Spalis

Mindaugas Grigaitis
www.kamane.lt, 2008 10 28
 

Panagrinėjęs 2008 m. „Poezijos pavasario“ almanachą, susipažinęs su jo džiaugsmais ir skausmais, prisiminęs gana prieštaringus pastarųjų metų almanachų vertinimus, pasiryžau atidžiau patyrinėti visus XXI a. „Poezijos pavasario“ almanachus.

Norėjosi suprasti, ar šių metų almanachui būdingos problemos yra laikinos, ar turi gilesnes šaknis? Kada šiuolaikinę poeziją reprezentuojantį leidinį ištiko krizė?

Kaip jau minėta, 2008 m. almanache nebuvo aiškios koncepcijos, kuri padėtų atskleisti šiuolaikinės poezijos daugiabalsiškumą. Norėdami atskleisti „kentauriką“ (įvairių stilių, tradicijų ir kalbėjimo būdų įvairovę), sudarytojai Gasparas Aleksa ir Violeta Šoblinskaitė pateikė almanachui labai skirtingo turinio ir formos eilėraščius, bet nesukūrė aiškesnių gairių, kurios tuos eilėraščius kaip nors vienytų. Dėl neaiškių prasminių jungčių tarp atskirų tekstų kentauras ne tik nebuvo išryškintas, bet pavirto į visiškai neaiškų hibridą.

2008 m. almanachas „Poezijos pavasaris“ nesėkmingai bandė ieškoti žvilgsnio, gebančio atrasti dialogą net ir tarp labai skirtingų poetinių balsų. O kaip būdavo anksčiau?
Perskaičius visus XXI a. išleistus almanachus, galima teigti, kad panašiai buvo ir anksčiau.
2000 m. almanache (sudarė Valdas Kukulas, Viktorija Daujotytė, Eugenijus Ališanka) ši problema taip pat aiškiai pastebima.

Sudarytojų pavardės kalba apie skirtingų požiūrių į poeziją sambūvį: Valdas Kukulas, kurį galima vadinti aukštojo modernizmo poetikos gynėju, klasiką uoliai puoselėjanti Viktorija Daujotytė ir šiuolaikinį verlibrą gludinantis Eugenijus Ališanka. Intriga užmezgta, bet ar ji virsta sėkmingu žaidimu?

Pirmas įspūdis – virsta. Almanache randame skirtingus kalbėjimo būdus. Vytauto Kazielos liūdesys („aš nežinau gal man pasivaideno/ tavęs nėra tu blėsti tamsoje/ o gal apanka akys mano <...> tavęs nėra (aš nesakau nebuvo) lyg žvakė nyksti miglose“, p. 213) papildomas Algirdo Verbos nusivylimu dėl „amžinų idėjų“ užmaršties („Išmesk likimą iš galvos,/ Lyg teroristas bombą/ Į Lietuvą iš Lietuvos,/ tarsi pragertą bobą“, p. 214). Gasparo Aleksos vizijas („drėgnai juodas varniukas/ paauglio rankose peršautas/ mažutėlis tumulas/ su rožine žaizda/ moteriškam skeite spurda kupstas“, p. 285) persmelkia Andriaus Musteikio vartotojiškos kultūros kritika („vietoj širdies cd beutiful“, p. 284), kartu girdimas Juditos Vaičiūnaitės pagoniškosios kultūros poetizavimas (eil. „Medeinė“, „Žvorūna“, „Žemyna“), kajokiška meditacija (eil. „Galingas ruduo“). Šie balsai yra panašūs ir papildo vienas kitą. Atrodo, skirtingų balsų pokalbį sukurti pavyksta.

Vis dėlto kai šį pašnekesį papildo dar ir kultūrinė Kornelijaus Platelio refleksija (eil. „Hadas pagrobia Persefonę“), Tomo Arūno Rudoko žaisminga maironiškos tradicijos parodija („Dar Maironio apdainuota/ šarka šalo ant šakos, / Kraipė uodegytę juodą/ Šen ir ten be atvangos“, p. 298) ir parulskiškas nihilizmas („mes mylimės/ ant sienos laša apkrešijęs/ degantys mūsų sparnai/ tavo delno geldelėje/ džiūstantis aš“, Sigitas Parulskis, p. 133), almanachas apsunksta nuo sužadintų kontekstų gausos.

