Gruodis

 Mina Laugalytė
kamane.lt, 2008 12 16

Viena iš atrankinės parodos kuratorių K.Džilavjanaitė apgailestavo, kad menininkai Kauno kontekstą atskleidė neįvairiapusiškai.

D.Porvaneckaitė ir J.Veteikytė darbe "Kaunas: Handle with Care" sudėjo ir išsiųsti paruošė brangiausias Kauno dovanas.  

Ne vienas atrankinės parodos dalyvis darbus skyrė su Kaunu susijusioms iškilioms asmenybėms. A.Janušaitės tekstilės darbe "Šilkinės moterys" - Kauno tekstilės meno aplinkos moterų veidai.  

V.Tamoševičiūtė darbą "... čia ir dabar..." iš laikraščio skiaučių skyrė dailininkui P.Griušiui, o V.Kirvelienė iš medvilnės sukūrė "Miesto dangčius".

A.Petrulienė pristato filmo "Žiobtai" fragmentus ir jo herojus - silikono lėles.

Prancūzė M.F.Prost-Manillier darbą "Jacobo ir Fanny dukra" dedikavo savo proprosenelei -- Lietuvos žydei.L.Brundzos nuotraukos 

Nuo 2002-ųjų Kauno galerija "Meno parkas" kiekvienų metų pabaigoje rengia tarptautinius šiuolaikinio meno projektus. Juose dažniausiai dalyvaudavo galerijos menininkai, prie jų prisidėdavo vienas kitas kūrėjas iš užsienio.

Šiais metais iš kasmečių parodų įvairiomis temomis išsirutuliojo platus tarptautinis projektas "Kaunas mene: kontekstai", turintis keletą sudedamųjų dalių.

Nepriklausomi kuratoriai Laima Kreivytė, Arvydas Žalpys (Lietuva), Marina Sorbello (Italija/Vokietija), Antje Weitzel (Vokietija), Seppas Hiekisch-Picardas (Vokietija), Krzysztofas Stanislawskis (Lenkija) pristatė pačių pasirinktų menininkų kūrybą.

Užsienio ir Lietuvos menininkų darbai šiuolaikine meno kalba gvildena įvairius visam pasauliui aktualius klausimus. Vieni kalba apie posovietinį palikimą, žmonių likimus. Kiti gilinasi į socialines, žmogiškųjų vertybių temas. Norintieji susipažinti su šiandienine įvairių šalių atstovų meno kalba turi apsiginkluoti kantrybe ir skirti šiam reikalui gerą pusdienį.

Darbai eksponuojami VDU galerijoje "101", I.Mikuličiūtės galerijoje, Kauno įvairių tautų kultūrų centre, Menininkų namuose, Tekstilininkų ir dailininkų gildijos galerijoje "Balta", Architektų sąjungos Kauno skyriaus ir "Meno parko" galerijose.

Antroji šiuolaikinio meno festivalio dalis - atrankinė paroda. Ją kuravo menotyrininkės Kristina Budrytė, Kotryna Džilavjanaitė ir Virginija Vitkienė.

Menininkams buvo kelta užduotis pristatyti kūrinius keliomis temomis. Siūlyta kurti darbus, susijusius su Kauno meno ir kultūros istorija, perteikti asmeninį socialinį ar meninį santykį su Kaunu, pateikti kūrinius, kuriuose atsispindėtų pažinto ar nepažinto miesto vizijos, ar dedikuoti juos kokiai nors miesto įžymybei, institucijai, nenatūraliems procesams ar dariniams.

Atrankinės parodos darbai eksponuojami Ryšių istorijos ir Sporto muziejuose. Trys atrankinės parodos darbai pristatyti ir galerijoje "Meno parkas".

Viena iš parodos kuratorių K.Džilavjanaitė sakė, kad atrankinės parodos sąlygos buvo pateiktos ne tik Lietuvos menininkams, bet ir "Meno parko" partneriams užsienyje.

K.Budrytė patikino, kad labai nesistengė pritraukti į parodą kuo daugiau užsienio menininkų. Jų kūryba, įvairių šalių šiuolaikinio meno procesai geriau atsispindi kitose viso projekto parodose. Atrankinėje parodoje norėjo dalyvauti 60 autorių. Atrinkti 26 darbai iš Lietuvos, Vokietijos, Norvegijos, Prancūzijos, Tailando ir Brazilijos.

