Lapkritis

Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienėwww.kamane.lt, 2008 11 28   Šv. Jurgio bažnyčia Kaune (altorius),  2000 m., dr. al. 120x100 cmGyvenime nutinka tokių įvykių, kurie tik pabrėžia, jog atsitiktinumų nebūna. Tokiu įvykiu laikyčiau VDA KDF Tapybos katedros  buvusio A. Vaitkūno studento Gvido Latako parengtą interviu su Arūnu 2004 metų gruodžio šeštą dieną.Tame interviu, atsakinėdamas į G.Latako klausimus, Arūnas  apibendrino visą savo gyvenimą ir išsakė svarbiausias mintis apie tapybą. Arūnas: Andriušis (dailės kritikas Alfonsas Andriuškevičius ) knygoje „72 lietuvių dailininkai apie dailę“ manęs klausė, kada tapau dailininku. Atsakiau, kad negalvojau. Gal tai nebuvo pagrindinis dalykas. Ar baigęs mokyklą jau esi dailininkas? Studijuoji tą dalyką, bet instituto baigimas neužtikrina, kad jau esi dailininkas. Daugiau norėjau tiesos, tikrumo ieškoti. Galvodavau, užtenka nutapyti vieną gerą darbą. Stengiausi jį padaryti, kad būtų tikra. Dėkui A. Andriuškevičiui už komplimentą. Kiti turi pasakyti, kad esi dailininkas. Darbai turi tą paliudyti. Tikslas buvo tiesos, esmės ieškojimas tapybos priemonėmis.Dailės (J. Naujalio meno mokykla) mokykloje dėstė A.Lukštas. Vėliau, institute (Vilniaus dailės institutas, dabar Lietuvos dailės akademija) Jonas Švažas, Vladas Karatajus. Negaliu arogantiškai sakyti, kad nebuvo gerų dėstytojų. Institute mokantis galima daug ko ir nežinoti. J.Švažas buvo pavažinėjęs po pasaulį. Turėjo informacijos apie meną. Tai mums buvo svarbu.A.Monticelli man labai patiko. Jo tapyba labai graži. Paryžiuje, d‘Orsay muziejuje, yra jo penki darbai. Van Goghas jį atrado ir verkė prie jo darbų. Vėliau iš šio tapytojo perėmė trumpą, vingiuotą potėpį.Parodų, senųjų meistrų vykdavome pažiūrėti į Maskvą, Peterburgą. Atsimenu, į Minską buvo atvežta  F.de Zurbarano darbų paroda. Važiavome specialiai žiūrėti. Dar patiko De Chirico, Chaimo Soutine, Fransiso Bacono spalvos, Nicolas De Staelis.Ar buvo tarp bendramokslių konkurencija? Viskas vyko tokiomis bangomis. Vienais metais stipresnis kursas, kitais silpnesnis. Tuo metu mokėsi Raimundas Sližys, Mindaugas Skudutis, Mindaugas Navakas. Jie turėjo daug ambicijų, darė SMD parodas. Arvydas Šaltenis turėjo daug energijos. SMD parodos buvo alternatyva kursinių darbų peržiūroms. Žemesniame kurse studijavo Šarūnas Sauka. Buvo tokių, kurie labai gerai tapė, bet gyvenime pasuko kitu keliu. Meno srityje neišsilaikė. Tokia tad konkurencija.Tapybos, piešimo paskaitų niekada nepraleisdavome. Geri tapybos darbai būdavo paimami į instituto fondą. Tai laikėme garbe.Institute esu nutapęs kelis Justino (Justinas Mikutis) portretus. Baigęs institutą  esu padaręs dar penkis Jusčio portretų variantus. Stengdavausi, kad išeitų tapyba, o ne tik portretas. Vėliau Justis sakydavo, kad portretus galima tapyt, jei reikia pragyventi, tik Lenino neleido tapyti.Institute mano baigiamasis darbas buvo Juozo Mikėno portretas. Kūrybinė aplinka, gyvenimo buitis? Tuo metu Justinas Mikutis turėjo orginalių įžvalgų. Kalbėdavome apie meną. Justis buvo žmogiškas, mėgo vyno išgerti. Mes, tapytojai, buvome perskaitę visą  F.Dostojevskį. Ten tikra egzistencija. Jis labai sunkus. Tarybiniais metais tiko. Mes su Augiu Varkulevičiumi net vaidmenimis iš „ Brolių Karamazovų“  buvome pasidaliję. Tuo metu Justis pozuodamas Mandelštamą deklamuodavo. Labai tiko tuo metu : „...Kak бoлъшaя птицa вылeтeлa из грyди, пycтaя клeтka пoзaди, a впeрeди гycтoй тyмaн.