Juozo Budraičio Paryžius 3

Elvina Baužaitė
www.kamane.lt, 2017-08-11

Juozas Budraitis. Mano Paryžius: slampinėtojo eskizai. Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2016. – 207 p.

Fotografija išsaugo ne tik žmones šiandien, jų dabartį, bet ir visą pasaulį šią akimirką. Kas fotografuojama, kas norima parodyti – žmonių, visuomenės savivokos ir mentaliteto žymės – yra puiki medžiaga sociologams, kultūrologams, antropologams, autentiškas istorijos šaltinis ateičiai. Šiandien itin paplitusios portretinės nuotraukos – gyvenama narcistinėje kultūroje, taip pat daug kelionių vaizdų ir atvaizdų. Antrasis žodis neatsitiktinis, nes tai, kas užfiksuojama, irgi perteikia ir įprasmina ne ką kitą, o fotografijos autorių. O jeigu fotografas yra ypatinga asmenybė, jeigu fotografuota vietovė, aplinka be savaiminio unikalumo dar ir užfiksuota, sakytina, išskirtiniu laiku?

Juozas Budraitis – diplomatas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, aktorius, daugiau nei šimto vaidmenų kine, teatre, televizijoje autorius, dirbęs su ištisa plejada ekrano ir scenos menininkų – Paryžių fotografavo 1979 m., laisvalaikiu tarp kino juostos „Karlas Marksas. Jaunystės metai“ (rež. Lev Kulidžanovas, M. Gorkio kino studija, DEFA ir „Fernsehen der DDR“, 1980), kurioje įkūnijo Arnoldą Ruge’ą, scenų filmavimo. Prancūzų poetas Charlesas Baudelaire’as rašė: „Deja, miesto formos gražios / Keičiasi greičiau, nei žmogaus širdis.“[1] Todėl norisi visuomenei pristatyti J. Budraičio Paryžiaus fotografijų albumą „Mano Paryžius: slampinėtojo eskizai“[2], kad jį atsiverstų ir įžengtų į aktoriaus regėtą, lankytą, patirtą ir išsaugotą Paryžių. Tai, kas pamatyta ir įsimylėta, ko šiandien jau nebėra, pavyzdžiui, seno kino teatro „Marivoux“ Italų bulvare (p. 88), nes laikas negailestingas, nes grožis, koks yra šiandien, rytoj jau nebe tas, kitas, jis visados naujas, kiekvienam kitoks, savaip paliečiantis, traukiantis akį.

Paryžius – meninė kultūra ir (iš)gyvenamo laiko prabanga  kiekvienam

Leidinys pradedamas dailininko Vytauto Kasiulio 1948 m. laišku žmonai Bronei iš Paryžiaus į Breisgau Freiburgą. Ši relikvija yra vertinga pati savaime kaip bendravimo grožio rodymas ir pasirodymas, spindesys, liudijamas kreipinio laiško pradžioje: „Bronyte! Miela Bronyte!“ (p. 8–9). Kaip esminis momentas laiške įvardytinas dailininko prisipažinimas: „<...> gyvenu neblogai, nes galiu nueiti į muziejų ir galiu daug daug dirbti. Niekada dar taip nedirbau ir tiek laimės neturėjau <...>“ (p. 8–9). Tai kūrėjo, meno žmogaus gyvenimo nusakymas, atvėrimas – kūryba ir meninė gyvenimo tikrovės vertė, kultūra, kaip kasdienė aplinka, yra esminiai dalykai. Paryžius menui kurti, klestėti, gyventi ir gyvuoti yra tobula vieta: „Negali suprasti, nes nežinai, kas tai yra Paryžius. / Nueini į muziejų ir matai – Van Gogas, Manet, Rembrandtas, ir visi tikri, visi originalai. O svarbiausia, jie čia pat kabo ir visada, kada nori, gali juos matyti“ (p. 8–9).  Matyti meną, juo gyventi – kuriančio žmogaus reikmė. Ko gero, ši reikmė glūdi kiekviename, tik prancūzų kultūroje tai savaime suprantama ir tuo gyvenama, o mūsų šalyje, deja, ir šiandien menas suvokiamas kaip prabanga, todėl ir klesti kičinių ir vienadienių menkaverčių niekniekių įsigijimo manija. Laiško originalas ypač žavi ir steigia knygos meninę, estetinę, istorinę, apskritai kultūrinę vertę.

