Lapkritis

Ryšio su savo giminėmis ir artimaisiais ieškoma ne tik TV „Nepriklausomoje paieškų tarnyboje“, bet ir kitokio pobūdžio kultūrinėje terpėje. Sekdamas savo tėvo, Kaune gimusio garsaus filosofo Emmanuelio Levino pėdomis, koncertą laikinojoje sostinėje surengė pianistas ir kompozitorius Michaëlas Lévinas.

Apie lapkričio 10 dieną vykusį koncertą informacijos tikrai trūko. Gal todėl Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Muzikos salė nebuvo pilna. M.Lévinas savo tėvo atminimą ir jo gimtąjį miestą pagerbė ramiai ir be didelio viešumo.

M.Lévinas – menininkas, aktyviai besireiškiantis dviejuose veiklos baruose. Nejučiomis tokiais atvejais dažniausiai pradedi lyginti, kuri sritis menininkui sekasi geriau. Šį sykį atlikėjas suteikė galimybę tą padaryti, paskambindamas ne tik kitų kompozitorių, bet ir savo kūrinius.

Pirmojoje koncerto pusėje klausytojai galėjo išgirsti R. Schumanno „Simfoninius etiudus“ ir C. Debussy šešis preliudus iš pirmojo tomo. Šie kūriniai leido M.Léviną įvertinti kaip pianistą, kuris iš tikrųjų negali būti atskirtas nuo M.Lévino kompozitoriaus. Pagrindinės šio menininko grojimo savybės yra akivaizdžiai išlavintos jo kompozicinių pasiekimų.

Kaip pianistas M.Lévinas visai nesivaiko virtuoziškumo, nedemonstruoja savo techninių gebėjimų. Susitelkęs į kūrinio formą, jis, regis, tiesiog pamiršta galvoti apie save, kaip atlikėją. Jis nebando interpretuoti kūrinio, o stengiasi atlikti jį tokį, koks yra.

Grodamas C.Debussy preliudus Nr. 1, 2, 3, 4, 6 ir 7, įsijautęs į kompozitoriaus vaidmenį, atlikėjas tarsi dėliojo įvairias kompozicinės dėlionės detales ten, kur jos turi būti, nesureikšmindamas muzikantams būdingo noro įsigyventi ir susitapatinti su kuriamu muzikiniu vaizdu.

Paties M.Lévino žodžiais, trys jo paties sukurti etiudai atskleidžia fortepijono, kaip instrumento, kilmę ir charakteristiką. Tai sakydamas jis, matyt, turėjo omenyje plaktukinę fortepijono sandarą ir traktavo jį kaip mušamąjį instrumentą. Savo trijuose etiuduose kompozitorius tikrai naudojo įdomią techniką būgnelio skambesiui išgauti, pasitelkė ir stygų užgavimo arba uždengimo ranka būdą. Nors šie metodai nėra XXI amžiaus naujovė, tačiau M.Lévinas, savaip juos panaudojęs, sukūrė dėmesio vertas kompozicijas.

Koncerto pabaigoje svečias atliko savo draugo arba bent jau idėjinio bendrininko, kompozitoriaus Tristano Murailio kūrinį. Su T.Murailiu M.Léviną sieja dar 1973 metais įkurtas šiuolaikinių prancūzų kompozitorių ratelis Ensemble l'Itinéraire, kuriame jie susikoncentravo į spektrinės muzikos kūrimą.

T.Murailio kompozicija „Užmaršties teritorijos“ (sukurta 1977 metais) buvo įdomi dėl viso kūrinio metu laikomo paspausto dešiniojo fortepijono pedalo. Tai leido muzikai skambėti niekada visiškai nenutylančioje erdvėje ir laisvai rezonuoti stygoms. Matyt, remdamasis mintimi, kad muzika gyva tik tą skambančią akimirką, ir atsižvelgdamas į fortepijoną, kuriame užgauta styga greitai nutyla, T.Murailis eksperimentuoja su pedalu. Čia galima prisiminti koncerto metu M. Lévino pasakytus žodžius: „“Užmaršties teritorijų“ pabaigoje atleidžiant pedalą, lėtai išsitrina ir visa kūrinio atmintis“.

Maža, bet įdomi smulkmena: nors ir tylus renginys, tačiau organizatoriams jis kainavo nemažai. Muzikantui specialiai šiam rečitaliui iš Vilniaus buvo atgabentas „Fazioli“ firmos fortepijonas. Kaip būtų nuskambėjęs koncertas grojant M.K.Čiurlionio dailės muziejaus salėje naudojamu „Petrof“ fortepijonu, mes jau nesužinosime, tačiau pamąstymams vietos užtektinai.