Dailė

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus M. Žilinsko dailės galerijoje paroda „Aliutė. Dailininkės Aliutės Mečys asmenybė ir kūryba“, vykusi nuo 2014 m. gruodžio pradžios, pratęsta iki 2015 m. kovo 22 d. Pratęsimo priežastys – netikėtai gausiai lankoma dailininkės tapybos darbų, piešinių, kaukių, išlikusių dokumentų ir daiktų ekspozicija. Netikėtai dėl to, kad dailininkė po mirties į Lietuvos meno pasaulį įsiskverbė staiga – dar prieš keletą metų retas apie jos kūrybą ką nors žinojo ir numanė. Dabar beveik kiekvienas, aplankęs paveikią ir turtingą, tapybą tiksliau nupasakojančiais daiktais iliustruotą parodą, domisi ir toliau – įsigyja ką tik išleistą knygą apie Aliutę Mečys. Parodos metu pasirodė ir gausybė recenzijų apie dailininkę, perpasakojančių jos gyvenimo vingius tarsi savaime suprantamą dalyką, nors kiekvieną detalę iš likusių vokiškų laiškų ir dokumentų – Aliutės asmeninio archyvo – ilgai ruošė, rankiojo ir dėliojo į chronologinę gyvenimo liniją parodos kuratorė prof. Rasa Žukienė.

Jautriai sukurtas knygos dailininkės Mildos Kairaitienės katalogas „Aliutė“ įtraukia skaitytoją į legendomis apipintą dailininkės gyvenimą: atrodo tokios aiškios ir stabilios Aliutės vokiečių kalba parašytos eilutės laiškuose ir piešinių paraštėse, tačiau šalia pasimato užtamsinti, sunkiai atverčiami ir šešėliuoti jos gyvenimo puslapiai... Nedaug žinių, prisiminimų išliko apie jos gyvenimą, nėra žinomas netgi dailininkės motinos vardas. Bet netgi visa iki šių dienų išlikusi skurdi informacija per daug lemtinga, tragiška ir nepakeliama vienai asmenybei, galbūt iš čia kyla toks susidomėjimas ne tik dailininkės kūryba, bet ir jos gyvenimu.

Kaip sužinome iš menotyrininkės prof. R. Žukienės katalogo straipsnio, dailininkė, gimusi per karą lietuvio ir vokietės šeimoje, nebuvo mylima, vaikystėje jai buvo drausta mokytis piešti ir vėliau jauna moteris tiek šalia artimųjų, tiek visuomenėje jautėsi kitokia. Daug uždarumo ir susvetimėjimo į šeimos ratą įnešė ir tėvo karininko profesija karo metais. Aliutės Mečys kūrybinis kelias taip pat nebuvo lygus, veikiau sutrūkinėjęs, neišbaigtas savo staigiais apsisprendimais: ilgai ir gerai dirbusi scenografijos ir scenos kostiumų srityje, ji nuo 1979 m. išsižadėjo tokio darbo ir užsiiminėjo vien tik tapyba. Tai sietina su dailininkės kūrybine ir asmenine draugyste bei išsiskyrimu su kompozitoriumi György Ligeti (1923–2006) ir jų bendru kūrybos vaisiumi – opera Le grand macabre.

Šioje parodoje eksponuojami 1978–2004 metų kūriniai: daug tapybos (Hamburgo dailininkų paveldo forumo (Forum für Künstlernachlässe) kolekcija), piešinių ir eskizų (Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus fondas) – už juos turime dėkoti dailininkės apsisprendimui atsiduoti tapybai, aiškiai ir be užuolankų reprezentuoti savipratą, tapyti savo psichologines nuojautas ir būsenas. Tais apsisprendimo metais Aliutė Mečys buvo brandi, vieniša kūrėja, galbūt todėl tapyba atsivėrė kaip pagrindinė komunikavimo priemonė su išoriniu pasauliu. Ji prisodrinta lengvai psichoanalizės principams pasiduodančių ženklų ir kodų. Dalininkei nereikėjo rašyti dienoraščio – čia, tapyboje, veriasi skausmo, dejonių ir beviltiškumo puslapiai. Ilgainiui suprantame, dėl ko Aliutė nesaugojo su šeima susijusių fotografijų ar laiškų. Šeimos, tokios, kurios ji būtų ilgėjusis, nebuvo, ji neegzistavo...

