Spalis

(Alfredo Šato retrospektyvi tapybos paroda „Kūryba man – mano gyvenimas“ Kauno paveikslų galerijoje) Kotryna Džilavjanaitė
www.kamane.lt, 2008 10 02

"Ligonis". 1979m.

"Kėdė". 1984m.

"Pakartas klounas". 1985m.

"Pieta". 1989 m. 

Aktoriaus A. Masiulio portretas. 1989m.

"Rūkas". 1999m. 

Retrospektyvi Alfredo Šato tapybos paroda „Kūryba man – mano gyvenimas“ turėjo tapti bene įdomiausia metų dailės parodų panoramoje. Pastaraisiais metais ryškesnių kūrybos ženklų nepalikusio dailininko tapybos publika tikrai pasiilgo. Prisiminėme A. Šato, kaip vieno meistriškiausių XX a. pabaigos Lietuvos tapytojų, legendą.

Be to, dešimtys retrospektyvos paveikslų – portretai, aktai, natiurmortai, figūrinės kompozicijos – paliudijo neabejotiną tapytojo gebėjimą kurti įvairiapusiškai ir leido pasimėgauti į dailės naujienų avanscenos šešėlį pastumta grynąja, koloristine, akademinėmis taisyklėmis pagrįsta tapyba.

Nepaisant nepamirštamą reginį žadėjusių išankstinių veiksnių, paroda paliko gana nelauktą, net nuviliantį įspūdį. Neperprantama pasirodė kūrinių eksponavimo logika ir koncepcija, o svarbiausia – paties autoriaus įvaizdis, t.y., kaip jis pats panoro būti reprezentuojamas esminėje gyvenimo kūrybos parodoje.

Viena vertus, A.Šatas atsiskleidė kaip gilių, skausmingų, drastiškų meninių temų ir motyvų meistras, maištingai (retrospektyviai žiūrint) sluoksniuojantis prasminius klodus, drąsiai eksperimentuojantis su spalva ir jos nebuvimu (juoda, balta), nuosekliai tapyboje plėtojantis tam tikrą kančios ir ligos mitologiją.

Kita vertus, ekspozicija buvo taip prisodrinta dekoratyvių, akivaizdžiai saloninės tapybos pavyzdžių, kad kilo įtarimas, ar tik paroda surengta ne komerciniais tikslais. Abejones dar labiau sustiprino galerijoje sutiktų nuvorišų būrelis, atvirai besirenkantis kūrinius savo svetainėms papuošti.

A.Šatas tikrai moka gražiai nutapyti gėlių puokštę (parodoje – gausybė įrodymų) ar kambario interjerą, romantiškas senamiesčio gatveles. Pavyksta jam ir spalvingos, saldžios it sirupas abstrakcijos. Tačiau saloniniai paveikslai, kurių ekspozicijoje būta aiškiai per daug, sujaukė parodos vientisumą, suteikė jai dailės krautuvės vaizdinį ir gerokai atšaldė poveikį, patirtą prie gilesnio turinio A.Šato darbų.

Reikšmingiausius, socialiausius savo kūrinius menininkas sukūrė 8 dešimtmečio pabaigoje – 9 dešimtmetyje: tai – jo originaliai perfrazuotų pietų, psichologinių portretų, ligonių serijų laikas. Aštrūs siužetai, netikėtos paralelės ir kontekstų kryžminimas, groteskas. Juk A.Šatas buvo vienas šiuolaikiškiausiai kuriančių, vienas pirmųjų postmoderniai mąstančių tapytojų XX a. pab. Lietuvoje. Net beprasmiška buvo įkurdinti jį kuriame nors meno istorijos stalčių.

Šiandien žiūrint į dailininko kūrybos retrospektyvą, įdomiausia, ar kelių dešimtmečių senumo darbai tebeturi įtaigos, ar aktualūs jie šių dienų žiūrovui.

Daugelis A.Šato paveikslų vis dar nepaprastai paveikūs kaip atviros kančios, itin jautriai suvoktos aplinkos ir vidinių žaizdų atspindys. Ne veltui jo kūryboje taip dažnai pasikartoja savaip interpretuota pietos ikonografija, kuri veikia ne kaip religinė nuoroda, bet ir kaip universalus skausmo ir gailestingumo simbolis.