Be abejo, 2000 m. almanache tvyranti eklektika parodo, kad mūsų poezijoje iš tiesų egzistuoja stilių, tradicijų, technikų įvairovė. Tačiau toji įvairovė perteikiama gana tiesmukai ir nekritiškai: susidaro įspūdis, kad eilėraščiai dėliojami be aiškesnės strategijos, tarsi naiviai tikint, kad skaitytojas pats rinkinio eilėraščius susidėlios į tvarkingą prasminę visumą.
Tačiau skaitytojas pasijunta įstumtas į postmodernaus „mikso“ košmarą. Girdi daug balsų, o jiems nutilus, ima savęs klausinėti – ką čia aš tik ką girdėjau?

Panaši padėtis ir 2001 m. almanache (sudarė Vladas Braziūnas, Eugenijus Ališanka). Jis prasideda Juozo Laurušo lietuviškos kaimiškos kultūros išaukštinimu: „<...> buvai savimi, kai tikėjai lietuviškų kryžių, susmegusių žemėn, mediniais dievukais/ ir žolynų galia, ir nuodingų gyvačių/ nenuodingąja gailestimi. Tau ačiū – amen“ (p. 21). Antanas A. Jonynas ir Judita Vaičiūnaitė atidžiau įsiklauso į subjekto patirtį ir almanachą kilsteli virš gana naivaus poetinio patriotizmo (eil. „O vis dėlto gerai kad baigės vasara...“ ir „Akordeonų duetas”).
Atrodo, užmezgamas tam tikras polilogas tarp skirtingų poezijos sampratų ir kalbėjimo būdų. Į šį pokalbį įtraukiama ir kalbos galimybėmis perteikti egzistencinę patirtį nusivylusi poezija („čia ne mano rytas,/ ne mano kelias į kryžkelę,/ ateinantis sapnas svetimas“, Dainius Sobeckis, p. 52). Pasigirsta romantinis poezijos išaukštinimas („Ak, žodžiai, gražios žodžių skraistės,/ Jūs lengvos, perregimos it vualis“, Stasė Lygutaitė Bucevičienė, p. 93), skaitytoją ramina meditaciniai Vytauto V. Landsbergio eilėraščiai („Aš meldžiuos/ Pakrantės melduos/ Mano mielas mėnuli“, p. 105), sukrečia radikalios romantinio lyrinio „aš“ dekonstrukcijos („boba naktis aš esu frankenšteinas mane prikėlė žiurkė mylinti saldainius ir štai atėjau ėjau“, Darius Pocevičius, p. 129).

Šalia viso to nuskamba ir bandymai atnaujinti tradicinį kalbėjimą formos naujovėmis (Jonas Zdanys eil. „Išpažintis“) bei egzistencinės beprasmybės klyksmas („Lyg ir būtų pavasaris, o kažko ne. Nei sniego, nei žemės, o kažkas tarp. Bet ne tai bjauru, o baloje tęžtantis šunšūdis“, Gintaras Grajauskas, p. 293).

Galbūt sudarytojai taiko į labai išsilavinusį skaitytoją, kuris pajėgtų tokią kontekstų įvairovę sujungti, vis dėlto ir čia polilogas dėl balsų skirtingumo labiau primena chaotišką triukšmą, negu rišlų sąskambį.

Panagrinėjus du pirmuosius XXI a. „Poezijos pavasario“ almanachus kyla įtarimas, kad šis leidinys jau senokai yra įstrigęs užburtame rate: atkakliai bandoma įrodyti, kokia įvairi mūsų poezija, bet tai įvairovei atskleisti nerandama tinkamos strategijos.

2002 m. almanachas (sudarė Liudvikas Jakimavičius, Eugenijus Ališanka, Sigitas Geda) ne daug kuo skiriasi nuo ankstesniųjų – ta pati „kentaurika“, virstanti hibridu. Tik čia ryškėja dar viena nejauki tendencija – naujų vardų stygius. Jau trečiajame almanache sutinkami Donaldas Kajokas, Kornelijus Platelis, Aldona Elena Puišytė, Darius Pocevičius, Robertas Keturakis, Dovilė Zelčiūtė ir kt. Be abejo, šalia jų yra ir naujų vardų, tačiau almanacho veidui esminės įtakos jie neturi.

2003 m. „Poezijos pavasaris“ (sudarė Dainius Gintalas) pasitinka nauju viršeliu ir gana intriguojamu Jolantos Paulauskaitės tekstu „Bandymai priartėti: baimės ir agresijos įvaizdžiai poetiniame tekste“. Remdamasi psichoanalitine teorija, kritikė žvelgia į šiuolaikinę poeziją kaip į „mirties nihilizmo“ poeziją: „Ji nebeskatina melancholijos ar egzistencinių apmąstymų, o atvirai žavi yrančiais lavonais ir pūliuojančiomis žaizdomis“ (p. 13). Tai -- įdomus žvilgsnis į šiuolaikinę poeziją, galintis padėti ją naujai įvertinti.