Išmaniusi scenografijos meno taisykles (kiekviename publikos užribyje turi būti galima įžvelgti veikėjo ir aplinkos ypatybes, jų išskirtinumą), dailininkė ir tapyboje kiekvieną detalę išpiešdavo realistiškai, nestokodama akademinio potėpio ir erdvinio šešėliavimo. Jokių eskizinių „nepabaigimų“ nėra, jeigu paveikslo skausmingai minčiai riekia neužbaigtumo ir tęsinio jausmo, autorė palieka balkšvą gruntą, toliau tiesiog nebepiešia („Vyras ir angelas“, 1990; „Liudininkai“, 1997; „Dvi figūros“, 2003)...

Vis pasikartojančių personažų absurdiškos grupinės kompozicijos ant griuvėsių pakylos verčia galvoti apie distopinį scenarijų, besisukantį autorės galvoje. Išties, II pasaulinio karo koncentracijų stovyklų istorijos niekada neapleido Aliutės, ji rinko laikraščių iškarpas karo ir pokario temomis, domėjosi istorija asmeniškai. Tarp tokio sugriuvusio pasaulio pilkumų dažnai pamatome ir jos, ir jos draugo (o galbūt ir tėvų, nes pavadinimuose kai kur minima motina, tėvai) veidus sujungtus su mutantų kūnais ar kūno dalimis. Siurrealistinė atmosfera – per švelnus terminas dailininkės tapybai, nes klasikinio siurrealizmo pavyzdžiuose dažnai pamatome ir spalvingų pokštų, ir žydro dangaus gabalėlių, o čia nėra net užuominos į dangišką išsigelbėjimą.

Tokia galėtų būti Cormaco McCarthy’io distopinio romano apie žemės ir žmonių virtimą pelenais ir kanibalais „Kelias“ teatrališka ekranizacija. Ne tamsios spalvos ir ne makabriškos atskiros kūno dalys ar akivaizdi mirties alegorija sukelia nemalonius baimingus pojūčius. Svarbiausia, ką prisiverčia vaizduoti Aliutė Mečys, yra nebuvimas. Nebėra jokios jungties tarp dviejų žmonių, tik atminties griaučiai („Autoportretas su mano meile“, 1982), o gyvos visuomenės iš viso nebeįmanoma pavaizduoti („Kompozicija su krintančiais numirėliais“, 2003; „Trys figūros su dujokaukėmis“, 2001).

Todėl ji piešiniuose ir tapyboje daugina savo pačios veidus ir kūnus: jaunos, subrendusios, pasenusios, sudūlėjusios moters... Tai kaip niūraus likimo ir nevilties šešėliai: veidai tamsėja, susiraukšlėja ir sustingsta tarsi pomirtinės kaukės (autorė yra sukūrusi objektų ciklą „Kaukės“ iš papjė mašė ir kitų medžiagų pagal savo veido išmatavimus; jos pirmos buvo eksponuotos Lietuvoje po autorės mirties, 2013 m.). Kūnai tapyboje taip pat tampa visuomenės regreso ženklais: tai sudurstytų protezų suma arba sulaužytų išmestų manekenų atmaina („Kompozicija su trimis mediniais manekenais ir kaukole“, 2000).

Labai asmeniška, skausminga, nepakeliama Aliutės Mečys kūryba, laimei, išvydo dienos šviesą, neužsiliko ir nesudulkėjo palėpėje, nebuvo išmesta pasibaigus vienišos moters ir menininkės gyvenimui. 2014 m. prof. R. Žukienė dar prieš pasirengimą šiai ekspozicijai mokslinėje konferencijoje skaitė pranešimą „Nepažinta Hamburgo dailininkė Aliutė Mečys“, o dabar muziejaus darbuotojų ir menotyrininkės dėka Lietuvos meno mylėtojai gali pradėti išsamią pažintį su šia dailininke.