Dailė

Lietuvių tapytojas bei grafikas Elvyras Mykolas Andriolis (1836–1893) ne tik tapė monumentalius paveikslus, tačiau sukūrė ir meniškai atrodančių iliustracijų garsiausiems Lietuvos bei Vakarų Europos literatūros kūriniams. Be to, pasižymėjo 1863–1864 m. sukilime. Tad antrojoje straipsnio dalyje ir panagrinėsiu šį nemažiau reikšmingą tapytojo gyvenimo etapą.

Tapytojas kovos lauke

Grįžęs po studijų Italijoje, E. M. Andriolis papuolė į bręstančio Lietuvoje ir Lenkijoje naujo pasipriešinimo carinei valdžiai verpetą. Šioje veikloje vieną pagrindinių vaidmenų atliko ir E. M. Andriolio draugas Antanas Zaleskis, kuris nuo 1862 m. rudens priklausė Lietuvos provincijos komitetui, dalyvavo posėdžiuose Vilniuje, buvo paskirtas apygardos viršininku Trakų apskrityje. Jis organizavo jaunimą Trakų paviete, aprūpino Felikso Visloucho (1825–?) ir kitų sukilėlių būrius1. Matyt, paskatintas aplinkinių, tapytojas, kaip turintis autoritetą tarp jaunimo bei pasižymintis iškalba, suskubo Vilniuje organizuoti šimtinę ir kilus ginkluotiems veiksmams išvyko į Trakų apylinkes padėti Kletui Juliui Korevai (1837–1863). Beje, pastarojo adjutantu buvo kitas E. M. Andriolio draugas Jurgis Laskaris. Deja, atvykęs į Trakus sužinojo, jog sukilėlių vadas sučiuptas. Pastarasis įėjo į istoriją, kaip pirmoji Sausio sukilimo auka Lietuvoje (sušaudytas Kaune). Jo adjutantas perėjo tarnauti Kasparui Feliksui Maleckiui (1840–1917), o po sukilimo pabėgo į užsienį. Ne ką geriau pasisekė ir E. M. Andriolio būriui, kurį išblaškė priešai prie Mitkiškių kaimo kovo 22 d. Visgi tapytojas nenusiminė, grįžęs į Vilnių subūrė naują dalinį, įpareigodamas padėti prie Dubičių kovojančiam Liudvikui Narbutui (1831–1863).

Sekant jauno menininko kovos kelią, nejučia kyla klausimas, kas paskatino griebtis ginklo? Savo paskatas jis išsamiai išdėstė tardymo byloje. Užmiršau pasakyti, kad tapyboje mane ypač domino batalinė sritis. Tai paaiškinama mano ūmiu būdu ir aistringu nuotykių pamėgimu. Būti batalistu ir nematyti kautynių – negalima. Tarp kitko, padėties originalumas, patrauklumas, naujienos ir pagaliau viso jaunimo pavyzdys mane suviliojo2. Tačiau šių argumentų patikimumu galime abejoti, kadangi atsakymus paveikė esamos politinės aplinkybės bei tikslas sušvelninti bausmę. Juolab ir idealizuotas mūšio paveikslas tapytoją nuvylė. Šlovingai romanuose arba tėvo pasakojimuose atrodančios kautynės realybėje pasirodė bjaurios. Pastebėjęs tai, norėjau atsisakyti nuo sukilimo ir vėl grįžti prie tapybos, bet reikalai buvo tokie blogi, kad grįžti prie ramaus gyvenimo buvo neįmanoma3. Dailininkas paliko išsamius užrašus apie dalyvavimą sukilime, iš kurių žinoma, jog buvo ne kartą sužeistas. Štai, per paskutines kautynes ties Dubičiais, kai žuvo L. Narbutas, E. M. Andrioliui buvo lengvai sužeista ranka, kontūzyta akis ir koja4. Po šio pralaimėjimo tapytojas pasitraukė prie Eišiškių. Pasak šaltinių, po kelių dienų L. Narbuto motina Kristina Sadovskaja-Narbutienė, persirengusi valstiečiu, pervežė sužeistą sukilėlį į Vilnių, paskleidusi gandus apie jo mirtį5. Jis pernakvojo Bernardinų kapinėse ir kiek pasislapstęs grįžo į sukilimą. Kaune subūrė naują grupę, tačiau kautynėse pralaimėjo, tad slapstėsi Linkuvos dvaro šieno kupetoje. Visgi, nors buvo kovotojas, meno visiškai neužmiršo: Yra žinoma, kad Andriolis buvo surinkęs albumą apie lietuvių liaudies meną. Deja, jo darbai dingo 1863 metų sukilimo ugnyse6.

