Ką jūs tuo norite pasakyti?.. 2

Miglė Munderzbakaitė
www.kamane.lt, 2014-05-05

...Klausia vienas ekspozicijos kūrinių veikėjų. Parodos „Rūpesčiai ir lūkesčiai anotacija, besiremianti įvairiais faktais, argumentais, mums kalba apie šiandienio pasaulio reikšmingumą, dabarties momento didingumą. Autoriai – šiuolaikinio, tarpdisciplininio meno kūrėjai: Rolandas Rimkūnas, Benigna Kasparavičiūtė, dailėtyrininkas Kęstutis Šapoka – išties norėjo pasakyti daug. Tam pasirinko įvairius išraiškos būdus: fotografijas, koliažus, piešinius, tapybos darbus. Tačiau, kaip teigia patys menininkai, idėjos nekonfrontavo, jie visi mėgino kalbėti apie panašius dalykus.

Jei bandyčiau apibūdinti tvarkingai ant muziejaus sienų iškabintus kūrinius, juos įvardinčiau kaip – kritiškus ir... dviprasmiškai klausiančius („gal čia malda, gal čia mankšta, o gal gyvenimo drama“), bet ir vėl tam tikra prasme kritikuojančius. Minėto teksto stilius būdingas sovietinei spaudai, be to, kūrinys galėtų būti interpretuojamas kaip mintis, jog matomas vaizdas ne visada teisingai suprantamas be paaiškinimo (pavadinimo, teksto). Čia galima įterpti dar vieną pastebėjimą: kūriniai, bent jau didžioji jų dalis, yra pakankamai tekstualūs. Pirmajame kūrinių kritikos plane, manau, nesuklysiu – sovietiniai metai. Sovietinės realijos atsiskleidžia pokyčių laikotarpį vaizduojančiuose, ironiškai blizgiuose, teikiančiuose aliuzijas į tuo metu žadamą ,,šviesų rytojų“ kūriniuose „Sovetskoe proshloe“ (Sovietinė praeitis“). Kitas kūrinys mums primena „kilmingųjų panelių institutą“ (sovietmečiu tokiu epitetu buvo vadinama Vilniaus dailės instituto menotyros katedra). Šalia šių kritiškų kūrinių eksponuojami darbai, kuriuose ryškėja ramios gamtos motyvas. Taip į parodos atmosferą įliejama harmonijos.

Menininkai stengėsi atkreipti dėmesį ir į tragišką formą įgavusią vartotojišką kultūrą – televizijoje ir spaudoje šmėžuojančius populiarius simbolius („Ledynmečio“ veikėjas, „Tuborg“ alus ir kt.), itin madingus žurnaluose pateikiamus faktus ir jų beprasmybę (,,Garsioji prancūzė dievina kailinius, nes jie erotiškai prabangūs, gražūs, šilti ir labai švelnūs“).

Be abejo, kūrėjai savo darbuose palietė daug daugiau temų, tačiau dabar apie tai nesiplėtosiu. Įdomus reiškinys, kurį norisi aptarti – tai lankytojų reakcija, išryškėjusi vos atsidarius šiai parodai. Ką norėjo pasakytimenininkai, išgirdo, (ne)suprato parodos lankytojai?..

Viena pirmųjų neigiamų reakcijų buvo išsakyta dar parodos atidarymo dieną. Kaip teigia R. Rimkūnas, šio netikėtumo sulaukė muziejaus skyriaus vadovė iš rusakalbių Velnių muziejaus lankytojų. Jie paklausė, kur galėtų nueiti ir parašyti skundą dėl parodos, kurioje ,,aiškiai matyti, kaip amerikonai ,,išplovė“ lietuviams smegenis, didžiojo kaimyno atžvilgiu.“

Su kita, kiek nuosaikesne, bet taip pat nemažai pasakančia reakcija teko susidurti ir man. Porelė užsieniečių entuziastingai ėjo į naująją parodą, tačiau joje užtruko vos penkias minutes, vėliau dėmesingai rinkdamiesi molinius velniukus ir kalbėdamiesi su juos pardavinėjančia muziejaus darbuotoja praleido tikriausiai penkiskart daugiau laiko. Darosi aišku, ko jie ieškojo parodoje, ir ką rado – rūpesčius ir lūkesčius, kurių visiškai nesuprato... Internete taip pat aptikau vieną sunkiai paaiškinamą komentarą: ,,siaubas!“...  Kas gi parodos lankytoją taip išgąsdino? Analizuojamos problemos, jų kritika? O gal menininko nutapytas velniukas (pagal Antano Žmuidzinavičiaus kolekcijos skulptūrėlę)?..

