Garsas

Viktoras Gerulaitis. Virgilijus Noreika: „Ir kur benueičiau...“: monografija. – Vilnius: Tyto alba, 2015. – 429 p.

„Koks kūrybos, idėjų ir buities neatitikimas, bent jau išorinis, pasitaiko paslaptingame menininko gyvenime. Dažnai pasitaiko! Išorės biografijos vaga ir vidiniai sielos, dvasios gyvenimo įvykiai neretai visiškai nesutampa[1]! Tai pamatyti, atskleisti, kitiems parodyti gali tas, kuris yra šalia, kuris seka gyvenimus – kaip amžininkas – ar tiesioginis liudininkas, ar istorinių šaltinių tyrėjas – ir įžvelgia esmes, gretina ir išskiria, kas būdinga daugeliui, kas bendra, vienija, išryškina tai, kas unikalu. Kad biografijos prakalbėtų, reikia aštraus žvilgsnio, jautrios sielos ir, žinoma, aštraus proto. Šios savybės tinka apibūdinant išskirtinę (!) asmenybę. Viktoras Gerulaitis (g. 1950) – muzikologas, autorius ir populiarių radijo ir televizijos laidų „Tautos gaida“, „Likimai“, „Vakaro autografas“, „Klasikos garsai“, „Posūkiai su Viktoru Gerulaičiu“ vedėjas; Šiaurės Lietuvos muzikos festivalio Biržuose ir Dainavos šalies muzikos festivalio Alytuje sumanytojas; daugiau negu trisdešimties metų patirtį turintis koncertų vedėjas. Kaip pastebi savo „gal priešmirtiniame pranešime“: „Niekada nebuvau, nesu ir nebūsiu menininkas.“[2] Matyt, todėl, jis gali stebėti ir – svarbiausia – matyti kitus menininkus, juos jausti, nes, kaip kukliai prisipažįsta, yra žmogus, „mėgstąs kartais paklausyti muzikos“[3].

O vis tik – gal menininkas?.. Taip manyti leidžia, netgi siūlo kreipinys – maestro! Tai ypatingos pagarbos titulas profesionaliam muzikui – maestro – „meistras“, „mokytojas“. Argi jausti muziką ir ją įžodinti nėra menas? V. Gerulaičio muzikinė pajauta, jos kūrybos, atlikimo, meno konteksto žinios išsiskleidžia įvaldyta retorika prabilus tikram oratoriui. Tai patvirtina jau šešios knygos: Muzikos stilių raida (1994), kuri pelnė Švietimo ir mokslo ministerijos premiją, Juozas Domarkas. Orkestro byla (2010), Pavėsinėje su Richardu Wagneriu (2011), Noveletės (2012), Kupė su Johannu Straussu (2013), Virgilijus Noreika: „Ir kur benueičiau...“ (2015). V. Gerulaitis ir pats save įvardija mokytoju. Vedami koncertai, radijo ir televizijos laidos bei šie leidiniai – tikros mokytojystės apraiškos. Neatsitiktinai, nes motina – lituanistė, tėvas – geografas, tad švietėjiškumo pradas įskiepytas kartu su išugdyta kalbine laisve ir geismu pažinti pasaulį, kuris tyrinėtas ne keliaujant, o įdėmiai stebint sukamą gaublį.

Šmaikštus ir ironiškai tiek į kitus, tiek į save žvelgiantis autorius 2011-aisiais skaitytojams pristatė reikšmingą – išskirtinę – itin reikalingą knygą Pavėsinėje su Richardu Wagneriu, kurią tęsia, pildo, plečia Kupė su Johannu Straussu. Tai mokslo populiarinamieji veikalai, kuriuose reikšminės žinios – šiuo atveju klasikinės muzikos istorija, kompozitorių kūrybinės biografijos – pateikiamos kiekvienam patrauklia forma. Muzikos profesionalas gali mėgautis literatūros kūriniu, nes V. Gerulaitis puikiai žaidžia kalbos stiliais, žodžiais, jo ištartys apima, ko gera, visą kalbos figūrų paletę; kartu su mėgėju gali ne kartą nustebti, šyptelėti dėl muzikų gyvenimo vingių, likimo pokštų; na, o muzikos diletantui, visiškam naujokui telieka atsiverti ir semtis žinių, kurios, neabejotina, ne vieną paskatins apsilankyti koncerte, pasiklausyti klasikinės muzikos ir, ją tarsi naujai išgirdus, įsimylėti amžiams.

