Rasa AndriušytėNaujasis židinys-Aidai. 2005. Nr. 6. P. 279-280

Ši gegužė, šalty stingdžiusi pumpurus, privertė krūptelti: nebėra Arūno Vaitkūno. Jau ketvirto Kauno tapytojų plejadoje. Pergreit ir perstaigiai išeina tapytojai - Kęstutis Paliokas, Antanas Martinaitis, Rimvydas Jankauskas-Kampas. Ir Arūnas Vaitkūnas – vienas svarbiausių Kauno dailininkų, vienas garsiausių Lietuvos tapytojų, žmogus, gyvenęs menu, mene ir dėl meno. Dabar jau atėjo supratimas – jis gyveno perdėm kraštutinai ir alinančiai.

“Ateis, ateis juodasis metas, / kada mus skirs tik vienas metras / juodosios žemės … ir tyla, /apaugusi karčiąja nevilties žole”, kadaise parašė tapytojas Antanas Martinaitis, gal tik nujausdamas, o gal ir pažinęs menininko gyvenimo tragiką...

Nebėr Arūno. Nieks netiki. Saulė šviečia, sekmadienis, o stovim sutrikę Kauno Prisikėlimo bažnyčios kieme. Po Šv. Mišių už Arūno sielą. Beveik visi tie, kurie būdavom greta jo parodų atidarymuose, vakarėliuose, pleneruose, studentų darbų peržiūrose. Mes pasimetę, nes bažnyčios šventoriuje dar niekad nesibūriavom... Mes netikim, nors Kauno dailės institute, kur Arūnas Vaitkūnas dirbo, jau savaitė plevena netekties žvakelė. Į šiuolaikinius menus įsigyvenę, (o gal tiesiog nuo jų pamišę?) studentai klausinėja viens kito, gal čia ne iš tikrųjų, gal čia toks kūrinys? Deja, čia mirtis. Nieks netiki, nors akivaizdu, bet ir didžiausias postmodernistas buvo priverstas suprasti, kad gyvenimas ir menas šiuokart jau nėra tas pat.

Menas - pavojinga profesija, jei iš tiesų kuri, o ne gamini, atlieki užsakymą, vykdai projektą… Jei esi iš tų “senoviškų”, kurie pasaulį jaučia, o ne preparuoja, ne šaltakraujiškai tiria. Arūnas nemėgo racionalumo mene. Jis sakydavo, kad tapyboje jį labiausiai domina tai, ko negalima pasakyti žodžiais. Juk tas “senoviškas” menas, ekpresyvioji tapyba, iš tiesų kuriamas ne dažais ir teptukais. Jis kuriamas siela, širdim, nervais, karščiuojančiu žvilgsniu. Potėpiais ne tik per drobę, bet ir per širdį. Tik tada pasaulis tapytoju patiki. Tik tada yra plastikos magija. Ar begali būti sunkiau? Bet žiūrovui juk įdomu stebėti į einantį įtemptu lynu, žiūrovui reikia reginio, puotos jo akims. Mes norim, kad jie tai vis kartotų, kad kas kart iš naujo įrodinėtų, ir tapytų vis raiškiau, vis ekspresyviau.. Bet vaikščiojimas įtemptu lynu negali trukti ilgai...

