Tapytojas R. Gailiūnas: „Laviruoju ant visumos ir jos sugriuvimo ribos“ 1

Neringa Krikščiūnaitė
www.kamane.lt, 2015-03-18

Tapytojas Raimondas Gailiūnas (g. 1956) savo kūryboje aprėpia daugybę temų – nuo šiandienos aktualijų iki budizmo. Spalvų gausoje kartais galima ir pasiklysti. Per jas menininkas parodo pasaulio brutalumą, žiaurumą, pyktį, agresiją, tačiau tuo pat metu lyg iš niekur išnyra ir šviesiojo pasaulio atspindžiai. Apie kūrybą, gyvenimą, budulius bei pypkes Raimondas Gailiūnas ir kalba šiame interviu.

Savo kūriniais nebijote gąsdinti – vaizduojate aštriais dantimis pasipuošusius puolančius sutvėrimus, keistus padarus, išdidintas muses ir panašiai. Kaip kilo tokios idėjos?

Kai pasižiūriu aplink, pasiskaitau spaudą, paklausau žinių, pasaulis labiau gąsdinantis ir joks paveikslas neatspindi jo neramumų tikrovės. Po Pasaulio prekybos centro Jungtinėse Amerikos Valstijose sunaikinimo rodyti reportažai, kuriuose žmonės, bandantys išsigelbėti nuo gaisro, šokinėjo iš dangoraižių, įtaigumu veikė daug labiau nei siaubo filmas. Arba Maidano revoliucijos realybė, kai snaiperiai šaudė žmones kaip zuikius. Argi gali paveikslas labiau gąsdinti už numušto lėktuvo keleivių priešmirtinį siaubą? Paveikslas – tik mūsų netvaraus pasaulio įspūdžių konservai. Metaforos, ženklai, simboliai (dantys, musės, buduliai ir kiti) leidžia, nors ir gana miglotai, pasikalbėti apie tai, kaip aš matau pasaulį. Taip pat turiu viltį, kad daugelis jį mato ir jaučia labai panašiai.

Buvo toks nuotykis: 2013 m. ruošiausi parodos atidarymui Panevėžyje. Dirbtuvėje turėjau svečią, tad nutariau pavaišinti kava. Turiu du kavinukus espreso kavai virti: itališką ir lenkišką. Kadangi lenkiškasis didesnės talpos, pasirinkau pastarąjį. Taigi, kai kavinukas pradėjo leisti garsus, priėjau prie viryklės ketindamas nuimti kavinuką, o jis tuo metu sprogo. Pasirodo, blogai buvau prisukęs apatinę dalį prie viršutinės. Į parodos atidarymą teko važiuoti kava nuplikyta kakta ir išmuštu dantimi, negalėjau net sumuštinio sukramtyti... Ar dar verta gvildenti dantų reikšmę mūsų gyvenime?

O kas gali paneigti karštą vasaros dieną aplink pietų stalą zyziančių musių debesies įkyrumą ir tragizmą bet kurią akimirką būti sutraiškytoms? Žinoma, musę vaizduoju ne dėl pačios musės, bet dėl šių jos savybių.

Buduliai atsirado iš anatomijos muziejaus nuotraukų. Ieškojau personažo, kuris leistų pavaizduoti baimių, agresijos, atjautos, bejėgiškumo reiškinius.

Nevengiate naudoti ryškias spalvas, sakyčiau, netgi negalite be jų. Jas drąsiai maišote tarpusavyje. Kodėl būtent ryškios spalvos dominuoja Jūsų kūryboje?

Gyvenimas spalvingas, jo spalvos veikia mane, o aš spalvingai reaguoju. Tiesa, kai dirbu prie paveikslo, spalvas užauginu. Retai kada pradedu nuo atviros spalvos. Man spalvos užauginimas reiškia neformalų emocinio krūvio perteikimą. Turiu aiškiai suvokti ir apsispręsti dėl to krūvio (kai patekęs į tam tikrą ekstremalią situaciją tu dar gali pasirinkti veiklos būdus: arba niekšybė, arba kilnumas). Formaliai spalva pati turi emocinį krūvį, bet man svarbiau yra susitapatinimas su spalva ir sąmoningas jos panaudojimas.

Kai kurie Jūsų darbai itin didelių formatų. Ant didesnių drobių patogiau dirbti ar tiesiog jos labiau tinkamos pasakoti istorijas?