Matydamas žlungant sukilimą ir stengdamasis ištrūkti iš pavojingų apylinkių, tapytojas persikėlė į Sankt Peterburgą ir Maskvą, kur slapstėsi prisidengęs Malinovskio bei Bržožovskio pavardėmis7. Tačiau stigdamas lėšų ėmė Bianchio pavarde skelbtis Maskvos laikraščiuose darantis vertimus iš italų, prancūzų bei lenkų kalbų. Tai sužadino policijos dėmesį ir menininkas buvo sučiuptas. Jis kalintas šešias savaites Maskvos kalėjime, o vėliau pervežtas į Kauną, kur apsimetė sergąs. Apie pirmąjį pabėgimą iš kalėjimo tapytojas pasakojo 1866 m., kalėdamas Moldavijos kalėjime. Pabėgimas įvyko 1864 m. sausio 18 d. siaučiant pūgai. Mane perkėlė į bendrą kambarį, kuris buvo pagrindinio korpuso trečiojo aukšto koridoriuje. Ten sėdėjo Opolskis ir 16–17 jaunų žmonių. Iš Opolskio sužinojau, kad apatinio aukšto koridoriuje yra durys, pro kurias galima patekti į nebaigtą statyti cerkvę. Bet durys yra uždarytos skląsčiu ir spyna. Tikėdamasis, kad durys bus atidarytos Naujųjų metų naktį, Opolskis ruošėsi pro jas bėgti. Tas duris slapta atidarė patys kaliniai. Liko tik atitraukti skląstį.Kadangi aš sirgau, mane perkėlė į kitą kambarį su durimis į koridorių. Buvo prieblanda, lempos dar nedegė, mes priėjome prie durų, jos skendo visiškoje tamsoje. Vienintelis langas buvo priešingoje pusėje, ir ten stovėjo sargybinis. Kai viskas buvo paruošta, durys atidarytos, keturi kaliniai laukė ženklo bėgti. Kiti kaliniai nedrįso. Apčiuopomis Opolskis atidarė duris ir, stverdamasis sienojaus, užsilikusio nuo statybos, nusileido žemyn. Ten uždegė žvakę ir laukė mūsų... Mes iššokome pro langą į kiemą ir peršliaužėme per kalėjimo sienas. Pamatę besiartinantį naktinį patrulį, pasislėpėme8... Pasprukę kaliniai slėpėsi Kauno geležinkelio tunelyje, ten tapytojas nusimetė kailinius ir vienmarškinis pasileidęs laukais prisiglaudė pas lietuvių valstietį, kuris atvykusiems žandarams pasakęs, jog tai sergantis samdinys. Kai pastarieji pasišalino, valstietis nugabeno tapytoją į Vilnių. Čia jį tėvai slėpė nuo seklių, užmūriję krosnyje9. Galop, persirengęs kunigu, E. M. Andriolis per Rygą išplaukė į Švediją, Daniją, o iš ten birželio viduryje pasiekė Vakarų Europą (Londoną, vėliau – Paryžių). 

