Literatūra

Tamsiai mėlynais tapetais dengiasi dangus – traukiu link Aušros vartų, prie kurių susitariame susitikti su poete Jurgita Jasponyte. Tai pirmasis jos interviu ir pirmoji gyva mano pažintis  su Jasponyte, todėl mums abiem, einančioms, tikriausiai šiek tiek baugu. Kai susitinkame, nejaukumas kaipmat išsisklaido – telieka susirasti ramią kavinę ir nepamiršti, kad pasimatėme ne šiaip susipažinti prie skanios kavos, bet Pirmosios knygos konkurso laimėjimo proga. 

– Visada buvo smalsu, kodėl tave vadina kate?

– Na, manyčiau, kad dabar manyje jau įvykęs nukatėjimas. O dėl tos pravardės esu iš dalies kalta pati, nes mėgau kates, patiko jų būdas, charakteris. Tėvų namuose visuomet augindavome kačių. Tarkim, dailės mokykloje, kurią anksčiau lankiau, visi žinojo, kad nesvarbu, ką pieščiau, kamputyje būtinai suraitysiu ir katę. Gyvendama bendrabutyje ant sienos anglimi taip pat buvau nusipiešusi didelę katę. Taip po truputį ta pravardė prie manęs ir prilipo.

– Kaip atrodė tavo vaikystė, kurią praleidai Zarasuose? Augai apsupta knygų?

– Nepasakyčiau, kad buvau apsupta knygų, bet vaikystėje buvau tikra tekstų rijikė – skaitydavau viską be atrankos – kas pakliūdavo po ranka (pavyzdžiui, nesąmones apie sovietinius partizanus). O apskritai šis tarpsnis man svarbus, nes tai yra mano ištakos. Anksčiau, o gal ir dabar, mano poezijoje labai daug kas ateidavo būtent iš vaikystės prisiminimų.

– Tavo tekstuose daug tautosakos motyvų. Domiesi senosiomis kultūromis, etnografija?

– Taip, mane domina įvairių tautų kultūros, tiek lietuvių (jei smulkiau – sėlių), su kuo save ir identifikuoju, tiek kitų šalių, pavyzdžiui, Tolimųjų Rytų. Na, o tai, kas yra manyje, išlenda ir tekstuose.

Ne tik domiuosi iš šalies, bet galima sakyti, kad visa tai yra ir mano gyvenimo būdas. Mane domina folkloras. Kaip tik šiandien dalyvavau koncerte –  dainuoju rusų liaudies dainas, mus moko prieš trejus metus iš Rusijos atvykusi mokytoja Snežana. Lietuvių liaudies dainos tiesiog yra mano gyvenime.

Kažkuriais amžiaus tarpsniais buvau siaubingai užsidegusi Pietų Amerikos mitologija, sirgau Marquezu. Dabar vis ateina toks etapas, kai kas nors užkabina labiau, bet nebe taip radikaliai.

– Šiais metais pasirodys tavo poezijos knyga. Kodėl nusprendei išleisti būtent PK serijos knygą?

– Šiaip aš niekada nežinojau, ar man apskritai reikia tą knygą leisti. Ar tikrai verta publikuoti tuos tekstus? Dalyvavimas PK konkurse man buvo tarsi savotiškas kokybės barometras, kurio būčiau netekusi leisdama knygą savarankiškai. Čia tarsi iš anksto sužinojau, kad galbūt tie tekstai buvo visai vertingi, jei jau perėjo komisiją.

– Bijai kritikos?

– Taip, bijau, nors, žinoma, grįžtamojo ryšio reikia. Tačiau aš rašau taip, kaip rašau. Ar dėl to, kad kažkas pasakys, jog tai negerai, aš galėsiu kažką pakeisti? O ar norėsiu? Štai kodėl dažnai nenoriu publikuoti savo tekstų – viešas eilėraštis tampa nebe visai tavo ir kartais sunku nereaguoti į kritiką.

–  Ar turi  autoritetų, kurių nuomonė apie tavo tekstus būtų svarbi?

– Drąsiai pasakyti, kad kažkas man yra autoritetas, negaliu. Tačiau  draugų nuomonė man  tikrai svarbi. 

– Tavo gyvenimo vyras – taip pat poetas, Marius Burokas. Ar skaitote, kritikuojate vienas kito tekstus?

