Lapkritis

Vaiva Mažulytė
www.kamane.lt , 2008 11 11

„Ensemble für intuitive musik Weimar“ su K.Stockhausenu (dešinėje)

Taip jau sutapo, kad medžiams metant lapus ir muzika bando nusimesti savo tradicinį apdarą. Rudenį trys didieji Lietuvos miestai kviečia pažvelgti į muzikos kūrimo proceso esamąjį laiką. Vilniaus “Pasaulio muzikos dienomis“ pavadintai šiųmetinei „Gaidai“, Klaipėdos „Permainų muzikai“ pritaria ir Kaunas kartu su lapkričio 8 – 23 dienomis vykstančiu šiuolaikinės muzikos festivaliu „Iš Arti“.

13-asis tarptautinis festivalis siūlo išgirsti 40 muzikos kūrinių, 13 lietuvių kompozitorių premjerų. Visa tai sudaro 13 valandų grynos muzikos ir sudėta į aštuonias festivalio dienas. Du pirmieji koncertai jau įvyko.

Lapkričio 8 d. festivalio atidarymas buvo skirtas prieš metus mirusio kompozitoriaus Karlheinzo Stockhauseno 80-mečiui. Klausytojai išgirdo vieną iš daugelio jo kūrybos sričių – intuityviąją muziką, sukurtą 1968 -1970 metais. Tai muzika, kurios atlikėjai irgi tampa kūrėjais, improvizuojančiais pagal kompozitoriaus nuorodas.

Tą vakarą skambėjusius šešis K.Stockhauseno kūrinius atliko Intuityviosios muzikos ansamblis iš Veimaro. Keturi muzikantai, glaudžiai bendradarbiavę su pačiu kompozitoriumi, yra ir daugelio jo kūrinių pirmieji atlikėjai.

Todėl autentiškesnio ir teisingesnio atlikimo (jeigu tai apskritai įmanoma iš atsitiktinumų ir improvizacijos gimstančioje muzikoje) nei šiame koncerte vargu ar galima tikėtis. Atrodo, kad ansamblis puikiai žino, supranta ir vykdo visus K.Stockhauseno sumanymus, idėjas ir su didžiausiu atsidavimu dalyvauja kūrimo procese.

Kompiuteris improvizavo kartu su fortepijonu, trimitu, fliugelhornu ir violončele. Koncerto klausytojai tapo čia ir dabar gimstančio erdvinio muzikos eksperimento liudininkais ir dalyviais. Sėdinčiuosius parteryje juosė garso kolonėlių ratas, kuriame turėjo būti jaučiamas maksimalus šios muzikos poveikis. Kompozitoriaus kūrybinio palikimo ir atlikėjų žaidimas turėjo palikti atgarsį net ir su muzika nesusijusio klausytojo pasąmonėje.

Geriau suprasti tai, kas vyksta scenoje, pagelbėjo trumpi atlikėjų komentarai apie kiekvieną kūrinį. „Aplink vieną toną“, „improvizacija skirtingais ritmais ir greičiu“, „po naktiniu dangum“ – tokios nuorodos šiek tiek padėjo nepasiklystii retokai girdimo stiliaus muzikoje.

Kartais šiuolaikinę muziką galima palyginti su moksliniais straipsniais apie naujus atradimus. Iš pradžių atrodo, kad tik patys atradėjai ir jų kolegos yra pajėgūs tokį straipsnį suprasti. Atradimą pritaikyti plačiajam vartojimui, sulaukti paklausos -- reikia laiko. Tik neįmanoma prognozuoti kiek. Galbūt ta paslaptis ir traukia domėtis naujomis, šiuolaikinėmis meno, muzikos tendencijomis. Poreikis dažnai kyla iš įpročio, bet gali kilti ir iš smalsumo.

Lapkričio 9 d. koncerte muzika turėjo būti suprantamesnė. „Giesmės apie smertį“ kvietė visus dar kartą atsigręžti į praėjusias lapkričio pradžios šventes ir pamąstyti apie būtį. Kompozitoriaus Antano Kučinsko liaudiškoje oratorijoje – misterijoje (2007) atgimė archaiškos krikščioniškos lietuvių giesmės ir ritualai.

Kokių nors ypač modernių, neįprastų sąskambių šioje muzikoje nebuvo. Atlikėjų ir instrumentų sudėtis -- vokalinis vyrų ir moterų ansamblis, pučiamieji instrumentai (trimitas, baritonas, bosas) – irgi gana tradiciška.

Didžiausią sumaištį Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje kėlė aidas. Labiausiai dėl jo nukentėjo viduriniuoju registru atliktos sutartiniu giedojimu paremtos kūrinio dalys. Kiek geriau akustiškai skambėjo moterų aukštuoju ir vyrų žemuoju registrais dainuojami epizodai.

Akivaizdžiai per didelė erdvė trukdė matyti ir suprasti Birutės Mar režisūrinius sprendimus. Bažnyčioje buvo šalta, dienos šviesa sklido pro visus langus (14 val.!), ir dėl aido kaltės nebuvo galima atsekti nei melodinės linijos, nei pajusti tikros švarios harmonijos.

Dėl netinkamų sąlygų pagrindinis tikrai įdomaus projekto „Giesmės apie smertį“ tikslas – paskatinti klausytojus egzistenciniams pamąstymams -- jeigu ir nenuėjo šuniui ant uodegos, tai prarado didelę emocinės įtaigos dalį.