101,3 KM: MENO MARATONAS VILNIUS-KAUNAS 0

2006-09-26

(Jungtinė Kauno ir Vilniaus menininkų paroda „101,3 km: konkurencija ir bendradarbiavimas“: ŠMC, Kauno Paveikslų galerija, galerija „Meno parkas“)

 

Kotryna Džilavjanaitė
www.kamane.lt, 2006 09 25

 

Dainiaus Liškevičiaus instaliacija „High Culture Unexplored Dream“ be žiūrovų neveikia. Tai pirmas požymis, kad kūrinys nori būti svarbus ne tik sau.

Nelieka nepastebėta parodos šauklio vaidmenį atliekanti Audriaus Novicko iš visų trispalvių pasaulio vėliavų sukurta dėlionė, kuri nedviprasmiškai įtikina, kad tikroji Lietuvos vieta Afrikoje .

Lakonišku vilniečių prisistatymo Kaune apibendrinimu galima vadinti Paveikslų galerijos palubėje sklandantį Kristinos Inčiūraitės guminį dirižablį, ant kurio ryškiai užrašyta ŠMC kasininkės Alos auksinė mintis „Kada negalvoji, gal tada neturi ką sakyt, tiesa?“

Senokai brandinta Šiuolaikinio meno centro mintis sugretinti Kauno ir Vilniaus meno laukus pagaliau įgavo kūną. Neseniai įsibėgėjusios dvigubos parodos „101,3 km: konkurencija ir bendradarbiavimas“ antraštė nusako kuratorių (Linara Dovydaitytė, Kęstutis Kuizinas) tikslus užmegzti kolegiškus santykius, o kartu išprovokuoti savotiškas varžytuves tarp dviejų Lietuvos kultūros centrų.
Principas padalinti šiandienos meną į dvi stovyklas iš dalies motyvuojamas tuo, jog Kaunas ir Vilnius turi skirtingas menines tradicijas. Šis rengėjų požiūris kiek stebina, nes mėginimas apibrėžti tokias sąvokas kaip „kaunietiškas“ ar „vilnietiškas“ šiuolaikinis menas, atrodo keistai, turint galvoje mobilų, migruojantį, universalų nūdienos meno charakterį.

Vis dėlto, idėja surengti meninius mainus tarp dviejų miestų originaliai plečia socialumo ribas. Ją galima laikyti ir tam tikru parodos tematiniu užtaisu, kuriuo pasinaudojo keli projekto dalyviai. Šios teminės nuorodos pasekėjų galėjo būti ir daugiau, nes su vienu ar kitu miestu susijusių stereotipų, kultūrinių reiškinių, gebančių įkvėpti meninę kūrybą, apstu.

Antra vertus, „101,3 km“ - labiau apžvalginė, negu teminė paroda, o tai išryškina platesnį projekto užmojį, nei vien tam tikros temos gvildenimas. Projekto sumanytojams svarbiau išskleisti bendras Lietuvos šiuolaikinio meno tendencijas, pristatant kelerių metų kūrinių retrospektyvą bei fiksuojant galimus meninio virsmo momentus.

Tai, ką matome ekspozicijose, nėra visapusiškas šiandieninio Lietuvos meno atspindys. Remiantis šia paroda, peršasi nuomonė, jog tradicinės modernistinės dailės Lietuvoje liko tik užuominos, nors tuo vis dar užsiima gausus būrys lietuvių menininkų. Taigi, ne visos išvados, pateikiamos parodoje kaip Lietuvos meninės situacijos reziumė, atrodo įtikinamai.

Vis dėlto, paroda atspindi daugelį reiškinių, vyraujančių lietuvių kūryboje. Tai fotografija, instaliacijos, video, multimedia, naujųjų technologijų menas ir kt. Tarp jų išskirčiau vieną įdomiausių ir perspektyviausių tendencijų – postmoderniąją dailę (terminas netapatus postmoderniajam menui).

