Pažintys su menu 4

Kristina Budrytė-Genevičė
www.kamane.lt, 2014-11-14

Šiuolaikinio meno festivalis „Kaunas mene: Sklaida. Pažintys. 2014“ eina į pabaigą. Tarp gausybės renginių, trukusių pusę metų, beliko dar pamatyti visada intriguojantį savo pasirinkimais bulgarų kuratoriaus Neno Belchevo pristatymą „Gyvenant post-socializme“ (šiuolaikinis bulgarų videomenas) galerijoje „Meno parkas“.

Tarp visų matytų festivalio renginių keletas parodų neplanuotai papildė viena kitą, tarsi turėdamos tarpusavyje nematomus ryšius. O kai kurie performansai ar video darbai buvo unikalūs savo individualumu, juos buvo įdomu pamatyti grupinėje parodoje kaip nesusiliejančius su kitais, savarankiškus kūrinius. Tokie atrodė Patricijos Gilytės, Rimanto Milkinto ir dviejų prancūzų grupės „Zwann ei Collective“ darbai. Prancūzų autoriai, anonsavę savo kūrinį „Apnėja“ kaip priverstinį ar sąmoningą kvėpavimo sulaikymą ir jo įvairias vizualines formas, sutinkamas literatūroje, kine, vaikų žaidimuose ir kt., „ekranizavo“ šį reiškinį per modernaus šokio, mono vaidybos, pantomimos junginius. Tokį kūrinį galima pristatyti tiek modernaus šokio, tiek meno, kur dominuotų dailės formos, festivalyje. Tai patvirtino ir performanso žiūrovai, tarp kurių buvo išskirtinai daug su šokiu susijusių menininkų.

Performanse merginos kūnas buvo įrėmintas šviesos, spalvų ir muzikos pripildytame instaliaciniame kube, tarsi priklausytų visoms įmanomoms meninėms vizijoms. Viena kubo kraštinė buvo užblokuota glaudžiai susėdusių žiūrovų – tai dar viena ir netikėta meninės išraiškos priemonė. Ir kaip dabar atrodo, visai sąmoningai tam buvo pasiruošta: pasirinkta veiksmo vieta – salės kampas be išėjimo, kaip akligatvis, kuriame veiksmo ritmika tarsi sustabdoma, įsitempimas atlikėjos kūne vis auga, o žiūrovas ieško galimų išeičių. Įmantrus, kartais specialiai grubus judėjimas (ritmingas šokinėjimas ir kritimas) tik ilgainiui peraugo į abstrakčią žmogaus kūno viziją. Akims pripratus, jos jau nebeklaidžiojo paskui atskirus rankų, kojų, galvos daromus judesius. Buvo įmanoma pažvelgti į visa tai bendrai, kaip į grūmimosi, fizinės kovos su savimi, su pasikeitimais erdvėje ir laike reiškinį.

Kiti renginiai, ypač parodos, kuriose minimas žodis „fotografija“, buvo susijusios tarpusavyje būtent dėl šiuolaikinės fotografijos reikšmių ir jų paradokso – viena pasirinkta meninė priemonė, o tokios skirtingos vizualiosios formos ir tyrinėjimai. Kalbu apie Lenos Lapschinos (Austrija) projektą „Medžiai ir poetai, miestietiškumas (Urbanisto abėcėlė)“ Kauno fotografijos galerijoje, Steve‘o Yateso (JAV) foto-instaliaciją „Pagamintos būti fotografija“ arba latvio Kasparo Podnieko instaliaciją „Rommelio pieninė“ (abi galerijoje „Meno parkas“).

Šioms parodoms būdingas išaugimas iš vienos specifinės grandies, formos ar, pagaliau, meno žanro. Autoriai per fotografijos instrumentarijų tyrinėja meno išeities kodus, atlieka tyrimus nuo teorinių iki praktiškai atliekamų užmačių, užfiksuojamų vizualinių dokumentų.

