Egzotiškųjų Sebah fotografijų istorijos  3

Neringa Krikščiūnaitė
www.kamane.lt, 2014-10-13

Fotografijos paroda „Egzotikos estetika Sebah fotografijose“stebina savo paveikumu ir sukurta atmosfera. Apie šią parodą, jos idėjos gimimą ir galutinio rezultato pasiekimą informacija dalinasi Vaida Sirvydaitė-Rakutienė, M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Fototekos ir dokumentacijos skyriaus vadovė bei šios parodos kuratorė.

Nuo ko prasidėjo, kaip kilo idėja surengti parodą „Egzotikos estetika Sebah fotografijose“? Ir kaip Jūs atradote patį Sebah?

Sebah atradimo istorija yra ganėtinai senoka. Viskas prasidėjo nuo to, kad prieš 7 metus susipažinau  su Jan Bortkiewicz, fotografijos galerijos „Domek Romański“ Žemutinėje Silezijoje, Vroclave, vadovu. Kelionės tikslas tikrai nebuvo pats Sebah, tiesiog taip susiklostė, kad teko palydėti Domicelės Tarabildienės fotografijos parodą į tą galeriją. Viešnagė užtruko keletą dienų ir bendraudama su Janu išgirdau įdomią istoriją. Janas pasakojo, kad kažkada, viename sendaikčių turguje jau iš tolo pamatė įspūdingą senovinį fotografijų albumą. Priėjęs arčiau suprato, kad tai yra unikalus ir dėmesio vertas pirkinys. Savaime aišku, prašoma kaina neatitiko realios albumo vertės. . Jan Bortkiewicz turi kolekcininko gyslelę:rengia parodas ir netgi pats užsiima fotografija, o taip pat ir ją dėsto.Taigi galerininkas  nuojautė tai, kad pamatytas albumas yra išties vertingas. Galiausiai, už neįtikėtinai mažą kainą jis įsigijo albumą ir, kai pradėjo jį sklaidyti, atsivėrė įdomūs Konstantinopolio vaizdai.XIX a. pab. albumas sudarytas iš 30 lapų, jo viršeliai pagaminti iš ąžuolinių lentų. Albumą sudaro  keturių fotografų: Pascal Sebah (1823–1886), jo sūnaus Jean (arba Johannes) Pascal Sebah (1872–1947), Policarpe Joailler (1848–1904) bei M. Iranian nuotraukos. Fotografo Pascal Sebah vardas minimas kaip vieno iš pirmųjų fotografų Artimuosiuose Rytuose. Šešiolikos metų Jean (arba Johannes) Pascal Sebah perėmė tėčio studiją po jo mirties (prieš tai jai trumpai vadovavo Pascal Sebah brolis Cosimi). Labai greitai prie jo prisijungė prancūzas Policarpe Joailler. Savo darbus jie taip ir žymėdavo - Sebah & Joailler. Ir čia atsiranda neatitikimas – kai nuotraukos yra pasirašytos Sebah & Joailler, tai turime suprasti, kad čia Sebah – tai Jean Pascal Sebah. Jis dažnai yra painiojamas su Pascal Sebah.(Pascal Sebah pasirašinėdavo P. Sebah). Ketvirtasis fotografas M. Iranian – pats paslaptingiausias ir mažiausiai žinomas, nes nepavyko rasti jokios informacijos nei apie jo biografiją, nei apie kūrybą. Tačiau, kas keisčiausia, šio fotografo darbus perka įvairūs kolekcionieriai, dėl jo darbų vyksta varžymasis aukcionuose. Tačiau, iš kur jis, ir ar tai tikra jo pavardė, ar tik slapyvardis, nėra žinoma. Matyt, reikia laiko, kad koks nors tyrėjas atrastų „siūlo galą“.

Grįžtant prie istorijos apie albumą –  tuo metu man Sebah pavardė nieko nesakė. Labiausiai sudomino pati albumo įsigijimo istorija. Grįžusi iš kelionės minėtu fotografu plačiau nesidomėjau, kol vieną dieną, praėjus jau kuriam laikui nuo kelionės į Lenkiją, viename iš Fototekos ir dokumentacijos skyriuje saugomų fotografijos rinkinių pamačiau Sebah pavardę. Suklusau. Juk ši pavardė man tikrai girdėta! Padariau išvadą, kad tai bus Pascal Sebah. Įdėmiau apžiūrėjusi fotografijas, ant daugumos jų pamačiau įrašą J. P. Sebah. Išsiaiškinau, jog tai Pascal Sebah sūnaus parašas. Nuotraukos buvo labai puikios. Kilo mintis, kad reikėtų su Jan Bortkiewicz susitikti ir aptarti šį reikalą, gal netgi kartu surengti parodą. Laukiau tinkamo laiko.  Šiais metais pats Janas ėmėsi iniciatyvos ir pasiūlė parodyti jo turimo albumo fotografijų kopijas. Muziejaus direktorius palankiai priėmė šį pasiūlymą. Nutarėme tuo pačiu parodyti ir muziejuje saugomas Sebah fotografijas. Džiaugiausi, kad parodos mintis subrendo palengva. Jau porą metų ruošiausi patyrinėti kolekcininko dr. Aleksandro Mykolo Račkaus fotografijos rinkinius, tik neapsispręsdavau, kurio pirmiau imtis: ar lietuvių išeivijos fotografijos rinkinio, ar Sebah. Tai padaryti man padėjo direktoriaus pavaduotoja, pasiūliusi įtraukti į muziejaus konferencijos programą pranešimą apie Sebah fotografijas. Dr. A. M. Račkus buvo tas asmuo, dėl kurio muziejuje atsirado Sebah fotografijos. Taigi, viskas susiję kur kas glaudesniais ryšiais, negu buvo galima manyti. 1935 metais į muziejų Račkus atsivežė Amerikoje sukauptas lituanistines vertybes ir nusprendė jas padovanoti Lietuvos visuomenei. Tarp šių vertybių buvo didelis fotografijų rinkinys, kurio dalį sudarė Jean (arba Johannes) Pascal ir kelios Sebah & Joailler fotografijos. Dr. A. M. Račkų reikia pagerbti už jo kolekcijas, kuriomis jis praturtino ne vieną muziejaus skyrių.

