H. Ibseno dramaturgija Nacionalinio Kauno dramos teatro istorijoje 0

Miglė Munderzbakaitė
www.kamane.lt, 2016-06-06

XIX a. norvegų dramaturgo Henriko Ibseno (Henrik Johan Ibsen), daugelio teatro tyrinėtojų vadinamo moderniosios (šiuolaikinės) dramos pradininku, kūryba pripažinta daugelyje Europos šalių, kūriniai statomi teatro scenoje, vėliau atsirado ir kino ekranizacijų. Dramaturgas, atsigręžęs į savo laikmečio visuomenės problemas, Lietuvoje taip pat sulaukė išskirtinio dėmesio.

Vienas pirmųjų pastatymų – režisieriaus Jono Vaičkaus ir Skrajojamojo teatro „Statytojas Solnesas“ 1920 m., tačiau į H. Ibseno dramaturgiją lietuviai pažvelgė dar beveik dešimtmečiu anksčiau – dramaturgo pavardė spaudoje minima įvairiuose literatūrą, naujas dramos, teatro tendencijas bei politinę situaciją aptariančiuose tekstuose. Pavyzdžiui, aptariant valstybinės kalbos reikšmę, H. Ibsenas minimas 1912 m. laikraštyje „Viltis“: „<...> Norvegijoje kurį jau laiką einanti didelė savytarpi kova dėl kalbos. Mat lig šiol Norvegijos vyriausybės ir rašto kalba skaitėsi ne tikroji norvegų liaudies kalba, bet danų kalba; ta kalba parašyti ir Ibseno, ir kitų didžiųjų norvegų rašytojų veikalai ir ją palaiko labiausiai miestų buržuazija. <....>“[1] To meto spaudoje neretai pastebimi trumpi pranešimai, žinutės, informuojančios apie išverstus H. Ibseno kūrinius, rečiau pateikiamas ir teigiamas ar neigiamas požiūris vertimo atžvilgiu.

Po šio spaudos etapo H. Ibsenas „įžengia“ į lietuvių teatro sceną. Kaip pastebi teatrologė Audronė Girdzijauskaitė, tyrinėjusi H. Ibseno dramaturgijos pastatymus Lietuvoje, jų apskritai būta apie 30. Tačiau čia tikriausiai kalbama apie profesionalaus teatro spektaklius. Jei pažvelgtume ir į mėgėjų teatrinius bandymus, šis skaičius, ko gero, dar išaugtų. Nors retas Lietuvos teatras savo repertuare neturėjo H. Ibseno pastatymo, tačiau šiame tekste bus apsiribojama tik spektakliais Nacionaliniame Kauno dramos teatre (reikia pastebėti, kad šio teatro pavadinimai dažnai keitėsi – nuo 1920 m. Dramos vaidyklos iki 2012 m. suteikto dabartinio pavadinimo).