Pvz., Lena Lapschina tyrėjos vaidmens ėmėsi atvykusi į San Diegą (JAV miestas, besiribojantis su Meksika), kur rengė personalinę parodą. Čia ji pastebėjo daug gatvių pavadinimų, kurių užrašai vienas šalia kito sukeltų įvairių asociacijų. Tačiau, pasak autorės, taip neatrodė vietiniams gyventojams, jau seniai pripratusiems prie tokių gatvių pavadinimų. Pasirodo, formuojant šį miestą, gatvėms buvo suteikti medžių pavadinimai abėcėlės tvarka. Tik paskutiniosios abėcėlės raidės neturėjo medžių atitikmenų, todėl buvo pasitelktos skirtingų rašytojų pavardės, kurių pirmosios pavardžių raidės užbaigė abėcėlę: Voltaire, Xenophon, Yonge, Zola.

Autorė labai raiškiai, kontrastingai, žaviai (ir dar daug būdvardžių galėtume surasti šiems vaizdams) nufotografavo gatvių pavadinimus. Ji išeksponavo 26 fotografijas Kauno fotografijos galerijoje, ieškomą dalyką (t.y. neįprastus gatvių pavadinimus ir eiliškumą) padėjo pačioje aiškiausioje vietoje, kad būtų kuo sunkiau jį pastebėti: nes visi lankytojai suko ne vieną ratą aplink ekspozicijos salę ir klausė savęs: vis tik kažkas čia ne taip. Tai buvo aukštos kokybės fotografijos, kurios, kitu atveju, galėjo pretenduoti į populiarų atviruką, siunčiamą draugams, pasilikusiems namuose. Tačiau, ar su tokiu vaizdu kas nors drįstų jį siųsti – dažniausiai tokios nuotraukos tarp šimtų skaitmeniniame fotoaparate esančių vaizdų ištrinamos kaip nepavykusios, automatiškai nuspaudus mygtuką, nes jose nefigūruoja artimi žmonės, rakursas nestabilus, matosi žavingas žydras dangus, bet kas iš to, jei jo abstrakciją sunaikina elektros stulpai, kelio ženklai ir gatvių pavadinimai?

Menininkė Lena Lapschina pirmą kartą patekusi į nepažįstamą aplinką labai greitai pamato tokius dalykus, kurie daugeliui būtų „savaime suprantami“ ir nesukeltų nuostabos. Bet kai ji pristato tą „savaime suprantamą“, užplūsta daugybė minčių, pvz., juk tokios nuotraukos – dokumentinės, jos tiktų į miesto archyvą, bylose apie kuriamą miesto gatvių sistemą. Bet ne, netiktų – nes apima per daug sluoksnių ir kontekstų, bylai užtenka tekstinio pavadinimo. Taigi materiali, kokybiška fotografija kaip ir neturi savo vietos, bet ji gali išreikšti tyrimo eigą ir menininkės pagrindinę idėją – su kokia galia galima koncentruotis į naratyvą. Šis naratyvas, ar net keletas jų, tampa interaktyvus: jeigu vien tik vaizdo estetinės vertės per mažai, tada žydrame danguje patys sau išskaitome ne tik rašytojų, tokių kaip Ksenofontas ar Volteras pavardes, bet ir prisimename jų kūrybos eilutes.

Steve‘o Yateso fotografijų atspaudai užėmė visą galerijos „Meno parkas“ trečią aukštą. Parodos atidarymas vyko tarsi metro piko metu: daug ryškių netradiciškai sukabintų, kur tik yra vietos, kartais ir virš galvų, fotolakštų (su metro ar kitų industrinių konstrukcijų vaizdais). Lankytojų buvo dar daugiau, jie – dar ryškesni, nes prisiartinę prie vieno kurio nors fotorinkinio, sudaryto iš trijų dalių, bandė išgauti jų skirtumus, apžiūrinėjo darbus iš visų pusių (kai kurie jų  kabėjo erdvėje), diskutavo su šalia esančiais.

