Dailė

Šių metų balandžio mėnesio 25 diena – tapytojui Raimondui Gailiūnui (g. 1956 m.) buvo ypač intensyvi. Įpratęs prie savo kasdienio ritmo (tapyba studijoje, šeima, darbas dailės mokykloje) Rokiškyje gyvenantis dailininkas dabar vos per pusdienį trimis reikšmingais įvykiais pristatė visą savo kūrybą. M. Žilinsko dailės galerijoje buvo rodoma Enrikos Striogaitės filmo apie tapytoją premjera, o Kauno paveikslų galerijoje – Raimondo kūrybos albumo „Atviras langas“ pristatymas ir bene trijų dešimtmečių kūrybos reprezentacinės parodos atidarymas (visų trijų renginių organizatorius – Kauno modernaus meno fondas).

Labai paprastai Raimondas pristato dabartinę savo tapybą ir būdamas atviras pabrėžia subjektyvumo svarbą: „Aš pasakoju istorijas apie mane supantį pasaulį, kaip aš jį suprantu, kaip aš jį matau... Negaliu pasakoti objektyviai ir neįsivaizduoju, kad būtų taip galima padaryti, tai – mitas. Savo santykį su pasauliu galima pristatyti tik asmeniškai.“

Panašiai ir Enrika Striogaitė (filmo „Neužtikrintas saugumas“, 2014 m. režisierė) bandė perteikti Rokiškio miestelyje gyvenančio dailininko istorijas ir papasakoti apie tai, kad „kažkas su pasauliu nėra gerai“. Todėl ji ne kartą yra pabrėžusi, jog tai „nėra vien dokumentinis filmas apie menininką: remiantis paveikslais, dailininko samprotavimais kalbama apie pasaulį, apie jo nuopuolį, vartotojišką kultūrą, kuri tampa baugi ir grėsminga...“. Pasitelkus kinematografines priemones pagrindinis dėmesys šiame filme sutelkiamas į tai, „ką tapytojas savo darbais nori pasakyti, kai kada – išrėkti“. Pats tapytojas iki premjeros nematė filmo, todėl jaudinosi, kad nufilmuota medžiaga nesisuktų vien tik apie jį: „Apsiraminau, kai Enrika pasakė, kad filmas ne konkrečiai apie mane, kaip kažkokį asmenį, bet remiantis mano tapyba yra sukurta jos versija, interpretacija.“

Interpretacijų nevengia ir pats Raimondas kurdamas savo darbus. Taip tapybos drobėse atsiranda gausybė nežinia kur vedančių pavidalų sekų, o linijinės struktūros sukasi aplink centrinį branduolį – konkrečią figūrą, bet jos (linijos) – nėra tos, kurios patikslina užduotį ar pateikia atsakymą, jos veikiau yra barokinių erdvių kontūrai ir užraktai, slepiantys ne vieną paslaptį. Bet net ne linijos čia daugiausia maskuoja neaiškumus, o atitinkamų spalvų pasirinkimas ir jų  prisodrinti pavidalai. Kartais balti ar balkšvūs monotoniški stambūs dryžiai specialiai pridengia per daug aiškius vaizdus („Kokonastasas“, 2012 m. arba „Budėtojas“, 2013 m.). Tai ir paties autoriaus noras – suteikti žiūrovui kuo daugiau erdvės mąstyti.

Ekspozicijoje matome daugybę per kelis dešimtmečius sukurtų darbų, bet dominuoja pastarųjų metų (2011–2014 m.) kūriniai. Ilgainiui įsižiūrėję galime pamatyti didžiulius pokyčius ir šuolius Raimondo tapyboje: kaip iš ankstesnių abstrakčių ir harmoniškiau suderintų spalvinių kompozicijų išnyra gaivališkos dabartinės tapybos figūros ir kovingai nusiteikę, drakoniškos išvaizdos pavidalai bei gyviai. Vien tik veido išraiška – šauksmas, riksmas, nežmoniškas susirūpinimas – nusakoma, kad čia, kur pakliuvo žiūrovas, nebus ramybės oazės, veikiau jau besigrumiančios dėl vietos būtybės užburs, įtrauks į savo demoniškų interesų ratą, ir kiekvienas kūrinys taps didžiuliu iššūkiu – jį pažinti.

Nors fantasmagorinių pavidalų aplinka svarbi paveikslo struktūrai, bet ji slėpininga kaip naktis, nepaisant ryškios ar blankios spalvos susiliejimo ar kitų netikėtų spalvinių niuansų atsiradimo. Bene aiškiausias, kažkiek apibrėžiamas ir nusakomas aplinkos darinys – tai stačių kampų ir ovalų susidūrimas ir maišymasis arba plačių juostų pasikartojimas, taip sukuriantis aklinos tvoros, pertvaros vaizdą („Neužtikrintas saugumas“, 2011–2013 m.).