Būtent emigracijoje lietuvių tapytojas sulaukė pelnyto pripažinimo. Čia buvo sukurtos Sausio sukilimo įvykius menančios litografijos, pavyzdžiui, „L. Narbuto mirtis ties Dubičiais,“ kurioje įkomponavo savo autoportretą. Šis darbas išgarsino tapytoją tarp tautiečių emigrantų. Kita jo kompozicija „Čerkesų emigrantai bėga į Turkiją“ pasirodė garsiame Paryžiaus žurnale L’Illustration (leistas 1843–1945). Be E. M. Andriolio, jame savo darbus spausdino ir kitas garsus iliustratorius, pagarsėjęs Viktoro Hugo (Victor Marie Hugo, 1802–1885) romano „Vargdieniai“ (Les Misérables, 1862) iliustracijomis, Emilis Bajardas (Émile Bayard, 1837–1891), o 1891 m. tai buvo pirmasis fotografijas išspausdinęs Prancūzijos leidinys. Paryžiuje tapytoją pastebėjo lietuvių ir lenkų poeto Adomo Mickevičiaus (1798–1855) sūnus Vladislovas (1838–1926), kuris užsakė nupiešti iliustracijų ciklą Henriko Ževuskio (1791–1866) knygai „Senojo Lietuvos bajoro prisiminimai“ (Pamiętniki starego szlachcica litewskiego, 1844–1845)10. Visgi tuo laikotarpiu tapytojas dirbo daugiau revoliucinį, nei meninį darbą, todėl emigracinis „raudonųjų“ sukilėlių komitetas išsiuntė jį pogrindinės veiklos emisaru į Lietuvą11. E. M. Andriolis į Lietuvą išvyko 1866 m. per Turkiją. Konstantinopolyje buvo susitelkusi nemaža lietuvių ir lenkų bendruomenė, tad tapytojas susitiko su gydytoju, politikos aktyvistu Tadu Oržechovskiu (Tadeusz Orzechowski, 1838–1902). Iš ten persikėlęs per Juodąją jūrą atvyko į Krymą, nusigavo iki Odesos, kirto Moldavijos sieną, tačiau keliantis per Prutą, rusams išdavė vedlys – kontrabandininkas. Kaip teigia istoriografija, tapytojas bandė bėgti ir iš Chotino kalėjimo, tačiau buvo sučiuptas, sumuštas ir išsiųstas į Vilnių laukti teismo.

Nuo kartuvių E. M. Andriolį išgelbėjo moteris – generalgubernatoriaus žmona Pelagija Šeremetjeva (Пелагея Васильевна Шереметева, 1802–1871), kuri anksčiau garsėjo grožiu. Gavęs jos nuotrauką tapytojas nutapė portretą ir šioji įkalbėjo vyrą bausmę sušvelninti12. Už visus nusikaltimus valdžiai 1868 m. jis nuteistas 15 metų katorgos, tačiau karo komendantas pasigailėjo ir ištrėmė į Viatką. Pasak meno istoriko Vlado Drėmos, menininkas ištrėmime tapė daug portretų, ikonų, bažnytinių paveikslų (daugiau nei 50) ir vertėsi piešimo pamokomis13. Pavyzdžiui, Uspenskio cerkvė Kukarkoje užsakė ikoną, už kurią sumokėjo 700 auksinių rublių. Dalį savo piešinių siuntė į Varšuvą. Taigi tremtyje E. M. Andriolis vertėsi neprastai, alga visą laiką siekė 30 auksinių rublių. Net ir šiandien mieste išlikęs tapytojo palikimas. Be to, buvo sumanęs leisti iliustruotą priedą prie „Viatkos gubernijos žinių“. Apie tai pats rašė prašyme: Iliustracija – mano specialybė. Aš neprašau iš vyriausybės jokios paramos. Man norisi tik dirbti. Man nesinori keletą metų gyventi nieko neveikiant14. Tačiau prašymas buvo atmestas.

Didysis Europos menininkas

1871 m. Rusijos imperatorius Aleksandras II (1818–1881) paskelbė įsaką, jog tie asmenys, kurie tremtyje išbuvo daugiau nei dvejus metus ir nepriekaištingai elgėsi, paleidžiami į laisvę. Tarp laimingųjų buvo ir E. M. Andriolis, kuriam Lietuvoje apsigyventi drausta, todėl įsikūręs Varšuvoje pradėjo iliustratoriaus karjerą. Lenkijos sostinėje, pasak V. Drėmos, jis piešė labai daug proginių piešinių iliustruotiems žurnalams: „Tygodnik Ilustrowany“, „Kłosy“, „Besiada Literacka“, „Wędrowiec“ ir kt.15 Tokį tapytojo populiarumą lėmė jo atvirumas bei gebėjimas prisitaikyti prie visuomenėje vyraujančių srovių, kurias meistriškai atvaizdavo piešiniuose. Visgi kritikai priekaištavo, jog nuolaidžiavimas leidėjams atsiliepė iliustracijų meniniam lygiui.