Formato dydžio reikšmė man yra akivaizdi. Kuo didesnis formatas, tuo geriau dirbti, daugiau judėjimo laisvės. Gaila, kad savo dirbtuvėje negaliu apimti dar didesnio formato.

2013 metais „ArtVilnius“ tapote geriausiu Lietuvos menininku. Kodėl tuomet buvo atrinkti būtent tokie kūriniai? Kokią įtaką toks apdovanojimas ir garbus pripažinimas padarė Jūsų kūrybai ir gyvenimui?

2010–2013 metais buvau labai darbingas. Buvo pašėlęs laikotarpis. Rodėsi, laikas tiesiog šuoliuoja, o aš nieko nespėju. Per tuos trejus metus išgyvenau tarsi 50 metų. Surengiau parodą Rokiškyje. Vėliau vyko paroda Panevėžyje „A galerijos“ savininko Albino Vološkevičiaus kvietimu. Vasarą „ArtVilnius’13“ mugėje kartu su A. Obcarsku atstovavome „A galerijai“. Tada man pasisekė – laimėjau Jūsų minėtą nominaciją. Laimėjimas nuteikė labai maloniai, bet stengiausi to per daug nesureikšminti ir nepulti didybėn, nes toje parodoje buvo nemažai gerų darbų.

Tokie laimėjimai sujaukia protą. Reikia įdėti nemažai pastangų, kad adekvačiai sugebėtum įvertinti padėtį ir pajėgtum išlikti prie savo pamatinių kūrybinių vertybių. O vėliau, prisimindamas buvusių išgyvenimų patirtį, ją galiu sėkmingai taikyti savo kūryboje.

Priklausėte grupei „Angis“, tačiau joje ne itin reiškėtės. Kodėl?

Visas mano gyvenimas, neskaitant nesėkmių ir sėkmių, – neįkainuojamos patirtys. ,,Angis“ taip pat viena jų. Buvau kur kas jaunesnis, daug ką privalėjau išsiaiškinti, turėjau surasti savo išraiškas, todėl ir mano darbai atrodė kukliai.

Nevengiate kalbėti apie savo kūrinius. Norite, kad žiūrovas Jūsų kūrybą suprastų teisingai?

Kūrybos procese aiškiniesi kažką sau (santykį su pasauliu), bet kartu tai yra skirta žiūrovui. Tapant „aš ir kitas“ riba sunaikinama. Man įdomi žiūrovo nuomonė. Esu girdėjęs apie norus pasižiūrėti, kas dedasi mano galvoje. Mano darbai kartais siejami su prieš keliolika metų patirto bohemiško gyvenimo įpročiais. Svarbiausia, kad visi žino geriau už mane patį: kas, iš kur? Tipiškas lyrinis požiūris, tarsi tapyčiau apie save. Tarsi būčiau kažkokia uždara sistema ir kas akimirką manęs neveiktų pasaulio garsai. Žinoma, dirbu vadovaudamasis savo patirtimi, informaciją naudoju tik remdamasis savo žinojimu, kuris ir ateina per patirtį, tačiau apie save neturiu ko tapyti. Esu žmonijos dalis ir tiek, nieko išskirtinio, ką turi kiti, neturiu. Todėl man įdomiau, kai žiūrovas laisvai interpretuoja mano darbus.

Jūsų tapybos maniera ekspresionistinė, tačiau vaizduojami objektai laviruoja tarp simbolizmo, siurrealizmo bei šių dienų aktualijų vaizdavimo. Kaip sekasi plėtoti tokį stilistinį perėjimą?

Kūrybinio kelio pradžioje atrodė svarbu priskirti save kokiai nors krypčiai. Su laiku tai tapo nebeaktualu. Manau, kad svarbiau kurti estetiką iš to, kaip matau ir suprantu, nei iš anksto įsirašyti į vieną ar kitą egzistuojančią kryptį. O kaip man tai sekasi? To aš pasakyti negaliu. Palieku spręsti jums.

Kaip kyla naujų kūrinių idėjos? Ar ilgai jas plėtojate?