Juozas Domarkas. Orkestro byla – kūrinys, kuriuo įamžinta viena svarbiausių Lietuvos (ir ne tik) muzikos asmenybių. Šią reikalingą iniciatyvą V. Gerulaitis pratęsė svariu – ne tik dėl didelės apimties – veikalu Virgilijus Noreika: „Ir kur benueičiau...“ Pavadinimui pasirinkta frazė iš Algimanto Baltakio ir Algimanto Bražinsko dainos „Ugnelė“, V. Gerulaičio teigimu, „pasauliui ir mums tapusios Virgilijaus Noreikos meno lietuviškąja savastimi“. Tačiau įžvelgtina ir sąšauka su operos solisto prisipažinimu, „kur bebūčiau, kur bedainuočiau – Naujiesiems metams visada stengiuosi grįžti į Vilnių, kad su savo mieląja Violeta – Elena Čiudakova dainuočiau naujametinėje „Traviatoje“ Alfredą“ (p. 335). Pajausta minties esmė – plačiai, toli reikštis, bet visada grįžti, nes, kaip dainuojama: „Toli palei šilą / ugnelė kūrenas...“ – įžvalgiai išnaudota kaip kūrybinės biografijos rašymo ir sudarymo strategija. Dvylika knygos skyrių – dvylika galimybių, atsakymų į daugtaškiu baigiamą ištarmę, kviečiančią žvelgti, kur eita, būta, dainuota, kviečiančią leistis drauge ten, kur benueita...

V. Gerulaičio knyga pasirodė pernai, 2015-aisiais, tačiau tyla viešojoje erdvėje (reikiamu, tinkamu, pakankamu atgarsiu nelaikant keleto žinučių, V. Noreikos biografijos santraukų, tarsi atliepiančių, atkartojančių leidinio tekstą – tai ne recenzijos, ne kritikos straipsniai) tiesiog verčia imti šią netradicinę monografiją ir kalbėti apie Lietuvos muzikai, apskritai kultūrai reikšmingą veikalą. O ta ir tokia tyla – nereta, ji ne išimtis, apie abejingumo tylą prasitaria ir pats knygos autorius: „Vartant kelis šimtus apie V. Noreiką parašytų straipsnių, recenzijų, apmaudu, kad mūsų respublikos spaudoje daugiausia mirga informacinės žinutės – apie didelius laimėjimus, pasisekimą, pripažinimą ir beveik nieko apie meninį augimą, kūrybos pobūdį, interpretacijos ar balso ypatybes. O daugumos nuomonių iš kitur. O monografiją parašė ir išleido maskviečiai...“ (p. 357), – kaip nurodo muzikologas, dar 1982 m., ir ji buvo vienintelė. Taigi tyla vertė V. Gerulaitį rašyti, įamžinti vieną didžiausių – didžiausią! – Lietuvos, netgi pasaulio, muziką – Virgilijų Noreiką.

Leidinio autorius ne kartą akcentuoja, siekia parodyti ir įrodyti dainininko talento vertę; pasitelkia skirtingus ir abejonių nekeliančios svaros argumentus. Pavyzdžiui, vieno žymiausių Maskvos Didžiojo teatro dirigento Boriso Chaikino ištarmę po Noreikos debiuto: „<...> neabejotinai talentingas artistas, turintis puikius vokalinius duomenis. <...> solistas beveik be repeticijų įsiliejo į operos ansamblį, tenka pripažinti jo profesinį meistriškumą, aukštą kvalifikaciją ir pasirengimą“ (p. 80). Tąkart dirigento pastebėjimas, kad dainininko balso užtektų ne vien Lenskiui, bet ir daug skambesnėms partijoms, anot Gerulaičio, buvo pranašiškas: „Ateis laikas, ir Didžiajame nebus už Noreiką geresnio Hercogo ir Kavaradosio...“ (p. 81) Arba: Berlyno didžiųjų laikraščių komplimentai po 1971 m. „Berolina“ koncerto, kuriam akompanavo Berlyno radijo simfoninis orkestras: „Pastaruoju metu lyg ir pasmerkto išnykti „aukštosios do“ riterių brolija pasipildė dar vienu nariu, – kokiu! Naujasis herojus – Virgilijus Noreika iš Vilniaus. Puikus jo balsas – spindintis ir tyras it brangakmenis. Jo vokalas nepaprastai lankstus ir tiesiog kerinčio stiprumo. Tačiau tai dar ne viskas – jis labai sceniškos išvaizdos, tikras vyras karžygys ir, nors tai nėra būdinga tenorams, – talentingas aktorius“ („Der Morgen“) (p. 240). Ta pati tyla verčia rašyti šį straipsnį, siekiant, kad vertybės būtų pamatytos ir išgirstos.