Kuratorės rinkosi darbus, labiausiai atitinkančius projekto koncepciją. Buvo menininkų, pateikusių darbus, kurtus ne Kauno parodai, tačiau bandžiusių juos įsprausti į koncepcijos rėmus. Tokie darbai iš karto buvo atmesti.

K.Džilavjanaitė pripažino, kad nors atranka buvo griežta, atmesta daugiau nei pusė darbų, vis dėlto teko eiti į kompromisą. Parodoje pristatoma ir silpnesnių nei norėta darbų. Tačiau kuratorėms buvo įdomu parodyti užsienio šalių menininkų požiūrį į Kauną.

Apžiūrėjus parodas matyti, kad lietuvių autorių darbai kur kas geriau atitinka koncepciją nei kai kurių užsieniečių. Tačiau tai galima iš dalies pateisinti. Daugelis parodoje dalyvaujančių užsienio menininkų darbus kūrė net nebuvę Kaune.

Įvairių šalių menininkai su Kaunu susipažino per internetą. Todėl kuratorės pastebėjo, kad daugelis jų romantizuoja mūsų miestą. Tai geriausiai atsispindi Praphano Rakarino iš Tailando darbe "Pažaislio bažnyčia ir vienuolynas". Jis nutapė Pažaislio atspindžius, kaip miesto istorijos ir kultūros dalį, kur sukauptos visuomenės mintys ir norai.

Vokietis Ekkehardas Neumannas poetiškai pažvelgė į Nemuno ir Neries santaką, ilgaamžiškumo ir pokyčių vietą. Argenide Ghini Servilha iš Brazilijos internete rado Mykolo Žilinsko, kaip žmogaus, savo gyvenimą skyrusio menui ir tą meną atidavusio Kaunui, istoriją, todėl nutapė jo portretą. Dedikaciją proprosenelei -- Lietuvos žydei skyrė prancūzė Marie-Francoise Prost-Manillier.

Įdomiausiai interneto teikiamomis galimybėmis pasinaudojo vokietis Reineris Nachtwey darbe "Kas yra centre...". Menininkas internete rado vaizdus (Laisvės alėjoje atsispaudimus darantis vyras) ir garsus iš Kauno. Juos ir naudojo formuodamas savitą Kauno vaizdą. Šiuos vaizdus menininkas supriešino su rašytojo Gintaro Grajausko poema "Kas yra interneto centre". Tokiu kontrastu menininkas mėgino pateikti kritinį miesto vaizdų ir informacinių priemonių atspindį.

Savo Kaune patirtus įspūdžius darbuose perteikė prancūzė Jacques Guittier. Kiekvienoje šalyje ji stebi žmones ir jų aplinką. Per "Meno parko" langą Rotušės aikštėje ji stebėjo ir fotografavo ant suolo sėdintį senuką ir taip bandė papasakoti trumpą istoriją, jos evoliuciją ir pokyčių viltį darbe "Viltis, stebėta iš „Meno parko“ galerijos“.

Norvegė Rachel Huglen pernai lankėsi Kaune vykusioje bienalėje "Textile 07". Darbe "Albumas" - 20 šilkografijos darbų: buvusios bienalės kūrinius stebinčių žmonių nuotraukos, parodos žemėlapis, gatvėje rastas raštelis. Matinė medžiaga sukelia miglotų prisiminimų įspūdį.

Užsienio menininkai, ieškodami internete informacijos apie Kauną, negalėjo rasti žinių apie paskutinių dešimtmečių miesto vidaus gyvenimą - emigraciją, vartotojiškos visuomenės šventykla tapusį sausakimšą "Akropolį" ir mirštantį senamiestį bei Laisvės alėją, abejotinus valdininkų sprendimus, miestiečių neviltį ar desperatišką šūkį, kad ir Kaune gyventi galima.

Šios temos vyrauja lietuvių autorių darbuose.

Ryšių istorijos muziejaus kieme eksponuojama užsienyje jau pristatyta Eimučio Markūno instaliacija iš lagaminų "Ar tu būsi kitas?" emigracijos tema. Muziejaus salėje Donata Porvaneckaitė ir Jūratė Veteikytė į kartonines pašto dėžes "sudėjo" miesto savimonę, identitetą, savivertę ir kitas brangiausias Kauno dovanas. Tomas Pabedinskas fotografijų cikle "Akropolis" įmažino 7 nuo prekybos centro stogo matomas bažnyčias.

