Lapkritis

R.Daugirdo nuotr.

Lino mūka“ pavadintas Gintauto Gavenavičiaus (1960-2004 m.) albumas šią savaitę buvo pristatytas Vilniaus „Akademijos“ galerijoje. Tai, kad jį išleido Vilniaus dailės akademijos leidykla, tarsi paskutinis pomirtinis patvirtinimas, kad šio menininko kūryba – ne laisvalaikio žaidimas augalėliais ar verbų rišimo subtilybes perpratusio amatininko gaminiai, bet šis tas rimčiau. Tai paliudija ir dailininko darbų retrospektyva, albumo pasirodymo proga surengta Vilniaus „Akademijos“ galerijoje.

„Gintauto Gavenavičiaus skulptūros asocijuojasi su Liongino Šepkos darbais. Ir vieno, ir kito kūriniuose plastinių struktūrų išraiškos ieškoma asketiškoje, šykščiai modeliuotoje formoje, kurią diktuoja medžiagos prigimtis“, -- 1989 metais rašė Zita Žemaitytė. Ji buvo pirmoji profesionali menotyrininkė, atkreipusi dėmesį į šio dailininko darbus.

Po penkerių metų menotyrininkas Alfonsas Andriuškevičius savo nedideliu tekstu tarsi įteisino G.Gavenavičiaus buvimą ne tautodailės, o šiuolaikinio meno lauke. Po jo straipsnio, publikuoto kultūros savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“, dailininkui atsivėrė durys ir į tokias prestižines parodų erdves kaip Vilniaus šiuolaikinio meno centras ar Kauno paveikslų galerija.

Pasak A.Andriuškevičiaus, „G.Gavenavičius, tęsdamas „dievukų“ kūrybos tradiciją, pradeda nuo tos jų būklės, kurioje juos paliko smagiai jų kūnuosna dantis pagalandęs laikas.“ Lino ar kitokių žolynų pluoštai – dailininko kūrinių pagrindas – iš tiesų primena lietaus, vėjo ir dulkių suėstų medinių dievdirbių skulptūrų paviršių.

G.Gavenavičius medį pažinojo gerai, buvo net įgijęs medžio apdirbimo specialybę Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume. Tačiau medis – ne jo medžiaga. Dovanų krikšto mamai padarė pirmąją verbą. Paskui dar vieną verbą, paukščius, sodą. Pats stebėjosi: “Kuo daugiau dirbau, tuo daugiau minčių kilo. Medžio taip ir nepaliečiau. Pasirinkau žoles, augalus.”

Tradicinis „lino mūkos“ siužetas – augalo numirimas ir prisikėlimas jau kitokiu pavidalu: siūlo, drobės. Jis dažnai sutinkamas lietuvių pasakose, sakmėse, dainose ar žaidimuose. „Senovės lietuviai tikėjo stebuklinga lino kančios pasakojimo galia. Pasiklydę žmonės, norėdami apsisaugoti nuo piktųjų jėgų, turėdavo „skaičiuoti lino mūką“. Tikėta, jog velnias gali iškentėti viską, išskyrus lino kančią”, -- pastebi meno istorikė Vaidė Gaudiešiūtė.

G.Gavenavičius turbūt pirmasis lietuvių menininkas savo darbuose sulydęs kelias Lietuvoje buvusio populiaraus barbarizmo “mūka” (iš rusų kalbos – kančia, kankynė, vargas) prasmes. “Mūka” dažnai buvo vadinama ir nukryžiuoto Kristaus figūra. Įdomu, kad religinės tematikos dailininko darbuose – Kryžiaus stotyse, Jėzaus, Marijos ar šventųjų skulptūrėlėse – ypač ryškus liaudiškos katalikybės lygmuo, liudijantis ne tiek asmeninį tikėjimą, kiek tradicijos tęstinumą. Nenuostabu, kad pagoniškojo palikimo skulptorius taip pat neatmetė. Perkūnas, žaltys ar įvairios deivės puikiai papildo jo konstruojamo pasaulio vaizdą.