„Vietoj įžangos“ muzikologas prisipažįsta: „Nuo pat pradžių darbuotis sekėsi nelengvai. Taip, sutartu laiku ateidavau į jaukų butą Antakalnyje nešinas garso įrašymo aparatuku. Būdavau iš anksto parengęs klausimus. Ant stalo jau garuodavo kava ir laukdavo visokie skanėstai. Bet kažko trūko... Laikui bėgant tai buvo justi vis stipriau. <...> vieną dieną koridoriuje išvydau naujas šlepetes. Nupirktas specialiai man. Nuo tada viskas ėmė eiti kaip iš pypkės“ (p. 7). Taip... Garsas. Juk kalbėjosi, bendravo muzikos žmonės: vienas – dainuojąs, kitas – mokąs klausyti ypatingai (būtina pastebėti, kad ir pirmasis klausyti tikrai moka). Šlepetės ne tik keičia žingsnių garsą, bet ir atėjusiojo statusą, juo labiau kai jos nupirktos specialiai asmeniui, tad jis nebe atsitiktinis, retas svečias, tai – savas žmogus, kuriam galima pasakotis. Knygos autoriaus ir aprašomos asmenybės santykio artuma yra viena priežasčių, kodėl ši kūrybinės biografijos monografija tikrai netradicinė. Asmeniškas žvilgsnis, pajauta, žinojimas – visa, kas galima tik pažįstant žmogų.

Nors vis tik reikia pripažinti – nebūtinai. Pavėsinėje su Richardu Wagneriu ir Kupė su Johannu Straussu V. Gerulaičio ryšys, empatija ne ką mažesnė. Atrodo, be mažiausios abejonės muzikologo būta, dalyvauta, paties akimis matyta visa, kas vaizduojama, pasakojama iš kompozitorių gyvenimų sudėtose knygose. Matyt, žmogaus pajauta ir geba atskleisti, perteikti kitą, jį regint ir jaučiant, įsijaučiant į jo būtį, yra V. Gerulaičio talentas. Juk muziką, kaip ir žmogų, jausti, išgyventi gali ne kiekvienas, tam reikia talento. Leidinyje raudona spalva skiria V. Noreikos ištartis, fragmentus dienoraščių sąsiuvinių, kurių pirmąjį 1958 m. sausio 7 d. pradėjęs dvidešimt dvejų konservatorijos penktakursis nuosekliai tęsė, kad ir kur benuėjęs. V. Gerulaitis prisipažįsta nesitikėjęs, kad dienoraštyje daugiausia vietos skirta ne asmeniniam gyvenimui, o kūrybai, tad sunku buvo pasirinkti, ką publikuoti, ką perteikti savo juodų raidžių tekstu, o ką palikti tiesiog užrašuose, kurie pravers, gal prakalbės ateityje, nes „jie tikrai to verti“ (p. 130).

