Dailė

„Aš nelabai prie meno buvau linkęs, prie muzikos – daug labiau, bet tėvai, ypač mama, mane kreipė dailės link“, – taip savo asmeninę dailės istoriją pradeda tapytojas, videomeno, vaizdo ir garso instaliacijų menininkas Eugenijus Varkulevičius-Varkalis (g. 1956).

Pirmasis jo vaikystės draugas buvo Arūnas Vaitkūnas, „Saulės“ gimnazijoje kartu mokęsis nuo pirmos klasės: „Su Vaitkūnu 5 klasėje turėjome savo kodus, vietoj raidyno – hieroglifus. Keisdavomės rašteliais, juos palikdavome po Žaliakalnio (prie „Saulės“ gimnazijos) ąžuolo šaknimis: buvo toks drevėtas senas medis, maži špingaletai dar ten sugebėdavome įlįsti. Šifruodavome vienas kito paliktus pranešimus, skaitydavome. Jau vėliau, dailės mokykloje, kartu žaisdavome karus, indėnus, apačius. „Dainavos“ kino teatre prisižiūrėdavome buvusios Vokietijos Demokratinėje Respublikoje kurtų filmų apie Vinetu ir lakstydavom mokyklos pakalnėj. Vaitkūnas iškart žinojo, kad stos į dailės mokyklą, o mane mama ruošė ten stoti, nes pati buvo baigusi ją pas Joną Buračą ir Česlovą Kontrimą.“

Pirmieji mokytojai

Po vasaros atostogų, ilgai nematęs savo draugų, E. Varkulevičius nuėjo į pirmuosius gyvenime egzaminus: „Stojamieji. Oi, nejauku buvo... Arūnas tuos egzaminus „pramiegojo“, atėjo tik po dienos ar dviejų – į pabaigą. O man panika – pati pirma diena, jo nėra, nors buvo užsiminęs, kad stos į Naujalinę. Nieko nepažįstu, vienas sėdžiu, o kiti, matau, pasiruošę kaip reikiant. Keptas (R. Kepežinskas), net tokį eskiziuką turi ir vis pasižiūri į jį delne. Gal brolis jam padėjo, nes buvo prie menų, vėliau baigė scenografiją. Arūnas pasirodė vėliau, kai paskutinį darbą darėme. Įstojo tada visi, su kuriais aš laikiau egzaminus, kuriuos įsidėmėjau“.

Apie mokyklos mokytojus buvo įvairių atsiliepimų. Jie formavo tolimesnį menininko kelią arba atgrasė nuo kai kurių pasirinktų dalykų. Ne tik dailės specialybių mokytojai paliko ryškius prisiminimus. E. Varkulevičius gyrė nuostabų žmogų, ilgametį matematikos mokytoją Sprindį, kuris dėstė ir jam, ir mamai. Su šypsena prisiminė klasės auklėtoją, mokytoją Mažoną, dėsčiusį biologiją, kurio pagrindinė ironiška sentencija buvo: „galima išgerti, bet svarbu nerūkyti – nesveika“ (nors pats mokytojas „plėšdavo dūmą“ kaip niekas kitas).  