Mūsų visuomenėje pasitaiko keistokų parodų lankytojų. Atrodytų, jei jau eini į parodas, šiuolaikinio meno kūriniai neturėtų stebinti – ypač šiuo atveju, kai jie tikrai nėra labai ,,aštrūs“ visuomenės kritikos ar pateikimo, išraiškos prasme.

Į keletą klausimų atsako parodos kūrėjai.

Parodos atidarymo metu buvo minėti muziejininkų svarstymai dėl šios parodos rengimo, nes „nežinia, ko galima tikėtis iš šiuolaikinių menininkų“... Ar kada nors, bandant surengti parodą, teko susidurti su griežtu muziejaus, galerijos atsakymu – „ne“, nesileidžiančiu į jokius kompromisus? Kaip manote, ar panašus požiūris vis dar egzistuoja daugelyje meno institucijų Lietuvoje? Ko labiausiai bijomasi: šokiruojančių meno kūrinių, lankytojų nepasitenkinimo?

K. Šapoka: Tiesą sakant, nežinau, kaip vyko atranka, negaliu pasakyti, ar iškart patvirtino mūsų paraišką, ar buvo abejonių. Be to, nemanau, kad mūsų paroda netradicinė. Sakyčiau, kaip tik atvirkščiai. Galbūt ir buvo šiokių tokių abejonių, tačiau galų gale nutarta leisti rengti parodą. R. Rimkūnas, ko gero, kalbėjo gana abstrakčiai. Tiesiog dėl to, kad jis, aš ir net Benigna kartais spaudoje gana aštriai pasisakome, mūsų kiek prisibijoma kaip tokių, iš kurių „nežinia, ko galima tikėtis“.
 Susidurti tenka ir su neigiamais, ir teigiamais atsakymais, tačiau negalėčiau tiksliai įvardyti pasirinkimo priežasčių. Kartais nepatinka menas, kartais suveikia asmeninės simpatijos ar antipatijos... Kiekvieną kartą viskas kitaip. O kad pagrindiniai Lietuvos didieji muziejai yra konservatyvūs, tai natūralu, nes nenorima jokių skandalų, išsišokimų, ko nors, kas pritrauktų spaudos dėmesį „neigiama prasme“. Tačiau M. K. Čiurlionio muziejus mus priėmė labai maloniai, Vilniuje, tiesą sakant, santykiuose daugiau arogancijos...

R. Rimkūnas: M. K. Čiurlionio muziejus patvirtino mūsų paraišką. Paroda įvyko. Atidarymas buvo šiltas ir malonus. Jokių priekaištų neturime. Atvirkščiai – galime tik pasidžiaugti ir padėkoti už šiltą trečiadienio vakaro priėmimą.

O ši tema gana plati. Vienareikšmiškai į klausimą atsakyti sunku. Kiekviena institucija prisiima atsakomybę, kad jos patalpose eksponuojami darbai atitiktų „aukštą meninį lygį“, kūriniai būtų etiški ir t. t. Visų norinčiųjų rengti parodas tiesiog neįmanoma pakviesti eksponuoti savo darbus. Kitas klausimas, kaip parodų salių administratoriai supranta „aukštą meninį lygį“ ir meno paskirtį apskritai.

Pristatoma trijų autorių paroda, tačiau prie kūrinių nesurašytos jų pavardės, norima kalbėti bendrai apie panašias idėjas, problemas. Kaip vyko pasiruošimas parodai, kaip buvo atrenkami kūriniai? Ar nekilo nesutarimų dėl jų pasirinkimo? Ar bendradarbiavimas prasidėjo dar individualių darbų kūrybos proceso metu, ar tik vėliau, kilus idėjai surengti bendrą parodą?

B. Kasparavičiūtė: Ir taip, ir taip. Mano darbai beveik visi piešti šiai parodai, ir paroda „pritaikyta“ visų trijų autorių dažnai nagrinėjamai sovietmečio temai. Nesupraskit klaidingai, šio laikotarpio tikrai nė vienas iš mūsų nesiilgi, tiesiog darbuose dažnai analizuojame sovietizacijos Lietuvoje temą.