Ramiai gyventi E. M. Andriolis nesirengė. Remiantis gausia korespondencija, matyti, jog lankėsi Vienoje, Miunchene, pastarasis, tapytojo žodžiais, buvo tikra menininkų meka16, o grįžęs 1875 m. laiške motinai skundėsi, kad draugai siekia jį apvesdinti. Per prievartą mane norima sutuokti17. Vienaip ar kitaip, ruošdamasis vestuvėms, nusipirko prie Varšuvos dvarą su 3 margais žemės. Tuoj po to, 1875 m. lapkritį, vedė Nataliją Heleną Tarnovską, kuri su kraičiu atnešė dalį dvaro žemių. Po kurio laiko gimė dukra, tačiau 1878 m., sulaukusi aštuoniolikos mėnesių, mirė. Galbūt mėgindamas išsklaidyti melancholiją, tapytojas kibo į darbą. 1880 m. leidosi Vyslos upe iki Krokuvos ir sukūrė piešinių ciklą „Vyslos krantai“. Vis tik didžiausias įdirbis pasireiškia iliustracijose. E. M. Andriolis iliustravo garsiausius Lietuvos kūrinius, kurių apipavidalinimas įaugęs į daugelio šiuolaikinių žmonių sąmonę. Tai A. Mickevičiaus, Julijaus Slovackio (1809–1849), Juozapo Ignoto Kraševskio (1812–1887), Elizos Ožeškienės (1841–1910), Vladislovo Sirokomlės (1823–1862), Ignaco Chodzkos (1794–1861) kūriniai, kuriuose vaizduojama Lietuvos istorija bei papročiai.

Iš visų piešinių išsiskiria 24 iliustracijų ciklas, sukurtas 1881 m. jubiliejiniam A. Mickevičiaus poemos „Ponas Tadas“ leidimui. Kaip skelbia šaltiniai, tapytojas šio poeto kūrybą mokėjo mintinai ir ją labai vertino. Pagal šių iliustracijų siužetus jis vėliau nutapė guašu 20 didesnių kelių variantų kartonų18. Pasak lenkų literatūros istoriko Jaceko Lukasevičiaus (Jacek Łukasiewicz, g. 1934), daugelis dailininkų iliustravo „Poną Tadą“, tačiau į tos epopėjos scenas pirmiausia žiūrime E. M. Andriolio akimis. 1879–1882 m. jis padarė poemai 58 įtaigius piešinius19, pvz., „Zosės rengimas“, „Kivirčas pilyje“ ir kt. Realistiškos poemos scenos juose virsdavo tikra legenda, paryškindamos pasakojimo lengvumą, spalvingumą, intymumą. Jei A. Mickevičius, atskleisdamas praeities dienų įvykius ir žmones, žiūri į juos su ironija ir vietomis net pašiepia, tai Andrioliui praeitis skęsta žydrose miglose ir širdį pripildo sentimentalaus ilgesio20. Kita vertus, pats tapytojas laiške lenkų poetui bei skulptoriui Teofiliui Lenartovičiui (Teofil Lenartowicz, 1822–1893) skundėsi: „Ponas Tadas“ man nė kiek nepavyko. Dariau jį prie mirštančios motinos lovos, po dukters mirties21. Tame pačiame laiške prisipažino dievinantis kito tapybos korifėjaus Jano Mateikos (Jan Matejko, 1838– 1893) darbus, kuriam pats niekada nesugebės prilygti.

Nepaisant savikritikos, E. M. Andriolio iliustracijos paplito ne tik tarp aristokratijos. Apie tai liudija tapytojo laiškas iš Ukmergės literatui Adomui Plugui. Autorius pasakojo, jog kartą, keliaudamas iš Vaitkuškio dvaro, užsuko vakare į valstiečio pirkią, kur šeimininko sūnus ilgai tylėjęs staiga paklausė: „Atleiskite, pone, – pertraukė tėvo šneką sūnus, iš lėto artindamasis prie manęs, – ar pažįstate tą Andriolį, kuris piešia?“ – „Betgi tai aš!“ – „Dieve mano, o gal tai jūsų?“ – ir iš kišenės išsitraukė didoką ritinėlį mano iliustracijų.Tėve Antanai, tu supranti, kaip aš pasijutau? Vaikinas, kaimietis, užguitoje Lietuvoje, tamsiame krašte renka mano iliustracijas! Kokie medaliai, kokie karščiausi laikraščių straipsniai galėtų tam prilygti?22 Tačiau tai tebuvo šlovės pradžia. E. M. Andriolio pavardė Europoje sutvisko po pasaulinio garso prancūzų iliustratoriaus bei tapytojo Gustavo Dorė (Gustave Doré, 1832–1883) mirties.