“ Santvarka stengėsi iš žmonių atimti tikėjimą. Palikti tuščią narvelį. Dievas liko su mumis.Kai baigiau institutą, atsimenu Kaune tuščią dirbtuvę. Po kiek laiko žiūriu, kad nėra ką daryti. Jau paskutiniais metais institute suvokėme, kad išvažiuoti niekur negalėsime, o kompromisų nenorėjome daryti. Likome čia, bet ką daryti dailininkui? Vaikštai su atviru klausimu. Atradau laiptines. Jos su manimi pradėjo šnekėtis. Svarbu, kad būtų ryšys. Porą mėnesių jų ieškodavau, o kai rasdavau, per porą valandų turėdavau nutapyti. Turi būti kaip gerai suderintas instrumentas. Tada negalvoji apie tapybą. Kartais ir dabar į kokią laiptinę įlendu.Vėliau keliavome po Žemaitiją. Su Jusčiu važiuodavome, su Antanu Obcarsku. Augis (Eugenijus Varkulevičius) Žemaitijoje stacijas tapė. Keliaudavau vienas po Žemaitiją, Dzūkiją. Kai būdavo labai sunku, skaitydavau  Knutą Hamsuną, stoiškas rašytojas. Keliaudavau vienas, šnekėdavau su žmonėmis. Iki Pelesos buvau nukeliavęs. Apsistojau pas Kruopienę. Jai padėjau, malkas suskaldžiau. Ji man kiaušinienės iškepė. Kokius  ketverius ar penkerius metus vasaromis keliavau. Blonknotuose Lietuvą perpiešiau. Vėliau iš tų blonknotinių piešinių dirbtuvėje tapiau didelio formato darbus.Mano tapyboje buvo gana skirtingų periodų. Kai tapiau laiptines, sakė, kam čia tokius tapai? O vėliau kolekcininkai pradėjo pirkti. Kai tapiau didelius darbus, 1992 m. ŠMC surengė mano parodą, kelis darbus pasiliko. Kaune šnekėjo: kam tu keitiesi, tapyk laiptines.Bijojau, kad neimčiau savęs kopijuoti. Kampui patiko mano dideli darbai. O kai „šluotinius“ nutapiau, tai vieni sakė, kad visiška nesąmonė, o kiti sveikino: štai pagaliau pradėjai tapyti, seniai taip reikėjo dirbti. Aš laisvas žmogus, ką noriu, tą ir tapau.Kiti, vientisesni, pvz., Audronė Petrašiūnaitė, iš pradžių tapė tamsaus kolorito darbus, vėliau spalvos išskaidrėjo, bet tapyba išliko vientisa. Aš dabar vėl prie aliejaus sugrįžau.Kai nežinai, kaip paveikslas atsiranda, yra prasmė tapyti. Jei būtų galima išsiaiškinti,  nebūtų prasmės kurti.Geriausi darbai buvo tapomi visai negalvojant apie tapybą. Negalvojama, kaip tapyti, o ką tapyti. Štai šitą man reikia nutapyti, pvz., šitą orą. Kaip tai padaryti, aš nežinau. Turiu drąsos ir galvoju tik apie orą. Turiu suspėti, negaliu daryti antraeilių dalykų, turiu nutapyti esmę. Jei pradėsi galvoti, kaip čia užtepti plonai, čia dar kažkaip, tada jau ne... Esmė turi būti aiški.Buvau suformulavęs: geras tapybos darbas turi būti kaip pelkė. Jį pamatai dėl kažko, kas paskatina atidžiau žiūrėti. Kaip pelkė traukia, taip ir paveikslas turi traukti. Eini gilyn, ir nėra dugno, kaip akivare. Jei darbas lėkštas, atsimuši, tai  blogai. O gerame darbe prasmė vis atsiranda be galo. Tiziano vėlyvojo periodo darbai tapyti rankomis, pirštais. Atrodo nieko nėra, bet gali žiūrėti ir žiūrėti. Siužetas nebesvarbu. Aš galvoju: čia yra žmogaus patirtis, kad tokius darbus tapytum, turi pasenti. Gilūs klodai. Menas akims.Kas išduoda esmę, ar tai yra nuo