Spalis

Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė
www.kamane.lt, 2008 10 19  

A.Vaitkūnas. „Angelas be galvos“, dr. al. 192 x135 cm, 1991-1992 m.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę nemažai menininkų išstojo iš Lietuvos dailininkų sąjungos, taip išreikšdami savo poziciją -- išjudinti sovietmečiu sustingdytą meninį gyvenimą. Išstojusieji iš LDS su bendraminčiais pradėjo kurti grupes. Taip 1989 m. atsirado grupė „24“ Vilniuje, dar keletas mažesnių susivienijimų.Tai buvo nauja ir netikėta. Grupėms buvo lengviau atsiriboti nuo oficiozinio meno, gauti plotus parodoms.

1990 m. susikūrė ir grupė „Angis“. Jos vadas ir įkūrėjas buvo tapytojas Jonas Gasiūnas. „Angis“ kūrėsi bendraminčių, bendramokslių, kurso draugų, bet svarbiausia -- artimo meninio mąstymo pagrindu.

Pradžia buvo Vilniuje. Dauguma grupės narių kartu mokėsi buvusiame Kauno S.Žuko dailės technikume, kur jų svarbiausias tapybos mokytojas buvo Alfonsas Vilpišauskas. Todėl J.Gasiūnas nutarė į grupę pakviesti ir Kaune gyvenančius menininkus: Eimutį Markūną, Antaną Obcarską, Rimvydą Jankauską-Kampą ir svarbiausią mokytoją A.Vilpišauską.

Truputį vėliau į „Angies“ grupę buvo pakviesti ir du individualistai -- Arūnas ir Mykolas Šalkauskas ( 1935 - 2002).

Arūnas su Mykolu susitiko 1982 m. Kauno paveikslų galerijoje vykusioje parodoje „5 Kauno tapytojai“. Pasikalbėdavo apie kūrybą, tik Arūnas apgailestaudavo, kad ilgiau ir giliau bendrauti su M.Šalkausku trukdė jo sveikata. Tapytojas labai laikėsi režimo. Tačiau, kai susitikdavo parodose, Mykolas klausdavo Arūno nuomonės apie savo drobes, o ir Arūno darbai jam patikdavo.

Arūnas savo užrašuose apie Mykolą yra parašęs: „Jis visada parodose analizuodavo darbus ir turėdavo ką pasakyti. M.Šalkauskas turėjo vidinės inteligencijos, jis turėjo griežtą supratimą, kas yra gerai ir blogai, tačiau nieko nebuvo įžeidęs.“

Arūnui Mykolo darbai atrodė labai gyvi, jam buvo įdomu, kad tapytojas daug kartų pertapo drobes, ieškodamas tobulumo. Jų abiejų kūryba buvo sąmoningas apsisprendimas eiti šiuo keliu.

Kai J.Gasiūnas pasiūlė Arūnui jungtis prie “Angies“, jis kaip visada abejojo, ar verta tapti grupės nariu, nes skeptiškai vertino kolektyvinius meno susibūrimus ir meno grupes. Vėliau apsisprendė ir sutiko, sakydamas, kad grupė jam bus kaip savęs išbandymo poligonas.

Tiek „24“, tiek „ Angis“ buvo išskirtinai vyriškos grupės, puoselėjančios patriarchalinį vyro menininko mentalitetą. „Angis“ pulsavo fizine, net agresyvia kūrybine jėga.

Tuo metu mezgėsi ryšiai su užsienio menininkais. Juos „Angies“ nariai kvietėsi į Lietuvą, į bendras parodas. Vyko aktyvus kūrybinis judėjimas. Patys grupės nariai (aišku, ne visi), manau, buvo veikiami vokiečių „naujųjų laukinių“. Plūstelėjus informacijai iš Vakarų, to buvo neįmanoma išvengti.

1992 m. liepos 7 dieną Arūnas laiške man rašė: „Parsivežiau darbus iš „Angies“ parodos (tuos didelius, buvau sukabinęs šešis, sujungęs į vieną, išėjo idealus didelis tapybinis kvadratas). Bet reakcijos, kaip ir visuomet pas mus, nebuvo. Ideali tyla. Atvažiavo A. Andriuškevičius*, mat kartu atsidarė ir „24“ grupės paroda. Aš tik bijojau, gal kiek per daug išoriškai fizinės jėgos liko, bet žinai, kad mano dirbtuvėje tokio formato nėra galimybės parodyti.“

Grupę vienijo bendros parodos, draugystė, tačiau menininkai yra egocentriški, todėl konkurencijos, nutylėjimų apie gerai pavykusius darbus, slapto pavydo neišvengsi.

Nepaisant to, vis dėlto tai buvo pakilimas ir kūrybos išsiveržimas didžiuliais tapybos formatais, spalvų lavinomis. Arūnas užsisakinėjo didelius porėmius, tapė, kaip pats vadino, „didžiuosius spalvotuosius“ darbus ir rengėsi parodoms. Džiūgavo, nes turėjo daug idėjų ir nekantravo jas įgyvendinti.

*) Dailės kritikas Alfonsas Andriuškevičius buvo „24“ grupės ideologas.