Pasaulyje nuolatos kažkas vyksta. Vieni įvykiai praplaukia pro šalį, kiti paliečia. Taip atsiranda idėjos. Vienas idėjas pavyksta užčiuopti iš karto, kitoms reikia laiko. Paveikslas arba pavyksta, arba ne. Paprastai dirbu prie kelių drobių vienu metu, be to, peržiūriu seniau tapytus darbus, kuriuose vis kažką tenka pridėti, pataisyti. Galiu teigti, kad darbas vyksta ilgai. Esu gana priekabus savo darbams. Būna, kad imdamasis kokios nors temos, negaliu užsikabinti, intuityviai jaučiu, bet darbas nejuda. Tuomet atidedu metams, dvejiems, kol pradedu suprasti, ką ir kaip daryti. O būna, kad prie seniau nutapytų darbų tematikos vėl tenka grįžti su kiek kitokiu požiūriu. Neįmanoma apibrėžti laiko, kiek tai tęsiasi.

Kūriniuose vaizduojate nemažai įvairiausių gyvūnų, ypač šunis...

Na, iš gyvūnų dažniausiai tapau muses ir šunis. Apie muses visų nuomonė daugmaž panaši, o štai šuo – kontroversiškai vertinamas gyvūnas. Šuns vertinimų prieštaringumas yra svarbiausias veiksnys mano kūryboje. Dešimtus metus auginu šarpėjų, kasdien su juo vaikštome, žinau jo charakterį. Įdomu jį stebėti. Todėl šuo ir atkeliavo į mano darbus.

Taip pat gausu embrionų. Jie lyg tarpininkai tarp gyvasties ir nebūties. Iš kur šie įvaizdžiai?

Yra toks pasakymas: ne kiekvienas žmogus, esantis žmogaus kailyje. Vien žmogaus pavidalo neužtenka. Kaip jau sakiau, ieškojau personažo ir radau jį anatomijos muziejaus interneto puslapyje. Vaizduoju ir rėkiančias galvas. Iš tiesų tai nėra tikras riksmas, tai labiau isterija, šauksmas dėl nieko. To netikro riksmo pilna mūsų aplinka.

Jūsų kūryboje buvo vadinamasis mėlynasis etapas. Teigėte, kad mėlyna spalva – tai šešėlio metafora. Kokiame dabar Jūs etape?

Buvimas kažkuriame etape prasideda nuo savo pozicijos suformulavimo: arba stebėtojo, arba dalyvio vaidmuo. Su mėlynaisiais darbais maniausi esąs vien stebėtojas. Mėlyna spalva, kaip šešėlio metafora, man atrodė tinkamiausia. Keletą metų taip padirbėjęs įsitikinau, kad manęs tas netenkina. Reikėjo permąstyti savo strategijas ir rasti kitą priėjimą. Taip atradau dabartinę savo poziciją – gyvenu pasaulyje, esu jo veikiamas, esu toks, kaip reaguoju. Toks požiūris suformavo atitinkamą išraišką – stebėti ir vaizduoti reiškinį iš kuo daugiau įmanomų pusių. Tai yra tyrinėti kažkurį aspektą, vėliau jį iš dalies paneigti ir tyrinėti kitu aspektu. Prieštaringumai sukuria paveikslo gylį. Paveikslo neapčiuopiamumą sustiprina pavadinimas, kildinamas iš pozicijos užėmimo kontekste, o ne vien tik iš nutapyto vaizdo. Ne visuomet iš karto pavyksta sugalvoti pavadinimą, būna, kad po metų pervadinu. Tarp to, kas nutapoma ir kaip nutapoma, atsiranda erdvė. Tarp paveikslo ir pavadinimo taip pat reikalinga erdvė. Erdvė leidžia interpretuoti paveikslą. Jeigu žiūrovas neapčiuopia tos erdvės arba jos nepavyksta perteikti, tuomet paveikslas vertinamas labai tiesmukai. Paveikslo atšiaurumas tėra paviršius. Už jo yra kažkas daugiau.

Vieni darbai labai dekoratyvūs, netgi išblizginti, kiti – itin ekspresyvūs. Kas lemia, kad taip pasikeičia Jūsų tapymo maniera?

Dekoratyvumą aš suprantu kaip formalų amatą, už kurio teisingo atlikimo daugiau nieko nėra. Tokie darbai gražūs iš paviršiaus, bet, pasižiūrėjęs į juos, greit pamiršti, nes jie visai nesudomina. Prieš dekoratyvumą visuomet piestu stoju. Kaip betapyčiau, plonai ar pastoziškai, esu tikras, kad aš sau nemeluoju. Dirbdamas naudojuosi pačiomis įvairiausiomis priemonėmis ir pats darbas nulemia tapymo būdą.