Šis asmuo pelnė genijaus titulą dar būdamas vaikas. Pasakojama, jog kartą, kai buvo dar šešerių metų, gavo iš tėvo dėžutę dažų, tačiau neturėjo ant ko tapyti. Staiga pastebėjo kieme vaikštančią baltą vištą ir nuliūdęs, jog lemtis sutvėrė ją tokią bespalvę, nudažęs žaliai. Tai padaręs nuėjo miegoti. Netikėtai pasigirdo valstiečių šūksniai. Išėjęs į kiemą jaunasis tapytojas sužinojo, jog žalia višta, pasak liaudies legendos, simbolizuoja badą bei epidemijas. Tad, norėdamas numaldyti triukšmą, prisipažino, į ką sena kaimietė atsakiusi: „Kada nors, kaip ir dabar, žmonės bars tavo meną.“ Tačiau G. Dorė gyvenime girdėjo vien liaupses. Pasak šaltinių, jis bandė piešti jau ketverių metų ir netgi guldavosi miegoti su bloknotu rankose. O kartą taip iš natūros nupiešęs bažnyčią, jog šioji buvo lygiai tokia pat, kaip fotografijoje, kurią padarė jo draugas. Gandai sklido ne tik apie jo meninius gebėjimus, bet ir apie paslaptingą būdą. Kartą Londono kalėjime paprašęs parodyti kieme vaikštančius kalinius ir vos užmetęs akį tarė, galintis pasakyti, už ką jie nuteisti. Tai sukėlė prižiūrėtojų juoką, tačiau tapytojas be vargo išvardijo kalinių prasižengimus ir tuo pribloškė  liudininkus. Visgi jo menas peržengė bet kokias įmanomas ribas. Dvasingos, meniškos G. Dorė iliustracijos puošia V. Hugo, Džono Miltono (John Milton, 1608–1674), Alighieri Dantės (Durante degli Alighieri, 1265–1321), Šventojo Rašto, Edgaro Alano Po (Edgar Allan Poe, 1809–1849) veikalus ir atskleidžia paslaptingą anapusinį gyvenimą.

Taigi nieko keisto, jog po prancūzo mirties Europos meniniame gyvenime atsivėrė tuštuma, kurią reikėjo tučtuojau užpildyti. Tas žmogus buvo E. M. Andriolis, kuris kaip jau pagarsėjęs iliustratorius 1883 m. kviečiamas į Paryžių Firmin Didot leidyklos vyriausiuoju iliustratoriumi23. Pakvietimus atsiuntė lenkų spaustuvininkas Juozapas Ungeris (Józef Unger, 1817–1874). E. M. Andriolis apsigyveno Senos krantinėje, V. Mickevičiaus namuose. Kurį laiką pagyvenęs grįžo į Varšuvą, tačiau gana greitai kartu su žmona išvyko atgal. Dirbdamas leidykloje tapytojas kartu su žmona apkeliavo visą Prancūziją, stengdamasis pažinti jos užkulisius.

