Audronė JablonskienėRespublika, 2004 10 12
Julija Kavaliauskaitė Kauno dramos teatre atsidūrė tuoj po aktorystės studijų ir liko ten ligi šiol, nors jau kelinti metai sunki liga privertė vaidmenis apriboti iki minimumo ir ieškoti kitų kūrybinės raiškos būdų.
Su ilgamete teatro aktore, prieš 36 metus ryškiai debiutavusia Algirdo Aramino filme "Kai aš mažas buvau", kalbamės Vilniuje, jos tėvoJono Kavaliausko namuose.
-Ar Jūsų profesinį pasirinkimą lėmė ta aplinkybė, kad gimėte žinomo aktoriaus šeimoje?
-Ar aš žinau. Nuo mažens apie aktorystę tikrai nesvajojau, bet dar paauglystėje perskaičiau Stanislavskį, Kačialovą, Nemirovičių-Dančenką. Man patiko vaikščioti su tėčiu į teatrą, patiko grimo kvapas jo persirengimo kambaryje. O namuose traukdavau arijas, kurių prisiklausydavau iš mamos, muzikos mokytojos, mokinių. Mama ir mane mokė dainavimo, tačiau nė vienas iš tėvų nenorėjo, kad sukčiau jų pėdomis. Bet man atrodė, kad turiu pabandyti, kad kitaip ramybės neturėsiu.
Tais metais kursą rinko Juozas Rudzinskas. Tarp mano bendrakursių - Vladas Bagdonas, Vaiva Mainelytė, dabar išgarsėjęs televizijos scenaristas Bronius Bušma, ilgametis Kauno teatro administratorius Rimantas Štaras...
-Kokį prisimenate Rudzinską, dabar jau teatro legendą?
-Buvau mačiusi visus jo spektaklius, tačiau man įstojus jau nebevaidino dėl silpnos širdies. Tačiau išliko energija, temperamentas, asmenybės mastas. Paslapčia gerdavo tabletes ir ironizuodavo, kaip "negarbingai" mirė Kazys Inčiūra: besirišdamas batų raištelius. Ar galėjo nujausti, kad lygiai taip pat pasitrauks iš gyvenimo ir jis pats...
Mylėjom jį be galo. Kaip tėvą, kaip pedagogą, kuris suprato, kaip svarbu ugdyti mūsų pasitikėjimą savimi. O apie visokius išsidirbinėjimus sakydavo: jei norit, stovėkite ant galvos, bet kad aš suprasčiau, kodėl taip darote.
-Trečiame kurse nusifilmavote pas Araminą. Ar labai sužvaigždėjote?
Tikrai ne. Tik atsirado pasitikėjimo savimi. O perskaičius scenarijų net imtis nenorėjau. Sakiau Araminui: čia gi apie meilę, o aš nieko nežinau, kas tai yra, neįtiksiu jums, jūs manęs nė nepažįstat... O jis pažėrė prieš mane bandymų nuotraukas ir sako: gerai tave pažįstu - štai tu visa.
Filmuojant buvo paprasta, nes režisierius visą laiką tvirtino: būk tokia, kokia esi. Nepatinka tekstas - sakyk savo žodžius. Nepatiko herojės vardas Ada - pasirinkau Eglę. Viskas buvo tarsi žaidimas. Kai Vabalas pakvietė į "Birželį, vasaros pradžią", jaučiausi lygiai taip pat gerai, nes operatorius buvo Araminas..
-Jūsų karjera kine tais dviem vaidmenimis ir baigėsi. O kaip klostėsi teatre?
Pradžia buvo fantastiška, dabartiniai absolventai sunkiai net patikės. Įsivaizduojate, po diplomo įteikimo kviečia visus po vieną į Vaišytės kabinetą, o ten - visų didžiųjų teatrų režisieriai: Jurašas, Gaidys, Čibiras... Nežinau, ar visų, bet manęs taip ir paklausė: pas ką norėtumėt? Aš nė nemirktelėjusi: pas Jurašą. Tas dar perklausė: pas mane? Taip, pas jus.
Mano pirmasis sezonas sutapo su Kauno dramos teatro 50-mečiu. Prisimenu, visi aktoriai turėjo išeiti į sceną prisistatyti nuo jauniausiojo iki vyriausiojo. Mudu su Algiu Kybartu išėjome pirmieji. Neturėjau net ilgos suknelės, išsiprašiau, kad leistų su trumpa. Išradingoji mama perdažė mano baltą vestuvinę.
-Taigi jau buvot spėjusi ir ištekėti.
- Už kurso draugo Egidijaus Paulausko. Kaune staiga pasijutau tokia vieniša, kad vedybos pasirodė visai tinkama išeitis. Jurašas ir mano vyrą priėmė, nors tas jau vaidino Vilniuje pas Čibrą.
