Literatūra

Kai pagalvoju apie Kriaunų kaimelio bibliotekininkę Audronę Telšinskienę, prieš akis iškyla neįprasti matyti ir girdėti jos organizuoti literatūriniai renginiai – skaitymai žirnių lauke arba skrodžiant plaustu Sartų ežerą, tekstų klausymai išsitiesus pogulio ar deklamavimai kaimo parduotuvėse, kurioje dosnios pardavėjos vaišindavo tiesiai iš vitrinos atriektais mėsos vyniotiniais (skirtuose skaitymuose taip pat dalyvavusiam mano šuniui). „Kriaunų krašte esu visuomet, o bibliotekoje skaičiuoju septintus darbo metus. Šalia Sartų ežeras, kurio krantais skrajojo lietuvių lyrikos pradininkas Antanas Strazdas – jis mano visų darbų atskaitos taškas, jo buvimą šiuose kraštuose jaučiu, matau, girdžiu. Strazdelis – tų laikų neformatas. Regiu jį iš Sigito Gedos poemos „Strazdas“ – pusiau paukštį, pusiau žmogų. Dabartinė mūsų biblioteka stovi senosios Kriaunų bažnyčios vietoje, kurioje buvo krikštytas poetas. Turime išlikusią krikšto knygą su įrašu, liudijančiu poeto pradžią šioje žemėje“, – apie darbą bibliotekoje pasakoja A. Telšinskienė.

Kokių lūkesčių turėjote prieš ateidama į biblioteką ir kaip jie pasikeitė metams bėgant?

Kiekvienas iš mūsų įsilieja į darbą su gaivalinga jėga, kuri pamažu įvairių srovių iš visų keturių pusių gerokai sumažinama, tačiau jaučiuosi absoliučiai savo vietoje ir matau prasmę šiame darbe bei apskritai bibliotekos, kaip institucijos, reikalingumą kaime.

Kaip pati įvardijate mažo miestelio bibliotekos misiją šiandien?

Mano požiūriu, mažo miestelio bibliotekos misija vakar, šiandien, rytoj – ugdyti skaitymo kultūrą šeimoje. Tai turi atsispindėti ir bibliotekos organizuojamuose renginiuose. Nepritariu šiandienėms veikloms kaimo bibliotekose, kai organizuojama begalė edukacijų nuo dekupažo iki pyragų degustavimo. Taip, tai nėra blogai – saviraiška, laisvalaikio praleidimo būdas. Visgi manau, kad žmogus į biblioteką turi ateiti alkanas žodžio, garso, minties ir išeiti dar alkanesnis pažinti, pajusti ir vėl sugrįžti knygos, kuri jam padėtų numalšinti tą alkį ir rasti atsakymus ar iškelti naujus klausimus.

Kokių menininkų esate pakvietusi ir svarbesnių renginių surengusi Kriaunose ir aplinkiniuose miesteliuose?

Pradžia buvo Obeliuose, tuo metu apleistuose Šaulių namuose, vadinamoje „Žaliojoje“, – su menininku Rimvydu Pupeliu rengėme performansą žmonių susvetimėjimo tema „Šalčio faktorius“. Čia radau eksperimentuotoją Ričardą Šileiką. Po metų kartu organizavome skaitymus „Atsigerk iš poezijos šulinio“, kuriuose dalyvavo poetai Benediktas Januševičius, Ramunė Brundzaitė. Skaitymai vyko Kriaunų aikštėje prie šulinio, visi dalyviai atsivežė indus su vandeniu. Kriaunos upė pasisotino knygininkės Eurikos Stogevičienės vandeniu iš Vilnelės, gitarų meistras Kastytis Petryla parūpino Dubysos vandens, menininkas Rimvydas Pupelis plukdė ledą – užšaldytą Ramintos upelio vandenį.