E. Varkulevičius ilgai rinkosi specialybę. Pradžioje buvo skulptūra, nors geriausias draugas A. Vaitkūnas nuėjo į tapybą. Vėliau pakeitė savo sumanymus ir pakliuvo į tapybos klasę: „Mama mokėsi grafikos, bet tai, jaučiau, buvo ne man, nemėgau krapštymosi. O skulptūra patiko dėl paprastos priežasties: namie daug kūriau iš plastilino. Užlipdavau ant aukšto ir lipdydavau. Turėjau didelį faneros gabalą, ant kurio buvo miestai mano visi išlipdyti, po plytelę sudėlioti. Pavaizduoti mūšiai tarp vokiečių ir rusų. Arba tyliai snaudžiantys miesteliai su visa atributika: kunigas bažnyčioje ar dar kas nors – viską iki mažmožių padarydavau. Man duodavo mama kapeikų bandelėms, o aš plastilino prisiperku ir toliau dirbu. Bet ir skulptūra atsibodo. Greitai padarydavau mokykloje užduotis ir neturėdavau, ką veikti. Mokslai nebuvo labai rimti. O tapyboje viskas kitaip, įdomiai atrodydavo. Žiūriu, R. Dubonis, A. Vaitkūnas tik tapo, tik tapo... Algirdo Lukšto užduotys visai kitokios būdavo, sugebėdavo užvesti, motyvuoti. Tapybos ir natiurmortai buvo vis skirtingi, ne taip kaip skulptūros – tas pats per tą patį. Todėl paprašiau, kad mane pervestų į tapybą. Deja, papuoliau visai ne pas A. Lukštą (jo klasė jau buvo suformuota, ir man nebuvo vietos). Mečislovas Ostrauskas man dėstė tapybą, bet mes su juo buvom labai skirtingi, baisiai jis nepatiko. M. Ostrauskas buvo portretistas, nuolat kolchozų pirmininkus tapydavo. Va, žmona jo, Valerija Ostrauskienė – puiki buvo primityvistė, labai įdomi. Su Ostrausku mūsų charakteriai visiškai nesutapo, jis mano kūrybą tiesiog žlugdė. Dirbame mes klasėje, ateina Ostrauskas – į kraplaką įkiša teptuką ir pereina per visus, reikia ar nereikia, o tas dažas – baisus, savaitę neišdžiūsta. Tos „pataisytos“ vietos nebandyk liesti, nes susiteps viskas aplinkui. Daugiau visiškai nieko nesako – daryk ką nori. Tiesiog pereina ir viskas. Numušdavo visą motyvaciją toks abejingumas“.

E. Varkulevičius viską lygino su išskirtiniais A. Lukšto pedagogikos metodais, todėl išvardijo nedaug jam prilygstančių mokytojų. Įsiminė labai įdomios vyresnės kartos mokytojos: Valerija Juškienė, Elena Jakutytė, kurios buvo ne tokios, kaip visi aplinkiniai. „Juškienė mums paaiškindavo, kas yra joga. Jakutytė irgi buvo tarsi budistė: mažučiukė, tyli, rami ir švytinti“.

Vis dėlto, A. Lukštas, pasak menininko, buvo „nepralenkiamas“. Jei anksčiau mokykla asocijuodavosi su Kontrimu, tai Varkulevičiaus laikais atsirado A. Lukštas, kuris buvo mokinių labiausiai vertinamas. E. Varkulevičiui nepavyko patekti į mėgstamo mokytojo tapybos klasę, todėl lankė jo vadovaujamą akvarelės būrelį: „Naujalinėje akvarelės būrelis vykdavo šeštadieniais. Kartais jam vadovaudavo ir Edmundas Saladžius, o A. Lukštas – prižiūrėdavo. Būdavo, ant lentos priklijuoja akvarelinį popierių, pereina šlapia kempine ir lieja, rodo, kaip laisvai bėga dažas. Pridarydavo daug darbų. Jam mokykloje juos ir įrėmindavo. Užkrėsdavo ir mus liejimu. Didžiausias krūvas ir aš esu pridaręs, tik varai vieną po kito – nubėgo, nenubėgo... Gaila, kad tie darbeliai nedideli buvo. Tais laikais popierius buvo standartinis, nesugalvosi kokių nors kitokių formatų.

Nuo mokyklos eina tokia kalno papėdė, vingiuoja kelias tolyn, tolyn... Kai tik pavasaris – jokio piešimo nereikia, ką jau kalbėti apie kitus dalykus. Pasileidžiam per kalną arba krepšinį žaidžiam iki paskutiniųjų, kol Lukštas nesuvaro atgal... Bet, kai reikėdavo, susiimdavome, padarydavome viską – piešimą labai gerai paruošdavo. A. Lukšto metodai buvo kaip niekieno kito. Turėjo visos darbo eigos pavyzdžius: vienas lapas – ovalas, galvos apmatai, kitas – piešinio proporcijos, toliau – smulkesnės detalės: plaukai, nosis, akys. Paaiškina, kokia formos pradžia, kaip pradėti šešėlį, štrichais modeliuoti formas. Negana tų bendrų lapų – modelių, dar jis prie kiekvieno atsisėsdavo individualiai. Ir namų darbus užduodavo kiekvienam skirtingus. Labai mėgau bloknotuose piešti viena linija. Jam tai patiko. Kai atnešdavau tokių pavyzdžių, skatindavo. Tikrai ne kiekvienam lemta geru pedagogu būti, todėl dabar jį visi ir atsimena.