-Taigi turėjote savo režisierių?
-Deja, kaip žinote po konflikto su Kultūros ministerija dėl "Barboros Radvilaitės" jis pasitraukė ne tik iš teatro, bet ir iš Lietuvos.
-Spėjo Jus įvesti į spektaklius?
-Į daugelį. Ypač jam dėkinga esu už "Šventežerį". Mačiau jo premjerą dar būdama studentė ir nė į galvą tada negalėjo ateiti, kad su tuo spektakliu pradėsiu savo karjerą ir užbaigsiu. Per 30 metų išvažinėjom visą Lietuvą, jos miestelius ir kaimus. Kaimuose spektaklį pradėdavome ne į laikrodį žiūrėdami, o klausydamiesi karvių mūkimo. Parvaro iš ganyklos bandą vadinasi, metas grimuotis. Pamelš moterys pieną - ir ims rinktis ištisomis šeimomis.
Nepamirštami tų žmonių veidai, jų reakcijos. Dažnai nenorėdavo skirstytis po spektaklio, likdavo pabendrauti. Vaidindama Ramunę tris sukneles sudėvėjau, keitėsi mano figūra, keičiausi aš pati...
-Ar per tą laiką nebuvo kitų įsimintinų įvykių?
Buvo. Į mūsų teatrą atėjusi Dalia Tamulevičiūtė pasikvietė iš Leningrado tokį Šifersą. Jis ėmėsi statyti slovakų dramaturgo Bukovčiano pjesę "Kol gaidys užgiedos". Kai
pagalvoju, būtų baisiausiai aktualu dabar. Karo metu vokiečiai už vieną nušautą saviškį paima 10 įkaitų - moksleivę, studentą, kirpėją, vagį, prostitutę, vienuolį... Skirtingo
amžiaus, skirtingos socialinės padėties žmonės, surišti vienu likimo mazgu. Ir režisierius, ir dailininkė Malinauskaitė tą spektaklį buvo sumanę kaip sakralines mišias. Gal būtent todėl jį greit nuėmė. Tragiškas ir jo statytojo likimas: grįžęs į Leningradą negavo darbo nė viename teatre, girdėjau, įstojo į vienuolyną, o galiausiai – nusižudė.
-Kaune režisieriai keitėsi vienas po kito: Čibiras, Padegimas, Vaitkus...
- Pastarojo periodas mano biografijoje pats nykiausias. Šiek tiek užimdavo kiti režisieriai. Kartą mama man ir sako: "Žinai, Jule, tu tinginė, daryk ką nors pati, kokį poezijos vakarą ar ką..." Neilgai galvojusi ėmiausi Jasukaitytės poezijos ir "Baladės apie prosenelę Malviną". Skaitant dramatišką Malvinos istoriją ji natūraliai peraugdavo į poeziją - kai jau įtampos laipsnis pasiekdavo ribą, kai proza sprogte sprogdavo iš vidaus. Tam vakarui rengiausi su mintimi, kad jau atsisveikinsiu su teatru. Man tarsi reikėjo įrodyti, kad dar kažką galiu.
-Tačiau nepasitraukėte net ligos įvaryta į kampą.
Ne . Poezija man reikalinga lygiai taip pat, kaip ir mano draugai, kurių gerumas, kurių buvimas greta padeda išgyventi sunkiausias dienas ir valandas. Net į operacinę lengviau važiuoti, kai iki paskutinės minutės tavo ranką laiko geriausia draugė, o grįžus į palatą ji tavęs vėl laukia.
Dabar jaučiuosi pakankamai atsigavusi, kad vėl galėčiau galvoti apie poezijos vakarą. Šįkart jį ruošime trise: Vilija Grigaitytė, Dalia Jankauskaitė ir aš. Tai bus Vaičiūnaitės, Degutytės ir Salomėjos Nėries eilės. Režisuoti ėmėsi Doloresa Kazragytė.
-Aktorinis likimas - jis galėjo susiklostyti ir sklandžiau.
-Turbūt. Gal nereikėjo man veržtis į Kauną. Ten visą laiką jaučiausi lyg medis išrautas su šaknimis. Iki ašarų susigraudindavau, kai atvažiuodavau į Vilnių gastrolių arba tėvų aplankyti. Apie gyvenimo trumpumą ir neišnaudotas galimybes įsikalbėjome su Irena Bučiene per jos jubiliejinį vakarą, į kurį kartu su kvietimu ji atsiuntė ir saldainių dėžutę. Tai buvo cukruotos spanguolės ir trumpas laiškutis: „Mūsų profesija kaip tos spanguolės: išorėje saldu, viduje- rūgštu“.