Pirmiesiems pastatymams pagal H. Ibseną – recenzentų kritika

Pirmąjį spektaklį pagal H. Ibseno pjesę „Šmėklos“ pastatė režisierius Juozas Vaičkus Dramos vaidyklos įkūrimo metais (premjera įvyko 1920 m. gruodžio 28 d.). J. Vaičkaus bandymas statyti „Šmėklas“ nebuvo gausiai aptarinėjamas spaudoje, pasirodė vos keletas trumpų žinučių apie vykstančią premjerą ir viena kiek išsamesnė Stasio Dabušio recenzija. Kaip pastebi recenzentas, gausiai susirinkusi publika spektaklį įvertino teigiamai. Tačiau, jo nuomone, žiūrovai į spektaklį pažvelgė iš jau matytų J. Vaičkaus teatro spektaklių perspektyvos ir tik dėl šios priežasties džiaugėsi matomu reginiu scenoje, mat, palyginti su ankstesniaisiais, pritaria ir autorius, šis spektaklis padarė didelę pažangą. Tuo tarpu recenzentas nuo šio požiūrio taško bandė atsiriboti ir vertinti spektaklį kritiškiau, atsižvelgdamas į režisieriaus numatytus „siekinius“ ir „uždavinius“. Autoriui spektaklis nepaliko gero įspūdžio: „<...> jau aš nekalbu apie kokią nors sistemą Ibsenui suprast, apie kokią nors psichologinio pagrindo vieną linę Ibseno simbolikai įgyvendint, toli gražu nekalbu apie Ibseno karžygių supratimo ir vaizdavimo teisingumą, kalbu vien apie paprastą įspūdžio malonumą.“[2] Recenzentas kritikuoja P. Kubertavičių (vaid. Osvaldą Alvingą) už visiškai netinkamą jo psichologiniam portretui gestikuliuotę, „laužytus“ judesius. Pastebi ir vieną neigiamą bruožą, būdingą apskritai J. Vaičkaus trupei, – aktorių vienodumą, tų pačių bruožų, elementų ryškų „pernešimą iš vieno vaidmens į kitą“. „Vaičkaus teatre ši yra žymė – nuolata tipų kartoja, nuolata yda ir rimtai gresia trupės pažangai ir visuomenės gerai nuomonei apie ją. Net toks jau talentingas artistas kaip J. Stanulis (vaid. Engstrandą – aut. pastaba), nuolatai tas pats – vienodas.“[3] Vienintelį iš aktorių pagiria M. Kiršiną, atlikusį pastoriaus Manderso vaidmenį. Anot jo, „čia jau išlaikytas ir būdas, ir švari gestikuliuotė, ir nėra viršutinės pigios afektuotės, ir psichologinis tipas – aiškus“[4].

Beveik po metų H. Ibseno „Hedą Gabler“ režisavo Konstantinis Glinskis, premjera įvyko 1921 m. spalio 30 d. Spaudoje pasirodęs autoriaus, pasivadinusio slapyvardžiu Gilmenda, išsamus tekstas, nuosekliai aptariantis tiek patį kūrinį, tiek matytą spektaklį, padeda susidaryti tam tikrą spektaklio įspūdį. Skaitytoją supažindinęs su sudėtingu Hedos charakteriu, autorius imasi šį vaidmenį atlikusios aktorės Vidos Bielskaitės vaidybos kritikos. Reikia pastebėti, kad net nemačiusiam spektaklio ir bent šiek tiek susipažinusiam su šio teatro istorija, tuometiniais aktoriais, kyla klausimas – kodėl režisierius priėmė tokį keistą sprendimą ir pagrindinį vaidmenį skyrė dar mažai vaidybos patirties turinčiai aktorei V. Bielskaitei? Be to, kitiems vaidmenims pasirinko stiprius, gerai žinomus aktorius – O. Rymaitę, A. Vitkauską, V. Steponavičių ir kt., kurie gal ir nenoromis, bet dar labiau nustelbė ir taip neypatingą V. Bielskaitės vaidybą. Kaip teigia recenzentas, „Bielskaitei Hedą visai nepavyko atvaizduoti. Ji perdaug paviršutiniškai viską atliko. Šiurkšti, nemikli, ištižusi, ji tik nusistebėjimo kėlė. Ypač nepakenčiamas buvo paskutinis veiksmas, kur prieš nusišausiant ji visai banaliai bespalviai pravedė su Braku ir savo vyru taip gilias dinamikos pilnas scenas.“[5] Nepaisydamas blogų vaidybos aspektų, atranda ir teigiamų niuansų: „Jai pasisekė keliose vietose duot paprastam, suglaustom priemonėm tiek, kad scena likdavo pilna gilaus nusiteikimo.“[6] Autorius giria V. Steponavičių (vaid. Eilertą Levbergą), kurio vaidyboje pamatė didelę pažangą: „<...> ypač matyt iš paskutinės rolės atlikimo, ji saikus, suglaustas vaizduojamojo asmens išreiškimas.“[7]