Vien nuspręsti, nuo ko pradėti, sudėtinga. V. Gerulaitis šį klausimą kėlė, juo pradėjo Kupė su Johannu Straussu. Svarstydamas, kas lemia, kad kokiam žmogui susiklosto menininko likimas, pastebėjo: „Menininko pradžia labai dažnai tampa jo galas. Tai yra menininku jis pripažįstamas po mirties. Todėl man nekyla abejonių, nuo ko pradėti: nuo pradžių. Tai yra nuo galo.“[4] Viskas labai painu... Tikrai. Tuo įsitikinama tik tada, kai imama galvoti, nes atrodo lengva ranka parašyta, puslapiai skaitant, rodos, verčiasi patys. Tai patvirtina autoriaus gebą rašyti suprantamai, patraukliai ir pagauliai. Ne kartą pasakojimui ėmus srūte srūti, V. Gerulaitis ištaria: „Bet grįžkim į pradžią“ (p. 14). Nuklysti labai lengva, juk knygoje apimamas ištisas aštuoniasdešimtmetis, tad takų takelių, plačiausių kelių – ištisa galybė, pasirinkus vieną, juo ir reikia eiti, ir štai prieš akis tau veriasi realybė: „<...> Lietuvoje Maskvos ar Leningrado koncertų triumfai – nė motais. Čia ir toliau esi eilinis... Štai lapkričio mėnesį iš eilės kasdien net devyni koncertai – Panevėžys, kur pirmoje eilėje sėdėjusi mergina (sako, ne viso proto), demonstratyviai suplėšė programėlę ir išėjo bedainuojant „Aš vėlei vienišas“, Šiauliai, Klaipėda, Tauragė, Alytus, Telšiai, Kapsukas (Marijampolė), Utena, Kupiškis...“ (p. 176). Kur pasuktum, kur benueitum – nuostaba, netikėtumas – peripetija scenoje – gyvenimo ar teatro.

V. Gerulaitis pradeda mįslingu dviejų operos solistų prasilenkimu: „Tai atsitiko 1965 ar 1966 metais garsiajame Milano teatre „La Scala“. <...> Vienas lipo teatro fojė laiptais aukštyn, kitas – žemyn. Tas, kuris kopė aukštyn, buvo dvidešimčia dienų vyresnis. Lietuvis, gimęs savo tėvynės šiaurėje, Šiauliuose, 1935 metų rugsėjo 22 dieną, vardu Virgilijus Noreika. Žemyn leidosi italas, gimęs taip pat savo tėvynės šiaurėje, Modenoje, 1935 metų spalio 12 dieną, vardu Luciano Pavarotti. Abu – nuostabiai gražaus tembro tenorai. Trumpai tariant – abu turintys tikrą Dievo dovaną bel canto meistrai. Tik vienas gimė ir gyveno laisvame pasaulyje, o kitas gražiausius penkiasdešimt savo gyvenimo metų praleido už geležinės uždangos. Kaip tik todėl ir tik todėl vienas pasiekė pasaulinę karjerą, kitas taip ir liko „tik“ pasaulinio masto dainininku“ (p. 7–8). Gyvenime nieko nėra atsitiktino, tad susitikimas – tarsi ženklas, patvirtinantis, jog talentai vaikšto tais pačiais, bendrais keliais, koridoriais, jeigu ne kasdien, tai bent kartą gyvenime. „Tik“ pasaulinio masto dainininku“, – buvo, yra talentas, negalėjęs išsiskleisti. „...Jį ne kartą kvietė dainuoti Niujorko „Metropolitan Opera“, Paryžiaus opera, Tel Avivo Nacionalinė Izraelio opera, San Fransisko, Berlyno „Komik Opera“, Miuncheno, Vienos, Barselonos ir dar dievai žino kiek garsiausių pasaulio operos teatrų. Bet jis apie tai... nežinojo. <...> imperijos šeimininkai apie tuos kvietimus jo specialiai neinformuodavo“ (p. 8). Nepaisant to, V. Gerulaičio – muzikologo – įžvalgios pastabos liudija ką kitą: „<...> tas, padaręs pasaulinę karjerą, buvo ir liko labai talentingas, bet ir labai vienpusiškas dainininkas: jo repertuare nebuvo beveik nieko daugiau, tik gal kelios dešimtys itališkų operų ir keliasdešimt neapolietiškų dainų bei šlagerių. Pavarotti niekada nedainavo vokiečių, prancūzų, rusų, norvegų ir kitų tautų liaudies bei kamerinės vokalinės muzikos. <...> O pasaulinio masto dainininkas – ne tik labai talentingas, bet ir labai įvairiapusiškas: Virgilijaus Noreikos repertuare – nuostabi viso pasaulio visų žanrų sceninė ir vokalinė muzika“ (p. 9).

