstate valgyti ir ko negalite pakęsti?

- Dabar labiausiai mėgstu obuolių pyragus. Ir visiškai nemėgstu cepelinų. Negaliu pakęsti jokio riebaus maisto. Kategoriškai. Ir ne todėl, kad jis nesveikas, bet todėl, kad man jis labai neskanus. Įdomu, kad jaunystėje visiškai nemėgau saldumynų, o dabar - atvirkščiai. Net labai jų norisi. Pradedant šokoladu ir baigiant tortais. Aš ir pats moku iškepti keletą pusėtinų obuolių pyragų, nors nesu didelis šios srities meistras. Labiau mėgstu valgyti tai, ką iškepa kiti.

O dėl sveiko maisto? Aš į maistą žiūriu labai laisvai ir nemėgstu, kai iš kokios nors idėjos padaromas kultas. Todėl nevengiu iš to ir pasišaipyti.

- Kaip atsirado keistas kvadratinis pasaulis "Baltojo dramblio" knygoje? Norėjosi ko nors naujo? Įdomu, kaip ir kada susiformavo tas jūsų kūrybos stilius, kuris dabar žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir JAV, Kinijoje, Japonijoje, Vokietijoje ar Ispanijoje?

- Norėjosi bent kelias iliustracijas nupiešti visiškai tiesiomis linijomis. Toks įdomus uždavinys sau pačiam. Tiesiog su liniuote. Man buvo labai smagu pabandyti.

Kai pradėjau iliustruoti knygas, mano darbai nebuvo tokie, kokius dabar matote. Dar "Vyturio" leidyklos laikais esu iliustravęs savo tėčio eilėraščių knygelę "Toj pirkelėj seneliukas". Tuomet dirbau kitaip: viską štrichuodavau juodai ir labai lengvai paspalvindavau.

Tik pradėjus dirbti su vokiečiais teko pakeisti stilių, ir už tai jiems esu labai dėkingas. Tai buvo maždaug prieš dvidešimt metų. Vokiečiams patiko Barselonos mugėje rodytos mano iliustracijos "Barono Miunchauzeno nuotykiams". Tuomet porą nedidelių knygelių jiems nupiešiau dar savo senuoju stiliumi. Tai buvo Edwardo Learo angliški absurdo eilėraštukai ir dar viena panaši knyga.

O paskui leidėjas paprašė pakeisti stilių. Pasiūlė atsisakyti to juodo štrichavimo, pabandyti piešti vien tik akvarele, kad būtų spalvingiau. Man teko nemažai diskutuoti ir su juo, ir su kitais tos srities specialistais. Jie labai argumentuotai įrodinėjo, kad pradėjus dirbti vien akvarele darbai taps daug geresni, ir man pačiam bus lengviau atsiskleisti kaip menininkui.

Aš iš pradžių net pykau. Kodėl kažkas drįsta man nurodinėti, kaip geriau piešti? Bet paskui pamačiau, kad jie buvo teisūs, jau vien todėl, kad buvo labiau patyrę nei aš. Viskas, ką jie sakė, pasiteisino. Jie  aiškiai matė, ką iš manęs galima išspausti. Todėl ir pasiūlė pabandyti ką nors nauja, nesilaikyti įsikabinus vieno dalyko. Dabar jau ir pats suprantu, kad niekada nereikia sustoti, labai svarbu nuolat ieškoti, atsinaujinti.

- Kokia knyga pradėjote tą atsinaujinimą? Ar jums pačiam iš karto patiko "naujasis Kasparavičius"? O skaitytojams?

- Pirmoji knyga nupiešta nauju stiliumi - vokiška pasaka "Brėmeno muzikantai".  Mažytė 32 puslapių knygelė, kurioje labai mažai teksto ir daug paveiksliukų. Gal kada nors leidykla "Nieko rimto" ją išleis lietuviškai. Mano manymu, ten - pačios prasčiausios mano iliustracijos. Bet taip jau nutiko, kad "Brėmeno muzikantai" parduotų egzempliorių skaičiumi - rekordininkė tarp visų mano knygų. Jau 20 metų ją vis spaudžia iš naujo ir labai sėkmingai pardavinėja Vokietijoje. Tai nebūtas dalykas, nes paprastai po penkerių metų su knyga jau būna baigta.