Dailininko sukurtus neminto lino darbus tyrinėtojai vadina jo kūrybos viršūne. Tačiau link tų skulptūrų vedė gana vingiuotas kelias, mat G.Gavenavičius buvo iš tų žmonių, kurių akiplotis neapsiriboja viena kuria meno sritimi. Jis ne tik kūrė eiles, kurių galima rasti ir naujajame albume, bet domėjosi ir teatru, pantomima. Lankė Kęstučio Adomaičio pantomimos studiją Kaune.

Pradėjęs kurti augalų skulptūras jis ypač pamėgo paukščius. Nuolat tik apie juos ir kalbėdavo. Nuo paukščių prasidėjo ir rimta draugystė su būsima žmona Marija. Pantomimos studiją tuo metu lankiusi architektė užsuko jų pasižiūrėti į jo dirbtuvę tėvų namo K.Donelaičio gatvėje palėpėje. Ir susižavėjo prietemoje ypač keistai ir paslaptingai atrodžiusiais lino dievukais.

Jais žavisi iki šiol. Todėl ir neišpardavė prieš penkerius metus mirusio dailininko palikimo. Ji rengia vyro darbų parodas ir pagaliau įkūnijo savo didžiausią svajonę – išleido albumą. Solidų, tikrai „akademinį“, gal net kiek pernelyg rimtą.

Jame nemažai straipsnių apie kūrybą (be jau minėtų -- menotyrininkės Ievos Pleikienės, skulptoriaus Valentino Antanavičiaus, poeto Algirdo Patacko), tačiau labai šykštūs dailininko kasdienybės trupiniai. Pavyzdžiui, net neužsiminta, kad daugelis jį pažinojo ne kaip Gintautą, o kaip Rišarą. Pravardę gavo dėl savo šukuosenos, primenančios garsiojo prancūzų aktoriaus ševeliūrą, o ilgam ji prilipo, matyt, todėl, kad savo skulptūras kūrė kruopščiai surišdamas žolynus.

„Pirma reikia sukurti šimtus paukščių, verbų, sodų, kad perprastum augalų rišimo techniką, tik tada imtis skulptūros“, -- buvo įsitikinęs G.Gavenavičius. Iš smilgų ir įvairiausių kitų žolynų kuriami paukščiukai, arkliukai, sodeliai jam buvo tarsi būtina mankšta. Sakydavo:“Pagroju gamą, tada einu prie linų.”

Linas – elastinga, tačiau šiurkšti medžiaga, dažnai iki kraujo sužeisdavusi rankas. Pirmą kartą iš lino padaręs kryželį dailininkas pajuto jį tarsi spinduliuojant šilumą. Ir nors tai skulptorių daugiau išgąsdino nei nudžiugino, išsiskirti su linu jau nebegalėjo. „Dieviška medžiaga linas“, -- mėgo sakyti jis.
Pasak žmonos Marijos, baigęs darbą Gintautas pasidarydavo kažkoks lengvas, tarsi ką iš savęs išleidęs, atidavęs naujai skulptūrėlei. Ta keista gyvybė ypač juntama jau sergant sukurtuose paskutiniuose jo darbuose. Kameriniuose, ypač kruopščiai surištuose, su daugybe smulkių detalių.

Beje, žolynų skulptūros – tikras iššūkis fotografams ir albumo leidėjams. Bandant parodyti bendrą didesnių darbų vaizdą, pranyksta ypač svarbios detalės. Pernelyg gerai apšvietus darbus, dingsta faktūros šiurkštumas, o skulptūra virsta grafika.

Kaip tik todėl tokios svarbios albumui tos kelios fotografijos, kuriose leidinio fotografas Arūnas Baltėnas užfiksavo kūrinius jų įprastoje erdvėje – namų interjere. Kaune gimęs ir užaugęs dailininkas nuo 1987 metų gyveno šalia Ukmergės esančioje sodyboje.

G. Gavenavičius. Kamane.lt archyvo nuotr.