Daugiau tarytum nieko rašyti ir nebereikia, nebėra ką, visa – aukščiausi komplimentai ir juos pateisinantys faktai, kūrybinio gyvenimo istorijos argumentai, o tai pateikiama monografijoje. Perpasakoti, perrašyti, pateikti santrauką – tokių bandymų virtualioje erdvėje esama – kam? – neverta! Išsamų leidinį reikia imti ir skaityti, kad prieš akis (su)spindėtų didžio menininko kūrybos gyvenimas. „<...> ši kukli knyga tėra nuoširdus, bet toli gražu ne visa apimantis žvilgsnis“ (p. 9), – apgailestauja V. Gerulaitis, bet ar galima apimti ir aprašyti visą gyvenimą? Veikiausiai ne, visada kažkas lieka teksto paraštėse, scenos užkulisiuose, gyvenimo paribiuose.

Vis tik pažvalgytina keletas knygos fragmentų, pažadinsiančių norą atversti prabangų leidinį apie Lietuvos operos, pasaulinės klasikos, apskritai vokalinės muzikos pasaulinį atlikėją, interpretatorių, mokytoją, tęsiantį itališkosios dainavimo mokyklos tradicijas. Pasirodo, V. Noreika yra unikalaus dainavimo mokytojų medžio vaisius, šiandien toliau auginąs medžio šakeles... O dainininkas pradėjo savo kelią muzikoje nuo violončelės, bet instrumentas – visiškai nepatikęs; rimčiau pasireikšta grojant trimitu. Tiesa, V. Noreika, nuolat vėluodavęs į pirmąją pamoką Vilniaus J. Tallat-Kelpšos technikume (dabartinėje konservatorijoje), tad mokytojas, šiandien beveik niekam nežinomas kompozitorius Domas Andrulis „linksmai paburbėdavo, – pastebi V. Gerulaitis, – a, Noreika, tai ir pavardė tokia – „nori eik, nori – neik“...“ (p. 116). Gal turėtų Lietuva puikų trimitininką, jeigu ne lėtinis bronchitas, visą gyvenimą ištikimai lydėjęs ir šiandien vis pasikartojantis. „Didvyriškai“ nieko nepaisyta, sveikatos nežiūrėta – gyvenimo tiesa veriasi dienoraščio fragmente, kuriame savikritiškai ir ironiškai atvirauta nelengvą akimirką: „Aš durnius, gerą dieną papylęs antibiotikus ant stygų, dainavau. Gražaus dainavimo užteko tik pirmam veiksmui. Po to balsas pavargo ir vėl pradėjo čerkšti. Paskutinį veiksmą dainavau jau visai blogai ir apie kokias nors viršūnes nebuvo nė kalbos. Aš turiu psichologiškai pakeisti savo darbo principus, – V. Gerulaitis žymi: – Nei keitė, nei ką“ (p. 210). Ar gali kas sutrukdyti talentui skleistis?.. Vienas didžiausių pasaulyje tenorų, o „bronchitininkas“. Muzikologas prisipažįsta: jam – tai paslaptis, tačiau, V. Noreikos teigimu, „jis su tuo savo bronchitu dainininkų bendruomenėje jokia išimtis“ (p. 117). Autorius nusprendžia, jog maestro pastabų apie nepakankamai gerą dainavimą, kai „kokiame spektaklyje jo stebuklingoje gerklėje kažkas traškėjo, spragsėjo, kur ir kada jis pasisaugodamas (nes protingas!) neėmė kokios si ar do“ (p. 246), cituoti neverta, nes šešiasdešimt metų devyniasdešimt procentų gero ir labai gero dainavimo karjera kal͂ba pati už save. Kaip skliaustuose akcentuota – protingas – būtent žinojimas, kur, kada ir kaip dainuoti, leidžia išnaudoti Dievo dovaną ne per vieną stebuklingą pasirodymą, o ištisą pasirodymų gyvenimo stebuklą. Besidalydamas pedagogine patirtimi, V. Noreika pabrėžia, kad to žinojimo, savivokos neretai solistams ir pritrūksta, nes, kaip nebyliai parodo pirštu baksteldamas į kaktą, tenai slypi balsas (p. 393).