Leidykla, kurioje įsidarbino E. M. Andriolis, įkurta leidėjo, graverio Firmeno Dido (Firmin Didot, 1764–1836) iniciatyva 1800 m., ir bemaž pelnė geriausios leidyklos vardą Prancūzijoje24. Tačiau kodėl į tokią prestižinę įstaigą pakviestas lietuvių tapytojas? Pasak istoriografijos, E. M. Andriolio piešinių pobūdis buvo artimas G. Dorė litografijoms, todėl, nenorėdami keisti iliustracijų formos, užsakovai ieškojo didžiojo meistro pakaitalo. Paryžiaus laikotarpio (1883–1886) kūryboje jaučiama stipri Dorė įtaka. Taip mėgstama Dorė naktis ir mėnesiena dažnai virpa ir Andriolio darbuose. Susišaukia ir abiejų autorių fantastinis gamtos traktavimas25. Lietuvis gauna teisę iliustruoti garsiausius Europos bei Amerikos autorių kūrinius, pavyzdžiui, amerikiečio Džeimso Fenimoro Kuperio (James Fenimore Cooper, 1789–1851) romanus, Viljamo Šekspyro (William Shakespeare, 1564–1616) dramą „Romeo ir Džuljetą“ (Romeo and Juliet, 1595), Aleksandro Diuma (Alexandre Dumas, 1824–1895), Valterio Skoto (Walter Scott, 1771–1832), Honore de Balzako (Honoré de Balzac, 1799–1850) kūrinius. Iliustracijos tokios profesionalios, jog A. Diuma (sūnus) laiške E. M. Andrioliui gyrė darbo kokybę, negailėdamas liaupsių. Be to, tapytojas stengėsi įsigilinti į iliustruojamų kūrinių siužetus. Pavyzdžiui, norėdamas geriau perprasti „Romeo ir Džuljetą“, 1884 m. išvyko į Italiją. Aplankė Veroną, Florenciją, Boloniją. Ten nupiešė daugybę eskizų, kurie vėliau panaudoti paveiksluose. Be veiklos Firmin Didot, dirbo Palme, Hachette, Goupil leidyklose, bendradarbiavo su žurnalu Le Figaro bei Varšuvos leidiniais. Kadangi pasižymėjo darbštumu, per Paryžiaus laikotarpį sukūrė 600 iliustracijų. Ypač meistriškai jis valdė plunksnelės techniką ir čia tonų skalė nuo juodo iki balto buvo tokia turtinga, jog sudarydavo spalvinę iliuziją. Andriolio kūrybą aukštai įvertino to meto Paryžiaus spauda26. Nepaisant šių veiksnių, lietuvį su G. Dorė siejo ir dar viena jungtis – graviūrų gamyba. Anot V. Drėmos, didieji ano meto iliustratoriai: G. Dorė ar mūsų M. E. Andriolis, sukūrę tūkstančius iliustracijų, patys negraviravo. Viską išraižė specialistai graveriai27. Lietuvių tapytojas dažniausiai perpiešdavo iliustracijas klišių lentose, kurias po to išraižydavo profesionalai. Lenkų filosofas Henrikas Struvė (Henryk Struve, tikr. vard. Florian Gąsiorowski, 1840–1912) lietuvio talentą sugretino su kitu lenkų menininku Artūru Grotigeriu (Artur Grottger, 1837–1867).

Apie E. M. Andriolio realizmą taikliai 1893 m. atsiliepė lenkų savaitraštis „Tygodnik Illustrowany“: Tame Andriolio realizme visada tiek daug fantazijos, kuri jį traukė ir yra kalta, kad jis nukrypdavo nuo tiesos – ir nežinau, ar tinka sakyti – dažnai improvizuodavo savo piešinius tikrovės motyvais. Jo peizažai todėl turėjo savyje kažką dekoratyvaus, turėjo kažkokių romantizmo bruožų, kažkokio fantastiško vešlumo, panašiai kaip figūros, kurių charakteristika dažnai būdavo perdėta, o beveik visada be ramybės ir saiko28. Deja, didelė E. M. Andriolio piešinių dalis sudegė 1883 m. per gaisrą jo dirbtuvėje Bžeguose. Kita kūrybos dalis išskaidyta po įvairius Europos muziejus ar privačias kolekcijas. Sklaidant išlikusius piešinius, pastebima, kad autorių labiausiai domino portretistika; rinkiniuose neišsemiama žmonių charakterių tipologija. Įdomių tipažų užfiksuota tarp kunigų, vienuolių, Lietuvos žydų. Pasak V. Drėmos, savo herojų tipažą visuomet paryškindavo, sutirštindavo jų charakterio bruožus, lyg grimuodamas aktorių veidus, nors psichologinės gilumos juose būdavo ne per daugiausiai. Kompozicijoje turinio ir formos santykį jis sprendė ne kaip dailininkas, o kaip literatūros iliustratorius, pasikliaudavo siužeto išskaitomumu29. Meninė forma pakluso patriotinėms bei pilietinėms srovėms. Didžiąją dalį savo paveikslų tapytojas sukūrė iš atminties, pasitelkęs fantaziją, todėl toks specifinis darbas amžininkų buvo pramintas „andriolizmu“. Piešiamą temą jis kurdavo darbo procese nuo paskirų linijų, kurių chaose palaipsniui gimdavo siužetas.