Tik gaila, kad man iš to - jokios naudos. Tais laikais buvau labai žioplas ir pasirašiau tokią nevykusią sutartį, pagal kurią jie gali leisti knygą kiek tik nori kartų, man už tai nieko nemokėdami. Pasimokęs iš tokių klaidų, dabar dirbu tik už procentus. Čia, žinoma, irgi yra rizikos. Jei ką nevykusio padarysi, tai gali nutikti ir taip, kad iš viso nieko negausi. Tačiau man dar nėra taip buvę. O kai bėgant metams tau po trupučiuką vis byra pinigėliai už senas knygeles, - labai malonu.

- Jei "Brėmeno muzikantų" iliustracijos jums atrodo prasčiausios, tai kurios knygos iliustracijas laikote labiausiai pavykusiomis?

- Tas, kurias piešiau F.Dostojevskio novelei „Sąžiningas vagis“ Taivano leidyklos „Grimm Press“ užsakymu. Jos vadovas baigė mokslus Europoje, o sugrįžęs nusprendė kinų vaikus supažindinti su Europos kultūra ir literatūra. Esu jų "Iliustruotųjų operų“ serijoje iliustravęs Weberio operą „Laisvasis šaulys“. "Sąžiningas vagis" - pirmoji jiems iliustruota knyga. Už ją 1994 m. gavau Katalonijos vaikų iliustracijos bienalės antrąją premiją.

- Visiems žinoma istorija, kaip 2002 metais Taivano leidykla „Grimm Press“ sumanė parengti knygelę kaip labdaros projektą vaikams, nukentėjusiems nuo žemės drebėjimo, paremti. Sukvietė dailininkus iš viso pasaulio ir kiekvieno paprašė ne tik nupiešti, bet ir parašyti trumpą istoriją. Jūsų istorija leidėją prajuokino ir jis panoro išleisti atskirą jūsų istorijų knygelę. Taigi kaip rašytojas debiutavote kinų kalba. O kai pasiūlėte tas "Kvailas istorijas" išleisti lietuviškai, net kelios mūsų leidyklos jų atsisakė. Įdomu, kodėl?Nepatiko pavadinimas, pernelyg "nerimti" tekstai ar iliustracijos?

- Vienoje leidykloje į tą mano knygelę pasižiūrėjo labai įtariai, tačiau nepasakė tiesiogiai: "nespausdinsim mes tavo tų nesąmonių". Diplomatiškai pradėjo kalbinti nupiešti iliustracijas kokioms nors pasakoms. O kitoje įvyko dar įdomesnis pokalbis. Knyga jiems pasirodžiusi "visai nieko". "Tačiau ar nebūtų nesąmonė, jei dabar pradėtume pirkti lietuvišką medieną Kinijoje?" - paklausė manęs. Tai ir buvo jų  atsakymas. Prisipažinsiu, kad iki šiol taip ir nesupratau, ką tuo norėjo pasakyti. Todėl ir juokauju: jei kinai visą Europą užverčia pigiomis menkavertėmis prekėmis ir taip žlugdo jos ekonomiką, tai aš atsikeršydamas nusprendžiau užversti visą Kiniją menkaverte lietuviška literatūra. (Juokiasi.)

Juk kiniškos "Kvailos istorijos" buvo labai populiarios, knygą gerai pirko, ir "Grimm Press" pasiūlė išleisti naują knygelę. Taip atsirado "Trumpos istorijos", o paskui ir "Braškių diena".