1925 m. Dramos vaidykla tampa Valstybės teatru (šį pavadinimą išlaiko iki 1940 m.), kuriame tais pačiais metais režisierius Borisas Dauguvietis pastatė dar vieną H. Ibseno pjesę „Helgelando kovotojai“, spektaklio premjerą žiūrovai pamatė gruodžio 3 d. „Lietuvos žiniose“ prieš premjerą pasirodė daug žadantis informacinis pranešimas: „<...> Statoma žinomoji Ibseno drama „Heigelando kovotojai“ („Šiaurės karžygiai“). Dalyvauja visos žymiausiosios mūsų Dramos jėgos. Veikalui pasiūti nauji stilingi Skandinavų kostiumai. Režisuoja B. Dauguvietis.“[8] Po premjeros Vytautas Bičiūnas pateikė recenziją, kuri sugriovė reklamoje pateikto ypatingo spektaklio iliuziją. Kritikavo B. Dauguviečio režisūrą, teigdamas, kad jis nesugebėjo perteikti veiksminius epizodus vienijančios nuotaikos. Recenzentas pastebi, kad nebuvo išlaikytas, anot jo, būtinas vienodas veiksmų dekoracijų stilius, prisitaikantis prie statomo veikalo. Ironiškai perteikiamas matytas vaizdas: „Pirmojo ir ketvirtojo veiksmo dekoracijos realistiniai griozdiškos: daugybė uolų, pušų, kino filminė banguojanti jūra ir visam kam akomponuojąs vėjo švilpesys, o antram ir trečiame veiksme – santarmios dekoracijos, – veik visai be tapybos, – žodžiu, tikras lietuviškasai Gordonas Kregas.“[9] Dėl šių režisūrinių klaidų, recenzento teigimu, be abejo, nukentėjo ir vaidyba: „Aktoriai sunkiai nešė režisūros jiems užkrautąją vaidinimo naštą.“[10] Šalia gausios kritikos pastebi ir šiokių tokių privalumų. Teigia, kad šiek tiek geriau su šia situacija pavyko susidoroti aktoriams V. Steponavičiui ir V. Sipavičiui.

Netrukus pasirodė ir autoriaus J. K. vertinimas. Jis iš esmės neprieštarauja pirmajam kritikui: „Ir išgalvok man taip! Dviejuose aktuose scena natūralistiška – aktoriai „stilizuoti“, kituose dviejuose: scena, pastatymas „stilizuoti“ – aktoriai natūralistiški.“[11] Tiesa, J. K. aštrios kritikos pažeria ir visiems aktoriams. Apskritai spektaklį įvertina kaip blogiausią matytą H. Ibseno pastatymą. „Lietuvos žiniose“ po premjeros pasirodo dar viena trumpa žinutė: „Ir ponas Dauguvietis buvo gana genialiai pradėjęs, suderindamas teatrą su kinematografu, tik čia sprenžina neišlaikė – ir kino vėjams švilpiant užgeso...“[12] B. Dauguviečio „Helgelando kovotojai“, akivaizdu, visiškai nesulaukia pagyrų: tiek dėl režisūrinių, tiek dėl scenografinių ir techninių sprendimų kritikuojamas antrasis jo bandymas.

1926 m. spalio 28 d. B. Dauguvietis žiūrovus pakviečia į dar vienos H. Ibseno dramos – „Visuomenės šulai“ – pastatymą. Praėjus vos kelioms dienoms po premjeros, spaudoje pasirodė išsami Kazio Binkio recenzija, aptarianti ne tik šį pastatymą, bet ir buvusius prieš tai. Jo teigimu, pirmieji pastatymai „Statytojas Solnesas“ ir „Šmėklos“ buvo per sudėtingos pjesės, kurių medžiagos nepavyko įveikti, dėl to po poros vaidinimų buvo išbraukti iš repertuaro. K. Binkis yra įsitikinęs, kad B. Dauguvietis statyti „Visuomenės šulus“ pasirinko labai apgalvotai, jo nuomone, tai viena lengvesnių dramaturgo pjesių: „<...> pastatymo ir atlikimo atveju šie veikalai [„Helgelando karžygiai“, „Visuomenės šulai“] nereikalauja tų meniškų resursų, be kurių neįmanomi tokie dalykai kaip „Nora“, „Solnes“ <...>.“[13]

K. Binkis, aptardamas spektaklio vaidybą, vieną pagrindinių „Visuomenės šulų“ personažų Karsteną Berniką, kurį įkūnijo aktorius K. Juršys, kaltina išdeklamavus savo vaidmenį: „O Ibseno tokiu būdu nepaimsi. <...> nėra jame nei visai blogų, nei visai gerų charakterių – yra gyvi žmonės, nelaimingi žmonės, yra žmonės su miegančia sąžine, bet nėra žmonių be sąžinės.“[14] Vaidinant, anot jo, svarbu kiekvieno žodžio tonas, intonacija, kiekvienas gestas, o to K. Juršio vaidyboje neretai pritrūko.