2011 m. išleista dr. Aldonos Snitkuvienės knyga „Lietuva ir Senovės Egiptas XVI a. pab. – XXI a. prad.“. Jame publikuotos Sebah fotografijos, kadangi šis fotografas kūrė ne tik Osmanų imperijoje, Konstantinopolyje, bet ir Egipte, Kaire. Ir Konstantinopolyje, ir Kaire Sebah turėjo fotografijos studijas. Jan Bortkiewizc parodai atvežėKonstantinopolio ir Kairo panoramų fotografijas. O mūsų rinkiniuose iki tol buvo saugoma egiptietiškoji fotografijų dalis ir tik viena fotografija iš Konstantinopolio. Gaila, kad parodoje nėra paties albumo, kuris davė pradžią parodai. O kitaip eksponuoti fotografijas, kaip tik pateikus jų kopijas, buvo neįmanoma. Taigi, iš Jan Bortkiewizc kolekcijos yra eksponuojamos kopijos, o iš mūsų rinkinių rodomi originalai. Jų yra dvylika.

Kaip kilo idėja šalia fotografijų eksponuoti ir rytietiškus indus?

Šalia  parodoje eksponuojamų fotografijų,,  įtaigaus, egzotiško, tačiau „plokštuminio” vaizdo, labai norėjosi kažko aptakesnio, tam tikrų iškilių akcentų. Taip gimė mintis parodoje eksponuoti Taikomosios dailės skyriaus fonduose saugomus rytietiškus indus. Parodos atidarymo metu skambėjusia muzika pasirūpino Janas, atvežęs muzikinį įrašą su autentiška dervišų muzika.

Ar galėtumėte įvardinti, kuo  Pascal Sebah braižas skiriasi nuo  kitų Artimųjų Rytų fotografų darbų?

Negalėčiau labai plačiai atsakyti, kuo Pascal Sebah darbai išsiskiria iš kitų Konstantinopolio fotografų darbų. Tam reikia gilesnių tyrimų. Daugiausia Sebah, kaip yra teigiama, fotografavo dėl turistų. Tuo laiku į Konstantinopolį atvykdavo daug svečių iš Vakarų Europos. Nuotraukų apačioje yra net prierašai prancūzų, vokiečių kalbomis, žymintys, kokia vieta užfiksuota. Pascal Sebah išsiskyrė tuo, kad į jį dėmesį atkreipė Osmanų rūmų dailininkas Osman Hamdi Bey. 1873 m. jis pakvietė Sebah dalyvauti Pasaulinėje parodoje Vienoje, kur fotografas pristatė didelio formato nuotraukas su tautiniais turkų kostiumais. Osmanas Hamdi Bey pats paruošdavo modelius, parinkdavo kostiumus, sustatydavo scenas, o Pascal Sebah nufotografuodavo. Vėliau dailininkas naudodavo fotografijas tapydamas savo  paveikslus rytietiška tema. Fotografijos sulaukė daug puikių įvertinimų minėtoje parodoje. Buvo išleistas solidus turkiškų kostiumų fotografijos albumas.

Kuo skiriasi Pascal Sebah ir jo sūnaus Jean Pascal Sebah fotografijos?

