Audronė Jablonskienė,Respublika, 2003 07 05

Jau 30 metų kaip aktoriui Vilhelmui VAIČEKAUSKUI Kauno dramos teatras yra tapęs ir sava pastoge, ir ramybės uostu, jeigu taip galima pavadinti kūrybą, kur esama ir viršūnių, ir nuokalnių, vaidmenų, apie kuriuos kalbama, ir vaidmenų, apie kuriuos tylima. Yra tekę dirbti su ryškiausiais Lietuvos teatro režisieriais- Aurelija Ragauskaite, Dalia Tamulevičiūte, Jonu Vaitkumi, Eimuntu Nekrošiumi, Gyčiu Padegimu. Šiuo metu vaidina pas neblėstančią Kauno teatro žvaigždę Gintarą Varną.

Tačiau nė vienas spektaklis, nė vienas vaidmuo aktoriaus biografijoje neįsirėžė taip ryškiai, kaip Moljero Skapenas („Skapeno klastos“), kurį Vilniaus jaunimo teatro scenoje jis suvaidino per 120 kartų. Paskutinįsyk- 1970 metų spalio 31 dienos vakarą. Kaip visada šmaikštaudamas, improvizuodamas dienos aktualijų temomis. Vietoj frazės „Vien mintis apie bylinėjimąsi mane nuvarys iki pačios Indijos“ pasakė „...iki Turkijos“. Tai buvo kaip benzino šliūkštelėjimas į ugnį, nes visiems dar gyvi tebebuvo tėvo ir sūnaus Brazinskų užgrobto ir Turkijon nuvaryto lėktuvo istorijos įspūdžiai. Replika salėje buvo sutikta homerišku juoku ir plojimais. Po to aktorius ilgai nebegirdėjo žiūrovų plojimų. Tų metų jam nesiseka pamiršti.

-Ar ta diena, tas vakaras buvo kuo nors ypatingi?

-Tikrai ne. Gal tik kad sekmadienis, salė sausakimša, gyvai reaguojanti į visus mūsų pašmaikštavimus, improvizacijas. Taip visada darėme, pagyvindami jau gerokai padėvėtą, nebe pirmus metus vaidinamą spektaklį. Gastrolėse, pavyzdžiui, net specialiai pasidomėdavome vietinėmis aktualijomis ir sukurdavome zongus, kurių atlikėjai Kazlauskaitė ir Sipaitis dedikuodavo juos kokiai nors miestelio ar rajono įžymybei. Efektas būdavo nepakartojamas.

-Tačiau tuokart efektas buvo kiek kitokio pobūdžio, ar ne?

-Po spektaklio namo grįžau dar nieko neįtardamas. Pirmadienį ateinu į darbą, o man: „Tavęs ieško. Skambino iš saugumo dėl vakarykščio spektaklio“. Neilgai trukus vėl skambutis. Prieinu. Mes, sako, atvažiuosim. Atvažiavo juoda „Volga“ ir išsivežė, kaip mes tada vadinom, į „konservatorijos mušamųjų katedrą“. Tardė toks pagarsėjęs tardytojas. Iš mano pasiaiškinimo surašė tris lapus. Teisinausi, kad nieko blogo negalvojau, kad pjesėje daug kur kalbama apie Turkiją...Pokalbis baigėsi maždaug taip: „Nieko blogo nelinkim, bet gero irgi nelauk. Pasimatysim“.

Teatre prasidėjo susirinkimai. Partinės organizacijos ir kolektyvo, kolektyvo ir saugumo, kolektyvo ir Kultūros ministerijos atstovų... Vyko jie taip, kaip turėjo vykti: draugai, norėdami man padėti, mušėsi į krūtinę, kad pražiopsojo, kad neparodė reikiamo budrumo, laidavo už mane, kad tik paliktų teatre.

1989m. vienas kultūrinis žurnalas išspausdino 1970 m lapkričio 5 d. vykusio uždaro partinio susirinkimo protokolą, pavadintą: „Susirinkimas. Uždaras. Viename valstybės teatre. Tema: aktoriaus pilietiškumas ir atsakomybė“. Susirinkimo dalyviai užfiksuoti raidėmis V, M, B, R... Publikacija iliustruota grupinėmis nuotraukomis su kaukėmis.

Pakankamai ironiškas žurnalo komentaras, turint galvoje, kad jau beveik veikė Sąjūdis, kad jau buvome įpratę prie laisvesnio žodžio. Tačiau V. Vaičekauskas ir šiandien nenori šifruoti kalbėjusiųjų vardų, tegul lieka, kaip parašyta. Iš ten pateiktų minčių matyti, kad bendradarbiai stengėsi padėti išsisukti nelaimėn patekusiam aktoriui.

-Išties nebuvo nė vieno, kuris pasmerktų, atsiribotų. Kaltino ir save, ir partinę organizaciją. Bet buvo jau per vėlu, skandalas pasiekė Sniečkų. Buvau atleistas pagal 47c straipsnį-„už profesinį netinkamumą“, o kultūros ministro Šepečio pasirašytas įsakymas skambėjo taip (kalba netaisyta): „Spektaklio metu aktorius V. Vaičekauskas pakeitė repliką, ko pasekoje gavosi didelis politinis netaktas. Įpareigoti teatro direktorių A. Mažuolį atleisti V. Vaičekauską iš darbo“, - prisimena nelinksmas dienas aktorius. Kad nenutrūktų darbo stažas, reikėjo trūks plyš per mėnesį įsidarbinti. Eidamas pro Operos ir baleto teatrą pamačiau skelbimėlį, kad reikia scenos darbininkų. Užėjau pas kadrų skyriaus viršininką ir sakau: „Esu tas pats Vaičekauskas“. Jokios ypatingos reakcijos. Priėmė. Jei kas smalsaudavo, kuo dabar dirbu, sakydavau: dėstytoju, dėstau dekoracijas. Mano tiesioginis viršininkas buvo scenos mašinistas. Ir prie visų aprėkdavo, ir iškeikdavo- kad maskuotę ne taip prikaliau, kad tą ar aną... Anos įstaigos dėmesį jaučiau nuolatos. Manęs jau nebetampė, tačiau kviesdavo mano draugus ir kamantinėdavo: kokius anekdotus pasakoju, kokią futbolo komandą- TSRS ar Brazilijos- palaikau.

- Ar būdavo dienų, kai jautėtės moraliai traumuotas, kai apimdavo depresija?

-Ne. Viską vertinau labai blaiviai. Žinojau, kad nieko blogo nesu padaręs. O kad tokį burbulą išpūtė- matyt, taip reikėjo. Kaip tik tomis dienomis Lietuvoje lankėsi TSRS generalinis prokuroras Rudenka, saugumo darbą tikrino. Reikėjo parodyti budrumą.

-Kaip istoriją išgyveno artimieji?

-Regis, skaudžiau nei aš pats. Ypač stengėsi palaikyti būsimoji mano žmona Aldona Kudlaitė. Nepamiršo manęs ir teatralai. Labai greitai į savo „Lėlės“ teatrą pasikvietė režisierius Mazūras, o netrukus po jo- jau į didžiąją sceną Kauno dramos teatre- to teatro vyriausioji režisierė Dalia Tamulevičiūtė. Priėmė mus abu su žmona. Tai buvo 1973-aisiais, taigi Kauno dramos teatre jau 30 metų...