Tuo tarpu kitos recenzijos autorius, pasivadinęs P. V., nors taip pat pripažįsta, kad K. Juršio vaidyba ne be priekaištų, teigia: „P. Juršys dar jaunas aktorius, tačiau sugebėjo duoti giliai pergyventą konsulo Berniko charakterį.“[15] N. Jurašūnaitė (Bėti Bernik) sulaukia pagyrų už įtaigų, neperspaustą situacijos išgyvenimą. T. Vaičiūnienė (Dina Dorf) paminėta kaip sugebėjusi „nevaidinti“, kalbėti paprastai, kas geriausia ir tinkama H. Ibseno dramai. Recenzentas ironizuoja spektaklyje režisieriaus pernelyg sureikšmintas tam tikras pjesės vietas: „Be reikalo p. Dauguvietis perdėm susirūpino verkšlenimu, kuriame tai veiksme bene trys poros kuksi – nusigręžusios nuo publikos!“[16] Nors kritikos dėl vaidybos ar nevisai tikslaus režisieriaus kūrinio supratimo negaili abu minėtieji recenzentai, tačiau straipsniuose vis tik akcentuojama pastebėta pažanga H. Ibseno dramaturgijos pastatymuose.

B. Dauguvietis savo „trilogiją“ užbaigia „Visuomenės priešo“ pastatymu, kurio premjera įvyksta 1937 m. gegužės 11 d. Kaip nurodoma spektaklio programoje, premjera skirta „dramos artisto – režisieriaus Kastanto Glinskio 30 metų scenos darbo sukakčiai atžymėti“. „Naujojoje Romuvoje“ publikuotame straipsnyje kalbama apie teigiamus B. Dauguviečio režisūros aspektus: „Režisūra ėmė realistinę kryptį. Susivaidinimas, vadinamasis ansamblis ypač buvo justi.“[17] Komplimentų nepagailima ir K. Glinskio talentui: „<...> Jubiliatui Glinskiui, didelio teatralinio patyrimo ir nemažesnių gabumų aktoriui, vyriausias dr. Stokmano vaidmuo taip tiko. Tiesa, dr. Stokmanas vidiniai, kaip ir visa pjesė, nėra ypatingai sudėtinė asmenybė. Išvystyti Glinskiui visą sugebėjimą užtat nebuvo kur. Dr. Stokmanas nelabai svyruoja ir turi aiškų tikslą – „gryna sąžinė žmonių draugas.“[18] Keilio vaidmenyje šiame spektaklyje pasirodo ir pats režisierius, kurio vaidyba vertinama teigiamai, tik pažymima ne visada tinkama dikcija.

Leidinyje „XX amžius“ recenzentas, pasivadinęs J. A., šalia įtikinamos K. Glinskio vaidybos pastebi ir kitų aktorių teigiamas savybes: „Kiti personažai yra antriniai; ir vis dėlto kiekvienas jų su ryškiai apibrėžtu savu tipišku veidu, Burmistras su visomis „gerosiomis“ nenaudėlio administratoriaus žymėmis: atsargumu, šaltumu, sąžinės ir išminties bukumu.“[19] Tokį jį apgalvotai ir įtikinamai kūrė S. Petrauskas. Kitų aktorių – Dauguvietytės, Vaičiūno, Lietuvaitytės – vaidyboje pastebimi „efektai“, perimti jau iš ankstesnių vaidmenų, teigiama, kad pritrūko originalumo naujam vaidmeniui. Trūkumų recenzentas mato ir kolektyvinėse scenose. Tačiau spektaklį vertina kaip „santarų“ ir „gyvą“. Nelieka nepastebėta ir scenografija, apie kurią J. A. sako: „Su jo nuotaika derinosi ir Dobužinskio dekoracijos: nei per daug sunkios, nei per daug lengvos – kaip ir visa pjesė. Malonus buvo tas jų pilkas paprastumas. Tik prašytųsi kito tipo baldai.“[20]