Lukštas ne kartą yra mane globojęs, kai visai prastai būdavo su tiksliaisiais mokslais. Sakydavo: „ko jūs norit, ne matematikus, istorikus ruošiame, o menininkus.“ Tai troikę įpirdolindavo ir paleisdavo tam kartui. Mano namai buvo priešais mokyklą, Lietuvių gatvėje, bet tėvai nė karto nėjo, neprašinėjo geresnių pažymių. Kartą Lukštienė atėjo paskųsti. Gerai, kad tėvo namuose nebuvo...

Tais laikais dar buvo karinis parengimas. Šaudymus vesdavo ten, kur dabar seminarija, arkivyskupija. Ant aukšto lipdavome iš orinio šautuvo šaudyti. Man sekdavosi, rodydavo kaip pavyzdį.“

Muzika ir ornitologija

Šalia mokyklos E. Varkulevičius turėjo su mokslais ir daile nesusijusi hobį – ornitologiją. Su draugu keisdavosi paukščių žiedavimo naujienomis, o tokio pomėgio kulminacija tapo Tado Ivanausko muziejaus pranešimas, kad jų žieduotas paukštis užfiksuotas tolimoje šalyje: „Mano draugas Pūkas lankė ornitologijos būrelį, todėl ir mane įtraukė. Laikiau balandžius, kuriuos man atidavė kaimynas, kai nebeturėjo jų kur padėti. O aš juos sandėlyje laikiau. Su Pūku reguliariai susitikdavome, kalbėdavomės vien tik apie paukščius: pagavai ar nepagavai. Vieną kartą man Pūkas pasakė, kad mūsų zylė grįžo iš Indijos ar Anglijos (tiksliai nebepamenu). Rastas tas pats numeris! Po to perskaičiau, kad zylės gyvena trumpai, metus kitus, bet migruoja, pasirodo, taip toli... Nežinau, kiek teisybės buvo. Gal tikrai tas pats paukštis, nes paprastai toks ir būdavo ornitologų darbas: sugauna, užrašo numerius, paleidžia ir keičiasi informacija“.

Dar viena laisve alsuojanti sritis, į kurią buvo pasinėręs menininkas – muzika. Mokykloje jis turėjo muzikinę grupę „Jamaika ir band“, kuri savaitgaliais repetuodavo: „Turėjau savo ansamblį. Koncertuodavom ir Jablonskinėje, ne tik savo mokykloje. Buvome populiarūs. Bet vieno koncerto metu iš gatvės priėjo svetimų, susipyko, kitą dieną kerštaudami mokyklos langus iškūlė, o mes nukentėjome – teko atsisveikinti su repeticijomis. Persikėlėme į mano kaimynų rūsį. Tik dėl muzikos pasirinkau anglų kalbą. Tada jau buvo bitlai ir visa kita. Negalėjau kitaip, nors šiaip gal būčiau ėmęs prancūzų kalbą, nes dėstė Kontrimienė, kuri man labai patiko.

Su koncertais susiję ir naujamečiai vakarai: leisdavo pernakt pasilikti, išdekoruoti mokyklą savo piešiniais. Atsimenu, po mokyklos papuošimo visas Kaunas ėjo pasižiūrėti tos parodos, taip išgarsėję buvom. Išklodavome vyniojamąjį popierių ir pradėdavome: piratų laivai, fantastiški vaizdai, kaukės. Tinkamai apšviesta scenografija atrodydavo labai profesionaliai.

Po mokyklos baigimo Kaune, pasak E. Varkulečiaus, visi negalvodami važiavo stoti į Vilniaus dailės institutą. Jei tėvai vaiką leido į meno mokyklą, tai gyvenimą siejo su tuo. Retas kuris pasirinkdavo kitą specialybę: „Nors kitos mergičkos tik po šliūbo galvojo kažkur stoti. Man tikrai ne tas galvoj buvo – tik kuo greičiau nuo tėvų pabėgt“.