K. Š.: Pavardžių nerašėme, nes norėjome, kad žiūrovai gilintųsi į kūrinius, o ne studijuotų etiketes, kas kieno sukurta... Galų gale, koks skirtumas. Nepaisant skirtingų visų mūsų kūrybos formų, pasaulėžiūra, kai kurios mintys apie pasaulį ir meną yra panašios. Todėl pamanėme, kad nevertėtų specialiai išskirti autorių, nes idėjos skirtinguose kūriniuose kartojasi. Specialiai kūrinių neatrinkinėjome, nekontroliavome vienas kito kūrybinio proceso. Iš anksto sutarėme, kas ką rodys: Benigna piešinius ant kartono, aš koliažus, kelis piešinius ir tapybos darbus su velniais iš A. Žmuidzinavičiaus kolekcijos (tiesą sakant, idėja surengti parodą būtent čia iš dalies ir kilo todėl, kad aš kūriau tapybos seriją, kurioje pertapyti velniai iš sovietmečiu išleistos knygutės apie A. Žmuidzinavičiaus velnių kolekciją), R. Rimkūnas – savo piešinius... Visų mūsų darbus į bendrą visumą „sujungėme“ jau dėliodami parodą.

R. R.: Jokių nesutarimų nebuvo, nes esame gana panašaus mąstymo. Sudaryti bendrą parodą nebuvo sudėtinga.

Tai bendra jūsų ir kolegų paroda, tačiau norėtųsi sužinoti, kokias individualias intencijas turi jūsų kūriniai, kokius rūpesčius ir lūkesčius jie aktualizuoja?

B. K.: Visų pirma, pats parodos pavadinimas yra savotiška nuoroda į sovietinio laikotarpio laikraščių antraštes – banalias, manieringas ir kiek retrogradiškas. Kadangi parodą surengėme vadinamajame Velnių muziejuje, norėjome, kad bent pavadinimas derėtų prie aplinkos. Kita vertus, smarkiai sovietizuota Lietuva, agresyvi priešiškos valstybės propaganda bei amžina grėsmė iš tiesų kelia susirūpinimą. Tai ir yra mano darbų tema. Žinoma, stengiausi, kad jie nebūtų įkyriai pamokslaujantys ar įžeidžiantys kokias nors tautines mažumas. Manau, šioje parodoje apskritai tokių darbų nėra.

K. Š.: Pavadinimas „Rūpesčiai ir lūkesčiai“ yra ironiška aliuzija į sovietinių laikų dirbtinumą... Nevertėtų šio pavadinimo suprasti tiesiogiai. Juo žiūrovui sufleruojame, kad nereikia į šituos kūrinius žiūrėti pernelyg rimtai... Buvo lankytojų iš Rusijos, kurie labai įsižeidė dėl šios parodos (ypač groteskiškų R. Rimkūno rusiškų užrašų). Vadinasi, jie turi problemų su humoro jausmu. Vis dėlto visų trijų kūriniuose (ne visuose, bet daugelyje) į sovietizaciją atsigręžiama ne tam, kad kapstytumės istorijos šiukšlyne, o kad atkreiptume dėmesį į sovietmetį, tebesitęsiantį ir šiandien. Dominuoja reliatyvistinis požiūris į santvarką, kurioje visos sovietinės padugnės neva kartu „dirbo Lietuvai“. Daugelį vadovaujančių pozicijų kultūros srityje, versle užima sovietinių dinastijų atstovai, nes mes taip ir nepriėmėme liustracijos įstatymo. Iš esmės tebegyvename Brežnevo epochoje, o sovietmetis, bent jau Vilniuje, galima sakyti, taip ir nesibaigė.

R. R.: Negaunu jokių signalų iš kosmoso. Ką matau, kuo gyvenu, tą ir dainuoju. Todėl mano rūpesčiai ir lūkesčiai parodos lankytojams bus suprantami ir aiškūs. Jie mūsų gyvenimo dalis: prisiminimai, abejonės, liaudies folkloras, žmogiški santykiai, ydos... Šalia viso to – gamtos motyvai, kurie yra bent trupinėlis kai ko švaraus, spalvoto ir amžino.

Benigna, jūsų kūryba labai įvairialypė, nes dirbate tarpdisciplininio meno srityje. Ar rengiant parodą nekilo minčių sukurti ją papildančio videoperformanso?

B. K.: Na, mano videodarbai dažniausiai pašiepia meno pasaulio atstovų susireikšminimą, susmulkėjimą, net patį videoperformanso žanrą, kuris atrodo pernelyg egzaltuotas. Kitaip tariant, negaliu į šį žanrą žiūrėti rimtai (o šios mūsų parodos tema, manau, pakankamai rimta, visiškai nejuokinga). Tapyba ar kas nors panašaus į ją – visai kas kita. Tai rimta. Juokauju, žinoma.
 Kita vertus, Velnių muziejaus pasirinkimas, parodos pavadinimas, kai kurie ekspozicijos elementai, autorių neidentifikavimas tampa nuoroda į performatyvų parodos pobūdį.

Ačiū už pokalbį!

 

Straipsnio autorės nuotraukos

Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*