„Kino pavasario“ kvapai 3

Jurga Tumasonytė
www.kamane.lt, 2015-04-03

Pradėjau iš kuprinės traukti vienkartinių nosinaičių pakelius ir skaičiuoti: per šį festivalį verkiau du kartus. Kadangi beveik prieš kiekvieną seansą būdavo galima gauti „Kino pavasario“ rėmėjų dalijamų nosinaičių, per keliolika filmų peržiūrų jų susikaupė nemaža kolekcija. Vienos bekvapės, kitos mėtinės, trečios – rytietiško aromato, ant ketvirtų pakelio rašoma, kad kvepia gėlėmis ir t. t. Belieka tik rinktis, į kurį kvapą panardinsi savo nosį (o tai keblu).

Taigi – jau dvidešimtas „Kino pavasaris“. Jokiame kitame Lietuvos kino festivalyje nepamatysi tiek daug lyg nuo žurnalo viršelio nužengusių stileivų, didelių ir visai menkų įžymybių, įvairiais būdais transliuojamų rėmėjų reklamų, kino žmonių, su festivalio programa susijusių renginių ir šurmulio. Nieko keisto, kad apie tokį masinį renginį kyla ir daugybė skirtingų nuomonių. Didelis festivalis, ko gero, ir turėtų toks būti – siūlantis ir avangardinį, ir kulinarinį kiną. Veikiausiai tai antras toks didelis renginys po „Knygų mugės“. Tik filmai yra kitokie, negu knygelės, kurių gali prisipirkti ir niekada neskaityti pasidėjęs lentynose. Galima teigti, kad per šiuos metus, kai festivalis vyksta, išaugo ne tokia ir prasta kino mylėtojų karta, paveikta būtent „Kino pavasario“.

Pamenu, kai prieš aštuonerius metus pati pirmą kartą patekau į šį festivalį kaip savanorė, per dvi savaites peržiūrėjau maždaug trisdešimt su trupučiu filmų – tai buvo pirmas kartas, kai perdozavau ir dėl to nebeatsiminiau daugelio siužetų, matyti filmai persidengė vienas kitu. Nuo to karto save tramdau.

Postatmintis ir apdovanojimai neaišku už ką

Jaunasis režisierius Martti Helde pirmajame savo ilgametražiame filme „Vėjų kryžkelėje“ mėgina iš naujo kalbėti per tautos istorinę atmintį ir kultūrines traumas. Filme, remiantis autentišku vienos aukos, vardu Erna, dienoraščiu, kalbama apie jos šeimos genocido istoriją. Įdomu stebėti, kaip jaunas režisierius interpretuoja atmintį, kurios niekada nėra patyręs asmeniškai. Dalis, kurioje pasakojama apie trėmimą ir grįžimą iš jos, rodoma kino paveikslais – sustojusiais kadrais, už kurių girdime ramų pasakotojos balsą. Toks filmavimo būdas, kaip ir trauminės patirtys, yra tarsi sustingdytas, galintis būti lėtai iš visų pusių apžiūrimas, lyg stebėtume Ernos sąmonėje įstrigusius košmarus. Tiesa, galima matyti ne tik jos išgyvenimus, bet ir jos vyro mirties istoriją – žiūrovas stebi, kaip kapotais vaizdais rodoma tragedija, kiekvieną kadrą nukertant nauju kančios vaizdu. Taigi filmavimo maniera įdomi, dienoraščio tekstas literatūriškas ir nebanalus, tad klausant įtraukia. Vienintelės neįtikinusios scenos – tai Ernos prisiminimai iki tremties, kuomet ji skraidžioja po savo sodą sodriai išdažytomis lūpomis ir atsiduoda šeimos idilei. Šie kadrai pabrėžia pojūtį, kad istoriją pasakoja jaunas, šių laikų žmogus, jog kalba ne atmintis, o postatmintis.

