Evelina Šimkutė: „Šilainių fasadas tėra viena dėlionės dalis“ 0
Dieną, kai kalbamės su vizualaus meno kūrėja Evelina Šimkute, pro savo vaikystės kambario langą pirmajame aukšte, ji pažvelgia į žalumą, lendančią iš pilkšvų Šilainių rajono mūrų, prie kurių stovi jos bendraamžiai medžiai, tarp betono ir asfalto lapoja gyvatvorės, krūmai, kalasi žolė. Daug metų rajoną fotografuojanti ir kurianti meną, susijusį su gimtosiomis erdvėmis, praėjusių metų rudenį Evelina pradėjo „Šilainių projektą“, kurį sudaro Kauno mikrorajono Šilainių fotografijų archyvas internete, fotopasivaikščiojimai, meninės fotografijos dirbtuvės vietos mokyklose, parodos ir Šilainių fotografijos albumas. Taip pat ji kviečia į savo gimtąjį rajoną skirtingose pasaulio vietose gyvenančius menininkus – kurti ir patirti daugeliui neįprastą prieš trisdešimt metų pastatytų Šilainių erdvę.
Kai buvai ketverių, atsikraustėte į Šilainių rajoną. Tavo parodoje „Objektai“ kontempliuojama vaikų žaidimo aikštelių erdvė. Kokios kitos rajono vietos ir judėjimo trajektorijos tau buvo svarbios?
Man buvo svarbios atviros vietos – ne tik daugiabučių kiemas, bet ir erdvės už namo: kalniukai, krepšinio aikštelė. Ten galėjai ne tik žaisti kamuoliu, bet ir, pavyzdžiui, piešti kreida ant grindinio. Taip pat buvo svarbu, kad išėjęs į kiemo erdvę, tarsi labirintu galėjai praeiti į kitų namų kiemus. Pavyzdžiui, žiemą aplinkiniuose kiemuose ieškodavome statesnio apledėjusio kalniuko, nuo kurio pavyktų čiuožti greičiau. Taip susipažindavome su kitais vaikais, plėtėsi draugų ratas.
Paauglystėje pasivaikščiojimo po Šilainius vietos plėtėsi, mėgdavome nueiti į Sargėnų dvaro teritoriją – ten atsiveria graži panorama.
Turbūt pritartum man ir dėl kitos vaikystės vietos – vaikų darželių, į kuriuos galėjai laisvai ateiti ir žaisti, kalbėtis ant suoliukų ir gliaudyti saulėgrąžas pavėsinėse. Dabar tokia ėjimo į darželius kultūra jau visai sunykusi?
Taip, darželių teritorijos dabar aptvertos ir saugomos, pastatytos naujos vaikų žaidimo aikštelės, nors anksčiau jos buvo atviros. Pasikeitė mūsų saugumo jausmas, pasikeitė ir vaikų darželių priežiūra. Šilainiuose atsirado daug naujų tvorų ir rakinamų vartelių.
O tu pati jauteisi saugi Šilainiuose?
Labai saugi. Kai tik atsikraustėme su šeima, Šilainiai buvo naujai pastatytas rajonas, pilnas jaunų šeimų su vaikais. Pati bendruomenė taip pat buvo suformuota naujai: visi kartu kūrė namų erdvę. Šilainių daugiaaukščiai pastatyti apskritimo principu, o namų vidiniuose kiemuose įrengtos vaikų žaidimo aikštelės. Vasarą išeidavome iš namų, žaisdavome su draugais, trumpam per pietus grįždavome pavalgyti ar kažką išsinešdavome į lauką pikniko principu. Grįždavome, kai lauke būdavo visai tamsu. Vieni kitus užimdavome ir augome tokiame kiemo darželyje.
O dabar jautiesi saugiai Šilainiuose?
Naktį grįžti nebaisu, nes autobusas sustoja prie namo, susisiekimas šiame rajone geras. Žinoma, viena pasivaikščioti neapšviestomis gatvėmis galbūt ir neičiau. Bet daugelyje pasaulio vietų yra suprantama, kad vienam vaikščioti naktį nėra labai saugu.
Viename interviu buvai užsiminusi, kad vietoje vaikų triukšmo žaidimų aikštelėse šalia daugiabučių dabar girdėti tik paukštelių čiulbėjimas.