Visuose aptartuose almanachuose „Poezijos pavasaris“ spausdinami kritikos straipsniai, tačiau kritikos publikacijas ištinka ta pati bėda, kaip ir poeziją.

2003 m. poezijos kolekcija, pradėta įdomiu tekstu, tarsi pažada vienijančią perspektyvą, išsivadavimą iš almanachui įprasto chaoso, bet jau pirmajame eilėraštyje randame visai kitą poetiką nei minėtame straipsnyje. Aidas Marčėnas eilėraštyje „Iš Komos“ su lengva melancholija reflektuoja sapno ir tikrovės sampynas: „ledo atspindėtas vaizdas,/ šiek tiek kreivokas, lūžtantis išaušus/ sapne, giliai įsišaknijusiam į sodą/ vos prasivėrę nepatvarios durys“ (p. 21). Žinoma, neteigiu, kad „mirties nihilizmas“ yra būtina šiuolaikinės poezijos estetikos dalis ir yra pranašesnis už marčėnišką nostalgiją, bet norėtųsi, kad bent jau vienas po kito einantys tekstai būtų tarpusavyje kaip nors susiję.

2003 m. almanache (taip pat ir ankstesniuose) kritikos straipsniai dažnai nesusiejami ne tik su poezija: patys straipsniai yra skirtingo turinio ir, apsiribodami tik savo tiesos išsakymu, neprovokuoja jokios diskusijos.

Almanachuose pasyviai atspindimas kritikos vaizdas, net nesistengiant kelti interpretacijų konfliktus, kloti pagrindą aiškesnei diskusijai. Kuriama šiuolaikiškos įvairovės iliuzija, bet pamirštama paprasta tiesa, kad įvairovė labai greitai gali virsti netvarka, jeigu neatsiras to žvilgsnio, kuris pastebėtų, kaip tarp skirtingų eilėraščių gimsta prasmingas pokalbis.

Grįžtant prie 2003 m. „Poezijos pavasario“ reikėtų paminėti ir dar vieną šių almanachų problemą – argumentų, kurie pagrįstų senų tekstų publikavimą, stoką. 2003 m. almanache išsiskiria Vytauto Bložės praeities refleksija verlibre „Už ką juos šaudė?“ (p. 49). Eilėraštis parašytas 1980-aisiais, tačiau jis ir 2003 m. almanache skamba gyvai. Tai rodo, jog gera poezija nepavaldi laikui, bet vis dėlto sunkiai suprantama, kodėl prieš dvidešimt metų parašytą tekstą reikia dėti į šiuolaikinę poeziją pristatantį almanachą?

2004 m. rinkinyje (sudarė Rimantas Kmita) randame dar daugiau tekstų iš praeities: Sigitas Geda, Alis Balbierius, Justinas Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis spausdina dviejų dešimtmečių senumo kūrinius. Taip elgiantis rizikuojama ignoruoti pokyčius, kurie įvyko per 20 metų, ir netyčia parodyti, kad kitados gyvai atrodęs kalbėjimas šiandien gali virsti nuobodžiu murmėjimu.
Be abejo, yra nesenstančių tekstų, tačiau tai, kad minėtieji poetai almanachams nepateikia naujų kūrinių, leidžia įtarti, kad jau klasikais tampantys autoriai neranda naujos kalbos, galinčios išreikšti esamojo laiko realybės patirtį, todėl kartais net dirbtinai deklaruoja jų įtvirtintos poetinės tradicijos svarbą. Jie tarsi gyvena savo atmintyje ir stengiasi apvalyti ją nuo šiandienės patirties, kuri, kaip alternatyvus pasaulis, jiems tarsi nepriimtina.

Pavyzdžiui, Justinas Marcinkevičius ir 2005 m. almanache (sudarė Valdas Kukulas ir Laima Masytė) kalba tuo pačiu balsu, kuriuo kalbėjo dar pirmajame savo poezijos rinkinyje.
Toks neva amžinos tradicijos puoselėjimas daro ir neigiamą poveikį: epigonai, nuolat girdėdami tą patį kalbėjimą, įtiki, kad egzistuoja nekintanti poezijos vertė. Jų tikslu tampa ne kurti savitą kalbą, bet prilygti žinomiems poetams. Tada atsitinka taip, kad ir tiesmukas XX a. pr. simbolistinės kalbos nurašymas imamas vadinti autentiška poezija („Vėl klaidžioju simbolių atšvaitynuos, o tyliai šviesuoja/ pro juos kažkas, ko įvardint nemoku“, Aldona Elena Puišytė, p. 19), o žemdirbiškos kultūros archaizavimas („Per mėnulio nudylančią delčią/ rasoje švento Jono nakties/ Mes ieškojome žiedo paparčio/ Papartynuose sėlių genties“, Vytautas Cinauskas, p. 10) – lietuviškos poezijos atrama.