O štai filipiniečių režisierius Francis Xavieras Pasionas savo filme „Krokodilas“, gavusiame daugybę visokiausių kino apdovanojimų (pagrindinį prizą „Tokijo filmų festivalyje“, keturis apdovanojimus „Filipinų nepriklausomo kino apdovanojimuose“ ir t. t.), nustebino eklektika. Filmas prasideda pseudodvasingu pasakojimu apie mitologinius krokodilus, tada kamera lėtai juda ties lūšnelėje ant vandens gyvenančiais veikėjų kūnais, slenka nepaprastai gražiais, vandeningais kaimelio plotais, akimirką atrodo, kad čia bus antrasis Lavas Diazas. Staiga mergaitę, plaukiančią luoteliu namo, sudrasko didžiulis krokodilo muliažas, ir tada prasideda muilo operas primenančios dramos: iki tol subtili ir rami motina pradeda spardytis ir draskytis kaip paklaikusi, filmo pabaigoje matome jos susitikimą su krokodilo muliažu. O filmo viduryje režisierius parodo ir tikruosius mergaitės, kurią sudraskė tikras krokodilas, tėvus. Taigi į filmą įskiepijamas dar ir dokumentinis efektas. „Tikrai norėtume, kad apie mūsų dukrą kas nors sukurtų filmą“, – atvirauja tėvai. Taigi – štai ir filmas, per pusantros valandos ne tik neatskleidžiantis nė vieno veikėjo veiksmų motyvacijos, bet neatrodo gebantis perduoti kokią nors žinutę žiūrovams. Kūrinys subtiliai nesubtilus, kaip ir paslaptingi, užburiantys Filipinų kaimelio vandenys, iš kurių išnyra nuožmus krokodilas, kurį, matyt, stengtasi pagaminti kuo baisesnį, raudonomis akimis.

Dziga Vertovo sindromas

Rumunų režisierius Alexanderis Nanau filme „Toto ir jo seserys“ filmuoja taip atvirai, jog pradeda atrodyti, kad gal čia ne dokumentinis darbas. Filme pasakojama apie romų kilmės šeimą – mažą berniuką Totonelį, dvi jo seseris, tuntą narkašų dėdžių ir cypėje sėdinčią motiną. Nuo pat pirmųjų kadrų atrodo, kad režisieriaus čia nėra, nėra ir kameros, o tik nuogas, intymus vaizdas, kurį mes, žiūrovai, kažkodėl gavome progą pamatyti. Matome ne tik, kaip vaikų dėdės leidžiasi narkotikus, bet ir kaip Toto guli ant vienintelės kušetės ir nagu stumdo įvairius išmėtytus niekniekius, neturėdamas ką veikti, o jo dėdės guli užsikaifavę. Matome ir vyriausiosios, septyniolikmetės, sesers dramą, kuomet ji ima vartoti narkotikus, suimama už narkotikų pardavinėjimą, grįžta į šeimą, prisižada daugiau nebesileisti, o tada vėl krenta į dugną. Vidurinioji, keturiolikmetė, sesuo iš režisieriaus gauna kamerą ir pati pradeda dokumentuoti savo gyvenimą. Mergina, tuo metu jau gyvenanti vaikų namuose, grįžta į butą, kuriame tarp daugybės šiukšlių susisukusi guli jos sesuo. Jos kalbasi apie gyvenimą, jaunesnioji sesuo mėgina ištraukti vyresniąją, jos susibara. Tai taip intymu, kad atrodo kone šventvagiška. Taip pat ir kadrai, kuomet vaikai susitinka su savo motina. Sunku patikėti, kad žmonės įsileido į savo intymų ratą pašalinį žiūrovą, kamerą. Režisierius viename savo interviu teigia ilgai jaukinęsis tiek rajoną, kuriame gyveno veikėjai, tiek juos pačius. Po filmavimo kriminaliniais nusikaltimais garsėjančioje vietoje iš pradžių jį pasitikdavo apsauginiai, bet paskiau jis atsisakė apsaugos. „Kaip tu nebijai, ten gi žiurkės laksto didesnės už katinus?“ – klausdavo jo. Nanau sugebėjo ne tik prisijaukinti vietą ir nebebijoti jos, bet ir išnykti, tapti nematomu. Tačiau filmas nėra visai juodas ir niūrus. Matome prašviesėjimą, kuomet Toto ir vidurinioji sesuo išeina iš narkomanų dėdžių globos, pradeda lankyti hiphopo pamokas, Toto aistringai šoka. Vaikai kabinasi į gyvenimą, tai liūdna ir gražu. Baugu tik tuomet, kai iš kalėjimo grįžta motina ir jų ateitis vėl pakimba ant plauko. „Ar myli mane?“ – klausia paaugusio sūnaus, kuris anksčiau verkdamas įgriūdavo į jos glėbį. Filmo pabaiga lieka atvira interpretacijoms apie tolesnį veikėjų gyvenimą.