O tuomet, kaip ir dera pradedant, – laiptai. Juozas Budraitis kyla ir fotografijų albumo žiūrovą drauge vedasi į Monmartro kalvą (p. 23), Tertro aikštę, kur vyksta dailininkų plenerai, drobėse ištapyti portretai, žmonės – nepažįstami – Tau, Praeivi. Vienas jų – liūdno veido arlekinas, žvelgiantis iš paveikslo stačiakampio su ašara aky (p. 26–27)... Juodai baltą aikštę atverstas naujas puslapis išpildo spalvomis, vaiskiai raudona – išraiškos dominantė (p. 28–29).

Restoranas „La Crémailler 1900“, Tertro aikštė 15, Monmartras. Lauke prie stalelių be skubos sėdintys paryžiečiai. Jie supranta, kad gyvenimas yra vienas ir vienintelis ir jis tik dabar ir čia, tad pokalbio kadras, sklaidantis cigarečių dūmams, kavos aromatui (p. 33), yra vienas iš daugybės Juozo Budraičio fotografijų albume. Taip įamžinta ir bylojama laiko dvasia, prancūzų mentalitetas, laisvės ir džiaugsmo kultūra. Vietos ir laiko žavesio pajauta ir subtili melancholija užlieja matant nuotrauką, kurioje užfiksuotas susitikimo – buvimo su kitu ir savimi pačiu – išgyvenimas, mėgaujantis kavos gėrimo ritualu, deja, šiandien nebeegzistuojančioje kavinėje-bare „Aux Sources“ (p. 104–105). Jauki įprasto gyvenimo kasdienybė – iškalbios Tiuilri sodo fotografijos (p. 112–113). Užplūsta nostalgija regint moteris, turinčias laiko su vaikais leisti laivelius, vyrus – skaityti laikraščius. Šiandienė laiko stoka, nepaliaujamas ir dažnai beprasmis jo bėgsmas, nežinia, kur ir kodėl, ir laikraščio materija, įprasminanti išgyvenamo laiko prabangą, kelia nevienareikšmes mintis. Skaityti mėnesio, savaitės ar dienos – laiko raštą, būti dabar ir čia – vyksme ir tame sraute ne (pa)skęsti, o tekėti, srūti į ateitį įsiėmus dabartį. Deja, šiuolaikiniai žmonės jau skaito ne laiko raštą, o tik vienkartinių akimirkų antraštes, iššvaistydami tikro gyvenimo prabangą virtualybės chaoso mirgėjime.

Architektūros meno ir gamtos sąlyčių akimirkos

Medžių žaluma ir tolumoje matoma baltoji Švč. Jėzaus Širdies bazilika (p. 40) – architektūros šedevras, kurio pavadinime žodis širdis, sakytina, turi ir kitą prasmę – tai paties Paryžiaus širdies, miesto dvasinės pulsacijos simbolis. Tad albumo puslapiais besitęsianti fotografijų serija parodo vis kitą ir kitokią bazilikos grožio versiją. Šiais žodžiais tinka kalbėti, dera nusakyti ir Juozo Budraičio užfiksuotą Paryžiaus Dievo Motinos katedrą, regimą tarsi ištapyto dangaus skliauto šviesotamsoje (p. 153). Įstabi meno ir gamtos sampyna, žmogaus ir dangiško dieviškumo sąlytis – dangaus debesų ir Senos veidrodinėje pilkumoje stovinti vaiskiai balta katedra. Puiki miesto panoramą ir aplinkos jaukumą perteikianti laiptų į Monmartro kalvą nuotrauka (p. 41). Joje užfiksuotas vaizdas, atsiveriantis žvelgiant iš viršaus žemyn. O „Le Grand Hotel Old England“ fasadas išgaubtu vaizdu tarsi veržiasi iš fotografijos (p. 58), materijos plokštumos suartina, sulieja nuotraukos realybę ir žiūrovo tikrovę, patenka į ją ne tik reginiu, bet ir reginio jutimiškumo įspūdžiu.