Žvelgiant į 2005 m. almanacho poezijos erdves, tenka pasakyti – nieko naujo. Tas pats skirtingų balsų bruzdesys: D. Kajokas medituoja, B. Januševičius dekonstruoja, E. Ališanka komponuoja, A Maldonis archaizuoja, V. Kaziela rezignuoja. Tekstai atrodo vieniši, uždari, o tarp jų užsimezgę pokalbiai – atsitiktiniai ir greitai nutylantys. Kaip ir 2004 m. almanache, čia prisideda ir atkaklūs (kartais net dirbtini) bandymai neleisti sunykti tradicine vadinamai lyrikai.
2006 metų almanachas (sudarė Dovilė Zelčiūtė, Agnė Biliūnaitė) dar kartą pasitinka tų pačių pavardžių sąrašu: Justinas Marcinkevičius, Robertas Keturakis, Donaldas Kajokas, Aldona Elena Puišytė, Vytautas V. Landsbergis.

Tiesa, čia Just. Marcinkevičius kalba jau kitokiu balsu: „Pranešė: manęs ieško gyvenimas./ Jis dar nori kažką pasakyti. Ar paklausti <...> Tačiau ką jis norėtų man pasakyti? Kas buvo – buvo. Kas yra – yra“ (p. 65).

Lyg ir kyla mintis, kad šis almanachas bando pristatyti lietuvių poetinės tradicijos kaitą. Tačiau kiti poetai vos gimusią viltį sudaužo į šipulius. Tada ir iš Just. Marcinkevičių apėmusio nihilizmo galima spręsti, kad jo naujo kalbėjimo esmė yra tik skundas, kad sunykus idealams, apie kuriuos buvo kalbama „tradicinėje“ poezijoje, pati egzistencija nebetenka prasmės. Sugriuvusių atramų neva neatkurs jokia nauja tikrovė, jokios naujos patirtys. Senajam dvasingumui nebeįmanoma rasti jokio pakaitalo.

Tokiam Just.Marcinkevičiui, rodos, antrina ir R. Keturakis: „Žodynų krebždesys užslaptina tikrovę/ ir verčia abejot burtažodžių mene/ tas kryžius kur many nusviręs stovi –/ kam ir kodėl su juo aš gyvenu“ (164 p.). E. Ališanka – priešingai -- kalba be ilgesio jaunesnių poetų nepažintai tradicijai, kurioje gyvena vyresnioji karta: „gyvenu atotrūkiais/ temstant susileidžiu/ saulėlydžio dozę/ ir laukiu/ kol išsiplės vyzdžiai/ iki žvaigždžių dydžio“ (86 p.). Gaila, kad aiškaus dialogo, diskusinio prado tarp šių skirtingų kalbėjimo būdų įžvelgti ir vėl nepavyksta.

2007 m. almanache (sudarė Valdas Daškevičius, Agnė Biliūnaitė) įdomu sekti netiesioginį literatūrologinį Arūno Tereškino disputą su Vitalija Pilipauskaite ir Viktorija Daujotyte.
A. Tereškinas straipsnyje „Apie mazochistinius vyrus, šleikštulį ir senas moteris“ ironiškai žvilgteli į lietuvių poetų vyriškumo sampratą: „Poetams šlykščios darosi ne tik pagyvenusios moterys ir seniai pamirštos meilės. Akivaizdus pasišlykštėjimas ir moters kūnais, ypač fiziniu buvimu. Kai šlykštimasi, imama rašyti apie išmatas, šlapimą, užpakalius, gaidžius, hermafroditus, spermą, distrofikų veidus, berniukų varpas <...> Herojinis vyras pasislėpė. Istorinių pervartų traumuoti lietuvių poetai konstruoja vyriškumo fantaziją, kurioje vyras patiria malonumą žemindamas save, patirdamas skausmą ir prievartą“ (p. 288).

Kultūrologas šmaikščiai pašiepia sustabarėjusias vyriškos dvasios kategorijas, kuriomis dar vadovaujasi ir daugelis jaunosios kartos poetų.