Austras Ulrichas Seidlas savo dokumentiniame filme „Rūsyje“ keliauja į iškreipto laiko, erdvės ir logikos pasaulį, kuriame karaliauja įvairios manijos, instinktų tenkinimo orgijos ir dalykai, apie kuriuos viešai nekalbama. Žinoma, jeigu tai nėra dokumentinis filmas. Šiuo atveju Seidlas išsirenka keistus žmones, turinčius neįprastus pomėgius ar gyvenimo filosofiją, ir juos filmuoja. Kartais statiškame kadre lyg eksponatus, panašius į vieno iš veikėjų medžioklės trofėjų galvas. Pirmame filmo kadre matome vaikiną, kuris stebi didžiulį geltonžvynį pitoną akvariume. Pitonas sustingęs, o šalia jo – išsigandusi jūrų kiaulytė. Po kiek laiko gyvūnėlis įsidrąsina ir žengia žingsnį, kvykt ir gyvatė ją apsivynioja. Kituose kadruose matome įvairius žmones: sadistę ir vergą, medžiotojus, nacius, mazochistę, moterį, sūpuojančią silikoninį kūdikį, muzikuojantį jaunimą, plaukiojančią moterį ir t. t. Daugelis jų – neįprasti, bauginantys, kartais juokingi arba šlykštūs. Panašiai kaip tas jūrų kiaulytę ryjantis smauglys. Žmonės pozuoja prieš kameras, dokumentinis žanras čia atrodo labiau surežisuotas nei fikcija iš trilogijos „Rojus“. Ar pakanka parodyti tai, kad žmonės yra tikras keistenybių pasaulis, kad rūsys – tai jų superego, užslėpti pasąmonės juoduliai? Man pasirodė, kad trūksta kažko išsamesnio, ne taip viską nuplokštinančio.

Pirmasis režisieriaus Dano Gilroy’jaus filmas „Naujienų medžiotojas“ kalba būtent apie tai, kaip žmogui su kamera (jį talentingai suvaidino Jake’as Gyllenhaalas) norisi užfiksuoti pačius intymiausius realybės momentus (ir parduoti televizijai). Taigi tai filmas apie iš pirmo žvilgsnio nekaltus naujienų medžiotojus, kaip ir kiti apie snuff žanro destruktyviąją pusę pasakojantys filmai. Siužetas yra apie tai, kaip vagišius netyčia atsiduria prie nusikaltimo vietos ir pamato, kokiu būdu dirba naujienų medžiotojai, parduodantys savo medžiagą televizijai ir naujienų portalams. Taigi vagišius pakeičia amatą ir pradeda filmuoti – matome, kaip jis kyla karjeros laiptais, kiekvieną kartą vis tobuliau dokumentuodamas įvykius, kai ką pagražindamas, stengdamasis, kad viskas atrodytų kuo tragiškiau. Stebime ir kaip šis noras įtikti vartotojams, trokštantiems stebėti smulkiausias lavonų detales ir kraujo pėdsakus, patogiai įsitaisius priešais ekraną, susipina su maniakišku pagrindinio veikėjo polinkiu išplėšti sensacingus įvykius, spjaunant į bet kokius moralinius imperatyvus. Filmo pabaiga taip pat iškalbinga – tiesiog galo šiai naujienų medžiotojų erai nėra, jie be skrupulų ir pavojingi. Po filmo jautiesi kaltas, nes ir pats dalyvauji toje baisių naujienų stebėjimo pornografijoje – štai stebi nuotraukas, kuriose gramdomi po lėktuvo katastrofos išsitaškiusių aukų likučiai, supranti, kad filmas kalba ir apie tave.