Įtraukianti fotografijos galia, sustabdytos kaitos scenos

Priešingas efektas išgautas kadre šalia Sen Deni vartų (p. 63). Žvelgdamas į tolumon abipus siauro namo nusidriekiančias gatveles, rodos, pats nejučia persikeli į nuotraukos realybę ir nukeliauji, sekdamas fotografo žvilgsniu, ištirpsti horizonte. Įtraukos jausmas, potyris tęsiasi verčiant albumo puslapius. Juose matai Bon Nuvel bulvarą kertančių siaurų Paryžiaus gatvių, grindinių, miesto realybės magistralių vaizdus (p. 64–69), iškalbingą laiptų Borego gatvėje nuotrauką (p. 73). Menilmontano gatve (p. 76) ar garsiųjų Eliziejaus Laukų prospektu (p. 130–131) tarytum eini ir nueini paskui vieną praeivių, galbūt paryžietį, o gal tokį pat klajoklį bastūną kaip fotografas Juozas Budraitis... Jis štai jau įvairiomis perspektyvomis žvelgia ir įamžinęs Tau rodo Prancūzijos Respublikos paminklą (p. 86–87), Eifelio bokštą (p. 138–144) – tuos pačius, bet ir vis skirtingus. Architektūros kūriniai – unikaliai autentiški ir, rodos, nepajudinamai amžini, o turistai, lankytojai, miestiečiai – vis kiti, kaip dangus vis kitas, kaip pati saulė, spinduliais kurianti skirtingą šviesos ir šešėlių vietos jausmo atmosferą.

Kaita akivaizdžiausia nuotraukose, kuriose matomas sustabdytas judesys, kai žiūri ir gali dvejoti – žmogų, ateinantį ar nueinantį, šešėlį, atspindį ar istorijos ataidą, o gal iš spektaklio atklydusį veikėją regi Paryžiaus operos teatro „Opéra Garnier“ prieigose (p. 92–93), Operos aikštėje. Ji – viena iš daugelio gyvenimo, kaip nuolatinio veiksmo teatre, būties kino juostos scenų filmavimo erdvės apraiškų. Tik čia repeticijų nėra, tik čia režisieriaus niekas nepažįsta, o aktoriai kasdien tie patys ir vis kiti, jie – gyvi žmonės ir autentiškai kuria savo unikalų įprastai nepaprastą siužetą (p. 90–91).

Meninė leidybos estetikos prabanga

Kadaise nuotraukos buvo retenybė, prabanga retam, tačiau buvo dažna turėti asmeninį ar šeimos fotografijų albumą. Šiandien nuotraukos yra įprasta ir paprasta realija, o albumai – ypatingumo, prabangos estetikos gyventi turint laiko žiūrėti ir matyti, saugoti ir kurti iškalbaus vaizdo koliažus, vaizdo istorijas, ištisas kolekcijas, požymis. Verčiant albumo „Mano Paryžius“ puslapius galima justi, kad tai nėra vienadienis mechaniškai gamintas ir bemat peržvelgti skirtas glamūrinių vaizdų katalogas. Pastaruosiuose dažniausiai vietos autentiką užgožia technologinių išgražinimo priemonių sukurtas šleikščiai saldus blizgesys. „Mano Paryžius“ yra tikrų tikriausia prabanga skaitytojui nukeliauti ir patirti išvaikščiotą ir išjaustą miestą, jo kultūrą, dvasią, kuri atsiskleidžia ir yra pažini tik tam, kuris leidžia sau, nes vertina gyvenimą – būti čia ir dabar, atsiduoti aplinkai ir momentui, ištirpti būtyje. Albumas – vietos ir laiko, gyvenimo meto ir meno artefaktas – saugotinas ir brangintinas, nes byloja ir primena, kad gyvenimas yra vertybė, kuriai vertę, kaip asmeninę prasmę, suteikiame patys.

Leidinys sukurtas Juozo Budraičio, išfotografavusio Paryžių, ir menotyrininkės Margaritos Matulytės, albumą sudariusios ir parašiusios įžangos tekstą „Sekti paskui Juozą Budraitį“ (p. 13). Tik labai apmaudu jo pavadinime rasti redagavimo klaidą. Žinoma, tai yra mažareikšmė detalė, tačiau precizika – kelias tobulumo link... Leidinio pabaigoje esančio teksto „Slampinėtojo ir klaidžiotojo labirintai Paryžiuje“ autorius – asmenybė, kurios žodis teikia pridėtinę kultūrinę vertę, – filosofas Leonidas Donskis prisipažįsta: „Man Juozas Budraitis yra nuostabus lietuvių kino aktorius, kurį myliu ne mažiau nei Robertą De Niro“ (p. 190). Pagarba sudėtingą ir labai reikšmingą darbą atlikusiai Dominykai Adomaitytei. Ji identifikavo vaizdus, kuriuos skaitmenino Irena Aleksaitė. Albume be miesto nuotraukų yra ir Juozo Budraičio skaitytų, reikšmingų jam knygų puslapių, kitų išgyvento laiko Paryžiuje artefaktų, pvz., André Maurois 1970 m. Paryžiaus planas (p. 54–55), kuriame vaizduojami pagrindiniai miesto rajonai, o juose simboliais sužymėti svarbiausi objektai; laikraščio iškarpa, kurioje interviu su Simone de Beauvoir (p. 70). Visa tai išfotografuota Tomo Kapočiaus.