Labai didelių skirtumų įžvelgti tėvo ir sūnaus fotografijose negalėčiau. Kaip jau buvo minėta anksčiau, Pascal Sebah fotogravo turistams, todėl jo fotografijose vyrauja panoramos, kraštovaizdžiai, architektūriniai objektai. Ieškodama internete medžiagos parodai, pastebėjau, kad ne viena institucija, sauganti šių fotografų palikimą, dažnai tapatina jų darbus.  Pascal Sebah fotografijas priskiria sūnui Jean (arba Johannes) Pascal arba Sebah & Joailler ir atvirkščiai, todėl būtina atlikti didesnės apimties tyrimus, kad būtų išsiaiškinta, kurios fotografijos atliktos Pascal Sebah, o kurios jo sūnaus ar Sebah & Joailler studijos. Temos, vaizduojamų žmonių tipažai, buitinio žanro fotografijos sutampa ir yra stilistiškai panašios. Pascal Sebah fotografavo miestų panoramas 360o kampu. Jis laikomas tokių panoramų pradininku. Sūnus tęsė tėvo sumanymą. Yra žinoma, kad Jean Pascal Sebah fotografuodavo Konstantinopolio panoramas iš Galatos bokšto, kuris yra ant aukštos kalvos ir nuo jo nuostabiai atsiveria Konstantinopolio vaizdas.

Su kokiais sunkumais teko susidurti rengiant parodą?

Rengiant parodą nutiko įdomus  dalykas.Jan Borkiewizc mums atvežė fotografijų kopijas ir perdavimo aktą, kuriame nebuvo fotografijų sąrašo, pavadinimų, tik nurodytas kopijų skaičius. Negalėjau sau leisti palikti parodos lankytojus be būtiniausios informacijos apie iškalbingus, traukiančius akį Konstantinopolio fotografijų vaizdus. Nusprendžiau jų įvardinimo imtis pati, kad žiūrovams būtų aišku, kokie vaizdai užfiksuoti. Kai kurios fotografijos turėjo pavadinimus, užrašytus prancūzų kalba ant jų pačių, taigi pagal tai ir sekiau, kur kokie vaizdai čia buvo parodyti. Tam padėjo įvairūs kelionių vadovai, juose esančios iliustracijos ir, žinoma, paieška internete. Likus trims dienoms iki parodos atidarymo, vienoje fotografijoje esantis vaizdas liko neišaiškintas. Tačiau pagaliau pavyko sužinoti, kas pavaizduota. Fotografijoje užfiksuota Yıldız Hamidiye mečetė, atrodanti kaip ištaigingi rūmai. Kad tai mečetė išduoda kupolas ir minaretai, bet visa architektūra primena neogotikinius rūmus.

Kuo skiriasi fotografija Artimuosiuose Rytuose ir Europoje?

Artimųjų Rytų fotografija nuo Europos fotografijosskiriasi jau vien dėl savo gamtinės aplinkos. Pats apšvietimas juk kitoks. Kurti fotografiją buvo kaip ir mados reikalas. Vakarų Europa darė įtaką  Osmanų imperijai. Taigi įvairūs fotografiniai išradimai buvo perimti ir taikyti Konstantinopolyje, Artimuosiuose Rytuose. Ir pats techninis procesas vyko paraleliai ir gana lygiaverčiai. Fotografija tapo tam tikru verslu. Buvo siekiama kuo kokybiškesnės fotografijos, kad būtų patenkinti reiklių užsakovų poreikiai.

Kas jums, kaip parodos lankytojai, palieka didžiausią įspūdį? 

Artimiausios man šioje parodoje nuotraukos, kurios tarsi savaime pasakoja praeities istorijos.. Praeities vaizdavimas ir nostalgijos pajautimas. Itin paveikios fotografijos, kuriose užfiksuoti žmonių tipažai, tačiau ir architektūriniai vaizdai yra labai svarbūs. Tačiau analizuojant dabartinę, šiuolaikinę fotografiją ir kiek senesnę, pastarosios fotografijos man atrodo kur kas iškalbingesnės.

Įdomu tai, kad parodos fotografijose užfiksuoti objektai papildo vieni kitus. Jie yra vienas kito kaimynystėje. Pavyzdžiui, vienoje fotografijoje užfiksuota laiptuota Yüksek Kaldirim gatvė. Viršuje matosi Galatos bokšto fragmentas, o šalia kabančioje fotografijoje matome bokštą visu dydžiu. Taigi, juntamas kelionės momentas. Ir pati parodos ekspozicija, fotografijų išdėstymas nurodo keliavimą tomis gatvėmis, stebint Konstantinopolio vaizdus.

Dabartinių kelionių vadovų po Stambulą iliustracijose galima atpažinti tuos vaizdus, kurie buvo užfiksuoti senosiose Sebah fotografijose. Galima užsisakyti kelionę į Stambulą ir nuvykus pamatyti tai, ką matė anuomet gyvenę žmonės. Tai labai paveiku. Požiūris į paveldo išsaugojimą tampa svarbus. Juk dabartiniame Stambule persipina keletos imperijų – Romos, Bizantijos, Osmanų – istorijos, otais laikais (IV–XIX a.) sukurti statiniai tebegyvuoja ir šiandien. Net kai kurios gatvės, rodos, visiškai nėra pakitusios. Nors, kaip teigiama, patys Stambulo gyventojai liūdi, kad miestas dėl įvairių pokyčių pasikeitęs į blogąją pusę. Jie nebeatpažįsta to miesto, kuriame jie augo. Iškilę dangoraižiai, naujoji architektūra jiems nekelia džiugių jausmų.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*