Rusijos dūzgelės

Apie Andrejaus Zviagintsevo filmą „Leviatanas“ Lietuvoje kalbos netilo jau ne vieną mėnesį – visų pirma dar ir dėl to, kad filme esą kalbama apie šiandienę Rusiją. O apie Rusiją šiuo metu kalbama dažnai – taigi ir salė į peržiūrą susirinko sausakimša (tiesa, filmas jau keletą mėnesių sklaidė internete, tad piratai netruko susižvejoti ir pažiūrėti jį anksčiau, negu galėjo tą padaryti teisėtai). Zviagintsevas pasakoja gana paprastą, labai realistiškai pateiktą istoriją apie žmogų, kuris prarado viską. Leviatanas – mitinė būtybė, kurią T. Hobbesas pasirinko pavaizduoti valstybę, yra aplinka, tarsi Dievo pirštas dusinanti pagrindinį veikėją, neturintį absoliučiai jokių galimybių ištaisyti situacijos savo jėgomis – gyvenimas tiesiog dūžta. Kaip tokiu atveju galima tikėti Dievu? Tikėti teisybe? Veikėjas užsipuola kunigą, grįžtantį iš parduotuvės, ir klausia, kur yra jo Dievas. Kaip ir kituose režisieriaus filmuose, pavyzdžiui, „Elena“, pasakojama paprasta, gyvenime galinti atsitikti ir tikriausiai nutinkanti istorija, tačiau Zviagintsevas geba papasakoti ir vidinę veikėjo dramą, kalbėti apie dvasingus dalykus ne patetiškai, o gyvenimiškai (suprantamu daugumai žmonių būdu). Po „Leviatano“ lieka šleikštus, stingdantis jausmas, kad viskas yra tikra ir belieka pasimatuoti savo paties tikėjimą, padėsiantį suvokti ištinkančias neteisybes.

Aleksejus Germanas jaunesnysis savo filme „Po elektriniais debesimis“ taip pat kalba apie šiuolaikinės Rusijos veidą – 2017 metus, kuomet vietoje debesų danguje plaukia reklaminės hologramos, visą laiką bjauriai sninga, prie upės stovi sutrūnijusios senųjų Sovietų Sąjungos vadų statulos, mieste matyti nebaigtų pastatų griaučiai ir po gatves besiblaškantys vietiniai, jaučiantys artėjantį karą, ieškantys atsakymų apie savo pačių tapatybę. Germanas iš tėvo perėmė panašią vaizdavimo manierą: kamera slenka per futuristinę erdvę, veikėjai kartais pasisveikina su žiūrovais, visuomet kažką veikia antrame plane, kai rodomas pagrindinis veiksmas. Filmas prisodrintas simbolių, siurrealistinių vaizdų. Taip pat čia nėra vieno pagrindinio veikėjo – tai ir milijardieriaus vaikai, ir architektas, ir mokslininkas, ir t. t. Bet kokiu atveju visi filme vaizduojami žmonės yra vienaip ar kitaip vienas su kitu susiję. Viena iš pagrindinių „Po elektriniais debesimis“ minčių – ką daryti, kai vienaip liepia sąžinė, o kitaip – sveikas protas? Su tuo susiduria visi skirtingų filmo dalių veikėjai. Pradžioje mergaitė verkia dėl savo gaištančio arklio, o filmo pabaigoje vežasi ant ratukų tuščiavidurį arklio muliažą – tai tarsi dar viena Rusijos metafora. Juostoje daug kalbama apie tai, kuo Rusija tapo po 1991 metų. Sapnuose pasirodo ir mirusieji, klausiantys, kas su jais nutiko po Sąjungos griūties. Filmo pabaigoje perdainuojama aktyvaus Kremliaus oponento Jurijaus Ševčiuko daina – viltis tėra dirbtinio, netikro arklio vežimas į ateitį, į kurią eina milijonieriaus dukra ir naują gyvenimą nutarusi pradėti mergaitė.