Vilniaus laikotarpis

Įstojęs į institutą („mus gerai paruošdavo, o vilniečiai nemokėjo piešti“), menininkas studijavo kartu su Nomeda Saukiene, Vidmantu Ilčiuku, Audriumi Zikaru, Liudviku Natalevičiumi, Jonu Šidlausku, Aleksu Repšu. Porą metų gyveno bendrabutyje. Ten taip pat su bendramoksliais buvo sukūręs muzikinę grupę: „anksti ryte su Vaidotu Žuku pradedame kuo papuola mušti ritmą, visi aplinkui jau žino – bunda „Afrika“. Grupėje buvo mušamieji, gitara. Žmonės klausydavosi, be to, mus kviesdavo į perklausas, vadino pankroko grupe, nors aš nežinojau, kas tas pankrokas yra“.

Išsikėlę iš bendrabučio, Varkulevičius su Šidlausku susirado kambariuką pas „starovierą“, kuriame tilpo krosnis, dvi lovos, daiktai ir dar liko vietos ant grindų dirbti. Nuo trečio kurso menininkui tapybą dėstė Vladas Karatajus. Jis buvo tylus žmogus, todėl, pasak E. Varkulevičiaus, per peržiūras labiau kentėjo nei studentai: „Vincentas Gečas iškeikdavo Karatajų kaip vaiką, kad jo studentai nemoka nei kompozicijos, nei nieko kito. Dėstytojas, būdavo, išeina iš peržiūrų žado netekęs, visai be veido. Ilčiukas išdrįsdavo pasislėpti spintoje ir pasiklausyti, ką šneka dėstytojai, bet kartą jo slėptuvę surado“.

Instituto metais E. Varkulevičus tapė ir abstrakcijas. Tapytojams, skulptoriams saviraiškos laisvė prasiplėsdavo per studentų meno dienas (SMD): „Kol buvo gyvas Jonas Švažas (vienintelis autoritetas institute), dar pasitaikydavo nuostabių suėjimų, vakarų. Būdavo, užduoda kokią laisvą temą, pavyzdžiui, džiazas – ir visi tapo“. Tokios studentų parodos institute buvo tikra šventė, visi eidavo pasižiūrėti Mindaugo Navako darbų. Įdomiausi būdavo paskutiniųjų kursų studentai. Kartą nepavykusi SMD paroda sulaukė „liūdnos“ pabaigos: visus gipsinius formalius studentų darbus Žukas su Kepežinsku sudaužė. Po šio įvykio V. Gečas Žuką „išmetė“ iš instituto: „V. Gečo laikais valdžia smaugdavo studentus. Palyginus su Mackevičiumi, ta dievo karvyte, V. Gečas buvo kaip cerberis. Kiekvienas turėjom po įspėjimą. Pavyzdžiui, žaidėm instituto kieme krepšinį. Jonas Maldžiūnas įlipo, atsisėdo į krepšį aukštai ir nebeišlipa. Ar pats Gečas pamatė, ar jam kas pranešė – tiek ir užteko – įspėjimas. O po to, kai atsirado lenta, kurioje turėjo kaboti iš trezvilkos atėję pranešimai, mums Arvydas Šaltenis sakydavo: „ar jūs baigsite kada nors, jau nespėju šokoladų sekretorei nešti, kad laiku suspėčiau perimti tuos lapelius...“

O paradų laikai, gegužės 1-oji... Turi ne tik ateiti laiku, užsiregistruoti, bet dar ir kokią sunkenybę tempti – lozungus visokius. Mes ištaikydavome praleisti skulptorius, dizainerius į priekį, kad jiems tektų sunkesni, o mums, tapytojams, lieka koks plakatėlis...

Su diplominiais darbais man visad natūraliai išeidavo. Nereikėjo kaip kitiems per galvą verstis ir visokius darbininkus, sodininkus išpaišinėti. Dailės mokykloje buvau pasirinkęs Kauno funikulierių – kasdien piešdavau, ką matydavau, o institute mano objektai buvo zoologijos sodas ir Tado Ivanausko muziejus. Iš ten beveik neišeidavau, visas dienas praleisdavau, kai institute baigiamąjį darbą dariau“.