O Lietuvoje daugiau niekam nieko ir nebesiryžau siūlyti. Bet kaip tik tuo metu, kai dirbau prie "Braškių dienos", pas mane užsuko leidėjai iš "Nieko rimto". Jie iš kažkur sužinojo, kad turiu tokių knygelių, ir panoro jas išleisti. Sutapo mūsų pažiūros, be to, man tiesiog patiko ta jauna energinga komanda.

- Šį mėnesį pasirodė net dvi naujos jūsų knygos. Vieną išleido "Nieko rimto", o kitą - leidykla "Baltos lankos". Gal jau ruošiatės keisti leidėjus?

- Ne, iki šiol puikiai bendradarbiauju su "Nieko rimto", o  "Baltos lankos" išleido senas mano iliustracijas, kurias prieš dešimtį metų nupiešiau vokiečių leidyklai, o dabar jų leidybos teisės jau sugrįžo man. Šiemet pavasarį dalyvavau Bolonijos knygų mugėje, kur buvau nusivežęs didelę šūsnį savo iliustruotų knygų. Kaip tik ten, Bolonijoje, "Baltų lankų" atstovai ir pamatė tą mano kalėdinę vokišką knygą ir panoro ją išleisti.

Vokiškas jos pavadinimas buvo labai ilgas - "Didžioji Kalėdinė meškinų šeimynos kelionė aplink pasaulį", o lietuviškas - labai trumpas: "Meškelionė". Iliustracijos - tos pačios, bet aš joms parašiau visai naują tekstą. Vokiškos knygos kiekviename puslapyje buvo trumpas eilėraštukas, o lietuviškos - neilga istorija. Ši knyga didesnė negu tradicinės mano knygos ir plonesnė - vos 32 puslapėliai. Truputį bijojau, kad redaktorė išpeiks žodį "meškelionė", o man jis brangus, nes puikiai atspindi visą knygos dvasią. Tačiau ji net pagyrė, sakė, kad tai labai gražus lietuviškas naujadaras.

"Meškelionė" - tai kartu ir sena, ir nauja knyga. O visai naują tradiciškai išleido leidykla "Nieko rimto". Tai labai balta knygelė - "Mažoji žiema". Ji atsirado "Baltojo dramblio" dėka. Kadangi dramblys - baltas, tas baltumas traukia baltą spalvą ir baltas mintis. "Mažojoje žiemoje" - dešimt pasakėlių, ir visos jos baltos. Įvairiomis prasmėmis. Ir pačios iliustracijos labai šviesios, ir istorijos - šiltos, geros.

- "Nieko rimto" - viena iš nedaugelio Lietuvos leidyklų, atsižvelgiančių į knygos vaikams specifiką. Kaip manote, kodėl pas mus leidžiama tiek daug superstorų pasakų knygų, kurias net suaugęs žmogus sunkiai išlaiko rankose? Ar matėte, kokio dydžio "Alma Litera" šiemet išleido britų vaikų literatūros klasikės Beatrix Poter knygą? Paradoksalu, kad ši sunki "plyta" - pirmoji Lietuvos vaikų pažintis su autore, kuri visame pasaulyje išgarsėjo savo smagiomis mažytėmis knygelėmis.

- Šis atvejis išskirtinis. Tai nėra tipiška vaikiška knyga, o proginis leidinys. Tą knygą britų leidykla vienu metu įvairiomis kalbomis leido visame pasaulyje, minėdama pirmų B.Potter knygelių šimtmetį. Lietuvoje jos partnere tapo "Alma Litera". Mano akimis, knyga puiki, nes joje sudėta viskas, ką tik B.Potter yra padariusi. Be to, ją labai puikiai išvertė Kęstutis Urba, kuris yra geras vaikų literatūros ir ypač Beatrix Potter kūrybos specialistas.

Šis leidinys skirtas ne tiek vaikams, kiek suaugusiems skaitytojams. Juk ir tarp jų yra daug vaikiškos literatūros mėgėjų. O B.Potter - tokio lygio klasika, kurios mėgėjų ypač daug. Net ir aš pats ruošiuosi tą knygą nusipirkti, nors man jau seniai ne septyneri.

