Keli pastebėjimai apie „Sangailės vasarą“ 6
Rugpjūčio 21 d. Lietuvos kino teatrus ir pagaliau gerokai platesnę auditoriją pasiekė žymusis režisierės Alantės Kavaitės filmas „Sangailės vasara“. Kuris, beje, pastebiu ne pirmoji, filmo pradžioje įvardytas tik „Sangailės“ pavadinimu. Na, bet tam nereikėtų teikti daug reikšmės, tik įdomu. Pasakiusi žymusis, nė kiek neironizuoju – juosta, sulaukusi tiek dėmesio, kuris neatslūgsta nuo premjeros metų pradžioje, apdovanojimų Lietuvoje bei už jos ribų, manyčiau, vertas tokio apibūdinimo.
Taigi, tiek daug girdėję ir ilgai laukę žiūrovai išvydo filmą kino ekranuose. Pamatė ir galėjo įvertinti patys. O šio repertuaruose dar visai „šviežio“ filmo vertinimų teko skaityti jau ne vieną. Kaip galima buvo tikėtis, nuomonės gana kontroversiškos. Be abejo, yra manančių, kad šis filmas gerokai pervertintas, be to, pernelyg išreklamuotas, prikišamai akcentuojant jį kaip geriausią šių metų filmą. Dėl to nesinori sutikti, tuo labiau, prisimenant tai, jog kone kasmet vyksta tas pats su kiekvienu šiek tiek daugiau „prasimušusiu“ kino darbu. Žinoma, galima pasidžiaugti tarptautiniu dėmesiu, apdovanojimais, tačiau tikroji filmo vertė, ko gero, paaiškės ne po vienerių metų, o žvelgiant iš didesnės istorinės perspektyvos.
Po netrumpos įžangos reikėtų pereiti prie paties filmo. Apie siužetą nesiplėtosiu ir atpasakojimo nerašysiu (jų ir taip gausu internete), norintys gali pamatyti kine, o tą padaryti, manyčiau, tikrai verta.
Filmo režisierė neretai tarsi „apkaltinama“ pasinaudojusi šiuo metu aktualia ir kine dažna homoseksualumo tema, kuri ir galėjo nulemti tokią filmo sėkmę. Keista, kad dar atsiranda taip manančių, juk jau ne vienas keliais metais anksčiau sukurtas lietuvių filmas paliečia šią temą (pavyzdžiui, Sauliaus Drungos „Anarchija Žirmūnuose“, 2010 m., ar Romo Zabarausko „Pornomelodrama“, 2011 m.). Todėl negalima teigti, kad režisierė žengė kokį nors drąsų žingsnį pasirinkdama temą, tai jau buvo padaryta anksčiau ir filmo sėkmės raktas glūdi, ko gero, kitur. Vienas iš variantų galėtų būti įtaigi pagrindinių veikėjų vaidyba. Be to, verta pastebėti, kad minėtieji filmų pavyzdžiai gana fragmentiškai kalba apie homoseksualumą, tuo tarpu naujausias A. Kavaitės filmas iš pirmo žvilgsnio, atrodytų, turėtų temą plėtoti išsamiau, visgi filmo centre – dviejų merginų meilė. Vis dėlto, gal daug kas ir nesutiks, galiausiai filme matome įvairias jauno žmogaus problemas, kaip vienas recenzentas teigė, „dėmesio stoką“, o ne gilesnį, labiau psichologinį pasinėrimą į pasirinktą temą.
Nepaisant to, filmas pasirodė aktualus ir vis dar gebantis šokiruoti – tą puikiai įrodė po vienos iš filme esančių erotinių scenų iš kino salės sparčiu žingsniu išeinančios senyvo amžiaus moterys. „Sangailės vasara“ gal ir neturi itin originalaus siužeto, tačiau tai – gyvenimiškas filmas, kalbantis šio laikmečio žmogui.
Neretai spaudoje rašant apie šį filmą akcentuojama, jog jis – apie dviejų merginų, Austės (Aistė Diržiūtė) ir Sangailės (Julija Steponaitytė), santykius. Tuo tarpu filme dominuoja (tai gal ir nėra didelis minusas) Sangailės personažas – rodomi ir analizuojami jos jausmai, savęs žalojimo problema, aukščio baimės įveikimas. Tuo tarpu Austės personažas taip ir lieka iki galo neatskleistas. Jeigu kam kliūva pernelyg plakatiški ar neatskleisti kiti personažai, esantys šalia merginų, rekomenduočiau filmą peržiūrėti dar kartą, koncentruojant dėmesį į vieną iš nedaugelio trumpų Sangailės ir mamos dialogų, kuomet kalbama apie jos pojūčius būnant scenoje... Šie keli sakiniai puikiai parodo, ką režisierė tikriausiai norėjo pasakyti apie (ne)esančius tėvų ir dukros santykius. Tiesa, verta paminėti ir dar vieną personažų grupę – tai merginų draugų kompanija, kuri itin įtaigiai parodo paauglių laisvalaikį.
Kalbant apie kitus nemažiau reikšmingus filmo elementus, kai kuriose vietose abejonių kelia muzikos pasirinkimas, tačiau žavi filmo operatoriaus Dominique’o Colino ir dailininko Ramūno Rastausko darbas. Filme tylos intarpai neretai užpildomi iš viršaus užfiksuotais gamtos vaizdais, kurie vaizdų fiksavimo mėgėjus tikrai gali paskatinti įsigyti šiuo metu vis populiarėjančius „dronus“.
„Sangailės vasara“ – filmas ne be trūkumų, bet vertas peržiūros, ne vien todėl, kaip mėgstama sakyti, kad paremtume nacionalinį kiną...