– Gyventi su poetu iš tiesų patogu, nes čia pat turi žmogų, su kuriuo gali savo tekstais dalytis. Parašę mes visada parodome, kas išėjo – tekstui reikia žvilgsnio iš šalies. O juk kai tik kažką parašai, iš pradžių viskas atrodo tobula, paskiau po mėnesio pamatai – toli gražu. 

– Daug redaguoji?

– Redaguoju, nors yra vienas kitas tekstas, kurio esu beveik netaisiusi. Tarkim, tekstas „Žalčio močia“, kurį nešiojausi savyje gana ilgai. Tačiau nors ir turėjau jį galvoje beveik visą, kažko jame vis tiek trūko: atrodė, čia graži eilutė, bet kas iš to? Galiausiai ta trūkstama eilutė atėjo, tereikėjo kuo greičiau prisėsti ir viską užsirašyti. Toji eilutė sujungė ir išrišo visą eilėraštį, taigi aš jo daugiau ir neberedagavau.

– Kaip tik ir norėjau paklausti, kaip vyksta tavo rašymo procesas?

– Paauglystėje dažniausiai rašydavau būdama prieš miego būsenos – atsigulusi miegoti staiga suprasdavau, kad reikia keltis ir rašyti. Paskui pradėjau tingėti. Dabar kažkokio kūrybinio dėsningumo įvardyti negalėčiau.

Neseniai važiavome į tėvo gimtinę – tos vietos mane įkvepia. Tada mama paklausė, ar paskui kažką apie tai parašysiu? Nežinau, kaip ji tai įsivaizdavo. Nėra taip, kad prisisemi aplinkos ir tada sukuri produktą. Paprastai visa tai nusėda viduje ir gali gulėti, kol susikaupia išeiti lauk teksto pavidalu. 

–  O kaip su tavo poetiška prigimtimi sąveikauja buitis?

– Tuos buitinius dalykus tikriausiai reikėtų tiesiog priimti. Kartais, žinoma, ji erzina, atrodo, kad tiek daug visko galėtumei nuveikti, jei jų būtų mažiau. Kita vertus, dažniausiai visi tie darbai yra fiziniai, niekas netrukdo tau, pavyzdžiui, plauti indus ir galvoti. Stengiuosi buitimi nesipiktinti.

– Ar  rašant tau reikia tylos? Ar gali rašyti skambant muzikai, kavinės triukšmui?

–  Kitaip negu Marius, kuris mėgsta kavinėje ir knygą paskaityti, pati verčiau skaitau lauke. Kavinėse dažniausiai susitinku su žmonėmis. Pasakyti, kad rašyti man trukdo muzika, veikiausiai negalėčiau, tiksliau – niekada neatkreipiau į tai dėmesio. Kadangi auginu vaikus ir dažnai būnu su jais, kartais reikia nuo jų pasislėpti. Tarkim, kai noriu rašyti, o jie tiesiogine to žodžio prasme man lipa ant galvos. Yra buvę, kad atostogavome pas mano tėvus, abi mergaitės vienu metu kažko pradėjo iš manęs reikalauti. Tuomet pabėgau į palėpę, užsirakinau ir užrašiau tekstą. Bet čia labiau ne garsiniai, o fiziniai trukdžiai.

– Klausimas kaip literatūrologei: kaip tau atrodo, ar šiuolaikiniame literatūros lauke vykstantys procesai yra pakankami?

– Nenorėčiau būti įvardijama kaip literatūrologė, nes tokia tikrai nesijaučiu. Taip, jeigu pasižiūrėtume į mano išsilavinimą, esu baigusi literatūros magistro mokslus, tačiau nieko, be to, kad kuriu tekstus, literatūrologinio neveikiu. Seku naujai išeinančias knygas, perskaičius vieną ar kitą kūrinį man įdomu jį aptarti su draugais, tačiau niekada nejaučiau poreikio apie visa tai rašyti ir nagrinėti.

– Pastebėjau, kad tol, kol gyveni Vilniuje, įvykių epicentre, visi tie procesai atrodo dar gana pakankami, tačiau apsigyvenęs kažkur toliau pajunti įdomesnių renginių badą...