Balandį Panevėžyje vyks Jūsų paroda. Rodysite tai, ką sukūrėte per trejus metus. Kokie buvo tie metai? Kokias istorijas pasakojate savo kūriniais?

Labai gretai bėga metai. Atėjo metas vėl parodyti, ką padariau. O pasakoju apie mūsų spalvingą pasaulį: šiek tiek graudų, šiek tiek juokingą, šiek tiek atšiaurų, bet nepaprastai spalvingą.

Neseniai susidomėjote budizmu. Budistiniai įvaizdžiai pasirodo ir Jūsų kūriniuose. Ar tai padėjo Jums geriau susivokti savyje? Kaip tai paveikė Jūsų kūrybą?

Gyvenime domėjausi daug kuo. Ir gal jau dvidešimt metų – budizmu. Pradžioje tas susidomėjimas buvo iš romantinių paskatų, bet palaipsniui išaiškėjo, kad tai labai sunkus kelias, tad romantizmas labai greitai išgaravo. Tik dėl budizmo aš daug ką išsiaiškinau ir tebesiaiškinu. Vienam ar kitam paveiksle atsiranda budistinių užuominų, tačiau stengiuosi to vengti. Tik kai darbe reikalinga citata apie proto prigimtį, tuomet ir pasitelkiu budistinę simboliką.

Modernaus meno centre yra keliolika Jūsų kūrinių. Laikote save lietuvių tapybos modernizmo atstovu?

Nėra labai svarbu, kokios krypties atstovu save laikau. Kartais pasvarstau, paieškau savo vietos tapybos kontekste, bet klausimas taip ir lieka atviras. Viskas turi ateiti iš to, kaip matau. Bet koks prisirišimas prie etiketės apriboja. Žinoma, laikausi tam tikrų taisyklių, kad darbas turėtų visumą, kuri susidaro ne vien iš formalių paveikslo sukalimo būdų, bet kai darbas tampa per daug teisingas, irgi nėra gerai. Laviruoju ant visumos ir jos sugriuvimo ribos.

Šiuo metu mokote moksleivius tapybos. Vis dėlto pedagogika išeikvoja nemažai laiko, kokią naudą sau gaunate mokydamas kitus?

Patirtis. Mokykla man pačiam. Kantrybės ir tolerancijos mokykla. Santykių kūryba. Teko laimė sutikti talentingų moksleivių, keletas jų studijuoja dailę.

Esate sakęs, kad pasauliui nėra viskas gerai. Kokias problemas matote? Kokios žaizdos jame atsiveria?

Reikėtų šiek tiek patikslinti – galvoje turėjau žmonių pasaulį ir žmogaus proto apnuodijimą. Visa žmonijos istorija – vien bėdos ir ištisos tragedijos. Sunku betikėti, kad galėtų būti kitaip. Dar visai neseniai atrodė, kad neramumai ir karai yra kažkur toli, bet taip guodžiantis, žiūrėk, ir priartėjo... Visa tai sėja nerimą, nes tokiais atvejais labai aiškiai suvokiama, kad viskas yra laikina.

Kita vertus, savo gyvenime sutikau ir tebesutinku daugybę gerų žmonių, kuriuos norisi susitikti, su kuriais gera pabūti, pasišnekučiuoti prie kavos ar arbatos puodelio. Ne viskas taip niūru, kaip gali atrodyti. Yra kažkas tokio, kas teikia vilčių, kuo nebijau pasitikėti ir kas pasitiki manimi. Matyt, daug kas priklauso nuo požiūrio, nuo to, ką nori matyti. Žmogus turi daug galimybių – būdamas toje pačioje padėtyje jis gali rinktis niekšybę arba kilnumą, godumą arba dosnumą, bailumą arba drąsą...

Dirbtuvėje turite nemažą pypkių kolekciją. Gal nauja pypkė žymi naują gyvenimo ar kūrybos posūkį?

Pypkių romantika man seniai išgaravo. Iš dviejų blogybių buvo pasirinkta mažesnė. Girdėjau, kad tas, kas rūkė cigaretes, numirė ketvirtadienį, kas papsėjo pypkę – penktadienį. Visa diena vėliau!


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*