Aptarus keturis tarpukaryje pastatytus spektaklius, galima teigti, kad recenzentai gana uoliai kritikavo, nors ir pastebėjo, jog su kiekvienu spektakliu buvo padaryta tam tikra pažanga. Recenzijose, straipsniuose neretai pateikiama ir nemaža dalis pastatytos pjesės analizės. Autoriai, tyrinėdami pačią dramą, žiūrėjo į ją tik iš H. Ibseno kūrybos perspektyvos, nesiekė jos suaktualinti, susieti su tuometiniu kontekstu. Galima pastebėti tendenciją, kritikų norą, kad kuo tiksliau būtų perteiktas H. Ibsenas (kitaip sakant, režisieriams nederėtų leistis į dideles interpretacijas). Akcentuojama tikslios, įtaigios, psichologinės vaidybos svarba, estetinis spektaklio vaizdas.

„Laukinė antis“, pristatyta karo metais

1941 m. teatras pradėtas vadinti Kauno didžiuoju teatru (iki 1944 m.). 1942 m. režisuoti H. Ibseno „Laukinę antį“ imasi režisierius Juozas Monkevičius, premjera įvyko gegužės 30 d. Spektaklis pastatytas karo metais, sudėtingu Lietuvai okupacijos laikotarpiu, tą išduoda ir programėlė, kurioje šalia lietuvių kalbos atsiranda vokiečių. Toks nepalankus laikas tikriausiai ir nulėmė atgarsių spaudoje nebuvimą. Vienas tikslesnių šaltinių apie spektaklį – paties J. Monkevičiaus interviu, kuriuo naudojasi ir A. Girdzijauskaitė analizuodama spektaklį. Vėlesnių kritikų tekstuose akcentuojama nedidelė režisieriaus patirtis, taip pat jo gana siauras, pernelyg tiesioginis H. Ibseno dramos supratimas, neatsižvelgimas į simbolinį sluoksnį. Žvelgiant į spektaklio fotografijas, galima pastebėti, kad siekta pateikti kuo realistiškesnę scenografiją.

Sovietmečiu – tik du spektakliai pagal H. Ibseno dramas

Po „Laukinės anties“ prabėgo net trys dešimtmečiai iki naujo bandymo statyti H. Ibseno dramaturgiją. 1972 m. lapkričio 16 d. tuometiniame Kauno valstybiniame dramos teatre režisierė Lidija Kutuzova pastatė spektaklį „Nora“ (arba „Lėlių namai“). Po spektaklio premjeros nepavyko aptikti nė vienos išsamesnės recenzijos, tik pavienes kritiškas žinutes, įterptas aptariant kitus spektaklius. Spektaklis minimas kaip nepavykęs pavyzdys. Iš tekstų nuotrupų galima spręsti, kad nesėkmės prasidėjo jau nuo režisierės parinktų scenos partnerių Norai (Rūta Staliliūnaitė), netinkamų scenografijos sprendimų (daugybė elementų, kurie neatspindi H. Ibseno erdvės ir nėra įskaitomi simboliai) ir tikriausiai apskritai L. Kutuzovos kaip režisierės svaraus žodžio, aiškios koncepcijos trūkumo. Pastebima, kad spektaklio padėtį šiek tiek taisė R. Staliliūnaitės vaidyba.

1980 m. vasario 2 d. įvyko Jono Vaitkaus režisuoto spektaklio „Statytojas Solnesas“ premjera. Anot Rūtos Vanagaitės, „Statytoją Solnesą“ J. Vaitkus suvokė ne tiek kaip tam tikros epochos pagimdytą, jam priklausantį ir jo problematiką išreiškiantį kūrinį, o daugiau kaip sakmę apie amžiną, visais laikais egzistuojančią ir visiems laikams suprantamą „žmogaus dvasios kovą su pačia savimi“ (H. Ibsenas)“[21].