Dievo? Taip, gali būti. Man taip. Kitiems gal kitaip. Kiekvienas turi naudoti savo. Apie tai, kaip daryti, negalima galvoti. Reikia atrasti tą momentą, kuris yra svarbus, neabejotinas, ir tapyti.Kas yra žiūrovas? Pirmiausia jis turi mėgti tapybą. Kai tapiau laiptines, vienoje parodoje darbininkas iš kombinato pasakė, kad nutapiau jam žinomą laiptinę. Jam kažkas buvo įvykę toje laiptinėje. Žmogus atpažino tą vietą ir per paveikslą atpažino savo atvejį. Jis pamatė esmę, ir per tapybos darbą mes susišnekėjom. Ne kiekvienas kritikas tai sugebėtų. Paprasti žmonės pajunta tikrus dalykus. Tai ne tik teorija. Formaliai kalbėti apie tai, kaip paveiksle kas sukomponuota, kaip kas perteikta,  galima iš bendro išsilavinimo. Aš siūliau poetams parašyti apie tapybą anotacijas. Justis buvo toks. Jis iš pradžių daugiau filosofiją, poeziją išmanė. Mes jį su tapyba supažindinome, tada jis, pajutęs tikrus dalykus, gerai juos įvardydavo. Įdomus žiūrovas tas, kuris daugiau atseka ir pasako. Pats negali pasakyti, kad pavyko. Jei tapybos nežiūri, tai nėra ir ryšio. Seniau aš buvau kategoriškas, o dabar suprantu, matau, koks parodoje darbas silpnas, bet vis tiek kažką jame randu.Neegzistuoja meno prasmės klausimas. Filosofuoti galima, bet tai tik filosofija. Menas egzistuoja net ir tuo atveju, jei žmogus jį neigia ar neišmano. Tai tik to žmogaus problema. Parodos, Venecijos bienalė, Documenta Kaselyje. Reikia susivokti, ko sieki, ir važiuoti į meno centrus pasitikrinti savo idėjas. Nors kartais ir kokiame užkampyje žiūrovas gali pajusti tavo idėjas ir pasakyti labai giliai.Kartais galvoju, kad ne taip svarbu įrankiai, metodai. Svarbu pasiekti esminį tikslą. Sakykim, rusų inteligentai apie postmodernizmą sako, kad „tai yra žemiau asfalto“  (nyže asfalta). Nes visas postmodernizmas pagrįstas horizontaliu mąstymu. Jis prarado ryšį su   vertikale. Laikai keičiasi ir negalima mechaniškai laikytis tų pačių metodų. Kiekvienu atveju reikia ieškoti tinkamų metodų.Atsimenu, su rektoriumi Paliu galvojome, kad Kauno dailės institutui pravartu būtų jungtis su Kauno technologijos universitetu. Gal būtų atsiradusi nauja tapybos kryptis - lazerinė, cheminė tapyba? Aš nesiryžau, nes tų dalykų neišmanau, bet galvoju, kad taip galėtų būti. Naujai panaudoti spalvą, bet jau ne aliejiniais dažais.Studentai turėtų ieškoti savo kelio. Iš pradžių, aišku, būna įtakų, sekimo. Net kopijavimas nėra blogai. Sekant, kopijuojant galima pasimokyti drąsos. Galima stebėti, kaip tai yra padaryta, ne mechaniškai mokytis. Vėliau studentai turi atrasti savo spalvas, piešinį, savo objektus ir motyvus, kuriais patikėtų.Taip. Pedagoginis darbas atima daug energijos. Po paskaitų ateinu į dirbtuvę ir jau negaliu dirbti. Psichinis nuovargis.Yra ryšys su studentais, davimas, tačiau Kaune yra problema baigus institutą išlikti, išbūti. Kaune nėra ką daryti. Čia visuomenės problema. Baigę mokslus studentai išvažiuoja, kas į Vokietiją, kas į Olandiją. Arba dar kur nors. Nėra idėjų apykaitos. Idėjos nebesklando ore. Gal Vilniuje daugiau galimybių? Be kūrybinio klimato sunku. Gali daug atiduoti, bet negauni nieko. Galima uždaras mokyklas įsteigti, bet viso miesto ne. Sakykime, jei esi dėstytojas Paryžiuje, tai atiduodi ir gauni. Buvę