Arūnas Vaitkūnas buvo Kauno žmogus, iš savo vaikystės atsinešęs gerokai kitokį miesto paveikslą, negu jį matė grįžęs po studijų Vilniaus dailės akademijoje, ir neslėpė turįs sentimentų šiam miestui. Jo akyse buvusi Laikinoji sostinė keitėsi į blogąją pusę: išnyko beveik visi prieškariniai interjerai, pilku betonu buvo “aprengta” Laisvės alėja. Jaunas dailininkas į visai tai reaguodavo skausmingai, kažkaip asmeniškai, iki tragiškų gaidų. Tai kėlė nervingumą, įtampą, bet ir provokavo kūrybai. Arūnas iš tiesų mėgo ribines situacijas, todėl anuomet drąsiai sukdavo į negyvenamus, sovietinės restauracijos (tiksliau, drastiško perstatymo) belaukiančius senamiesčio namus. Taip atrado jį kaip jauną tapytoją išgarsinusį motyvą – laiptines. Kai kuriuos garsiausius savo paveikslus su laiptinėmis jis yra nutapęs naktį, žinodamas, kad ryte, kai pradės vaikščioti žmonės, jo paveikslas jau turi būti užbaigtas. Tapytojas yra pasakojęs: “Aš stovėdavau ir paišydamas su laiptinėmis šnekėdavausi… Ateidavau ten paryčiais. Paryžiuje tu neįeisi į laiptines, jos visos užrakintos. O čia – galima užeiti. Tai man kaip meninininkui buvo gerai. Ateini su dažais, paišai degant tik mažai lempelei. Išlenda koks girtuoklis, pasilabina pagarbiai su tavim lyg su senbuviu. Mat ten jie mėgdavo sulįsti gerti.“ Ekstremalios sąlygos versdavo susikaupti, bet atimdavo daug fizinių ir dvasinių jėgų. Laiptinės Arūnui atrodė lyg tuometinės situacijos, sovietinio sąstingio simbolis: uždara egzistencija, kurioje gali lipti tik aukštyn arba žemyn.

Arūnas buvo uždaro būdo. Kaip pats yra sakęs, dailė jam teikė galimybę užsiimti savo vidumi. Laiptinių tapymas buvo lyg pasitraukimas į kitą zoną. Vėliau gyvenimas dar pametėjo bičiulystę su Justinu Mikučiu. Jo metafizinis požiūris į pasaulį, vokiškai deklamuojamas Hölderlinas ir Tracklis, tapybos komentarai Arūnui buvo svarbus dvasinio gyvenimo šaltinis. Justino portretai , nutapyti Arūno Vaitkūno, taip ir lieka lietuvių tapybos istorijoje nepralenkiamu ekspresionistinio psichologinio portreto pavyzdžiu.

Kaunas šio menininko akyse visad buvo Meno mokyklos, Antano Samuolio, Viktoro Vizgirdos, Justino Vienožinskio miestas. Arūnui buvo artima prieškario arsininkų puoselėta tapybinės plastikos tradicija. Jis emocingai ir skaudžiai reaguodavo į jaunesniosios kartos menotyrininkų išvedžiojimus apie tai, esą lietuvių tapybinės mokyklos nėra. Buvo linkęs ir diskutuoti, ir karštai ginčytis. Skirtingai nuo daugelio kitų menininkų, jis turėdavo rimtų argumentų, nes buvo apsiskaitęs, išsilavinęs, nes nuolat galvojo, svajojo apie Kauno Meno mokyklos atkūrimą kaip istorinės tiesos atstatymo aktą. Matyt ta idėja neleido Arūnui Vaitkūnui atsitraukti nuo vadovavimo Dailės pagrindų katedrai, kurią jis siekė paversti tikra tapybos studija, Kauno tapybinės mokyklos centru. Bet tikrovė pasirodė šiurkšti ir ciniška: nebuvo ne tik tapybos studijos, nebuvo ir elementarių darbo sąlygų žiemą šarmojančiose Kauno dailės instituto palėpėse, ir net gi eilinių algų, kažkieno kaprizingu sumanymu siunčiamų arba ne iš Vilniaus akademijos... Arūnas buvo egzistencialistinė natūra, tikras ekspresionistas, todėl šitoje sunkioj būtyje jis matė prasmę, nepametė vilties ir nuolat dalinosi su kitais savo puoselėjama idėja – sukurti atskirą, savitą tapybinę mokyklą, ir Kaune, dabartinio Lietuvos meno lopšyje, vėl ugdyti jaunus tapytojus. Nė sekundės nesvarstė, kad esą gal nereikalinga, per daug meno ir menininkų. Arūnas Vaitkūnas dailininkų bendruomenėje buvo mylimas, net ir konkurentai su pavyduoliais jį gerbė. Už maksimalizmą, už pasišventimą dailei, už pasėtą viltingą tikėjimą tapybos menu.