1884 m. grįždamas atgal į gimtinę, E. M. Andriolis dar kartą aplankė Italiją bei Šveicariją. Jis itin mėgo keliauti, išmaišė ne tik Vakarų Europą, bet ir visą Lenkiją. Nors karjera sekėsi puikiai, tačiau šeiminiame gyvenime jautėsi įtampa. Galiausiai 1887 m. tapytojas išsiskyrė su žmona. Bet skyrybos darbo nenutraukė, priešingai, jis toliau tapė scenas iš „Pono Tado“ ir „Konrado Valenrodo“. Dabar Andriolis kuria, jo paties žodžiais, „ne dėl grašio“, o norėdamas atiduoti visuomenės teismui tobulą kūrinį30. Jis ilgai ieškojo kompozicijos, perdirbdamas kartoną po kelis kartus, pvz., sceną „Konrado mirtis“ autorius keitė tris kartus, o prie „Valenrodo puotos“ dirbo net keletą metų. Tad šie jau nebeturi skubotumo žymių, kaip ankstesni kūriniai. Taip pat kūrė iliustracijas pagal Londono ir Paryžiaus leidyklų užsakymus. 1891 m. du kartus apsilankė Sankt Peterburge, kur gavo užsakymą iliustruoti poeto Michailo Lermontovo (Михаи́л Ю́рьевич Ле́рмонтов, 1814–1841) romaną „Mūsų laikų herojus“ (Геро́й на́шего вре́мени, 1838–1840). Grįžęs nutapė paveikslus Kauno bažnyčioms, vieną paveikslą Veliuonos bažnyčiai, penkis Naugardo katalikų bažnyčiai. Surengė išvyką po Lietuvą, pasiekė net Palangą, kurioje atnaujino senas pažintis.

Paskutiniai gyvenimo metai

Apie paskutinius gyvenimo metus bei jo santykius su draugais sužinome iš lietuvių dailininko, litografo Juozapo Ozemblovskio (1805–1878) anūkės Janinos Ozemblovskytės-Pienionžek prisiminimų. J. Ozemblovskis artimai bendravo su istoriku Aleksandru Zdanavičiumi (1805– 1868) ir poetu, filomatu Anupru Petraškevičiumi (1793–1863), kaip skelbia šaltiniai, vilniečiai juos dažnai matydavo Gedimino aikštės sodelyje, kur stovėjo litografo namai. Svečiuose taip pat buvodavo ir E. M. Andriolis, kuris namų šeimininko anūkei paliko neišdildomą įspūdį. Apie vieną tų apsilankymų J. Ozemblovskytė-Pienionžek rašė: Kartą mes su senele (Anelė Zdrojevska-Ozemblovskienė (1814–1898) sėdėjome verandoje. <...> Staiga pamačiau, kaip senelės veidas nušvito. Verandos duris atidarė labai elegantiškas, gražios išvaizdos pagyvenęs vyriškis ir priėjęs arčiau pagarbiai pabučiavo jai ranką. Jis buvo ką tik sugrįžęs iš Peterburgo ir gyvai pasakojo savo įspūdžius iš priėmimo caro rūmuose. Ant svečio rankos švytėjo brangus žiedas. „Šį žiedą gavau, – pasakojo Andriolis, – iš paties caro rankų.“ Ta proga caras esą pasakęs, kad laikąs garbe priimti savo namuose Europoje žinomą dailininką31.

E. M. Andriolis nenustojo keliauti iki mirties. Viena vertus, kelionės jam buvo darbas, tačiau, kita vertus, pabėgimas nuo įtampos. Apie tai jis užsimena laiške, viešėdamas Ukmergėje: Bet čia juk taip ramu ir gražu! Kai pagalvoji, kad vėl reikės grįžti į tą gyvenimo ir darbo pragarą, mane tiesiog pasiutimas ima32. 1892 m., nors ir varginant sveikatos problemoms, išvyko į kelionę po Juodkalniją bei Dalmatiją (istorinis regionas Adrijos jūros pakrantėje ir salose, dabartinės Kroatijos teritorijoje). Tačiau ligai paūmėjus teko grįžti namo. Net gulėdamas mirties patale tapytojas nuolatos kūrė būsimus siužetus, išgyvendamas, jog negali fiksuoti popieriuje, nes ranka nenulaikė pieštuko. Po kurio laiko dailininkas buvo perkeltas į Nalencovą (Liublino vaivadija), kur prasikankinęs keletą mėnesių 1893 m. rugpjūčio 23 d. mirė.

Kaip pastebėjo vienas monografijos apie jį autorius: Andriolis buvo nuoširdus, ir tai, ką darė, darė su vaikišku naivumu, taip pat, kaip tikėjo savimi, savo talento jėga, savo pasirinktu idealu33. Tad E. M. Andriolis ne tik praturtino Lietuvos tapybą, bet ir garsino mūsų šalį Vakarų Europoje, tuo pačiu ją dar viena jungtimi susiedamas su Prancūzija.