Autorius ne be reikalo kiekvieną fotoatspaudą „kartoja“ tris kartus, nors kažkada Fredricas Jamesonas puolė Hegelio sumanymą visus modelius ar sistemas iškristalizuoti trejetais ir primygtinai siūlė skaitytojui nekreipti į tai dėmesio. Šiuo atveju į šį skaičių reiktų sutelkti dėmesį: Steve‘as Yatesas – labiau teoretikas nei praktikas ir, matyt, jam svarbu užtvirtinti klasikines Walterio Benjamino meno reprodukavimo reikšmes (ritualas vs politika) bei Benjamino cituojamo Paulio Valery mintis, kaip su naujais laikais ir naujomis galimybėmis kinta pati meno samprata. Ne visi fotoatspaudai, kurie buvo pakartoti tris kartus, pakito –  yra jų ir vienodų, yra ir su vos ne vos pakitusiu rakursu ar viena kita atkarpa, kurios akivaizdžiai paryškintos, pažymėtos, kaip architekto brėžinyje. Visa fotoinstaliacija, pakartota tris kartus, sukuria šaltai žaismingą nuotaiką, kuri tarsi neleidžia meno mylėtojui melancholiškai ilgai užsilikti prie vieno, kurio nors vaizdo, o skatina jį matyti gerokai toliau, už tradicinės fotografijos ribų.

Bene daugiausia su fotografija susijusių klausimų kelia ir viena paskutiniųjų parodų – latvio Kasparo Podnieko instaliacija „Rommelio pieninė“ galerijoje „Meno parkas“. Žiūrovams įnirtingai giriant „šaunų fotografą“ ir „fotografijas“, tiek pats menininkas, tiek parodos kuratorė Ilzė Žeivatė atrėmė, kad čia tikrai nėra fotografijos paroda. K. Podniekas Kaune pristatė Venecijos bienalės metu rodytą instaliaciją, kuri „pasakoja“ apie jo kaimą ir vietinių gyventojų kasdienybę. Bene visi jo darbai, kurti nuo 18 metų amžiaus, yra labai konkrečiai susiję su jo kaimo teritorija, gimtine Drusti. Tai nesutrukdė K. Podniekui laimėti konkurso į Venecijos bienalę, būti garsiausiam tarp bendraamžių Latvijos menininkų. Be to, kaip galima suprasti iš menininko užmačių, kaimo tema jo sumanymuose dar neišsemta.

Erdvės instaliacija susideda iš dešimt didelių (200 x 140 cm) sustabdytų K. Podnieko kadrų–fotoatspaudų ir keturių tuo pačiu principu sudarytų videodarbų. Juose sudėtinga technika perteikiamas pastovus kaimo vaizdas ir bendra kaimo gyventojo būsena: skurdus žiemos apylinkių peizažas ir žmogus, dirbantis žemę ar prižiūrintis karves (karvės ir laukai su pavieniais ūkiniais pastatais, medeliais – pagrindinė peizažo atributika). Tačiau šis žmogus yra pakilęs virš laukų, savo žemės, šiek tiek siūbuojantis, nesiremiantis į jokį stabilų pagrindą, tarsi hipnotizuojantis priešais esančius žiūrovus savo nenutrūkstamu, ramiu, niekaip nesumirksinčiu žvilgsniu.

Pastebėjęs šį vizualų efektą, kiekvienas paklausia apie įspūdingą technikos sudėtingumą, kūrybinį procesą. Kiekvieną Drusti gyvenvietės projekto pozuotoją teko kilstelėti su kranu aukštai virš landšafto panoramos, daryti ilgus dublius, filmuoti. Pozuotojams šalo rankos, jie būdavo nuleidžiami pasišildyti ir vėl keliami į aukštybes. Toks monotoniškas ilgas darbas davė „nepakeliamo lengvumo“ įspūdžio rezultatą. Tiek stabilus konkretus atsiveriantis laukas (pasaulėvaizdis?), tiek pats lengvai siūbuojantis centre žmogus, atveda iki paradoksų akligatvio, kur grožis slypi apmuturiuotame veide, kur sentimentai žemei nubraukiami horizonto.

Festivalis dar nesibaigė, bet jau dabar ryškėja atskirų renginių, parodų specifika: nebeužtenka įprastų terminų (pvz., fotografija), norisi juos išplėsti ir ieškoti kitokio daugiabriaunio meno įvardinimo.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*