Kelios dailininko pietos – visiškai juodos, iš pirmo žvilgsnio nebylios tarsi vakuumas, tačiau priartėjęs pamatai siluetą formuojančią sušiauštą faktūrą ir mėgini perskrosti neįžvelgiamą juodų dažų paviršių. Įspūdį palieka ir 1989-ųjų „Pieta“ – spalvos psichologijos atžvilgiu beveik kruvina, iš tamsos išnyranti aiškiai atpažįstama dviejų figūrų kompozicija.

Stipriausiai pritrenkia A. Šato pieta invalido vežimėlyje (1986). Neįgalios, sergančios pietos motyvas sukrečia kur kas labiau nei krikščioniškoje dailėje įprastas kenčiančios Dievo motinos vaizdinys. Žvelgiant į šią dailininko „Pietą“ norisi prisiminti Francisą Baconą – jo klaustrofobiškus, tuščioje juodoje erdvėje kybančius personažus, klykiančius popiežius, prikaustytus prie krėslų, itin panašių į elektros kėdes, ar taip dažnai A.Šato kūryboje pasikartojančius neįgaliųjų ratukus.

Juoda spalva – bene aštriausias parodos autoriaus tapybos įrankis, įtaigos, emocinio lauko konstruotoja. Tamsi materija sutelkia besiblaškantį žvilgsnį, įsiurbia kaip juodoji skylė, akla kiklopo akis ir išspjauna atgal – sutrikusį, sukrėstą, besidaužančia širdimi prisilietusį prie atviro kūrybos nervo.

Kartais juoda spalva ima ir surengia dailininkui keršto akciją. Išgauti šios spalvos (arba tikriau ne spalvos) niuansus ir atspindžius – didelio meistro privilegija, tačiau ne visuose A.Šato paveiksluose juoda sugaudžia, suskamba. Kai kur juodas dažų sluoksnis yra tiesiog monochrominis, mechaniškas tapybos gestas, o ne simbolinių verčių tvėrėjas (pvz., „Vyro torsas“, „Moters torsas“).

Žvelgiant į vienspalvius dailininko paveikslus, kuriuose vaizdas vos įžiūrimas arba fragmentiškas, tarsi paslėptas po juodo ar balto atspalvio dažais, topteli: A.Šatas yra naujųjų laikų ikonoklastas. Įdomiausia, kad jis „naikina“ savo paties kuriamus stabus: tarsi eretiškas, vidinių prieštaravimų draskomas menininkas, jis atlieka sinchronišką kūrimo (tapymo) ir žudymo (užtapymo) aktą. Galbūt tai ir yra vidinės įtampos, tragizmo kupinų dailininko paveikslų fenomenas.

Dėmesio vertos ne tik dailininko pietos, bet ir aktai, psichologizuoti portretai – ligonių, sveikųjų -- ir kai kurie piešiniai. Retrospektyvoje būta išties nemažai įvairių žanrų ir tematikos kūrinių, kurie neleidžia abejoti jų išliekamąja verte. Vis dėlto autoriui pritrūko kritinio santykio su savo kūryba: perdėta eksponuojamų darbų gausybė išdavė meistrystės netolygumą – vieni kūriniai prilygsta šedevrams, kiti – studijų laikų ar laisvalaikio eksperimentams ir priklauso nelabai pavykusios, „negyvosios“ tapybos kategorijai („Kaliausė“ ir jos vėlesnė replika, „Skausmas“, „Kristus“, neskoningo kolorito „Žalias“, „Geltonas“ ir t.t.).

Parodoje nesusitvarkyta su eksponavimo architektūra, galėjusia geriau išryškinti vizualinius ir prasminius kūrinių akcentus. Baltas galerijos kubas buvo per daug tankiai suvarpytas kūriniais (čia jau -- rengėjų vangumas išgryninti ekspoziciją). Paveikslų grupavimo principas pasirodė niūrokas – juodi paveikslai gretinti su juodais, mėlyni su mėlynais, laikytasi nuobodokos simetrijos. Buvo galima parodyti daugiau pagarbos neseniai mirusio aktoriaus Algimanto Masiulio portretui, t.y. atrasti jam šiek tiek atviresnę vietą ir virš jo nekabinti abejotinos kokybės „Trijų karalių“.

Nepaisant pasakytų pastabų, A.Šato retrospektyva tapo svarbiu Kauno meno gyvenimo įvykiu. Tai paroda menininko, įdėmiai stebinčio juodai baltą gyvenimo šachmatų lentą, kurioje jis pats -- ir karalius, ir pėstininkas.