Na, tokia situacija susiklostė dėl šiais laikais, lyginant su mano vaikystės metais, sumažėjusiu gimstamumu, emigracijos. Šie faktoriai paveikia visus rajonus, įskaitant ir Šilainius. Šiemet, beje, pastebėjau, kad į kiemus sugrįžta garsas, kurio taip trūko prieš penkerius metus. Tada, pamenu, ištiko šokas, supratus, kaip kiemuose tuščia. Dabar triukšmo vėl atsiranda ir vaikai bėgioja – ne dešimtys, kaip buvo anksčiau, bet trys – penki.
Baigusi mokyklą persikraustei į Angliją – ar teko gyventi panašiame į Šilainius rajone?
Panašiame į Šilainius rajone gyventi neteko, niekada tokio ir neieškojau, nes apsigyvendavau ten, kur tuo metu būdavo mano darbas. Ilgą laiką gyvenau vidurinės klasės mėgstamame Fulham rajone, kuriame dirbau su vaikais. Vienas buto langas atsiverdavo į raudonų plytų sieną, kitas – į vidinį sodelį. Gyvenamieji namai ten tradiciškai pastatyti eilute, kiekvienas jų turi po nedidelį sodelį. Paskui persikrausčiau į panašų rajoną, su tokiomis pat namų eilutėmis.
2011 m. dalyvaudama meniniame projekte, esu dirbusi dabar jau nugriautame „Heygate Estate“ Elephant and Castle rajone. Valstybė, atsižvelgdama į nusikalstamumą ir kitus negerus ten vykstančius dalykus, nusprendė nugriauti senus daugiabučius ir pašalinti visą rajoną, planuodama statyti naujus, prabangius namus. Vietiniai įnirtingai kovojo prieš iškeldinimą – kai kurie liko gyventi savo namuose iki paskutinės minutės, prieš nugriaunant pastatus. Būdama ten pradėjau galvoti apie atviras erdves, kad Lietuvoje turime tiek daug žalumos. Minėtame rajone to nebuvo: visur betonas, net ir po vaikų sūpynėmis neaugo žolytė, o patiesta nuo skaudžių smūgių apsauganti guma. Griauti ruošiamame rajone vykdavo daug negražių dalykų, vietiniai nešiodavosi peilius. Vaikščioti po jį buvo nesaugu ne tik naktį, bet ir dieną. Dėl saugumo turėjome dirbti grupėmis, nuolat palaikydami ryšį su išoriniu pasauliu. Tuomet kilo slegiantys klausimai: kas bus su mano gimtuoju rajonu, kai jis pasens? Galbūt negražūs pokyčiai jau vyksta?
Galima sakyti, kad tais metais ir gimė Šilainių projekto idėja?
Šilainius fotografavau jau kokius aštuonerius metus ir dėjau surinktą medžiagą į krūvą. Pati eidavau į pasivaikščiojimus po rajoną, stebėjau aplinką ir ją fotografavau. Kasmet eidama į panašius pasivaikščiojimus mėginau sekti vietos pokyčius. Kai prisikaupė nuotraukų ir universitete jas eksponavau, pradėjome diskutuoti ir kritiškai žiūrėti į darbus. Kažko trūko, jaučiau, kad fotografija ne iki galo įtraukia į komunikaciją, tuomet bandžiau pasitelkti vaizdo įrašus, kuomet žiūrovas gali ne tik matyti aplinką, bet ir girdėti, matyti kameros fiksuojamą judesį. Tačiau to neužteko – vėl jautėsi imitacija ir atstumas.
Tuomet 2012 m. perėjau prie skulptūros – iš plieno pagaminau vaikų čiuožyklos, o iš betono – smėlio dėžės kopijas, kurių originalus vis dar galima rasti Šilainiuose. Paroda vyko Londone – žiūrovas galėjo darbus užuosti, paliesti, kitaip tariant, patirti fiziškai. Tačiau vis tiek kažko tebetrūko – supratau, kad tai buvo žmonės ir organiškai priėjau prie išvados, kad reikia grįžti atgal. Parvykau praeitų metų vasarą. Nutariau pradėti nuo vaizdinės medžiagos: nuvykau į Centrinį valstybės archyvą ir radau ten penkias nuotraukas. O taip norėjosi sužinoti, kokie žmonės kūrė ir formavo Šilainius. Pamačiusi, kiek mažai tėra archyvinės medžiagos, pajutau dar didesnį postūmį pradėti ieškoti kontakto su vietiniais, kurie galėtų ir norėtų pasidalyti žiniomis, istorijomis bei turimu nuotraukų archyvu su kitais.