Visus įspūdžius Vilniuje pralenkė artima draugystė su Justinu Mikučiu: „Instituto laikais atsirado Justinas. Visi išeina iš instituto, o mes vakarojame, pasiimame truputį vynelio ir klausomės Georgo Traklio, kitų kūrybos. Viskas originalo kalba – juk jis poliglotas. Algė Stankutė, Nomeda Saukienė, dar keli – nedaug būdavo mūsų. Kiti kabinėdavosi: ko jūs jį garbinate, ką ten randate... O Justiną saugumas persekiojo. Kartą sėdėjome kavinėje, o du šalia jau mus užkabinėja: „ką veikiate su tuo seniu?“ Mes nekonfliktavome, išėjome, o jie – iš paskos. Tada jau pradėjau šaukti, kad jie banditai, nori apiplėšti. Kažkokia močiutė sustojo, pradėjo žiūrėti, kas čia bus, tai jie greitai dingo“.

Paskyrimas į Kauną, bažnyčia ir išvykimas iš miesto

Kai skirstė darbo paskyrimus, daug kas norėjo likti Vilniuje. A. Vaitkūno ateitis irgi buvo suplanuota, jį norėjo palikti institute, bet po incidento parado metu Gečas jį išsiuntė į Kauną, į J. Naujalio meno mokyklą. E. Varkulevičiui irgi labai norėjosi likti sostinėje: „Norėjau likti Vilniuje, bet išsiuntė į Kauną, į Stepžukę... Kaunas buvo toks nykus su savo taikomaisiais menais. Metus dėsčiau. Nors ir netoli namų, patogu buvo, bet taip nuobodu – nepatiko ir nemokėjau. Su Kampu (Rimvydu Jankausku) bandėme peržiūras įdomesnes rengti, pokalbius su studentais, bet ką ten – vienas iš keliasdešimties gal buvo gabus. Išsikvietė mane Andrius Valius ir sako: „matau, Eugenijau, kad jūs nenorite dirbti.“ Tada ir išėjau. Koks gi čia darbas – prikaustytas visą dieną už 60 rublių. Vien kiek dažai kainuoja, ir nieko kito veikti nebelieka laiko.

Mane jau traukė kiti dalykai, kopijuodavau religinius darbus, su Kronikomis prasidėjau (kalba apie „Lietuvos Katalikų bažnyčios kroniką“, aut. past.). Gyvenau Šiaulių gatvėje, kambarėlyje, kuriame anksčiau buvo įsikūręs Maldžiūnas. Ten dirbdavau. Pajamų kartais būdavo, bet labai retai. Iš parodos muziejus kokį darbą nupirkdavo arba seminarijoje reikėdavo kokią kopiją padaryti“.

Kol dirbo Stepo Žuko dailės technikume, dėl savo gyvenimo būdo E. Varkulevičiui teko aiškintis saugumiečiams: „Kai dėsčiau, eidavau į bažnyčią. Jie sekdavo, sykį bandė priekaištauti, kad blogą pavyzdį rodau studentams. Mano tėvas buvo žurnalistas, jam irgi galėjau karjerą sugadinti, o močiutė mane labai palaikė. Nors saugumui svarbiausia buvo Kronikos ir kas jas leidžia, kur glaudžiasi. Tuos žmones (pavyzdžiui, Algirdą Patacką) pakratydavo, nes buvo priglaudę savo namuose. Nors, kaip jis pats pasakojo, perestroikos laikais saugumiečiai tapo mandagesni“.          

Kaune E. Varkulevičius dažnai susitikdavo su Mikučiu. Jis suvedė su Pažaislio vienuolyno restauratoriais, kurie bendravo su kunigais. Seminarijai reikėjo dailininkų, taip E. Varkuvečiui teko keli užsakymai: „Daug laiko praleidau seminarijoje prie didžiulės šv. Antano drobės. Tapiau aukštai prie vargonų ir matydavau viską, kas žemai dedasi: kaip jie meldžiasi, apsikumščiuoja, kol vyresnieji nemato. Kartu su seminaristais valgydavome, todėl atsirado draugų. Kunigas Vaclovas Aliulis, dėstęs bažnytinį meną, nupirko vieną mano darbą, keletą esu padovanojęs“.