– Taip, aš įsivaizduoju, kad gyvenant kokiame nors išvis nedideliame provincijos miestelyje kultūros ilgesys turėtų būti gana didelis. Kadangi dabar toks, bene šešerių metų, periodas, kai turiu vaikų, tiesiog fiziškai mažiau suspėju visko perskaityti, pamatyti ir  dalyvauti. Taigi vos suspėju nueiti ten, kur norėčiau – visko atrodo visai pakankamai.

– Kaip žiūri į kūrybinio rašymo kursus? Na, kad rašyti gali išmokti kiekvienas to norintis?

– Galbūt tai ir negerai, bet aš tikrai džiaugiuosi, kad Lietuvoje nėra kūrybinio rašymo mokyklų.

– O kodėl džiaugiesi? Todėl, kad žmonės rašytų išmoktais štampais?

– Tikriausiai. Tiesiog manau, kad žmogus rašo taip, kaip jis rašo, nežinau, kodėl jį dar reikėtų kažko mokyti? Gal aš ir neteisi – juk yra dailės, muzikos akademija, kuri rengia menininkus, ir iš jos išeina nemažai susiformavusių asmenybių, bet tiesiog man taip atrodo.

Kartą mane kvietė į rašymo stovyklą, kad aš ten vesčiau kūrybos paskaitas. Suglumau supratusi, kad nieko mokyti kitų negaliu ir neturiu ką jiems pasakyti. Tiesiog mano toks požiūris – visuomet stengiuosi viską daryti be vadovėlių. Tarkim, mėgstu rankdarbius, bet nesu jokia profesionalė – niekas manęs to nemokė. Kai laukiausi pirmojo vaiko, sugalvojau numegzti jam kelnes ir man tikrai nešovė galvon mintis mokytis to iš kažkokios knygos. Paėmiau virbalus, siūlus ir kažkaip, tikriausiai gana keistai (vėliau  tai pastebėjo mano mama), mezgiau. Mėgstu improvizuoti.

– Bet neneigi, kad kažkoks mokymosi ir tobulėjimo procesas vis dėlto vyksta?

– Taip, praktika turi prasmės. Aš nesu radikaliai prieš mokymąsi, vis dėlto skepsio dėl rašymo mokyklų yra. Nė viena veikla, kurią darau, neturi kažkokių metodų – darau taip, kaip sako intuicija.

– Kokios knygos, išėjusios pastaraisiais metais, tau labiausiai įsiminė?

– Tiesą sakant, pastaruoju metu beveik nebeskaitau grožinės literatūros. Iš prozos paskutinė, kurią skaičiau, tikriausiai būtų Mariaus versta Michaelo Ondaatje knyga „Kačių stalas“. Iš poezijos įsiminė antroji Mindaugo Nastaravičiaus knyga ir Juliaus Kelero, kurio ne tik tekstai, bet ir knygos išleidimas labai patiko. Vaikystėje ir paauglystėje, kaip sakiau, buvau knygų rijikė, tad knygos, kurios spėjo „įšokti į traukinį“, manyje liko. Bakalauro metais man nepatiko skaityti tai, kas būtina. 

– Knygos viršelis tau svarbu?

– Taip, turbūt svarbu. Smagu, kai tekstai įvilkti jaukiai ir gražiai. Norėtųsi, kad ir mano knygos viršelis atspindėtų mane, turiu jam minčių – įdomu, kaip visa tai pavyks įgyvendinti. 

– Neseniai įsigijau skaityklę, tad man vis maga  žmonių paklausti, ar jie skaito elektronines knygas?

– Marius turi skaityklę, bet aš jos neliečiu. Kadangi ir šiaip turiu mažai laiko sau, šiuo metu užtenka į rankas paimti popierines knygas. Bet elektronines knygas pripažįstu, tiesiog toks jausmas, kad mūsų namuose gulinti skaityklė yra labiau Mariaus daiktas, man jos niekada nepristinga.

– Kaip atrodo dviejų rašytojų namai – lentynos lūžta nuo knygų?

– Taip, knygos mūsų namuose turi polinkį daugintis. Kadangi namai nedideli ir patiems tenka ten kažkaip sutilpti, kartais knygos nori mus išgyvendinti, tada mes jas paskirstome ir kai kurias išvežame į kaimo sodybą arba pas tėvus. Galbūt Mariui šis procesas yra skausmingesnis, nes jis norėtų turėti nuolatinę biblioteką vienoje vietoje. O man tai nėra labai baisu, nes tas knygas galima skaityti ir sodyboje. O tas, kurias norisi visada turėti po ranka, aš pasilieku namuose, prie savęs.