Labai džiaugiuosi, kad nuo birželio antros dienos vystau Šilainių projektą. Fotografijos įžangą jau padariau praėjusių metų spalį: suorganizavau parodą Šilainių bibliotekoje, pagaminau kamštinę sienelę, ant kurios žmonės galėjo kabinti savo atsineštą medžiagą ir prisidėti prie nuotraukų archyvo.
Kokius pokyčius pastebėjai vaikščiodama po Šilainius, stebėdama rajono gyvenimą?
Gamta pasisavina betono erdvę atgal: suaugo prieš keliasdešimt metų pasodinti medeliai, krūmynai. Žolė dygsta net pro asfaltą. Taip pat atsidarė prekybos centras „Mega“ – susiformavo kitokie gyventojų pasivaikščiojimų keliai, laiko leidimo ne namuose įpročiai. Paskaičius laikraščius galima pastebėti ir paaštrėjusio gyvenimo aktualijų – pradedant nuo gaisro, kuris siautėjo prieš keletą metų, baigiant narkotikų prekeiviais, kurie, pasirodo, rajone irgi veiklūs.
Kaip manai, kodėl tiek mažai žinių apie Šilainius?
Tuose mūruose gyvena didelė, virš penkiasdešimties tūkstančių gyventojų bendruomenė, kuri nuo mano vaikystės labai pakito. Tad vykdydamas tokį projektą, turi būti atviras ir kalbėti atvirai apie savo idėjas, atsižvelgdamas į tai, kad gyventojai nori privatumo. Vienos bendruomenės čia nėra – tai daug mažų grupelių, kurios tarpusavyje nebendrauja. Tad tą ir darau – ieškau mažų bendruomenių, kūrybiškų žmonių. O jų Šilainiuose labai daug. Tik kaip tuos kūrybingus žmones sutikti ir susipažinti – parduotuvėje, autobusų stotelėje?
Kai pasižiūri į daugiabutį, matai fasadą su daugybe skirtingų langiukų, o juk už jų verda toks skirtingas gyvenimas! Žiūriu į Šilainius kaip į mozaiką, o fasadas tėra viena tos dėlionės dalis. Ieškodama įdomių žmonių, supratau, kad daugelis šilainiškių šaunūs ir įdomūs, tik nematomi „plika akimi“. Tuomet surandi vieną žmogų, jis papasakoja apie kitus, o tie – apie dar kitus savo pažįstamus. Taip sužinojau apie moterį, kolekcionuojančią batelių miniatiūras ir prikaupusią jų pilną spintą. Kitur sužinai, kad gyvena tapytojas, trečiur – poetas. Man norisi aktyvuoti tuos žmones, su jais kalbėtis ir kažką bendro nuveikti. Taip prasidėjo foto pasivaikščiojimai kartu su visais norinčiais: pati sužinau kažką apie rajono priešistorę, renku istorinę medžiagą, įvairias istorijas papasakoju pati iš savęs.
Paskui vėl pagalvojau – esu menininkė, rajonas mane įkvepia. Žinau, kad pasaulyje yra menininkų, kurie norėtų čia atvykti. Tad šovė nutrūktgalviška mintis juos pasikviesti į Šilainius, apgyvendinti tarp vietinių, kad jie pamatytų kasdienybę, veiktų kasdieniškus dalykus: neštų šiukšles, eitų į parduotuvę ar pasivaikščioti. Nes tik tada iš vidaus gali pajusti rajono vietą. Taigi Šilainiuose apsistojo ir kūrė šeši menininkai. Dabar ieškau žmonių kitiems metams – jau radome kelias šeimas, sutikusias priimti kūrėjus. Šiais metais rezidentai atvyko skirtingu laiku, visgi manau, kad būtų geriau, jei atvyktų panašiu metu, galėtų dirbti kartu, pasikalbėti, vienas kitą palaikyti.
Tad kokie jau gyvenusių ir kūrusių Šilainiuose menininkų įspūdžiai, pastebėjimai?