Recenzentės teigimu, „J. Vaitkaus spektaklyje nesvarstoma objektyvi žmogiškoji herojaus vertė. <...>. Ne kas yra herojus pasauliui, o kas jis yra sau pačiam ir kas jam yra tasai pasaulis <...>. Spektaklį suvokė tarsi Solneso sapną ir visi kiti personažai yra veikiau to sapno fantomai, nei realūs gyvi žmonės.“[22] Solnesą įkūnijusio Juozo Budraičio vaidyba vertinama teigiamai, tiesa, pastebima ir neigiamų aspektų: nevisiškas sugebėjimas parodyti nuoseklų personažo asmenybės kitimą. Svarbiu personažu R. Vanagaitės recenzijoje laikoma Hildė (vaid. J. Onaitytė), kuri nuolatos veikia Solneso dvasinį pasaulį. Tačiau, anot teksto autorės, tarp šių dviejų aktorių pritrūko susiklausymo, vienas kito pajautimo.

Kuriant šį spektaklį itin reikšminga buvo scenografija (kurios detalius brėžinius, eskizus galime pamatyti išlikusioje dokumentacijoje). Scenovaizdyje J. Malinauskaitė, bendradarbiaudama su režisieriumi, siekė perteikti Solneso pasąmonės arba sapno atmosferą. Scenoje buvo matomas dviejų erdvių kontrastas – scenos centre įkurtas Solneso kambarys, užgriozdintas įvairiausiais daiktais, tarp kurių beveik nebelikę vietos, o savo forma ši daiktų gausa primena milžinišką sostą. Kitas svarbus scenografijos elementas, kaip teigia R. Vanagaitė, – „spindinti lygi antkapio plyta. Spektaklio metu kambarys <...> traukiasi ir vis daugiau erdvės užkariauja antkapis.“[23]

Galima teigti, kad šiame spektaklyje bene labiausiai, palyginti su ankstesniais pastatymais, buvo atkreiptas dėmesys į scenografiją, pabandyta su ja eksperimentuoti, perteikti labiau simbolinį vaizdą. Netgi spektaklio programėlėje matomas pasikeitimas – vietoje ankstesnių šabloninių iliustracijų atsiranda abstraktus piešinys, turintis sąsajas su šiuo konkrečiu spektakliu.

Taigi iš sovietmečio laikotarpiu teatre statytos H. Ibseno dramaturgijos režisierės L. Kutuzovos spektaklis „Nora“ liko paminėtas tik kaip nepavykęs H. Ibseno pastatymo pavyzdys, o vėlyvuoju sovietmečiu kurtas J. Vaitkaus spektaklis „Statytojas Solnesas“ sulaukė tik išsamesnės R. Vanagaitės recenzijos, publikuotos „Kultūros baruose“. Nors H. Ibsenas sovietų valdžios galbūt ir nebuvo itin mėgstamas dėl kūryboje analizuojamų temų, tačiau šios pjesės pastatymas ir atsiliepimas spaudoje tikriausiai cenzūrai neužkliuvo dėl kelių priežasčių: viena vertus, pati pjesė, palyginti su kitomis, nekalba apie valdžią, politinę situaciją; čia akcentuojamas vienas žmogus, jo asmenybė, jaučiamas tam tikras polinkis į simbolizmą ar net siurrealistinį vaizdą. Kita vertus, recenzijoje ir nebandoma užsiminti (lieka neaišku, kaip ir spektaklyje) apie kokias nors sąsajas su tuometiniu laikotarpiu, kalbama tarsi tik apie bendražmogiškuosius dalykus.

H. Ibseno pjesių imasi režisieriai G. Varnas ir A. Areima

1998 m. kovo 18 d. įvyko režisieriaus Gintaro Varno „Hedos Gabler“ premjera. Teatrologė A. Girdzijauskaitė savo monografiją „Ibsenas Lietuvos teatro veidrodyje 1918–1998“ (2013 m.) užbaigia būtent šio spektaklio analize. Užribyje palikdama vėlesnius pastatymus, ji teigia: „Visa kas buvo su Ibseno veikalais daryta vėliau – dažniausiai postdraminiai eksperimentai negabių žmonių rankose. Tai atsitiktiniai pastatymai, atskleidžiantys režisūros ir teatro nuopuolį.“[24]