Gerulaitis veda „Į kalėjimą“ – taip pavadinto skyriaus paantraštė tikslina: „Arba Epizodai iš direktoriaus gyvenimo“. Noreika 1975 m. buvo paskirtas Lietuvos valstybinio akademinio operos ir baleto teatro direktoriumi ir meno vadovu. Kaip pastebi autorius (p. 10), meno vadovo pareigybė išvis neegzistavo, sugalvota vien tam, kad nė keturiasdešimties neturintis, jau TSRS liaudies artistas, jau pasaulyje garsus dainininkas ir itin populiarus šalyje žmogus, sutiktų vadovauti teatrui. Sutikęs V. Noreika tapo vadovavusiu „ilgiausiai iš esamų ir buvusių direktorių“ – šešiolika su puse metų. Užimtos pareigos apribojo, vis dažniau tenkintasi soliniais koncertais, nes menininkui trukdė, jį trikdė pašaliniai darbai. O tuo metu buvo pats žydėjimo laikas... Direktorystės laikotarpiu išaugo choro, orkestro sudėtys, per metus buvo pastatoma po penkis šešis veikalus, sezono afišoje – apie keturiasdešimt kūrinių pavadinimų. „Noreikos laikais Operos teatre pastatyta 18 lietuviškų kūrinių – daugiau nei kada nors teatro istorijoje <...>. Nei iki, nei po jo nebuvo ir turbūt nebus tiek pastatyta – daugiau negu po vieną tautinį veikalą per metus“ (p. 11), – žymi V. Gerulaitis. Matyt, tai lėmė blaivi savivoka, noras kurti bendradarbiaujant, ką liudija mintis: „Teatrą kuria asmenybės. Išklausyti reikia, nes tu ne vienas protingas. Jei jie tavo nuomonės paiso, tau garbė ir šlovė, bet ir tu negali ignoruoti jų nuomonės. Tai ne mano asmeninis teatras ir aš negalėjau leisti sau „labai didelių reikalų tvarkyti“. Reikėjo tartis...“ (p. 28–29).

O kompromisų ieškoti, bendrą sprendimą rasti dažniausiai sudėtinga, kartais reikia ir vidinę jėgą parodyti. Ne kiekvienas drįstų atsisakyti dainuoti pompastiško baigiamojo koncerto (kokie vykdavo tradiciškai baigiantis gastrolėms po paskutinio spektaklio), kur turėjo dalyvauti visi aukščiausi valdžios atstovai, generalinėje repeticijoje vien dėl to, kad Barinkajaus kupletų iš Johanno Strausso „Čigonų barono“ vertimas – „gremėzdiška, primityvi pažodinė kolchoziška abrakadabra. Solistas pareiškė, kad tokio Barinkajaus nedainuosiąs. <...> Iš kur vaikinui tiek drąsos?“ (p. 76–77) – stebisi Gerulaitis, neretai pasitelkiąs retorines figūras, kad sukurtų gyvo dialogo įspūdį, suteiktų knygai žaismės, emocinio pagaulumo, o kartu tikrumo. Regis, esi čia ir dabar tau prieš akis vykstančios situacijos liudininkas, neaktyvus dalyvis, smalsiai besiklausąs emocingo pašnekesio; kartais autorius ramiu pritarimu išreiškia susižavėjimą, kartais besistebėdamas sušunka. Pavyzdžiui, 1958 m. V. Noreikai, dar tik pusę metų esant operos solistu teatre, dienoraštyje galvojant apie artėjančią operos „Vaiva“ premjerą: „Aišku, vokalo technikos atžvilgiu Gutauskas ir Česas už mane žymiai stipresni, tačiau praeis pora mėn. po premjeros, ir aš Naglį dainuosiu neblogiau už juos, – muzikologas, atrodo, nusikėlęs praeitin, priešais regėdamas pradedantį atlikėją, žinodamas, kas laukia ateityje, it tikras visažinis skliaustuose šypteli – (gryna tiesa, jaunasis solistas!)“ (p. 137). Kaip rodo skyrybos ženklas, ištariama ne tylomis, o šauksmingai, kad girdėtų ir žinotų visi. Tačiau subjektyviomis pastabomis nepiktnaudžiaujama, dažniausiai nuoširdūs dainininko dienoraščiai palikti neabejingam asmeniniam skaitymui, be jokių komentarų, nes jie – tiesiog nereikalingi...