Šiemet porai dienų buvo atvykęs japonų menininkas Aratas Moris (Arata Mori). Jo apsilankymas įvyko spontaniškai: sužinojau, kad vyksta į architektūros festivalį Nidoje. Paklausiau ką jis, avangardinio kino kūrėjas, ten veiks – atsakė, kad skaitys paskaitą. Pasiūliau pakeliui į Nidą persėsti Kaune. Šilainiai A. Moriui priminė močiutės namus Japonijoje – tokį šeimos jaukumo, šilumos ir grįžimo į aštuoniasdešimtuosius pojūtį. Taip pat pribloškė rajono augmenija – tiek žalumos jis nesitikėjo.
Australė Brooke Carlson lankėsi savaitę. Buvo priblokšta, kad rajone yra tiek daug istorijos. Kiekvieną dieną eidavo ir fotografuodavo įvairius objektus viešoje erdvėje: piešdavo ant grindinio, vyniodavo siūlą ant objektų ir pačios savęs. Ji atrado neišnaudotas erdves po balkonais – šiuo metu ten gyvena daug vorų. Taip pat pamėgo Linkuvos dvarą, šalia stovinčio kolektyvinio ūkio liekanas, įdomius takus. Ten menininkė įžvelgė daug simbolių ir reikšmių.
Francis Olvez-Wilshaw‘as – skulptorius iš Anglijos. Jam patiko atsitiktinės Šilainiuose esančios skulptūros. Tiksliau, jos atrodo kaip skulptūros, o iš tiesų yra kažkas kito – gelžbetonio struktūros, kažkada atlikę nuo statybos, kurias statytojai panaudojo vaikų žaidimo aikštelėms.
Lietuvė Marija Nemčenko, gyvenanti Škotijoje, šiuo metu baigia savo darbus iš Šilainių projekto: kaip medžiagą naudoja Šilainių fotografiją ir šilkografijos technika ją apdirba. Vyksta įdomus procesas: ant holografinio plastiko koliažo principu sukomponuojamos Šilainių pastatų nuotraukos, kurios primena ne daugiabučius, o į tolį nusidriekiantį kalnų peizažą.
Menininkės „The Lake Twins“ iš Anglijos vėl norėtų sugrįžti. Joms patiko geometrija ir pasikartojimai, kurių tiek daug Šilainiuose – dvynės ne kartą buvo pasiklydę rajone. Taip pat jos atkreipė dėmesį į pastatų spalvas – vis pasikartojančią oranžinę, terakotos spalvą.
Taigi kai kurie iš čia atvykusių menininkų net nebuvo lankęsi Rytų Europoje, jiems patiems patirtis Šilainiuose buvo naudinga. Ši patirtis po truputėlį atsiskleis būsimuose jų darbuose – jai tik reikia laiko šiek tiek nusistovėti. Dabar laukiu visų projekto metu nuveiktų darbų sugrįžimo: reikia viską peržiūrėti, aptarti, kas čia įvyko, o spalio 31 d. „Kabinete“ atidarysime parodą. Po jos, žinoma, galvosime, ką daryti toliau.
Kadangi kalbini šilainiškius, smalsu, kokių labiausiai įstrigusių istorijų ar legendų teko išgirsti?
Iki įsikuriant rajonui, čia buvo vienkiemiai, laukai, ganėsi arkliai, karvės. Taip pat stovėjo Sargėnų ir Linkuvos dvarai, į kuriuos su karietomis atvažiuodavo ponai. Tose vietose, kur dabar Šilainiai, buvo Smėlių ir Šilainių kaimas. Keičiantis vietinei valdžiai ir prasidėjus krikščioniškų paminklų niokojimui, vietiniai gyventojai sunerimo dėl skulptūrų Linkuvos dvare. Vieną naktį jie slapčia pernešė Mergelės Marijos skulptūrą bei kryžių į Linkuvos kapinaites. O skulptūros svėrė ne vieną kilogramą! Jau kitą dieną dvaro teritorijoje likusios skulptūrų kompozicijos buvo suniokotos. Vietinis gyventojas pasakojo, kaip kaimo žmonės gelbėjo skulptūras ir tik jų pastangų dėka mes ir šiandien galime jas pamatyti Šilainiuose.
Nuorodos:
Interviu su jaunaisiais Kauno menininkais ciklas