Donelaičio metais, globojant kunigo švietėjo Jono Katelės fondo valdytojui Leonardui Šablinskui, pavyko suorganizuoti poezijos skaitymus Rokiškyje, Donelaičio ir Strazdelio gatvių sankirtoje, pačiame „Lelijos“ siuvimo ceche. Siuvėjoms savo tekstus skaitė poetai Arnas Ališauskas, Jurgita Jasponytė, Donatas Petrošius, Ričardas Šileika. Dar po metų Poezijos pavasario paukštė nutūpė Kriaunų seniūnijoje – gaudėme vėją poeto Antano Strazdo gimtuosiuose Margėnuose. Kriaunų seniūnas parūpino sceną, kuri įspūdingai atrodė vidury žirnių lauko. Išliko epizodas: viena laukiu poetų iš Vilniaus, žmonės važiuoja į sodybas Sartų pakrantėse, klausia: o tai koks čia koncertas bus, čia jūs atlikėja, kokia grupė? Sakau: čia bus Poezija. Tą kartą vėją Margėnų laukuose gaudė ir jo atsargas papildė Vilniaus vėju Rimantas Kmita, Darius Jurevičius, Ramūnas Liutkevičius, Ričardas Šileika. Įspūdingas armonikos džiazo improvizacijas atliko dailininkas iš Dusetų Eugenijus Raugas.

2015 metų spalį įrodėme, kad poezija parašyta prieš 200 metų, gali tapti puikia medžiaga šiuolaikinei interpretacijai. „Meno reanimacijos“ Kriaunose ėmėsi muzikos atlikėjas Jurgis Didžiulis ir frystailo atstovas Rokas Grajauskas-Jama kartu su Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos atstovais ir Kriaunų bendruomene. Dar vienas Sartų krašto sūnus – intymiosios lietuvių lyrikos pradininkas Antanas Vienažindys – jo garbei rengėme Vienužio apdūmojimus. Kriaunų seniūnijos plaustu leidomės Sartais link jo gimtųjų Gipėnų. Šį pavasarį pasitikome poezijos poguliu „Pilkoji adyna“. Pasaulinę poezijos dieną sujungėme su Tarptautine miego diena ir pogulio prigulė vilniečiai, kriauniečiai, dienos centro vaikai ir visi kiti prisijungę prašalaičiai.

Kokiu principu formuojamas jūsų bibliotekos asortimentas? Būtų smalsu sužinoti ir skaitomiausias kriauniškių knygas.

Biblioteka yra Rokiškio savivaldybės Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos filialas – fondas formuojamas bendrai, knygos gaunamos iš komplektavimo skyriaus. Fonde yra daugiausia grožinė literatūra, specializuotą literatūrą užsakius skaitytojams, pristatome iš viešosios bibliotekos fondų. Džiugina, kad gaunamos pačios naujausios lietuvių autorių knygos – turime visas metų knygos rinkimuose dalyvaujančias knygas, tad skaitytojas gali neatsilikti nuo literatūrinio pasaulio. Stebiu ir džiaugiuosi bibliotekos lankytojais, kurie turi savo kryptį, išskirtinai domisi istorija, vienas skaitytojas – tik LDK laikotarpiu, viena senjorė domisi teosofija – savarankiškai nagrinėja visas religijas. Šiais metais pavyko priminti ir sudominti senjores Ieva Simonaityte, nes rašytoja Aldona Ruseckaitė paskatino domėtis lietuvių literatūros autoriais, jų gyvenimu. Detektyvų mėgėjai reikalauja tik norvegų autorių, o poezijos mylėtojas mintinai deklamuoja Kornelijų Platelį.

Ar atrandate savyje miesto poetikos?

Save atrandu, jaučiu ją kitokią, bet savą miesto erdvėse. Puikiai pažįstamos nepažįstamos vietos ne baugina, bet traukia – sakralinės erdvės, skersgatviai, nežinojimas, ar tai akligatvis. Kuo nežinomesnis ir didesnis miestas, tuo savesnė ten esu. Galėčiau sklandyti daugiamilijoniniame mieste. Puikai jaučiuosi Vilniuje, žiemos metu stengiuosi savaitgalį būti filharmonijoje, išsivystė tarsi vidinis poreikis užpildyti dalį savęs muzika. Miesto detalės, muzika grįžus į Kriaunas mintyse transformuojasi į neapčiuopiamus objektus, susipina su kaimo vaizdais.

O jei kalbėtume apie Kriaunų poetiką, kaip ją apibūdintumėte?

Girdėti regėti per gamtą, daiktus, žmones, vandenį.

Slidus akmuo delne –

Mano

Gyvenimo žuvis.

Daiktai, regėjimai įgauna gyvybės formą, o žmonės tampa tarsi detalėmis, dėlionėmis. Gražu senas žmogus, jo liudijantis veidas, rankos, jam vienam būdingas įprotis. Pavasario garsai, kvapai kiekvieną rytą beldžiasi vis garsiau – belieka sulaukti lietaus...