Apie šį spektaklį po premjeros rašiusio Arvydo Vilimo nuomone, „<...> Gintaras Varnas pastatė Henriko Ibseno pjesę „Heda Gabler“, neabejotinai geriausią šiuo metu Kauno dramos teatro spektaklį. <...> Retokai Didžiojoje scenoje matomi bene geriausi teatro aktoriai (pagrindinį vaidmenį sukūrė Jūratė Onaitytė), regis, iš naujo sušvito visais savo talentais ir sugebėjimais. <...> Scenografė Jūratė Paulėkaitė Ilgąją teatro sceną pavertė balta sterilia šaudykla, kurioje su savo aukomis susitinka aistringa sielų medžiotoja Heda. Žiūrovai iš už pertvaros stebi, kaip Heda paima į rankas pistoletą ir lėtai taikosi į kitoje aikštelės pusėje stovinčius gyvus taikinius – iššaus ar ne.“[25] Daugelis, tiksliau – beveik visi, rašę apie šį spektaklį, akcentuoja J. Onaitytės įtikinamą, profesionalią vaidybą, puikų charakterio atskleidimą. Teatrologė Gražina Mareckaitė pastebi H. Ibseno dramos idėjų ir šiuolaikinės interpretacijos derinimą, apie kurį ankstesniuose H. Ibseno pastatymų vertinimuose buvo mažai kalbama. A. Girdzijauskaitė taip pat savo tekste pasidžiaugia „epochinių“ dekoracijų, kostiumų, manierų nebuvimu: „Viskas vyksta čia ir dabar, ir personažai atrodo lyg kažkur matyti, atpažįstami.“[26] Perskaitytose recenzijose negailima komplimentų visiems spektaklio elementams. Tiesa, kartais užsimenama apie tai, kad kiti aktoriai nublanko prieš pagrindinę veikėją. G. Varno spektaklis vertinamas itin teigiamai ir tai tarsi padiktuoja išvadą, kad galbūt pagaliau per šitiek bandymų pavyko „perskaityti“ H. Ibseną teisingai ir jį interpretuoti taip, kad XIX a. pjesė būtų aktuali ir spektaklio atsiradimo laikui.

2010 m. jaunosios kartos režisierius Artūras Areima imasi statyti klasikine tapusią vieną garsiausių H. Ibseno pjesių „Šmėklos“, spektaklio premjera įvyko rugsėjo 30 d. Žymiosios pjesės pastatymas nesulaukė ypatingo teatro kritikų dėmesio. Spektakliu buvo siekiama atkreipti dėmesį į pjesėje glūdinčias problemas, aktualias ir šiandien: „Pasak režisieriaus, jam rūpi melo (mito) tema, jo galia ir atsakomybės problematika, jos vertė (kaina) šiandieninėje visuomenėje (šeimoje).“[27] Vis dėlto spektaklis tarsi praslydo daugeliui pro akis, nesukeldamas didesnių diskusijų bangos. Režisierius, galima sakyti, nesiėmė per daug interpretuoti pačios pjesės, išryškinti vieno ar kito aspekto, tad H. Ibseno dramos idėjos pasiekė sceną be didelių pakeitimų, be ryškių pastangų (tai matome vėlesniuose režisieriaus spektakliuose) XIX a. dramą priartinti prie šių laikų. Vieninteliai ryškesni pokyčiai vizualiojoje spektaklio pusėje – Alvingų šeima „apgyvendinta“ kitokioje aplinkoje, nei numatė H. Ibsenas. Bendradarbiaujant su scenografe Kotryna Daujotyte, buvo sukurta minimalistinė, abstrakti, universali scenografija, taip pat gana sėkmingai „sužaista“ su apšvietimu. Vienoje iš nedaugelio spektaklio recenzijų, autorius Gediminas Jankus aptaria aktorių kostiumus: „Kostiumai savo stiliumi, man regis, nūdieniški ir mažai ką teturi bendro su H. Ibseno epocha. Ir gerai, kad mažai teturi. Teko matyti „Šmėklas“ su vienu metu tradicija tapusia, pavyzdžiui, Reginos apranga. Ši personažė dažniausiai plaikstydavosi scenoje ryškiai raudona suknele, akivaizdžiai (betgi ir primityviai) simbolizuojančia jos aistringumą ir erotomaniją.“[28] Psichologinio teatro gerbėjai turėjo galimybę pasidžiaugti sėkminga, įtaigia aktorių vaidyba (ypač Aurelijos Tamulytės (vaid. Heleną Alving), Dainiaus Svobono (vaid. Mandersą), Tomo Rinkūno (vaid. Osvaldą Alvingą), kuri, ko gero, ir tapo spektaklio stipriąja jėga, neleidusia spektakliui patekti į itin kritikuojamų H. Ibseno pastatymų sąrašą.