Dailininkas neužsisėdėjo Kaune, nuolat važinėjo po Lietuvą, po kaimus. Kai dailininkų sąjungai pranešė, jog neturi dirbtuvės, šie jam suteikė plotą kūrybai – Dovainionių kaime buvusią dailininkų Vlado ir Barboros Didžiokų sodybą. Per keletą metų ten dirbantį dailininką aplankė daugybė bičiulių, kolegų. Dažnas jų ir ilgam pasilikdavo su šeimomis. Nebebuvo galima tyliai ir ramiai dirbti, todėl, kai atsitiktinai rado kitą sodybą, E. Varkulevičius ten apsistojo ilgam: „Su Mikučiu nuvažiavome į Beržorą, kur gyveno iš Sibiro grįžusi mokytoja Julytė Gadeikytė. Ji atrakino bažnyčią ir parodė stacijas. Justinas kad pradėjo girti: tai šedevrai, renesansas. Aš paklausiau, ar negalėčiau pasilikti savaitėlei, nes labai norėjau tas stacijas nutapyti. Ji iškart sutiko, ir aš pasilikau. Praėjo savaitė, mėnuo, kitas... Pradėjau bendrauti su aplinkiniais. Kunigas Antanas, matydamas, kad dirbu bažnyčiai, paprašė patarnauti mišiose, todėl eidavau kartą per mėnesį į Platelius. Kartą reikėjo vėliavą nupiešti, tai padovanojo angelą. Sekmadieniais klebonas pasikviesdavo pietų: čerkos nebūdavo, o pročka jau kalakutėlį kepa. Susėdame, apie viską pasišnekame. Ilgainiui pradėjo mane kalbinti, kad į seminariją stočiau, žadėjo parašyti rekomendaciją. Be manęs – nėr atlaidų, nes rūpindavausi viskuo nuo žvakių iki vargonų. Atsimenu, per Kalėdas atvažiavo A. Vaitkūnas, tai kartu nešėm vėliavas. Bažnyčia sena, nėra elektros, aplink žvakių šviesa ir šešėliai – tokia mistika.

Į Kauną pargrįždavau dienai ar dviem. Kokią kopiją parduodu ir atgal, nes ūkis rūpi: vištos, ožkos. Mūsų ožka buvo Platelių čempionė – po 3 litrus pieno duodavo. Vėliau ją Vilius Orvydas nusipirko. Pragyventi buvo galima, maisto užtekdavo: pienas, kiaušiniai, duona, obuoliai... Ko daugiau reikia? Justinas dažnai pasirodydavo, nes netoli jo tėviškė būdavo. Atvažiuodavo ir kiti aplankyti, todėl buvau kaip turistų gidas: viską visiems aprodydavau, nuvesdavau į bažnyčią. Dauguma nesuprato, ko aš ten sėdžiu. Sako – juk miestas, parodos, gyvenimas... Tik vienas Sigitas Geda palaikė, vėliau aiškino, kad reikėjo man ten likti“.

Menininkas neliko kaime. Atsivėrus Vakarų sienoms, jis išvyko su draugais į Vokietiją, vėliau į JAV. Ilgai gyveno Niujorke, dirbo kartu su Jonu Meku. Pagaliau, tiek kartų norėjęs pabėgti, jis vėl grįžo į savo gimtąjį miestą ir gerai jame jaučiasi. Kuria, aktyviai reaguoja (ar kritikuoja) į meno pasaulio įvykius, kartais pasidalija patirtimi, sukūrė šeimą. Jo prisiminimuose gausu netikėtų posūkių, asociatyvios, kiek chaotiškos atmosferos, kai vienos asmenybės ar vietos apibūdinimas tuoj pat primena kitas detales, faktus ir žmones (gal net nesusijusius tarpusavyje). E. Varkulevičiaus kūryboje, kaip ir prisiminimuose, apstu viską apgobiančios šmaikščios išminties: tapyboje galima įžiūrėti ir kuklią lauko smilgelę, ir didžiulio megapolio skruzdėlyną. Dėmesys pasaulio religijoms taip pat neišnyko, įsiskverbė į abstrakčius drobės paviršiumi tolyn nubėgančius ir vėl sugrįžtančius dažų upelius.

Projektas „Dailininko istorija ir sovietmečio etapai Lietuvoje"