Žinoma, tradicinės jos knygelės - visai mažytės. Kiekviename puslapyje - vos vienas paveikslėlis. Kaip tik B.Potter ir suformavo šiuolaikinę paveikslėlių knygą. Susidraugavusi su jaunu leidėju, ji sukūrė ekonomiškai ir visomis kitomis prasmėmis idealų vaikiškos knygelės modelį. Nustatė iliustracijų ir teksto santykį. Iliustracijų turi būti trys, o teksto - tik vienas ketvirtadalis. Idealus puslapių skaičius - 32. Kietas viršelis, nedidelis formatas.

B.Potter suformuoti principai yra aktualūs ir šiandien. Dar ir dabar visame pasaulyje didžioji dalis knygų vaikams nuo 5 iki 8 metų leidžiamos būtent taip.

- Kodėl Lietuvoje šis paveikslėlių knygelės modelis taip ir netapo populiarus? Ar leidėjai nenori leisti mažesnių ir plonesnių knygelių, ar tėvai jų neperka vaikams?

- Lietuvoje ir aplinkinėse šalyse šių taisyklių nesilaikoma, nes pas mus ilgą laiką tiesiog negalėjo gyvuoti tikroji paveikslėlių knyga. Tam nebuvo ekonominių prielaidų. Juk sovietmečiu knygos kainavo 8 ar 10 kapeikų, taigi jų kaina galėjo būti net mažesnė už tuščio sąsiuvinio kainą. Todėl tokių knygų ir nebuvo. Dabar po truputį padėtis keičiasi. Nors iki šiol dauguma paveikslėlių knygų yra sukurtos kitose šalyse, o paskui išverstos ir išleistos Lietuvoje.

Mes leidykloje "Nieko rimto" orientuojamės į lietuvišką skaitytoją. Vyrauja nuomonė, kad mūsų žmonės nepirks plonyčių 32 puslapių knygučių, nes jiems atrodys, kad jose nėra ką skaityti. Todėl ir mano autorinės knygos, kurių jau esu išleidęs aštuonias, vis dar nėra tipiškos paveikslėlių knygos. Visos jos - gerokai storesnės. Mažiausiai 64 puslapių ar net daugiau.

- Nuo ko priklauso istorijos ilgis? Nupiešiate daugiau piešinių, tai ir rašote daugiau? Ar iš pradžių parašote visą istoriją. Ir kiek teksto, tiek ir iliustracijų?

- Didžiąją laiko dalį aš piešiu. Juk esu dailininkas, o rašymas man kaip hobis. Taigi rašau tik retkarčiais, kai į galvą ateina kokia įdomesnė mintis. Vakarais prisėdu prie kompo. Turiu ten visokių skyrelių ir skyriukų pasidaręs. Įmetu vieną tekstą ten, antrą - kitur. Palieku. Po kiek laiko vėl kas nors šauna į galvą,  ir vėl parašau. Ir taip tos istorijos po truputį rašosi rašosi... Visos vienu metu. Ten jų daug - ir trumpų, ir visai trumpų, ir poilgių, ir net visai ilgų. Yra ir beviltiškai įstrigusių, kurių jau turbūt niekada nebaigsiu. Nors kai kurios istorijos gali ir metų metus labai sėkmingai augti.

Kai baigiu piešti iliustracijas kokiai nors knygai, pradedu galvoti, ką veiksiu toliau. Pasižiūriu, ką turiu sukaupęs. Išsirenku. Pabaigiu. Juodraštį pasiunčiu į leidyklą ir, jei ten ta idėja patinka, pradedu piešti eskizus. Tačiau to pirmojo juodraščio niekuomet neatiduodu redaktorei, mat piešdamas eskizus nuolat viską perrašinėju. Jei staiga kyla mintis pakeisti kokį veikėją ar kaip nors kitaip jį aprengti, visa tai turiu pataisyti ir tekste.