Kaip retkarčiais tenka pačiam knygos autoriui, atsikvošėkime ir sugrįžkime į baigiamojo koncerto repeticiją. Taigi, iš kur toji drąsa? „Aš – Virgilijus Noreika. Padainavęs jau Maskvoj porą koncertų, laimėjęs festivalį“ (p. 77), – atsakas rodo charakterio stiprybę, sprogstantį pasitikėjimą savimi, ne kitaip. Ir visa baigiasi tuo, kad baigiamajame „padėkos partijai“ koncerte priešpaskutiniu kūriniu skambėjo lietuvių liaudies daina (!), žinoma, ar kaip tik, priešingai, stebėtina, pagal V. Noreikos pasiūlymą, vien kurio galimumo ir buvimo faktas suponuoja dainininko talento pripažinimą ir vertinimą. Matyt, tiko ir patiko, nes atlikėjui atsivėrė Kremliaus durys, kur laukė vaišės sėdint šalia Nikitos Chruščiovo...

V. Gerulaičio nuostabą keliantis pasakojimas neleidžia abejoti V. Noreikos populiarumu. Netgi žiūrint šiandienos konteksto, kai interneto portalai, spaudos puslapiai, televizorių ekranai mirgėte mirga „žvaigždėmis“, jų išviešinto gyvenimo „pribloškiantys, skandalingi įvykiai“ pasirodo besą tikri mažmožiai. „<...> kaip jau rytoj būti Vilniuje? (1964 m. Noreika dalyvavo Milano „La Scala“ stažuotės atrankoje Maskvoje.) Naktinis traukinys jau išbildėjęs... Niekai! Tuo metu Noreika jau buvo toks populiarus, kad Lietuvos TSR lėktuvais galėjo skraidyti kada panorėjęs ir kur panorėjęs. Jį pažinojo kone visi Lietuvos lakūnai. Kelis kartus yra skridęs ir pietavęs net lakūnų kabinoje. <...> Dar dažniau jis susiskambindavo su lakūnais ir pranešdavo, kad jam reikia tada ir tada skristi (dažniausiai, žinoma, į Maskvą), o šie liepdavo nusipirkti bilietą bet kokiai datai ir priimdavo į lėktuvą“ (p. 42). Žinoma, nebuvo viskas vien stebuklingai žavinga, „ne kartą skridęs sėdėdamas stiuardesės kėdėje ar net kamputyje prie... tualeto“ (ten pat).

„Iš tremties į laisvę“ – vienas paskutinių monografijos skyrių, kuriame vienas didžiausių V. Noreikos ir, sakytina, Lietuvos muzikos, apskritai kultūros gyvenime akibrokštų – Lietuvai atgavus Nepriklausomybę V. Noreika buvo atleistas iš Operos ir baleto teatro meno vadovo pareigų ir liko be jokio darbo teatre. Negana to, dėstė Muzikos akademijoje, o tai – darbas, todėl valdžia, pagal „idiotišką įstatymą“, atėmė pensiją. „Didžiausias ir pats skaudžiausias smūgis buvo nurodymas nebeleisti daugiau dainuoti gimtajame teatre, kuriam atiduoti trisdešimt ketveri metai, kurį pats labiausiai ir išgarsino pasaulyje, pavertė vienu geriausių buvusioje TSRS. Abejingai reaguoti į tą šlykštų poelgį Noreika negali iki šiol <...>“ (p. 363). Už laisvę, demokratiją kovojo „dainuojanti revoliucija“, o išsiskleidus laisvei didžiausio masto dainininko – nebereikia, jam šalyje – gyvenimo scenoje – tarsi nebeliko vietos. Paradoksalu, V. Noreikos vadovavimo laikotarpiu teatre pastatyta daugiausiai lietuviškų kūrinių, bet (!) nepriklausomoje Lietuvoje jis – kolaborantas, išdavikas, niekšas (p. 11) – tiesą, skaudžią ir skaudinančią, V. Gerulaitis rodo be kaukių. Laimingas atsitiktinumas ar ženklas, rodantis, jog pasiduoti nevalia, privalu gyventi, – bedarbis V. Noreika sulaukė Lietuvos Respublikos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus Venesueloje Vytauto Antano Dambravos pasiūlymo vykti į Venesuelą dėstyti Lotynų Amerikos dainavimo akademijoje. Matyt, šlykštoku kultūrai ir menui laiku, ypač bjauriu dėl pagarbos ir dėmesio meno profesijoms visiško nuosmukio, menininkų prestižo žlugdymo, o tai, muzikologo teigimu (p. 365), tęsiasi iki šiol, emigracija garsiausiam Lietuvos menininkui buvo vienintelis būdas oriai (iš)gyventi. Vėliau grįžta pas ištikimai laukusią ir visada mylėjusią tautą, su džiaugsmo, graudulio, juoko ašaromis tebeklausančią ir šiandien maestro koncertų (p. 363), kurių liudininkas – visažinis knygos autorius.