Aktoriai ties nervų krizės riba

Išliaupsintas ir daugybę Oskarų susišlavęs Alejandro Gonzálezo Inarritu filmas „Žmogus paukštis“ nepasirodė toks jau geras ir vertas šitiek apdovanojimų. Veikėjų filosofavimai primena paaugliškus svaičiojimus apie gyvenimo prasmę ir siekius taip pafilosofuoti, kad atrodytum kietas ir sakantis nepaprastai geras įžvalgas. Juokingai atrodė ir kino kritikė, visada sėdinti bare – baisi „kaip benamio subinė“, pikta, visada kažką skrebenanti savo bloknote. „Jūs, kritikai, viską norite sudėlioti į stalčiukus“, – meta jai kaltinimą pagrindinis veikėjas, kadaise suvaidinęs legendinį žmogų paukštį ir dabar norintis vėl sužibėti spektaklyje pagal Raymondo Carverio novelę „Apie ką mes kalbame, kai kalbame apie meilę“. Vykę filmo pabaigos akcentai – pasidavusio šizofreniškai savo sąmonei aktoriaus veiksmai, atskleidžiantys šiuolaikinio išgarsėjimo, paremto visai ne talentu, kainą.

Kur kas labiau pavykęs pasirodė kitas filmas apie senstantį aktorių. Tai – Barrio Levinsono juosta „Septintas veiksmas“. Su prieš tai minėtu kūriniu šį filmą sieja panaši scena, kuomet netyčia užsitrenkia durys ir aktorius yra priverstas eiti pro pagrindinį įėjimą (keliaujant tokiu būdu nutinka visokių netikėtumų). Tiek „Žmoguje paukštyje“, tiek „Septintajame veiksme“ po tokio išėjimo pasakojime nutinka lūžių, pakeičiančių tolesnį naratyvą. Levinso sukurtas veikėjas, kurį vaidina Al Pačino, serga depresija, tačiau jo liga atskleidžiama komiškai. Režisierius puikiai ekranizavo Philipo Rotho romaną „Nusižeminimas“ – juostoje galima atpažinti rašytojo humoro jausmą, kurį tik papildo kinematografinė medija ir puiki aktorių vaidyba.

Vampyrai, mūzos ir baisybės

Šiųmetėje programoje buvo du filmai apie vampyrus. Rodos, ši tema gali turėti begales įvairiausių variacijų ir vis dar stebinti ir neatsibosti. Štai režisierių Jemaine Clemento ir Taika Waititi filmas „Ką mes veikiame šešėliuose“ pasakoja apie šiuolaikinių vampyrų gyvenimą, išlaikant vampyriškąsias tradicijas. Filme stengiamasi sukurti kuo kasdieniškesnį, dėl to ir komišką, vampyrų gyvenimo dienoraštį, filmuojama rankine kamera, kuriama neva dokumentika. Puikus, nebanalus humoras su aliuzijomis į kitus filmus („Nosferatu“, Coppolos „Drakulą“ ir t. t.).

Amerikoje gyvenančios Ana Lily Amirpour filmas „Mergina grįš namo naktį“ – egzotiškas, vadinamas iranietišku vesternu apie vampyrus. Veiksmas vyksta neįvardintame mieste, neįvardintu laiku. Gražus tarsi Jameso Deano antrininkas vaikinas gyvena su tėvu narkomanu ir kenčia nuo vietinio gangsterio. Taip pat mieste gyvena iš pažiūros trapi, tačiau (kaip ironiška), užsidedanti burką ir tampanti vamp stiliaus moterimi, mergina. Ji klaidžioja naktimis, klausosi stilingos muzikos ir žudo blogiukus. Meilės linija čia taip pat vaizduojama nebanaliai, su švelnia ironija ir tobulomis mizanscenomis. Be abejo, įdomus ir tas vakarietiško ir rytietiško pasaulio maišymas, visiškai išgalvoto pasaulio vaizdas, puikus garso takelis.

