Dailė

Konkurso rengėjų frazė Priimame visus man ar bet kuriam kitam parodos lankytojui pasako: nėra kriterijų – bendros temos ar bent idėjos, į kurią reikėtų atsiremti, koncepcijos, atlikimo technikos ar dar kokių nors rėmų. Nėra nieko! Tiesa, yra vienintelė sąlyga parodų dalyviams – pristatomas kūrinys turi būti sukurtas 2013 metais. Nėra visų taisyklių, būdingų daugeliui grupinių parodų, tačiau konkursinė paroda turi  du ypatingus bruožus. Vienas jų –  nuomonę  renkant geriausią metų kūrinį gali išsakyti kiekvienas lankytojas, tai tikriausiai ir lemia, jog ši paroda yra viena gausiausiai lankomų. Antras, manyčiau, svarbiausias – prisistato menininkai, išdrįsę savo darbais pretenduoti į geriausiojo titulą. Čia atsiskleidžia labai įdomus dalykas – kaip menininkai vertina patys save, kokius darbus laiko geriausiu savo laimėjimu, kaip supranta tobulėjimo, novacijų svarbą savo kūryboje, kiek yra savikritiški. Paroda  Geriausias metų kūrinys,  jau tapusi tradicija ir rengiama nuo 1999 m., kasmet sulaukia nemažai dėmesio bei kūrinių. Šiais metais eksponuojama – 113 darbų.

Tradiciškas ne tik pats renginys, bet ir kai kurie jo dalyviai. Tekstilininkė Ona Staskevičienė, kurios  kūrinys Būna dienų... praėjusiais metais išrinktas geriausiu, šiais metais  taip pat eksponuoja neįprasta technika atliktą darbą Išsisupus plačiai, sukurtą iš kruopščiai ir tikslingai į harmoningą kompoziciją sujungtų įvairaus dydžio baltos bei gelsvos spalvos popierinių vamzdelių. Figūrinių abstrakcijų diptiką  Nežinomi I-II pristato dailininkas Vilius Ksaveras Slavinskas, nepraleidęs nė vienos Geriausio metų kūrinio parodos. Parodoje  ne debiutantų galima pastebėti ir daugiau.

Paroda atvira visiems, tad šia galimybe pasinaudoja ir jauni menininkai, dar tik pradėję dalyvauti parodų pasaulyje. Dailininkas Pranas Griušys džiaugiasi, kad parodoje daugėja jaunų menininkų, ir  drąsina  nebijoti pristatyti savo  savarankiškų darbų. Mat, jo nuomone, parodai dažnai pateikiami diplominiai darbai, kuriuose jaučiama stipri dėstytojo įtaka.  Sunku pasakyti, kiek pristatytuose kūriniuose yra dėstytojų įtakos, bet keletas darbų tikrai išsiskiria ir patraukia dėmesį.  Vienas jų – Rasos Vilčinskaitės Laiko ratu (vadovė J. Jarulytė). Žavi kūrinio kompozicija, gana netradicinė realistiniam stiliui, bet priverčianti atsigręžti į realizmą ne kaip į nuobodžią, nusaldintą kryptį, o iškelianti jo atgimimo idėją, kuri jau kelerius metus pastebimai  tvyro meno lauko atmosferoje. Kitas, sakyčiau, drąsus ir ryškus,  netgi ironiškas  kūrinys – Donaros Manukian Pasąmonės klodai ( kuratorė A. Vaitkūnienė).

Parodoje turime tradicinius autorius, naujokus ir tą viduriuką, dalyvaujantį  gal ne kasmet, bet jau turintį Geriausiojo parodos patirties... Bet apie tai šįkart nesiplėtosiu. Verčiau norėtųsi apžvelgti tai, kas vyrauja šiais metais: kokie žanrai, kokios temos aktualios menininkams.  Tikriausiai nė vieno nenustebins tai, jog parodoje ir vėl dominuoja  tapyba,  eksponuojami ir tekstilės kūriniai, dėmesio šįkart sulaukė ir negausūs fotografijos bei skulptūros darbai. Monika Požerskytė (fotografija: Keturi R. Požerskis, R. Rakauskas, A. Sutkus, A. Macijauskas) gavo apdovanojimą už Lietuvos meno įprasminimą.  Didžiulės skulptūros –  Vienas iš vienkartinių (mano jau aprašytos, kai kalbėjau apie ankstesnę parodą ) autorius Augustinas Kluoda  buvo įvertintas  Už galingą proveržį.  Vertintojų dėmesio sulaukė ir Evaldo Pauzos skulptūra   Vėliava.