V. Gerulaitis – mokytojas – patrauklia pasakojimo forma pasiekia kiekvieną skaitytoją. Kalbos estetika: stilistine variacija, figūriškumu, žodingumu – atrakina sąmonę ir pasąmonę – minties sritį, – teikdamas skaitymo malonumą, pasigėrėjimą, pasigrožėjimą, rašymo ir skaitymo praktikas paverčia pokalbiu, dovanojančiu meno potyrio kvintesenciją. Autoriaus tikslas – dalyti žinią, dauginti žinojimą – akivaizdžiausiai pasirodąs šiame pastebėjime: „<...> išleis puikią ir labai svarbią tolesnei Noreikos karjerai plokštelę – su Didžiojo teatro orkestru įrašys pasaulio operų auksines arijas. Tie įrašai labai vertingi ne tik meniniu, bet ir istoriniu požiūriu. (Beje, buvo išleistas tų įrašų CD, kurį labai rekomenduoju susirasti, įsigyti, jei dar įmanoma, ir paklausyti. Jūs išgirsite vieną nuostabiausių to meto pasaulio tenorų...)“ (p. 80).

Daugiau nei keturių šimtų puslapių ne pernelyg gausiai, tačiau tiksliai ir taikliai parinktomis fotografijomis iliustruotas leidinys (knygos dailininkė ir meninė redaktorė Ilona Kukenytė) – neabejotinos vertės. Keleto teksto redagavimo klaidų, įsitraukus sklandžiai pasakojamon istorijon, galima paprasčiausiai nepastebėti. Recenzentei vienas žaviausių ir netikėčiausių V. Noreikos biografijos štrichų – padėtas jo mokinio operos solisto Algirdo Januto. Ne dėl skirtingai, kitaip pamatyto, atskleisto žmogaus, bet dėl paties teksto. A. Janutas, paprašytas V. Gerulaičio, kaip dar trys maestro mokiniai, pasidalijo asmeniniu santykiu – viena daugiabriaunės asmenybės dalelių, – parašė išraiškingą, išsiskiriančią esė, kurioje jaučiamas savitas autoriaus balsas: „Atsikimšau „širdies balzamo“ iš Chateaunef du Pape. <...> Jau įpusėjus pirmai taurei staiga pasigirdo kupinas dieviško džiaugsmo balsas: „Žmonės! Kaip nuostabu mylėti!!! Puiku! Jau pirmoji taurė išvarė redaktorių ir cenzorių velniop. Nežinau, ar vynas, ar pasąmonėje girdimas Noreikos balsas buvo geras, tik aš labai apsidžiaugiau. Valio! Čia esmė! Nors banalu, bet, kalbant apie Noreiką, jo gyvenimą ir balsą – čia esmė. Viskuo tiki, viliasi ir viską ištveria. Noreikos dainavimas – tai meilė“ (p. 413). Ką daugiau bepridurti? Taurė subrandinto raudono vyno, ir tegul skamba istorija prabangiame metraštyje.

_____________

[1] Gerulaitis V. Kupė su Johannu Straussu. Vilnius: Tyto alba, 2013, p. 105.

[2] Ten pat, p. 7.

[3] Ten pat.

[4] Ten pat, p. 7–8.