Dailė

Stiklo dailininkas Artūras Rimkevičius studijavo dailę nuo pat vaikystės: vidurinėje, buvusioje J. Naujalio meno mokykloje, jis mokėsi skulptūros, o įstojęs į Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetą baigė stiklo specialybę. Jau 25 metus menininkas dirba pedagoginį darbą: Kauno kolegijoje, J. Vienožinskio menų fakultete, dėsto stiklo plastiką, piešimą ir lipdybą, taip pat dalyvauja parodose bei jas kuruoja. Lankomės A. Rimkevičiaus organizuotoje ir iki pat šių metų pabaigos Kauno miesto muziejaus rūsiuose (Rotušės a. 15) veiksiančioje Lietuvos stiklo menininkų parodoje „4+4“. Kalbiname jos iniciatorių apie kūrybinį pašaukimą, dėstytojo duoną, parodų kuratorystę bei stiklo meną Lietuvoje.

Parodos pavadinimą išreiškėte matematiniu veiksmu „4+4“. Plačiau pakomentuokite jo simboliką ir prasmę.

Pavadinimas „4+4“ vienija aštuonis Lietuvos stiklininkus – keturias moteris ir keturis vyrus. Parodoje eksponuojami stiklo menininkų Sigitos Grabliauskaitės, Valdos Verikaitės, Irinos Peleckienės, Audronės Andrulevičienės, Jauniaus Kaubrio, Lino Labanausko, Marijaus Rimkevičiaus ir mano paties kūriniai. Nors pavadinime autoriai yra simboliškai grupuojami po keturis, ruošdamasis parodai sąmoningai rinkau skirtingų formatų, technikų, kolorito ir kompozicijos menininkų darbus, per kuriuos siekiau atskleisti kiekvieno jų kūrybos originalumą. Ir nors parinkti darbai – labai skirtingi, virš jų tarytum sklando bendros idėjos ar įkvėpimo ryšys.

Kaip atsirinkote parodos dalyvius? Trumpai juos pristatykite.

Idėja buvo tokia, kad kiekvienas autorius pristatytų po tris savo darbus ir kad šie kūriniai stilistiškai būtų įvairūs. Iš tiesų bandžiau suburti skirtingų menininkų grupę. Šią vasarą teko darbuotis su M. Rimkevičiumi (mano bendrapavardžiu) ir jo namuose pamačiau daug darbų, vertų viešo pristatymo. Pakviečiau sudalyvauti, nes mačiau, kad jis parodon „įpūs naujų vėjų“.

Kitą autorių, J. Kaubrį, kalbinau todėl, kad jis su stiklu jau kurį laiką nebedirba, nors yra sukūręs labai įdomių stiklo kompozicijų. Žinodamas tai sąmoningai rinkausi jo stiklo kūrinius, atskleidžiančius šios medžiagos galimybes, kurias Jaunius buvo gerai įvaldęs.

Dailininkės S. Grabliauskaitės plaketės sukurtos iš bankrutavusio Vilniaus fabriko „Raudonoji Aušra“ stiklinių lėkščių duženų. Dėl kūrinių spalvingumo, plastiškumo šiuos darbus santykinai būtų galima pavadinti stiklo tapyba. Plokščios, įvairiaspalvės plaketės parodoje kontrastuoja su kitu minėtos autorės kūriniu, kuriame labiau išreikštas tūris ir stiklo skaidrumas.

Dar viena menininkė, I. Peleckienė, naudoja labai skirtingas technikas: pūtimą, moliravimą, stiklo junginius su metalu. Žiūrint į jos kūrybą atrodo, kad darbai spinduliuoja stiprybę, jėgą.

Esate užsiminęs, jog savo kūriniuose mėgstate jungti stiklą su skirtingomis medžiagomis, tai taip pat būdinga ir kitiems Jūsų kuruojamos parodos „4+4“ autorių darbams. Ar papildomos medžiagos padeda atskleisti stiklo savybes?

Kai esi kūrėjas, paprastai visada judi į priekį. Mano kūrybos pradžioje dailininkų, jungiančių stiklą su kitomis medžiagomis, nelabai ir buvo, o tuo metu ir literatūros šiuo klausimu trūko, interneto dar neturėjome. Atsimenu, jog „Veneros gimimą“ ir kitus savo darbus, kur sąveikauja skirtingos medžiagos, pradėjau kurti tik 2000-aisiais... Aš pats mėgstu plastiką ir metalą, kurį vietomis dažau, šveičiu, poliruoju, o vietomis palieku grubų, surūdijusį. Kartais ta kita medžiaga padeda stiklui atsiskleisti, papildo jį. Parinkus tinkamą apšvietimą kūriniui, šviesa, vienu metu krintanti ir ant stiklo, ir ant, pavyzdžiui, metalo ar medžio, gali sukurti originalią skirtingą medžiagų sąveiką. Šioje parodoje mano paties kūriniai yra tik iš stiklo, tačiau kitų autorių (A. Andrulevičienės, I. Peleckienės, M. Rimkevičiaus) darbai šiuo atžvilgiu labai įdomūs.

Jūsų gyvenime nestinga įvairios veiklos: esate ne tik stiklininkas, parodų kuratorius, bet ir dėstytojas. Kaip sekasi bendrauti su studentais, jaunąja menininkų karta?