V.Daujotytė ir V.Pilipauskaitė, kalbėdamos apie moterišką prigimties raišką lietuvių poečių kūryboje, labai rimtai aptaria moterų ir vyrų prigimties skirtingumus. V. Pilipauskaitė straipsnyje „Gamtiškosios moters prigimties pėdsakais“ rašo, jog „net šiuolaikinėje miesto erdvėje gamtiškoji moters prigimtis gali imti ir netikėtai ištrūkti, pradėti šėlti, siausti visa savo stiprybe, galinčia sujaukti nusistovėjusią hierarchiją, gyvenimo ritmą, elgtis tik pagal sau būdingą (moterišką) logiką (ar nelogiką)“ (213 p.). Šią mintį papildo ir V.Daujotytės fragmentai iš knygos „Literatūra ir patirtis“: „Nijolės Miliauskaitės tekstuose kalbama apie besikeičiančius egzistencinius pavidalus: mergaitė, moteris, moteriškė, senutė... Skirtingų epochų moterys. „tai aš, visą laiką aš: besikeičianti. Bet mano tikrasis aš nesikeičia, siela negimsta ir nemiršta, ji visada yra, ji amžina“ (p. 59).

Pateikiami du skirtingi žvilgsniai į socialines kategorijas. A. Tereškinas, analizuodamas poeziją, neigia jų pagrįstumą, o V. Pilipauskaitė ir V.Daujotytė neabejoja jų skirtimis. Atsiveria puikus laukas dialogui, tiesiog reikėtų eilėraščių, kuriuose atsispindėtų šios įtampos, susidurtų skirtingos pozicijos ir megztųsi dialogas. Deja, sudarytojai nepastebi nei šios, nei jokios kitos galimybės, kuri leistų atskiriems tekstams kurti pokalbį, kurį skaitytojas galėtų pratęsti.

Ar gali vykti dialogas tarp labai skirtingų E. Ališankos, Just. Marcinkevičiaus ir, tarkim, D. Kajoko kalbėjimo būdų? Manau, gali, bet tam dialogui rastis reikia sukurti reikiamą aplinką. Almanachą suvokti kaip žaidimą, kuriame vyrauja įvairūs poetinio kalbėjimo būdai. Tereikia gero žaidimo virtuozo, kuris padėtų atsiverti poezijos įvairovei. Gaila, nė viename iš XXI a. „Poezijos pavasario“ almanachų arenos tokiam žaidimui nesuradau.

Aptarti almanachai rodo, kad juose nėra poleminės dvasios ar žaismingo skirtingų poetinių kalbėjimo būdų konflikto. Tiek poetiniai, tiek kritiniai tekstai dėliojami taip, tarsi būtų kuriamas neva objektyvus šiuolaikinės poezijos įvairovės vaizdas. Kas iš tokio „objektyvumo“? Išeina tik beformė maišalynė, kuri apskritai gesina skaitymo aistrą.

Jeigu aštuoni almanachai vienas nuo kito iš esmės nesiskiria, kyla klausimas: kam apskritai juos leisti kasmet? Vien tam, kad poetai galėtų girtis, jog buvo išspausdinti „prestižiniame leidinyje“? Atvirai kalbant, šis leidinys jau seniai prarado savo prestižą. (Prisimenate, net V. Šoblinskaitė kalbėjo apie tai, kad jai almanachas „Poezijos pavasaris 2008“, kurį ji pati sudarė, yra nereikalingas.)

Tikrai nekalbu už visus skaitytojus. Bet man šis leidinys nebus reikalingas tol, kol kasmet rasiu vien tik balsų chaosą, nuolat pasikartojančius poetų vardus ir atkaklią dešimtmečiais nesikeičiančios poetinės kalbos gynybą. Kol primins formalų leidinį, kuriuo LRS Kauno skyrius formaliai atsiskaito visuomenei už savo veiklą ir panaudotas lėšas.

Žinoma, lengviausia prisidengti bet kokią mišrainę pateisinančiu postmodernizmu. Neva postmoderno chaose neįmanoma vienijanti perspektyva ar dialogas tarp skirtingų kalbėjimų. Ne, kaltas ne postmodernizmas su savo beribe eklektika. Kalta kūrybingo kritiško žvilgsnio, kuris nustatytų sąryšius tarp eklektikos dalių, stoka. Poezija labai įvairi. Ir tą įvairovę visu ryškumu turėtų parodyti būtent „Poezijos pavasaris“. Kol kas jis tarsi skirtas tik akliesiems ir daltonikams.