_______________

1 Girininkienė V., E. M. Andriolio ryšiai su amžininkais // Kultūros barai, 1986 m. Nr. 11, 67 p.

21863 m. spalio 12–13 d. dailininko M. E. Andriolio parodymai tardymo komisijai, LVIA, f. 494, a. 1, b. 724, l. 127–128.

3Ibidem, l. 127.

4Ibidem,  l. 128.

5 Umbražiūnas K., Švenčionių pavieto bajoraitės sūnus Elvyras Andriolis // Vakarinės naujienos, 1994 m. spalio 20 d., 17 p.

6 Braziulis L., Lietuvos italas M. Andriolis // Vakarinės naujienos, 1963 m. vasario 27 d.

7Powstanie, emigracja, więzienie, ziesłanie [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.andriolli.pl/andriolli_wlasciciel_powstanie.php.

8 Bikuličius V., Trys pabėgimai iš pragaro // Švyturys, 1971, Nr. 24, 18 p.

9 Umbražiūnas K., Švenčionių pavieto bajoraitės sūnus Elvyras Andriolis // Vakarinės naujienos, 1994 m. spalio 20 d., 17 p.

10Ibidem. 17 p.

11 Drėma V., Mykolas Elvyras Andriolis // Kultūros barai, 1986,  Nr. 10, 61 p.

12 Umbražiūnas K., Švenčionių pavieto bajoraitės sūnus Elvyras Andriolis // Vakarinės naujienos, 1994 m. spalio 20, 17 p.

13 Drėma V., Mykolas Elvyras Andriolis // Kultūros barai, 1986,  Nr. 10, 61 p.

14 Pakštas B., Dailininkas – kovotojas // Kultūros barai, 1967, Nr. 1, 67 p.

15 Drėma V., Mykolas Elvyras Andriolis // Kultūros barai, 1986,  Nr. 10, 61 p.

16 Andriolli zdobywa Warszawę [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.andriolli.pl/andriolli_wlasciciel_warszawa.php.

17 Umbražiūnas K., Švenčionių pavieto bajoraitės sūnus Elvyras Andriolis // Vakarinės naujienos, 1994 m. lapkričio 3 d., 13 p.

18 Drėma V., Mykolas Elvyras Andriolis // Kultūros barai, 1986,  Nr. 10, 61 p.  

19 Łukasiewicz J., Mickevičius, Vilnius, 1998, 124 p.

20 Pakštas B., Dailininkas – kovotojas // Kultūros barai, 1967, Nr. 1, 67 p.

21Pan Tadeusz [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.andriolli.pl/andriolli_wlasciciel_pan_tadeusz.php.

22Kraštas ir žmonės (Lietuvos geografiniai ir etnografiniai aprašymai (XIV–XIX a.) par., Jurginis J. ir Šidlauskas A., Vilnius, 1983, 206 p.

23 Drėma V., Mykolas Elvyras Andriolis // Kultūros barai, 1986,  Nr. 10, 61 p.  

24Font Designer – Firmin Didot[interaktyvus]. Prieiga per internetą:http://www.linotype.com/370/firmindidot.html.

25 Pakštas B., Dailininkas – kovotojas // Kultūros barai, 1967, Nr. 1, 67 p.

26Ibidem. 67 p.

27 Drėma V., Vincentas Smakauskas, Vilnius, 2001, 223 p.

28 Daugelis O., Iš mūsų muziejų dailės rinkinių // Kultūros barai, 1983, Nr. 12, 48 p.

29 Drėma V., Mykolas Elvyras Andriolis // Kultūros barai, 1986,  Nr. 10, 62 p.

30 Pakštas B., Dailininkas – kovotojas // Kultūros barai, 1967, Nr. 1, 67 p.

31 Svičiulienė P., J. Ozenblovskio litografijos // Muziejai ir paminklai, 1969, 103–104 p.

32Kraštas ir žmonės(Lietuvos geografiniai ir etnografiniai aprašymai (XIV–XIX a.) par., Jurginis J. ir Šidlauskas A., Vilnius, 1983, 213 p.

33 Drėma V., Mykolas Elvyras Andriolis // Kultūros barai, 1986,  Nr. 10, 63 p.

Taip pat skaitykite: Lietuviškojo Dorė pėdomis Kaune