Valdininkus sumanė pliekti Vladas Oržekauskas. Skaitmenine spauda ant tento jis sukūrė darbą "Kaunas maitintojas", atspindintį, kaip valdininkija jau 18 metų melžia miestiečius. Kolegai antrinanti Renata Vinckevičiūtė savo darbu "Tarybos narys" valdininkui siūlo apsivilkti kostiumą iš švitrinio popieriaus.

Miesto istorijos ženklus fiksavo Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, fotografavusi Šančių kareivinių sienose paliktus užrašus. Greta Grendaitė-Vosylienė nuotraukose įamžino pramoninius „Slabodkės“ (Vilijampolės) vaizdus, kurių netrukus gali nebelikti. Irina Borodina sukūrė darbą "In Memoriam: Aleksoto stiklo fabrikui atminti". Tadas Vosylius pristato objektą "Ir Kaune galima rėkti" - aliuzija į kauniečius žeidžiančią socialinę reklamą. Kiti menininkai skyrė darbus tragiškai meno ir menininkų padėčiai mieste, konkrečioms asmenybėms.

Asmeninį santykį su kultūriniu Kauno gyvenimu pateikė Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė darbe "Praeitas laikas Kaune". Ją labiausiai domino atminties procesai. Menininkė savo darbo objektu pasirinko simbolinę Kauno vietą - liūtų skulptūras prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus ir pateikė su šia vieta susijusius išgyvenimus, atsiminimus. Darbų ciklui naudota fotografija, Arūno Vaitkūno tapybos darbas ir pačios sukurtas tekstas. Kūrinys yra tarsi paimtas iš asmeninio -- labai intymaus albumo.

Atrankinės parodos dalyviai šį kartą nežaidė įvairių šiuolaikinių menų sinteze. Jie pristatė išgryninto žanro kūrinius - objektus, fotografijas, tapybos, tekstilės, vaizdo darbus.

Bene vienintelė Auksė Petrulienė pateikė jai būdingų įvairių šiuolaikinių meno formų sintezės darbą. Tai -- filmo "Žiobtai" fragmentai, skirti Jurgiui Mačiūnui, ir filme įmažintų performansų herojai - silikoninės lėlės.

Parodoje matyti, kad prie daugelio kūrinių autoriai pateikė išsamius komentarus. Kuratorės teigė, kad tekstai yra lygiavertė meno kūrinių dalis.

K.Džilavjanaitė pripažino, kad nors lietuvių darbai geriau atitiko projekto koncepciją, Kauno kompleksai ir stereotipai, tapatumo problematika nebuvo išsamiai atskleista nei užsienio kūrėjų, nei vietinių menininkų pasiūlytuose darbuose.

Aplankius parodas susidaro įspūdis, kad menininkai linkę romantizuoti miesto praeitį, jo asmenybes arba linksta į nihilizmą, fiksuodami nykstantį savitumą.

K.Budrytė pritarė, kad daugelis parodos dalyvių į Kauną pažvelgė tik keliais aspektais per savo patirtį ar ribotus įspūdžius. Jos nuomone, menininkų darbai galėjo būti įvairesni ir įdomesni, bet kiekvienas atskleidė savo požiūrį, iš kurio galima sudėlioti tam tikrą Kauno mene dėlionę.

Kuratorės apgailestavo, kad kūrėjai nepateikė futuristinių ar utopinių su Kaunu ir jo kontekstais susijusių idėjų bei darbų. Projekto "Kaunas mene: kontekstai" vadovas ir galerijos "Meno parkas" direktorius A.Žalpys sakė, kad renginiui buvo rengtasi metus. Jis tikisi, kad projektas virs kasmečiu ar kas dvejus trejus metus vyksiančiu šiuolaikinio meno festivaliu.

Svajojama surengti bendrą įvairių meno sričių festivalį, į projektą įtraukiant muzikantus, literatus. Kūrėjų ir idėjų, A.Žalpio nuomone, Kaune nepristigs. Svarbu, kad jos būtų tokios originalios, jog pajėgtų sudominti žiūrovus kelis mėnesius galinčiais trukti šiuolaikinio meno renginiais .