Jos vystytojai išsaugo formalias sąsajas su tradiciškai suvokiama daile, konkrečiomis disciplinomis – tapyba, grafika ir t.t. Kūriniai atliekami įprastomis priemonėmis ir technikomis, ar bent imituojant jas, tačiau praturtinami nauja samprata.

Dailininkai Agnė Jonkutė, Patricija Jurkšaitytė, Konstantinas Gaitanži, Kęstutis Grigaliūnas parodoje išlaiko saitą su tradiciniu menu, bet savitai jį perfrazuoja, ironizuoja ar išnaudoja originalioms kūrybinėms mintims. Prie šios grupės sąlyginai priskirčiau ir Vytenio Jankūno bei Sauliaus Paliuko darbus.

V. Jankūnas šmaikščiai primena apie sovietinę vitražo meno šlovę ir šiandieninį jo merdėjimą, daugiaprasmiškai įvilkdamas pikantišką turinį į tradicinio vitražo kontekstą („Vitražų projektai“). S. Paliuko videoinstaliacija „Skysta erdvė“ formaliai gerokai nutolusi nuo įprasto tapybos suvokimo, bet mistiškai kubo sienomis tekantis dažas tiesiogiai nurodo į mitologinį lietuvių dažo tepimo, liejimo ir varvinimo vyksmą.

Lietuvoje vis dar itin populiarus video menas. Parodoje rodoma virtinė video kūrinių, kurių apžvalgai reikėtų paskirti atskirą straipsnį. Norint atidžiai bei atsakingai visus pasižiūrėti, būtina įsikurti salėje ir apsišarvuoti spartietiška kantrybe. Vien Kaune eksponuojami video darbai iš viso trunka apie 10 valandų.

Pakankamai tvirtas pozicijas užima ir instaliacijos žanras. Atgarsio jau sulaukė Roberto Antinio, Dainiaus Liškevičiaus, Audriaus Novicko kūriniai. R. Antinis pristatė paslaptingą laboratoriją, kurios stikliniuose kubuose klonuojami grėsmingi dariniai. Šie tūriai, supami mistiškos šviesos, savaime paveikūs, tad išmušta skylė sienoje ir objektai kitoje jos pusėje atrodo atsitiktiniai, blaškantys elementai.

Jaukioje, stilingoje instaliacijoje D. Liškevičius kuria „aukštojo sapno“ subkultūrą, raginančią panirti į nepatirtų pojūčių erdvę, bet nereikalaujančią išskirtinių žiūrovo intelektualinių pastangų. A. Novicko darbas verčia susimąstyti, kodėl Lietuvos vėliava yra beveik analogiška Etiopijos, Senegalo, Kongo, Kamerūno ir kitų Afrikos šalių vėliavoms.

Atskiro dėmesio verti tie autoriai, kurie pateisina projekto temą ir išryškina savojo miesto realijas. Naglio Baltušniko „Pavardės“ ir Jurgos Juodytės bei Sauliaus Leonavičiaus „Pozicija Kaunas“ įtaigiai pabrėžia opią Kauno problemą – migravimą Vilniaus kryptimi ir išsako kritišką požiūrį į kai kuriuos absurdiškus miesto reiškinius.

Apibendrinant galima teigti, jog kuratoriams pavyko parengti diskusijų vertą, interaktyvią ekspoziciją, nors silpnų ar abejotinų darbų abiejų miestų erdvėse pakanka. Esama dalyvių, pasiklydusių formos paieškose, o jų kūriniai stokoja gilesnių jausmų ir minčių.

Galbūt tai yra vienas ŠMC veiklos minusų: inertiškas pasitikėjimas pripažintais autoriais, žavėjimasis madingomis kūrybos kryptimis nevisada garantuoja aukštą meninį lygį, o kartais toleruojamos kraštutinės išraiškos priemonės kompromituoja pačią instituciją ir šiuolaikinį meną apskritai.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*