Parodos  kūrinių temos įvairios, tačiau vyrauja pastangos atsigręžti į gamtą,  į savo gimtąjį kraštą, istoriją, į žmogaus padėtį visuomenėje, net į graikų mitologiją... Ne! Taip per daug chaoso, per daug apibendrinta. Geriau apžvelgti pačius kūrinius (bent jau dalį jų). Bendras įvardijimas klaidina, paskandina konkretų menininko kūrinį, nepalieka  vietos jo išraiškai, požiūriui į vieną ar kitą temą.

Taigi pradėsiu nuo gamtiškiausių kūrinių – peizažų, kurių parodoje išties ne vienas. Stipriai romantizuotas tipiškas lietuviško gamtovaizdžio atspindys – Danutės Vaskelaitės diptikas Iš ciklo Sudie... . Panašią nuotaiką skleidžia ir Violetos Žaltauskaitės Peizažas. Rami jūra. Labai gyvybingas, kuriantis gilumo įspūdį Neringos Deksnienės kūrinys Pieva. Ekspresyvesnis, labiau nutolęs nuo realistinės stilistikos  Alberto Olšausko Peizažas.

Menininkai savo darbuose atskleidė ir sentimentus patinkančiam miestui, tėviškei.  Šiek tiek abstrahuotas, pasižymintis ryškiu linijos kontūru  Gito Markučio  Nuo parodos kalno. Tradicinės tekstilės  kūrinys Reginos Dereškaitės-Kazlauskienės Nepalik teviškės. Neįprastai atliktas Rebekos Bruder Stokholmo sindromo triptikas, vaizdai sukurti iš mažų kvadratelių dažų, tarsi pikselių.  Neidealizuotas, tačiau gana detalus, perteikiantis vaizduojamos vietos – Pakruojo gaisrinės įspūdį Rimvydo Alechnavičiaus triptikas. Šis kūrinys skleidžia  šiltas emocijas ir yra gana žaismingas, pasižymi banguojančia linija, šiek tiek primenančia animacinių filmų vaizdelius.

Jeigu jau pradėjau apie filmus, pastebėjau dar keletą sąsajų. Valdo Kurkliečio sukurtos žvaigždės gali priminti  pastaraisiais metais gana populiarų animacinio filmo Bjaurusis aš vienaakį personažą. Auriaus Radzevičiaus  nemenko dydžio apšviestas Mėnvoris taip pat lyg nužengęs iš fantastinio filmo kūrimo aikštelės. Dar vieno kūrinio –  Miglės Kosinskaitės Lost in translation (Pasiklydę vertime) – pavadinimas taip pat primena  daugiau nei prieš dešimtmetį sukurtą filmą. Bet tai ne vienintelė sąsaja. Kūrinio tiek erdvė, tiek ir personažai keisti, atrodo neturintys tarpusavyje loginio ryšio,  įdėmiai, klausiamai stebintys kiekvieną parodos lankytoją.  Bendra tarp kūrinio ir filmo –  vienišumo tema, paveiksle tarp personažų nejaučiama jokio santykio. Beje, pavadinimas Lost in translation, manau, visai gerai derėtų prie kitos autorės –  Viktorijos Bardauskaitės-Sladkevičienės –  kūrinio Diena mėnulyje  I-II, kėlusio daug klaustukų ne tik mano, bet ir renginio metu aplink jį bediskutuojančių žmonių galvose.

Parodoje pateikiami ir keli skirtingi požiūriai  į  pirmuosius biblinius žmones. Violeta Latvytė-Narbutienė  realistiška stilistika šiuos žmones vaizuoduoja idealizuotai, pakylėtai. Tuo tarpu  Ligitos Marcinkevičiūtės  pateikiamas variantas visiškai kitoks – jos kūrinyje Ieva ir Adomas šaržuojami, jaučiama ironija  žmonijos sukurtam  jų idealų, tobulybių kultui.