Taigi visa istorija smarkiai keičiasi. Kartais net pabaigą kitokią sugalvoju. Ar pradžią (juokiasi). Eskizus mėgstu visuomet labai tiksliai nusipiešti. Nors jie nedidukai ir nespalvoti, viskas būna jau tiksliai sudėliota - ir siužetas, ir kompozicija, ir dauguma detalių. Kai baigiu eskizus, tai būna baigtas ir tekstas. Jį atiduodu redaguoti, o pats piešiu spalvotus originalus. Iliustracijas vienai knygai piešiu maždaug keturis ar penkis mėnesius.

- Ar pradėti rašyti paskatino tik taip laimingai susiklosčiusios aplinkybės, ar jau buvo pribrendęs noras sukurti savą istoriją, kad nereikėtų taikytis prie kito žmogaus idėjų?

- Kai iliustruodavau tik svetimus kūrinius,  laikydavausi to klasikinio kanono - nekonkuruoti su autoriumi, stengtis kuo geriau perteikti  jo sumanymą. E.T.A.Hoffmano ar H.K.Anderseno knygas skaitydavau dešimtis kartų. Kai pajusdavau, kad jau beveik imu mąstyti taip kaip tas Andersenas, tik tuomet pradėdavau piešti. Be jokių nukrypimų, su didžiausia pagarba autoriui.

Tačiau, kai taip dirbi, galvoje lieka labai daug nerealizuotų idėjų. Jos vis kaupėsi, kaupėsi, kol vieną sykį nusprendžiau, kad reikia pabandyti sukurti savą istoriją. Teko tapti rašytoju.

- Kas, jūsų manymu, yra vaikiška literatūra? Ar ji turi būti kaip nors specialiai pritaikyta mažiems vaikams? Juk ir suaugusiems patinka trumpos smagios istorijos.

- Tai labai sudėtingas klausimas. Aš tiesiog rašau tai, kas man ateina į galvą. Niekada nerašiau specialiai vaikams. Manau, kad vaikų rašytoju  tiesiog gimstama. Arba - ne. Tarkim, aš pradėčiau rašyti suaugusiems... Nežadu to daryti, bet tarkim. Esu tikras, kad tos knygos visiškai niekuo nesiskirtų nuo to, ką rašiau iki šiol. Niekuo. Visiškai.

Aš ir pats labai mėgstu vaikišką literatūrą. Gerą. Ypač anglišką. Nuo B.Potter iki A.A.Milno "Pūkuotuko" ar L.Carrollo "Alisos stebuklų šalyje". Tačiau "Hario Poterio" - ne. 

- O kodėl nemėgstate pirmosios H.K.Anderseno premijos laureatės J.Rowling kūrinių? Juk bent jau pirmosios "Hario Poterio" serijos knygos buvo tikrai vertos dėmesio.

- Per storos tos knygos. Man į jas baisu net pažiūrėti. Tiesą pasakius, aš nė vienos jų ir neskaičiau. Rimtai. Prisipažįstu. Ir nenoriu. Aš tokių storų neperskaityčiau. Manau, paskaityčiau gal dvidešimt puslapių ir trenkčiau į šoną. Aš apskritai nesu toks jau didelis skaitytojas. Daugiau domiuosi muzika. Ji mano pirmoji meilė. Todėl visą mano laisvą laiką suryja vaikščiojimas po koncertus, įrašų klausymasis. Mėgstu klasiką - maždaug nuo Renesanso pabaigos iki W.A.Mozarto, kuris man jau nelabai patinka. O viskas, kas tame tarpe, - labai.

- Jei jau prisipažinote, kad W.A. Mozartą nelabai mėgstate, gal įvardinsite ir tą kompozitorių, kurio kūrybą ypač vertinate?