„Mano Paryžius“ – trikalbis leidinys. Vertimus į prancūzų kalbą parengė Ainis Vytautas Selena, Arthuras Laisis, į anglų kalbą – Julija Matulytė. Estetiškai prabangios, prancūziškai subtilaus skonio knygos apipavidalinimo autorė – Laura Grigaliūnaitė. Meninis jautrumas, pajauta išpildo leidinį kaip žmogaus patirtą laiką mieste, išvaikščiotoje vietoje, asmeniškai susikurto Paryžiaus vaizdinė iškalba perteikia autorinį fotografavusiojo išgyvenimą, įsigyvenimą ir jį patį – Juozą Budraitį Paryžiuje. Albumas liudija, patvirtina Orhano Pamuko mintį[3], kad „pasivaikščiojimas vakarinėmis miesto gatvėmis prilygo kelionėms po savas mintis. Būtent todėl pašnekesiai su miesto sienomis, reklamomis, šešėliais, tamsoje neįžiūrimais keistais, paslaptingais daiktais prilygo pokalbiams su savimi.“ Tik mecenatų dėka randasi tokie leidiniai, tad už galimybę pažinti išsaugoto miesto paveikslą verti pagarbos Vytis Kanapėnas, Aleksandras Karpickas, Vitalijus Kavaliauskas, Kristupas Baublys, Rimantas Šidlauskas, Saulius Valius, Natalija ir Vytautas Gurskiai.

Bespalvė ir spalvota atmintis fotografijos  meno šešėlių šviesotamsoje

„Mano Paryžius“ – miestovaizdžių, žmonių realybės Paryžiuje akimirkų albumas (kokia nostalgiškai melancholiška, subtiliai prancūziškai padūmavusi Trokadero aikštė su miglos dangų remiančiu Eifeliu... (p. 138–139), o gamtovaizdžiai – retas kadras. Vieni jų – Tiuilri sodas, Palė Ruajalio alėja. Pirmame tarp medžių stoviniuojantys ar bevaikščiojantys žmonės dar jiems lygiaverčiai (p. 114); antrame nejaukiai tuščia, stokojanti belapių medžių tylos iškalba (p. 115) liudija: Paryžius gyvas ir įprasminamas savo miestiečių gyvenimais, jų kasdienybės kultūra. Ji, kaip ir visa, žinoma, kinta laiko tėkmėje, todėl ir J. Budraičio nuotraukos juodai baltos, nes grožį ir gražumą kuriančios spalvos (iš)blunka, jos – nepakankami miesto, vietos, savęs paties – žmogaus buvimo, tikrumo, tapatybės argumentai. Juodai balta įrašyta ir išsaugota atminty. Vis tik jai tapus materija, t. y. fotografija, popierine knyga, ir spalvos išsaugomos, ir šviesotamsa sužaidžia vienuose meniškiausių kadrų: žvelgiant į Paryžiaus Dievo Motinos katedrą (p. 152), iš Suflo gatvės regint Panteoną (p. 156) ar kitu rakursu, esant šalimais (p. 157), einant Muftaro gatve (p. 159) – visa įprasminta saulės ir fotoobjektyvo momentinio sąlyčio ypatingumo magijos.

Prisiminti ir sugrįžti galima, vėl regėti – verta, nes, Leonido Donskio žodžiais (p. 190), tokį fotografijų ciklą galima sukurti tik be galo mylint miestą su visa jo beprotybe, svaiguliu, kvapais, garsais, rizika, pavojais ir nenuspėjamumu.

______________

[1] Pamuk O. Tos keistos mano mintys. Vilnius: Tyto alba, 2017, p. 613.

[2] Knyga ir Juozo Budraičio Paryžiaus fotografijų ciklas „Mano Paryžius“ pristatyta Kauno fotografijos galerijoje. 2016. Prieiga per internetą: https://kaunasgallery.lt/naujienos/juozo-budraicio-paroda/ (žiūrėta 2017-08-05); Vytauto Kasiulio dailės muziejuje. 2016. Prieiga per internetą: http://www.ldm.lt/juozo-budraicio-paroda-mano-paryzius/ (žiūrėta 2017-08-05); Juozo Budraičio parodos atidarymas. Prieiga per internetą: https://www.youtube.com/watch?v=O06urCe7vu0 (žiūrėta 2017-08-05).

[3] Pamuk O. Min. leid., p. 633.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*