Rugpjūtis

 Vaiva Mažulytė
www.kamane.lt, 2008 08 26

Artėjantis į pabaigą 13-asis Pažaislio muzikos festivalis neleidžia nuobodžiauti nei atlikėjams, nei klausytojams. Neperžengdami klasikinės muzikos ribų, koncertai įvairuoja ir žanro, ir stiliaus atžvilgiu.

Priešpaskutinio savaitgalio koncertuose -- rugpjūčio 22 d. -- skambėjo autentiškais instrumentais atliekami XIX a. pr. vokiečių kompozitorių kameriniai kūriniai, o 23 d. – romantinė ir XX a. pr. prancūzų kompozitorių muzika.

Ryšių istorijos muziejuje Tonis Salaras-Verdu (klarnetas, Ispanija-Vokietija), Aleksandras Puliajevas (hamerklavyras, Rusija-Vokietija) ir Mindaugas Bačkus (violončelė) bandė sugrįžti porą šimtmečių atgal ir supažindinti klausytojus su anų dienų muzikos skambesiu.

Koncerto pradžioje įžanginį žodį taręs M.Bačkus ne tik pristatė instrumentus ir pasikeitusią programą, bet ir šiek tiek apgailestavo, kad autentiškos senesnės muzikos atlikimo tradicijos Lietuvoje nėra populiarios. Klausytojai net kelis kartus buvo raginami nesidrovėti po koncerto prieiti prie pačių muzikantų ir drąsiai klausti apie tai, ką tądien išgirdo.

Pagrindinis visus dominęs instrumentas buvo hamerklavyras. Tokį fortepijono pirmtaką, kuriam kūrė ir pats L.van Beethovenas, Lietuvoje matyti ir girdėti tenka ypač retai. Keliais junginėjami pedalai ir lengvai spaudžiami klavišai pirmą kartą pabandžius sukelia nemažai problemų. Išmokti šį instrumentą tinkamai valdyti reikia laiko. Kaip ir XIX a. pr. klarnetą. Tačiau šiems atlikėjams tai nebuvo pirmasis prisilietimas prie senųjų instrumentų.

Koncerte skambėjo du fortepijoniniai (gal reikėtų sakyti – hamerklavyriniai) trio -- C.M. Weberio didysis koncertinis duetas klarnetui, fortepijonui ir L.van Beethoveno 32 variacijos fortepijonui solo.

Kelis kartus keitę programą, T.Salaris-Verdu, A.Puliajevas ir M. Bačkus galiausiai pasirinko tokią, kuri daugiausia jėgų ir pastangų atima iš pianisto. Jis vienos dalies koncerte neturėjo nė vienos pertraukėlės. Tai gal turėjo įtakos ir atlikimo kokybei.

Visi trys muzikantai labai ansambliškai jautė vienas kitą. Bendra frazuotė, dinaminiai niuansai ir vientisas kvėpavimas rodė puikų jų susigrojimą. Tačiau vienam groti pianistui sekėsi kur kas sunkiau. Matyt, neseniai pakeistos programos jis nespėjo tinkamai parengti. Techniškai sudėtingas 32 variacijas muzikantas grojo iš natų ir nelabai sėkmingai. Skambindamas greitas variacijas A. Puliajevas nespėdavo akimis sekti ir ant piupitro stovinčių natų, ir klaviatūroje bėginėjančių pirštų. Rezultatas – daug tekstinių klaidų ir jokios muzikinės minties. Nesinori sakyti, kad pianistas jos tiesiog neturėjo. Galbūt tik nespėjo išsakyti. Ir dėl to žiūrovai turėjo jaustis mažų mažiausiai nepatogiai, matydami daug pastangų ir veiksmo be rezultato.

Pažintinis koncertas įvyko, retų instrumentų skambesį publika išgirdo, o po kiekvienos kūrinio dalies dar ir paplojo. Jei ne gražus ansamblinis grojimas ir šiltas betarpiškas M.Bačkaus bendravimas su klausytojais, koncertas būtų panašus tiesiog į gerą muzikos pamoką mokykloje.

Šeštadienio koncerte M.Žilinsko galerijoje pianistui Leonidui Dorfmanui taip pat nesisekė. Vokietijoje gyvenantis muzikantas meistriškumo lygiu stipriai nusileido scenos partnerei -- Londono „Covent Garden“ Karališkosios operos solistei Liorai Grodnikaitei.

Mecosopranas L.Grodnikaitė išsiskyrė ne tik puikiu balsu. Išraiškingų veido bruožų dainininkė puikiai perteikė ir arijų meninę prasmę. Įsijautusi į kiekvieną operos heroję, ji kaskart pasakodavo ir naują istoriją. Tolygaus tembro balsui gal šiek tiek trūko stiprumo, tačiau turbūt galerijos akustika jai neleido tą stiprumą parodyti.

Galbūt kiek atsargiai koncerto pradžioje atlikusi A.Thomas ir J.Offenbacho arijas, L.Grodnikaitė vėliau balso nebetaupė ir kaip tikrai brandi menininkė atliko vakaro kulminacija tapusias dvi Šarlotės arijas iš J.Massenet operos „Verteris“ ir Concepción ariją iš M.Ravelio operos „Ispaniškoji valanda“.

Pianisto užduotis tą vakarą buvo itin sunki. Jam ne tik reikėjo paversti fortepijoną dainininkei lygiaverčiu orkestru, bet ir užpildyti pertraukas tarp vokalinių numerių. L. Dorfmanui tai buvo per daug sudėtinga.

Kaip akompaniatorius jis buvo puikiai prisitaikęs prie dainininkės. Paisė visų jos tempo, dinaminių niuansų, jos negožė, gerai valdė pedalą ir, atrodo, kad dainuoti jai buvo gana lengva. Tačiau fortepijonas orkestru netapo. Trūko ritminio aiškumo, subtilesnės dinamikos solo epizoduose. Pianistui trukdė ir natų sąsiuvinio lapų vartymas.

Pritardamas dainininkei L.Dorfmanas, matyt, išnaudojo per daug koncentracijos atsargų ir susikaupimo soliniams kūriniams jam pritrūko. Akompanuodamas jis pasirinko tik ne visai tinkamas pianistines priemones, o grodamas solo susidūrė ir su techninėmis problemomis. Buvo akivaizdu, kad C.Saint-Saenso valso formos etiudas ir M.Ravelio „Vandens žaismas“ jam per sunkūs kūriniai. Gražiai nuskambėjo tik trys E.Satie „Gnossienne“, kur atsiskleidė pianisto improvizacinis pojūtis. O M.Ravelio “Pavanos mirusiai infantei” muzikinis piešinys taip ir liko nesuprantamas.

Akivaizdu, kad abiejuose koncertuose groję pianistai pervertino savo jėgas. Reikia tikėtis, kad tai tik laikinos nesėkmės, kurios netrukdys tobulėti ir siekti nepriekaištingo atlikimo.