- Šiuo metu man labai įdomūs kompozitoriaus Alessandro Scarlatti kūriniai. Juk baroko muzika ilgą laiką buvo visai užmiršta. Tik prieš kokius dvidešimtį metų, kai kilo susidomėjimas autentiškais instrumentais bei autentišku atlikimu, ta muzika prisikėlė naujam gyvenimui. Pavyzdžiui, yra daugybė operų, kurios porą šimtų metų gulėjo užmirštos, ir niekas jų neatliko. Jau vien todėl man tie dalykai įdomūs - seni ir kartu visai nauji.

- Kuo ta senovinė muzika jus traukia? Galimybe prisiliesti prie autentikos? Ar tuo, kad ji dar nėra labai nugrota, keista ir nenuspėjama? Beje, tuos pačius epitetus galima būtų pritaikyti ir jūsų knygoms.

- Baroko muzika gana artima roko muzikai ir džiazui, nes ten labai daug erdvės palikta  improvizacijai. Vėliau muzikoje buvo nustatytos gana griežtos atlikimo taisyklės, kiekviena nata turėdavo būti atlikta būtent taip, kaip užrašyta. Ir t.t. O baroko laikais net natas kitaip rašė. Tik griaučius. Kai kuriems instrumentams apskritai tiktai nuorodas užrašydavo, kad reikia groti nuo čia iki čia. O ką tu ten grosi - jau tavo reikalas. Man tokie dalykai iš tiesų labai artimi.  

Dabar yra net specialios mokyklos, rengiančios būtent to laikotarpio muzikos atlikėjus. Todėl ir ta muzika skamba visiškai kitaip nei tais laikais, kai aš mokiausi Vilniaus M.K.Čiurlionio meno mokykloje. Juk ten esu baigęs choro dirigavimą, o kaip privalomu instrumentu grojau fortepijonu. Na, dar bandžiau gitarą, ir net grojau roko grupėje. Bet tai buvo tik pažaidimas. Mano laikais devyni iš dešimties bandė ką nors pagroti.

- O kodėl net nepabandėte tapti dirigentu? Jei sakote, kad muzika - pirmoji jūsų meilė, gal buvo gyvenime momentų, kai nuoširdžiai gailėjotės ją iškeitęs į dailę?

- Niekuomet. Aš jau vienuoliktoje klasėje pamačiau, kad man tas dirigavimas visiškai netinka. Esu individualistas - mėgstu dirbti vienas. Jokio kolektyvinio darbo nepripažįstu, taigi darbas su choru yra visiškai priešingas tam, kas man patinka. Juk ir į sceną išeiti nėra labai paprasta. Turi nejausti scenos baimės.

- Kažin ar kas galėtų įtarti jus jaučiant scenos baimę, matydamas, kaip laisvai bendraujate su pačia įvairiausia publika knygų mugėje?

- Mugė būna tik kartą per metus. Tiesa, dabar mielai dalyvauju ir pačiuose įvairiausiuose susitikimuose. Tačiau vos prieš keletą metų dirbdavau užsidaręs namuose. Kaip koks atsiskyrėlis. Žmogus gyveni ir keitiesi. Šiuo metu man nesunku išeiti prieš publiką nei knygų mugėje, nei susitikimuose kur nors mokyklose ar bibliotekose. O anksčiau buvo tikrai sunku tokius dalykus daryti.

- Jei jums patinka baroko muzika, tai gal mėgstate ir to meto dailininkų sukurtus darbus?

- Man visada patiko ir patinka visi tie senieji Nyderlandų meistrai. Tai ir būtų XVII amžius, ir dar XVI galiukas, - aukso amžius, visi mažieji olandai. Tačiau turbūt negalėčiau jų labai išskirti, nes dailės istorijoje turiu daugybę mėgstamų autorių.

- Ar egzistuoja vaikiškų knygų mados, tendencijos? Kokia, jūsų požiūriu, XXI amžiaus vaikiška literatūra?

- Nepaprastai įvairi. Gali rasti naujų knygų, sukurtų visiškai klasikiniu būdu. Taip pat ir labai modernių.  Dabar vaikams leidžiamos knygos tokiomis temomis, kurios anksčiau nebuvo įprastos vaikiškai literatūrai, - ir apie mirtį, ir apie filosofiją, ir kitus dalykus. Iliustracijų taip pat būna ir realistinių, ir visai abstrakčių, kurių autoriai skaitytoją bando paveikti vien per spalvą.