Nuvylė Giedrės Žičkytės dokumentinis filmas „Meistras ir Tatjana“ (rodytas ir „Scanoramoje“) apie fotografo Vito Luckaus ir jo žmonos Tatjanos gyvenimą – tiksliau aiškinimąsi, kaip fotografas nusižudė. Iš filmo supratau, kad tą jis padarė dėl pasiaukojimo savo gražuolei Tatjanai, kurią be proto mylėjo. Filme kalbinami V. Luckaus draugai, rodomas nuotraukų archyvas. Jo žmona, dabar emigravusi į Jungtines Amerikos Valstijas, įsiterpia vos keletą kartų. Ji taip ir lieka nebyli. Nesmagu, kai Tatjanai liepiama eiti į tą namą, iš kurio iššoko jos vyras, ir moteris susigūžusi žengia, o tada kuo greičiau pabėga, kai paskambinus į duris jų niekas neatidaro. Na, nutiko tragedija, bet ką mes iš to sužinome? Ir ką sužinome apie pačią Tatjaną? Atrodo, buvo tokia gera medžiaga, tiek daug galimų rakursų...

Miroslavo Slabošpyckio „Gentis“ pritrenkė savo šleikštumu, vietomis norėjosi užsimerkti, nebežiūrėti. Režisierius rodo drastiškus vaizdus, viskas vyksta be žodžių, vien mimikomis ir gestų kalba (kalbos kine atsisakymas ir susitelkimas vien į gestus šiam filmui suteikia vertingo išskirtinumo), tačiau įspūdis labai sunkus, jautiesi tarsi apipiltas mėšlo krūva. Vilties filme nepaliekama – taškomos smegenys sunkiomis mokyklos spintelėmis. Filmo pradžioje rodoma rugsėjo pirmosios šventė – mokiniai įteikia savo mokytojams gėles, viskas oficialu ir gražu. O tada, tarsi atkėlus raštuotą kilimą, po apačia pasirodo purvas. Stebime nepilnamečių prostituciją, nusikaltimus, gyvuliškus tarpusavio santykius, kuriuos palaiko ir į kuriuos patys yra įsitraukę suaugusieji. Svarsčiau, kodėl režisierius taip darė, kodėl rodė tokias žiaurybes? Filmas, pasak pagrindinės aktorės, apie meilę, tačiau net ir meilė čia yra ne tokia, kaip ji įprastai suvokiama, o kažkas mazochistiško ir sadistiško, perkamo. Mačo visuomenė, kur treninguoti vyrai kaunasi dėl išlikimo, o patelės išnaudojamos seksui. Ir nėra nieko, už ko būtų galima užsikabinti.

Pabaigai

Festivalio uždarymui pasirinktas Richardo Glatzerio ir Washo Westmorelando filmas „Vis dar Elis“. Julianne Moore, gavusi geriausios aktorės Oskarą, čia puiki, tačiau pati istorija – nieko ypatingo, pasakojama paprastai ir holivudiškai nudailintai: stebime, kaip mokslininkė iš lėto grimzta į užmiršties ligą – Alzheimerį. Istorija iš anksto pasmerkta ašarų laistymui, sklidina vilties ir akcentuojanti, kad svarbiausia yra šeimos tvirtybė. Žinoma, melodramatiškumo (ir tikrumo?) prideda tas faktas, kad Glatzeris pats sirgo motorinių neuronų liga ir kovo pradžioje nuo komplikacijų mirė.

***

Kuomet parsinešiau visas nosinaites, festivalis dar nebuvo visiškai pasibaigęs – su žurnalistais tebebendravo kviestiniai režisieriai ir aktoriai, vyko specialūs seansai, o ir mano pasirinktų filmų programa, ko gero, atspindi tik mažą dalelę visų kontekstų. Kitaip veikiausiai ir neįmanoma. Visgi rašydama šį sakinį suvokiu, kad festivalio įvykis reiškia ir kitą svarbų dalyką, žymintį atkarpas, – atėjo pavasaris, liko matytų filmų patirčių nuosėdos, apie kurias dar ne kartą norėsis diskutuoti su pažįstamais. Belieka laukti dvidešimt pirmojo gimtadienio.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*