Ar į Kriaunas bei aplinkines gyvenvietes dar yra sugrįžtančių, o ne tik išvykstančių? Ką tie sugrįžėliai ar atvykėliai veikia?

Apie emigraciją turiu savo požiūrį – pasaulis dabar toks, kad emigracijos proceso nesustabdysi – galimybės, tikimybės, mišrios santuokos keičia visą pasaulį ir mus, esančius čia. Procesas vyksta savaime. Visgi manau, turi augti ir būti ten, kur esi pasėtas, todėl esu čia. Iš paskutiniųjų laikome Kriaunų pagrindinę mokyklą. Miestelio gyventojų skaičius įvairiais istoriniais momentais balansuoja ties 300. Pirmąsyk, būtent per poezijos procesiją, pamačiau Kriaunų centre ant namo, kurį įsigijo jauna šeima, didelę juodą lentą su gražiu baltu šriftu: parduodama. Keista. O šiaip atvykėlių yra – jie atsargiai integruojuosi. Tai miestiečiai, keičiantys gyvenimo būdą ir trokštantys ramybės.

Vietiniai gyventojai noriai dalyvauja jūsų organizuojamuose literatūriniuose skaitymuose. Kokie tai žmonės? Ir ar atkreipiate dėmesį, apie ką dažniausia jie rašo?

Kriauniečiai tokie – jei juos suintriguosi, asmeniškai pakalbinsi, parodysi dėmesį, ateis. Yra tokių, kurių neprikalbinsi, bet per lango plyšelį stebės ir savo nuomonę pareikš, tai irgi gerai. Taip pat yra tokių, kurie sutiks su viskuo. Pavyzdžiui, pasakysi – atsinešk vandens, kai eisi poezijos klausyt. Tai kas puodelį, kas kibirą, o kas ir ledo gabalą atsitemps. Pasiūlysi poezijos pogulio – ne tik su pagalve ateis, bet ir avį atsives dėl ramaus miego. Rašančiųjų, eiliuojančiųjų tekstuose dominuoja lyrinės aukštaitiškos gaidos. Viena skaitytoja, eiliuotoja, dabar vis laukia pavasariško proveržio – nežino, nei kada, nei kaip ateina eilės – tiesiog turi būti pasiruošusi jas užrašyti. Įdomus jos eiliavimas, tokie ilgi tekstai, jai ir pačiai kelia nuostabą jų atsiradimas.

Jūsų biblioteka įsikūrusi šalia mokyklos. Kaip apibūdintumėte jaunąją kartą, su kuria kasdien susiduriate?

Jaunoji karta, lekianti plačiais mostais, knygų pasaulyje gyvena retai. Bet yra tokių, kurie be skaitymo savęs neįsivaizduoja. Kuomet pradėjau dirbti, bibliotekos pagrindinis lankytojas buvo interneto vartotojas. Registravau, rašiau į eilę, neužteko vietų. Dabar tai – atgyvena. Už lango stadione bumbsi kamuoliai, kompiuterio vietos tuščios, į biblioteką ateinama knygos. Deja, viskas ne taip optimistiška. Vaikų dienos centre atnaujinta kompiuterinė klasė, nes bibliotekos kompiuteriai pasenę... Tačiau kūrybiškumo nestinga – kovo 9 dieną minėjome Antano Strazdo 257 metų gimtadienį, iš jo tekstų rinkome žodžius ir eiliavome. Aštuntokas Donatas: „Artojau, ark aplink Aukščiausio aveles/ Balsą berželis brandina.“ Septintokė Erika: „Liekna lazdyno lapeliais linksminu lizdus“.

Na ir pabaigai, galbūt prisimenate ir norėtumėte pasidalyti kokiu linksmu ar neįprastu atsitikimu Kriaunose?

Šiandien Kriaunos gyvena varpo istorija. Esame istorinio atradimo liudininkai – atradę ir iškart praradę... Prieš metus sužinojome, kad Kriaunų varpinėje esantis varpas seniausias Pabaltijyje. Vieną gražią dieną jis tiesiog dingo, nes buvo saugumo tikslais pervežtas į muziejų... Kokiais varpais skambinti, kad jis sugrįžtų į savuosius namus? Štai kuo dabar gyvename.