– Ar augindama vaikus pradėjai labiau domėtis vaikų literatūra?

– Ne, tiesą sakant, domėtis labiau negu domėjausi nepradėjau. Nesakyčiau, kad smarkiai seku pasirodančias naujienas, nes yra aibė senų knygelių – tereikia suspėti visas atsiversti. Beje, prieš dešimtmetį dirbau vaikų bibliotekoje – tada tas polinkis domėtis šiuo žanru ir paaštrėjo.

– Ar dabar, kai dominuoja vaizdų kultūra, mažųjų skaitytojų  nemažėja?

– Na, tuo metu, kai dirbau bibliotekoje, vaikų – knygų graužikų – netrūko. Žinoma, jeigu lygintume praėjusius dešimtmečius, skaitytojų veikiausiai mažėja. Yra ir toks simuliavimo momentas, tai yra, adaptuotos klasikos knygos. Tos knygos skirtos būtent tiems, kurie negali kitaip skaityti. O būdavo,  ateina į biblioteką normalus dešimtokas ir prašo adaptuotos „Paryžiaus katedros“ – neduodavau. Norisi, kad vaikai skaitytų tikrą literatūrą. Žinoma, prie šio auklėjimo veikiausiai prisideda ir patys suaugusieji. Kartą, kai dirbau jau nebe vaikų bibliotekoje, atėjo suaugęs žmogus ir paprašė pasakos vaikams. Daviau lietuvių liaudies pasakas. Po savaitės grąžino knygą nepatenkintas, nes joje neva buvę daug tarmybių, sakė, vaikai nieko nesupratę. Žmonės pasiima adaptuotas knygas ir tuo džiaugiasi. O man atrodo, kad vaikui nereikėtų lengvinti skaitymo proceso – jis juk turi progą sužinoti nežinomus žodžius.

Savo vaikams skaitau viską taip, kaip yra. Esu ir Pretorijaus raštus skaičius trejų metų dukrai – na, ir nieko.

– Iš vaikystės pamenu tas baisias pasakas apie kalytei išsukinėtas kojytes, deginamas Sigutes ir kitus baisius dalykus. Koks tavo požiūris į žiaurybes pasakose? Stengiesi jų išvengti?

– Nevengiu. Kiek atsimenu savo vaikystę, taip jautriai į jas nereaguodavau. Nepastebėjau, kad ir mano vaikai siaubingai į tai reaguotų, nes pasakose vis tiek visada laimi gėris. Beje, vaikystėje nemėgau ir dabar vis dar nemėgstu Hanso Kristiano Anderseno – ten nebūdavo kuo džiaugtis, viskas baigdavosi blogai. Apskritai mano santykis su autorinėmis knygomis labai savotiškas, tiek vaikystėje, tiek dabar. Labiau mėgstu įvairių tautų liaudies pasakas.

– Ar nesvajoji persikelti į vietą, kurioje daug gamtos? Koks tavo santykis su Vilniumi?

– Kartais pagalvodavau, kad visai smagu su šeima būtų gyventi sodyboje. Vis dėlto užtenka ir tų kelių dienų, kurias ten nuvažiavusi praleidžiu – gera įsiklausyti į save, į gamtą. Gal kada nors ir bus toks laikas, kai leisiu sodyboje daug laiko – dabar dar ne.

O Vilnius yra ta vieta, kurioje aš gerai jaučiuosi, nelaikau jo kažkokiu didmiesčiu. Vilnius yra kaimas gerąja prasme. Vos keli žingsniai nuo centro gali rasti negrįstų gatvelių, medinių namų. Štai, visai netoliese centro yra Rasų rajonas, ten ožkos ganosi, žmonės vištas augina. Tokiame mieste aš galiu gyventi. Žinoma, galbūt kitaip kalbėčiau, jeigu gyvenčiau miegamajame rajone, bet ar miegamasis rajonas yra miestas? Man tai vis tiek labiau centras, senamiestis. Gyvename mediniame, trisdešimtųjų metų statybos name, iš kurio visur vaikštau pėsčiomis, tarsi kaime. Taigi kaip atvažiavau iš Zarasų, taip ir gyvenu. Ir čia man nieko netrūksta.