Dailės mokykloje mane mokė piešimo ir tapybos mokytoja Jadvyga Mozūraitė-Klemkienė, kuri itin žavėjo savo mandagumu, visada kreipdavosi „Jūs“. Tai man paliko didelį įspūdį, todėl ir aš dabar „netujinu“ studentų, manau, kad mandagumas ir pagarba reikalinga bendravimui, mokymui. Per visą savo dėstymo laikotarpį nuo dvejetų esu išgelbėjęs begalę studentų, o rimtai išbaręs tik kelis. Stengiuosi motyvuoti jaunus žmones, daug diskutuojame, mokomės ir augame kartu. Aš visuomet studentams sakau: rodyti neškite viską, net kas atrodo blogai, nes jeigu dėstytojas protingas, jis ras jūsų kūrinyje dalelę, pradą, kuris padės generuoti ir atskleisti kūrinio idėją.

Minėjote, jog savo studentus stengiatės išmokyti stebėti aplinką kaip įkvėpimo šaltinį. Ar pats įkvėpimo savo kūrybai ieškote ten pat – aplinkoje, gamtoje?

Taip, žinoma. Tarkime, paprastas pavyzdys: kai 2000 m. dalyvavau parodoje „Nordic Glass 2000“ Danijoje ir vaikščiodamas pakrante pamačiau plaukiojant medūzas, iš karto galvoje atsirado aibė visokiausių idėjų. Taip palaipsniui gimė stiklo skulptūrų – medūzų ciklas. Kartais pamatai kokią nors medinę ar metalinę detalę, kuri dar labiau išgrynina pasirenkamas kūrinio formas. Valgai pusryčius ar eini miegoti ir stebi, kas vyksta aplink... Aš ir savo studentams sakau: „Visada galvokit, visada. Ne tada, kai atsisėdate ir turite nupiešti eskizą, bet galvokit prieš tai, stebėkite, o tuomet viską nupiešite ir sukursite greitai ir laiku.“

Kokius galėtumėte įvardinti kūrybinius autoritetus kuriant stiklo meną?

Kad kažkoks asmuo tau buvo autoritetas, suvoki tik po 10–15 metų. Tuo metu taip neatrodo, nes pats tik su amžiumi tampi sąmoningesnis... Pavyzdžiui, institute pradėjome labai daug eskizuoti ir dirbti, kai mūsų grupę mokė dailininkas Kęstutis Milkevičius, dėstęs piešimą, vėliau tapybą. Jo dėka supratome, kas yra kūrybiškas piešimas, rankos laisvumas. Antrame kurse turėjome stiklo dėstytoją Vytautą Janulionį. Tai buvo dėstytojas, kurio tuo metu autoritetu gal ir nebūčiau pavadinęs, nes buvo jaunas, be to, keistai koreguodavo darbus. Neši jam eskizus, o jis vis – „nieko gero“. Pats jis buvo minimalizmo šalininkas, tai man labai imponavo. Dabar manau, kad V. Janulionis ir jo minimalistinė kryptis suformavo mane kaip stiklo dailininką, tik mano, prieš tai dar besimokiusio skulptūros, darbai išliko plastiškesni, juose mėgstu jungti įvairias medžiagas. Gaila, V. Janulionio jau nebeturime tarp gyvųjų. 2015 m. mano surengta paroda „Nuo-dėmės 4“ kaip tik ir buvo skirta šiam menininkui atminti. Mano galva, autoritetai yra svarbūs ir reikalingi, todėl ir pats bendraudamas su studentais stengiuosi neveidmainiauti, leidžiu sau pasakyti, jeigu ko nors tikrai nemėgstu arba nežinau.

Ar būti stiklo menininku Lietuvoje yra brangus malonumas? Kur įsigyjate stiklą?

Jei atvirai, stiklas yra labai brangi medžiaga. Stiklo kainos įvairiose šalyse taip pat yra skirtingos. Kai kas reikiamą stiklą siunčiasi iš Amerikos ar Vokietijos, nes pirkti Lietuvoje yra per brangu. Aš naudoju įvairias medžiagas. Neturiu pinigų nusipirkti prabangiems stiklams, todėl dažnai darbams naudoju langų stiklą. Beje, man labai patiko sistema Anadulo universitete (Anadolu University, Turkija, aut. past.), kuriame teko pabuvoti Erasmus mainų dėka. Ten visi universiteto fakultetai kažkiek remia dailės fakultetą – ir medžiagomis gali naudotis kiek nori, ir kokiomis tik nori.

Ar turite planų kitąmet tęsti parodos „4+4“ tradiciją?

Galbūt. Pasikartosiu, bet tai sakau ir studentams, o taip pat stengiuosi taikyti ir sau, jog svarbu yra žengti pirmą žingsnį – nesvarbu, kuria kryptimi ar į kurią pusę. Kai žengsite jį, pradės suktis idėjos. Šiemet „4+4“ yra tik stiklo paroda, o jeigu pavyks įgyvendinti kitų metų idėjas, norėčiau, jog tai būtų kuo didesnės įvairovės paroda, pavyzdžiui, keturi stiklininkai ir keturi keramikai; keturi lietuviai ir keturi latviai; keturi kauniečiai ir keturi vilniečiai menininkai. Jeigu tik sulauksiu palaikymo, noriu parodyti kuo daugiau įvairovės: skirtingų meninių sumanymų, plastikos raiškų, medžiagų. Kol kas tai yra idėjų lygmenyje, bet juk nuo to viskas ir prasideda, ar ne?

Parodos organizatorių nuotr.