Paroda turi ne tik krikščionybės, bet ir mitologijos atskambių. Dinamiška, galima sakyti, audringa Sauliaus Maziliausko  kompozicija Pegasas ir poetas.  Simonos Juškevičiūtės kūrinyje  Baltojo aromato vilionė esantis pegasas  labai švelnus netgi nusaldintas, tarsi nusileidęs iš vaikystės pasakų...  Galima rasti kūrinį, artimesnį mūsų senajai, pagoniškai, mitologijai. Tai  Aušros Kristinos Kojelavičiūtės Žalčio rūmai – gana abtraktus, spalviškai įdomus darbas. Pradėjus kalbą apie abstrakčius kūrinius, reikia pastebėti, jog jų nėra daug. Tačiau yra  figūrinių abstrakcijų ir abstrahuotų kūrinių. Pavyzdžiui, Ausmos Bankauskaitės drąsių, išraiškingų potėpių bei spalvų Mano kambarys.

Keletas kūrinių reflektuoja  žmogaus padėtį visuomenėje. Živilės Bardzilauskaitės-Begins kūrinys Demokratija kalba apie galimą šios deklaruojamos laisvos sistemos fikciją arba jos negalimumą, ribas.  Kūrinys Du pasauliai (Rimantas Radišauskas), viena vertus, gali kalbėti  apie išnaudotojus ir išnaudojamuosius, bet labiau įsigilinus galima pastebėti  ir skriaudžiamųjų prisitaikėliškumą, pasyvumą, kurį galbūt autorius ir kritikuoja, tam priešpastatydamas pokyčių ,,galimybę“ – vaiką su laidyne.

Dar viena pastebima tema – laikas. Sigito Straigio  skulptūra Laiko lemtis, primenanti žmogaus figūrą – liūdnokas, susimąstęs, prislėgtas... Tokias emocijas kelia kūrinys. Apie laiką mums kalba ir Genovaitės Sasnauskienės  kūrinys Laiko ženklai, kuriame medžių rievės – vienas iš geriausių laiko  matuoklių gamtoje.

Menininkai atsigręžė ir į istoriją – šie kūriniai buvo įvertinti tiek publikos, tiek ir komisijos. Įtaigus ir paveikus dailininko Prano Griušio darbas Klaipėdos kraštas. 1923  įvertintas nominacijoje Už naujai permąstytą patriotizmą. Geriausio 2013-ųjų kūrinio  titulas atiteko Linai Jonikei. Susidūriau su labai simbolišku sutapimu: prieš einant į renginį kino teatre teko matyti filmą  Trispalvis (rež. Vytautas V. Landsbergis). Filmas ir laimėtojos kūrinys Senis I-II  kalba ta pačia tema – apie partizaninį karą. Šis sutapimas tarsi patvirtina šios temos aktualumą šiandieninėje visuomenėje, skirtingų sričių menininkų norą prisiminti, permąstyti mūsų istorijos įvykius. Autorę imtis šios temos paskatino  pirmiausia asmeninė, jos šeimos patirtis –  senelis bandė priešintis, išėjo į mišką ir buvo sušaudytas. Senelis išėjo palikdamas jauną žmoną su dviem mažamečiais, žmona buvo įkalinta <...>, o vaikai glaudėsi pas vienuoles, slėpėsi nuo išvežimo į Sibirą gero žmogaus palėpėje,  tarp jaunimo, išėjusio į mišką, senelis buvo pats vyriausias (33 metai), dėl to turėjo pravardę ,,Senis”. Tokių istorijų, be abejonės, yra ne viena. Kūrinyje nejaučiama moralizavimo ar kaltinimų, labiau siekiama priversti susimąstyti,  apsidairyti ir pamatyti, kas dedasi mus supančiame pasaulyje  (juk ir šiuo metu vyksta panašūs partizaniniai karai).

L.Jonikės kūrinį sudaro iš šovinių sukurtas  kelias, vedantis link tradicinio partizanų simbolio – baltų drobinių marškinių, gulinčių miške. Šiuo keliu gali pasivaikščioti kiekvienas parodos lankytojas. Tiesa, norisi  pastebėti:  kai šis kūrinys buvo eksponuojamas galerijos antrame aukšte, atskiroje ir užtamsintoje erdvėje, jo paveikumas buvo stipresnis. Einant keliu (jis, beje, buvo siauresnis ir ilgesnis) galima buvo pajusti nejaukumą, žengiant judantys šoviniai kėlė nestabilumo įspūdį, o kartu visa tai kėlė daug minčių, reflektuojančių karo temą.

Miglės Munderzbakaitės nuotraukos