studentai tampa menininkais, ir jų kūryba grįžta į miesto atmosferą. Kaune viskas baigiasi.Ar tapyba miršta, niekam neįdomi? Svarbu sau nemeluoti. Aš pagalvojau, kaip tapyba atsirado. Na, sakykim, Egipto Fajumo portretai. Tai buvo nešiojami paveikslai. Bet jeigu kas atsiranda, turi ir išnykti. Prielaida, kad tokia tapyba, tokia jos forma gali išnykti. Bet pats spalvos principas turi likti. Tik kokia forma?Dabar kaip tik tapybos renesansas. Greičiau fotografijos mirtis. Tik tapyba kitokia. Sakykime, kaip muzikoje -- ar opera numirė? Nesąmonė. Tas pats yra su spalvomis. Tapyba duoda idėjų, jungiasi su naujomis technologijomis, parodo, kad ji yra gyvybinga. Iš tapybos išsirutuliojo kitos naujos meno formos. Be to, tapyba turi visą dailės istoriją. Ji gali sujungti naujas ir senas meno kryptis.Tapyba yra kaip gyvas transformatorius. Galima būtų patyrinėti, kas tai iš tikrųjų yra. Atsimenu, kai gavau po Antano Martinaičio mirties jo dirbtuvę. Tvarkėme jo darbus. Aš,  Edmundas Saladžius, Laima Drazdauskaitė. Kai Laima valė tapytojo darbus, pastebėjo, kad kai liečia paveikslus, iš jų sklinda šiluma, energetinė.Galima būtų patyrinėti įvairius tapybos aspektus. Buvo tyrinėta akis, jos tinklainė, ir paaiškėjo visai kiti dalykai, negu buvo manyta. Taip ir tapyba. Mums tik  iš inercijos atrodo, kad tai tik formatas. Vieno Čikagos mokslinio instituto yra išleista knygutė apie tapybą, kaip apie alchemiją. Ten rašoma, kad tapyba yra dažo krešėjimas, džiuvimas, vilgymas, visas procesas. Apie tapybą galima būtų kalbėti netradiciškai, ne taip, kaip mes įpratę. Spalvos nėra iš tikrųjų, yra šviesa ir šešėlis. Spalva yra tam tikros ląstelės, pigmentai, kurie dėl šviesos įgauna spalvą. Tamsoje jie neturi spalvos. Tada viskas keičiasi. Kaip tada yra su tapyba, paveikslu? Štai ką reikia tyrinėti. O mes vis dar šnekame kaip viduramžiais, kad žemė laikosi ant keturių dramblių. Tapyba – atviras klausimas. Dabar praeina pro paveikslą - a, čia tapyba, o reikėtų patyrinėti jos egzistenciją.Kas svarbu -- siužetas ar tapybos plastika? Svarbu psichologinis tikrumas. Giluminis pateisinimas. Pirmiausia aš ieškau tikrumo. Jei tai tik dekoratyvumas, jis erzina. Geriau Antano Samuolio susmegęs, tamsus darbas, bet tikras. Kiekvienas potėpis, forma turi veikti iš esmės.Paveikslas pirmiausia patraukia savo aura. Siužetai kartais įdomūs, bet siužetas ir tapyba turi būti susiję, kitaip darbo nėra. Pirma darbo tikrumas, jo aura. Vėliau jau galima nagrinėti, iš ko tai sudaryta.Kiekvienas amžius rašo savo spalvos istoriją. Parašytos abėcėlės ir  spalvos gramatikos. Tekstus turime susikurti patys. Aš -- skeptikas, visko neparašysi. Žodžiu negalima pasakyti, reikia matyti. Tai mąstymas spalvomis - vizualus mąstymas.Tapyba tai ypatinga kalba. Siužetas nėra blogai. Štai, pavyzdžiui, rudenį nukritę lapai pradeda pūti. Tai egzistencija, esminė kaita, egzistencinė būsena. Tai procesas - spalva keičiasi nuo žalios iki geltonos. Ta lapų kaita pranašauja mirtį. Gamtos suklykimas prieš mirtį. Mirties signalas. Per spalvą perduodama informacija,  kad jau kažkas įvykę. Tai gali būti kultūriniai, socialiniai įvykiai. Spalvos niuansas jau kalba apie įvykį. Akis reaguoja ir perteikia informaciją.Man to užtenka.