Vasaris

(Edmundo Frejaus kūrybos paroda „Canis a non canendo“ galerijoje „Kauno langas“) 

K.Džilavjanaitės nuotr.

L.Brundzos nuotraukos

Skulptoriaus Edmundo Frejaus vardas neatsiejamas nuo geležies – net menininko inicialai, kuriuos jis įspaudžia savo darbuose, atitinka Mendelejevo lentelės fe, o tai reiškia ferrum – geležį. Geležis yra ne tik E.Frejaus esminė kūrybos medžiaga, bet ir taikli šios tvirtos, sodrios asmenybės metafora.

Savitą kūrėjo pasaulėžiūrą atspindi iš karšto metalo nukaldintos skulptūros, kurias autorius, nelyginant Vulkanas savo kalvėje, traukia iš žaizdro, formuoja galingais kalto smūgiais ir užgrūdina vandeniu. Jo kūryba neretai svyruoja ties populiariąja estetika ar netgi nestokoja kičo elementų, bet visada paperka meistriška technika ir detalėse užkoduotomis mįslėmis, kurioms įspėti dažnai prireikia erudito žinių.

Neveltui užsiminiau apie Sfinksui prilygstantį mįslingumą, mat Frejaus kūryboje netrūksta hibridinių figūrų – pusiau žmonių, pusiau gyvūnų, gimstančių iš skulptoriaus vaizduotės. Ji, pakurstyta įvairių tautų mitų ir legendų vaizdinių, klonuoja naujas fantastines būtybes. Taip į bendrą gyvenimą E.Frejus sujungia dievo Anubio-šuns galvą, žmogaus torsą ir cherubino sparnus, lygiai kaip į vientisą skulptūrą sulydo atskirus nukaltos geležies lakštus.

Nors menininkas nevengia dekoratyvių detalių, jo skulptūroms svetimi banalūs grožio standartai. Atvirkščiai: natūralistiškas netobulo kūno modeliavimas, įžūlokas, provokuojantis lyties akcentavimas suteikia darbams žemiško, šiurkštaus prieskonio ir įrodo, jog autorius nepataikauja idealistinės vaizduosenos mėgėjams. E.Frejaus skulptūrų harmoniją daugiausia lemia išieškota formų kompozicija, o ne motyvo traktuotė, neretai šokiruojanti žiūrovą.

Intensyviai kuriančio skulptoriaus darbų Lietuvoje reikėtų ieškoti tik su žiburiu, nes absoliučią daugumą jo kūrinių išgraibsto užsienio galerijų agentai. Menininkas ypač retai dalyvauja parodiniame gyvenime, todėl naujiena apie autorinę parodą buvo gana netikėta. Ypač sužinojus, jog eksponuojami neseniai sukurti skulptoriaus piešiniai.

Keliolika nedidelio formato piešinių ir viena juos apibendrinanti geležies skulptūra buvo pristatyti glaustoje, etiudiškoje, trumpai veikusioje parodoje „Canis a non canendo“, kurią E.Frejus dedikavo šuniui.

Autorius kritiškai pažvelgė į tas šunų veisles, kurios vienaip ar kitaip kenčia dėl žmogaus eksperimentų, įgeidžių ar tam tikros šuniškos mados. Kvėpavimą apsunkinantis plokščias trumpas snukis, išilgintas liemuo, striukos kojos, nukirptos ausys, nugenėta uodega: visa tai nenatūralūs šuns bruožai, kuriais niekada nepasižymėjo jo protėvis Canis lupus – vilkas.

Įspūdį sutirština slogi piešinių nuotaika, agresyvios, nasrus prašiepusios, paklaikusios šunų fizionomijos ir stilizacija, kuri šaržuotai išryškina pačias keisčiausias šuns figūros ypatybes. Griežtas piešinio siluetas, konstruktyvus gyvūno anatomijos vaizdavimas, aštrių, kietų detalių išryškinimas sudaro iliuziją, kad E.Frejaus piešiniai taip pat buvo nukalti iš geležies.

Parodoje eksponuota skulptūra, savo masteliais jau nebetelpanti į mažosios plastikos rėmus, tarsi išgrynina piešiniuose matytas vizijas. Galingas, masyvus, kovos poza sustingęs buldogas pasisavina piešiniams skirtą dėmesį ir absorbuoja žvilgsnį ties niauria, grubia juodos geležies faktūra. Stilingi ir drauge grėsmingi akcentai – aštrūs nagai ir dantytas antkaklis galutinai suformuoja metalinio pragaro šuns įvaizdį.

Stebint mutavusius, įtūžusius E.Frejaus šunis, neapleidžia jausmas, jog tai – ne šunų portretai, o tik pačių baisiausių žmonijos grimasų alegorijos. Naminis šuo atspindi savo šeimininko savybes, ir šuns agresija – tai žmogaus bukumo pasekmė. Todėl apokaliptiški parodos kūriniai veikia kaip protestas ne tik prieš intervenciją į gamtos dėsnius, bet ir prieš nejautrą, žiaurumą, nužmogėjimą.

Drastiškai traktavęs šuns vaizdinį, E.Frejus nejučiomis priminė apie ukrainiečių menininko, taip pat skulptoriaus Olego Kuliko ultra radikalias akcijas, kuriomis prieš dešimtį metų jis šiurpino Maskvą bei Vakarų Europos miestus. Persikūnijęs į agresyvaus, pasiutusio šuns vaidmenį, O.Kulikas terorizavo publiką šokiruojančiu elgesiu: išsirengęs nuogai, tik su grandine ant kaklo jis lodamas puldinėjo žmones, ropojo keturiomis, gyveno voljere ir kandžiojo visus, kurie bandė jį paglostyti.

Tokie iškalbingi pavyzdžiai byloja, jog šuo yra viena tinkamiausių metaforų mene kritikuoti patį žmogų ir visuomenę, nesvarbu, ar naudojamasi šiuolaikinio meno kalba, ar tradicinėmis priemonėms. E.Frejus tai padarė sau įprastu būdu – geležimi.