- Dar norėčiau sugrįžti prie geriausios vaikiškos knygos rinkimuose dalyvaujančio "Baltojo dramblio". Kuo jums pačiam ypatinga ši knyga? Man ji pasirodė poetiškesnė, persmelkta ramios rytietiškos išminties.

- "Baltojo dramblio" knygoje - net penkios istorijos. Pirma istorija apie papūgas - tai toks lengvas ironiškas žvilgsnis į menininkus. Ypač į save. Antroji - apie laiką, apie skubėjimą ir galimybę niekur neskubėti. Trečioji būtų apie toleranciją ir atlaidumą. O ketvirtoji tarsi ir apie meilę. Nors dar yra ir daugybė šalutinių idėjų. Pavyzdžiui - apie sėkmę.

Tas baltasis dramblys ne tik knygoje neša sėkmę. Šiemet esu nupiešęs ne vieną dramblį. Pirmąjį su vaikais piešėme mugėje, dar kelis esu nupiešęs ir kitur - Rygoje, Druskininkuose, Birštone. Net tris dramblius nupiešiau būdamas Kroatijoje. Ant tų dramblių mes klijuojame obuolius, ant kurių vaikai užrašo savo svajones. Dažniausiai brailio raštu, o kai neturime tų brailio mašinėlių, tiesiog ant tos pusės, kurios nematyti. Ir tikimės, kad tas dramblys išpildys svajones. Vieną sykį ėmiau ir savo svajonę ten priklijavau. Ir keistas dalykas - jau yra beveik 99 procentų tikimybė, kad ta svajonė išsipildys.

- Gal atskleisite paslaptį, kokia buvo ta svajonė?

- Buvau sumanęs, kad būtų gerai nukeliauti į Meksiką. Ir jau visai nedaug trūksta iki jos. Mat mano "Kiškis Morkus" stryktelėjo į Meksiką. Jau padarytas vertimas į ispanų ir portugalų kalbas, ir ateinantį pavasarį knyga turėtų pasirodyti Meksikoje ir Brazilijoje. Tikiuosi, kad pavyks suorganizuoti ir jų pristatymą. Beje, tai bus jau ketvirtoji mano knyga ispanų kalba.

- Jūs vienas iš nedaugelio Lietuvos dailininkų, pelniusių iš tiesų tarptautinį pripažinimą. Prie to nemažai prisidėjo ir aktyvus jūsų dalyvavimas tarptautinėse parodose, konkursuose. Kaip sumanėte nusiųsti ten savo darbus? Juk tarp mūsų dailininkų vis dar vyrauja nuomonė, kad menas - tai ne sportas, todėl  menininkui nederėtų dalyvauti konkursuose.

- Man kaip tik atrodo, kad reikia kuo daugiau visur dalyvauti. Juk taip ir pamato pasaulis, kad ir čia, Lietuvoje, yra kažkas įdomaus.

Pirmą kartą į Bolonijos knygų mugę mano darbai pateko 1987-aisiais. Ten galima siųsti po penkias savo išleistos knygos iliustracijas. Kasmet darbus mugei atsiunčia apie pustrečio tūkstančio dailininkų, o po visų griežtų atrankų lieka tik maždaug 80. Ši mugė skiriasi nuo Vilniaus knygų mugės tuo, kad ji skirta ne publikai, o leidybos profesionalams. Jie čia renkasi autorius, sudarinėja sutartis. 

Yra ir daugiau lietuvių menininkų, patekusių į įvairias muges, pelniusių apdovanojimų konkursuose. Aš pats visuomet raginu ir kolegas, ir ypač studentus dalyvauti tokiuose renginiuose. Deja, kol kas tai nevyksta taip masiškai, kaip man norėtųsi.