Nepriklausomybės laikotarpiu šiame teatre kol kas turime tik du pastatymus. Juos analizavę recenzentai be to, ko tikėjosi ankstesnieji (įtaigios vaidybos, estetinės spektaklio vertės), iškelia dar vieną vertinimo kriterijų – tai režisieriaus sugebėjimą statomą pjesę priartinti prie šių dienų aktualijų, taip pat vertina naujas H. Ibseno interpretacijas, tikisi naujo jo dramų „perskaitymo“. 

______________

[1]Viltis. Visuomenės, literatūros ir politikos laikraštis. 1912 , Nr. 16 (651). Prieiga per internetą: http://www.epaveldas.lt/recordText/LNB/C1C1B0000077980/Vas.5.pdf?exId=53078&seqNr=1.

[2] Dabušis, Stasys. Šmėklos. In: Lietuva. 1920, Nr. 17. Prieiga per internetą:  http://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/LNB00AD2076.

[3]Ibid.

[4]Ibid.

[5] Gilmenda. Sekmoji diena. 1921 m. lapkričio 13 d. Prieiga per internetą:  http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=63212.

[6]Ibid.

[7]Ibid.

[8]Lietuvos žinios. 1925 m. gruodžio 3 d. Nr. 273. Prieiga per internetą: http://www.epaveldas.lt/recordText/LNB/LNB00D2D8A3/Gruod.3.pdf?exId=68362&seqNr=1.

[9] Vytautas Bičiūnas. Helgelando kovotojai. In: Rytas.1925, 12. Nr. 27. Prieiga per internetą: http://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C10000034429.

[10]Ibid.

[11] J. K. Ibseno karžygiai Kaune. In: Lietuvos žinios. 1925, Nr. 281 Prieiga per internetą: http://www.epaveldas.lt/recordText/LNB/LNB00D2D8A3/Gruod.13.pdf?exId=68374&seqNr=1.

[12]Lietuvos žinios. 1925, Nr. 276. Prieiga per internetą: http://www.epaveldas.lt/recordText/LNB/LNB00D2D8A3/Gruod.6.pdf?exId=68357&seqNr=1.

[13] Binkis, Kazys. Visuomenės šulai. In: Lietuva. 1926, Nr. 247 (2336). Prieiga per internetą: http://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/LNB00AD2076.

[14] Binkis, Kazys. Visuomenės šulai. In: Lietuva. 1926, Nr. 247 (2336). Prieiga per internetą: http://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/LNB00AD2076.

[15] P. V. Visuomenės šulai. In: Lietuvos žinios. 1926, Nr. 250 (2271). Prieiga per internetą: http://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/LNB00D2D8A3.

[16]Ibid.

[17] K. Glinksio šventė. In: Naujoji Romuva. 1937, Nr. 21–22. Prieiga per internetą: http://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1B0002137933.

[18]Ibid.

[19] J. A. Visuomenės priešas. In: XX amžius. 1937. Nr. 106. Prieiga per internetą: http://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C10000036653.

[20]Ibid.

[21] Vanagaitė, Rūta. Oro pilys su mūro pamatais. Arba Solneso apoteozė. In: Kultūros barai, 1980 , Nr. 7.

[22]Ibid.

[23]Ibid.

[24] Girdzijauskaitė, Audronė. Ibsenas Lietuvos teatro veidrodyje (1918–1998). Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013, p. 268.

[25] Vilimas, Arvydas. Iš teatro keliauninko užrašų. In: Verslo žinios, 1998, Nr. 37, p. 23.

[26] Girdzijauskaitė, ten pat.

[27] Kauno dramos teatre apsigyveno H. Ibseno „Šmėklų“ personažai. In: 15 min [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/kauno-dramos-teatre-apsigyveno-h-ibseno-smeklu-personazai-56-118013#ixzz3JGvoZVL8.

[28] Jankus, Gediminas. Makabriškų praeities šešėlių našta. Prieiga per internetą: http://www.kaunozurnalistai.lt/13516/.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*