Pirminiuose sluoksniuose dar įžiūrimos konkrečios detalės, fragmentai, bet jie paskubomis užbraukomi diagonalėmis, tiesėmis su kampais, per jų gausą sluoksniuoto paveikslo paviršius virsta vientisu, hermetišku, specialiai koduojama slapta atmosfera (pvz., „Atviras langas“, 1994 m.). Taip gali būti reprezentuojama tik ne atvira aplinka (nors pavadinimai skelbtų kažką priešinga), ne beribės erdvės, ne horizontą slepianti gyvoji gamta, o kažkoks tamsus kosmosas, žmogaus vidus, žemės branduolio viduriai ar bet koks, asociacijas keliantis tarsi gilyn, tamsyn, ir žemyn vedantis kelias (nepaisant deginančios geltonos spalvos). Tokiose asociatyviose vietose gal net nėra kelių, yra paprastai nepraeinamos zonos ir atsiveriančios ertmės – gelsvais, rausvais atspalviais (tarsi degančiais plotais), tarp kurių visai nepasigendi užuovėją sukuriančios gaivios žalios spalvos.

Skirtingų dešimtmečių darbai gal ir skiriasi savo struktūra ir pasakojimo dėlione, tačiau artimesni, tik per keletą metų nutolę darbai išlaiko tam tikrą tęstinumą, ne tik spalvų skale (pvz., geltonųjų atspalvių nusitęsęs pasikartojimas grupėse darbų), bet ir pasakojimo gijos rutuliojimu tolyn, iki kol tema išsemiama. Todėl naujesnėse drobėse vis jaučiami kai kurių kadais naudotų spalvų (anti)derinių pasikartojimai, jų stiprus poveikis, nes tos spalvos ir atspalviai kažkiek atveria ir  ankstesnius kūrinius.

Tokia tapyba nepritaikyta masiškam vartojimui, ji neharmonizuoja aplinkos, bet skatina ilgai žiūrėti ir įžiūrėti kažką paviršiuje, nebesislapstant už kažkelinto sluoksnio. Tai – neatsainus menas, skatinantis pažinti gyvenimą su kova, ištikimybe, malda ar susirūpinimu dėl žmogaus, dėl pasaulio; užaštrinantis jau kadais aptrupėjusias ir nugludusias prieštaras, dabar šis menas vėl visas jas išvelka į dienos šviesą be nugražintos estetikos, be aiškaus horizonto ir be tiesaus pabėgimo laisvėn. Čia veikia netgi mažiausios dalelytės – nuvarvėjimai, lengvesnės zonos, kur nėra net ženklų, tik nenuobodus fonas, ir tai nėra spontaniškumo išraiška, o veikiau – izoliuotos kitos aplinkos salelės, sukeliančios rūpestį dėl to, kiek ir kokio to laisvumo belikę.

Pastarųjų metų darbuose kaip niekad iki tol atsiranda tokių pakitimų: naujų drobės struktūros modeliavimo principų, darbo proceso pasikeitimo ir ypatingos spalvos parinkimo. Struktūra modeliuojama iš senų patirčių, bet ji jau įgauna aktualijų jėgos, šioje struktūroje priauginama naujų reikšmių. Čia atsiranda siurrealizmo, absurdo, juodosios kronikos detalių, kurios gausiai talpinamos į taupų stačiakampį formatą. 

Tam labai padeda ir pats kūrybos procesas – pradedama daryti eskizus ne gryname ore (plain air) laukiant momentinio įspūdžio įkvėpimo, o techniškai apskaičiuotai, pvz., netgi su fotošopo programa dėliojant planus, pasakojimo pulsą, t.y. modernizuotai, pagal kompozicijos, spalvų mokslus. Taip pat pastaruoju metu tapytojas atsiveria vienai vienintelei spalvai – raudonai. Netgi jei ji dažnai užtepama balkšvai, beveik visai baltai, galima pajusti tos pagrindinės spalvos skverbimąsi į pirmą planą ir jos prasivežimą į matomesnį sluoksnį.

Apie spalvos reikšmę Raimondas galvoja nuolat: kiek įmanoma išgauti reikšmes ir prasmes pustonių tapyboje ir kiek reikėtų „prisiauginti“ grynos spalvos, kad sustiprėtų emocijos?  Ir nors dabartinė, anot autoriaus, jo pasirenkama spalva raudona yra pati aistringiausia, ir ją pasitelkęs jis sukūrė daug panašia reikšme susietos tapybos, jis jokiu būdu nėra spalvų, tarsi simbolių, išpažinėjas. Daug svarbiau, kaip konfrontuoja gyvas –negyvas pavidalas (dažnas atpažins ir embriono sąvoką) su nenatūralia, bet kažkokių neištirtų gilumų turinčia aplinka.

Šioje tapyboje pilna ir teatro misterijų. Suglaustoje paveikslo erdvėje kristalizuojasi individualių, neprognozuojamų ir nepasotinamų būtybių galios; jose glūdi viskas kartu: kančia ir nejautrumas, alkis ir persisotinimas, tikrovė ir tai, kas yra virš jos, smulkmė ir išsipūtimas – šį kartą tapytojas nebekonfrontuoja ar specialiai nebedeformuoja. Tokių pozicijų jau nebėra. Jis viską atveria visai šalia, netgi sugrūstai, dėl to ir kyla tas „nepatogumo“ jausmas, kai ir budeliai, ir aukos yra drauge. Kai kurie darbai (dar visai neseniai pradėtas kurti paveikslas „Gurmanas“, 2014 m.) primena tibetiečių kai kurių dievybių (pvz., pasipuošusių kaukolių girliandomis) vaizdavimo ypatumus, o kituose („Speleologas“, 2013 m., „Meistras“, 2010 m.) nevengiama vaizduoti kryžiaus ir nukryžiavimo simbolikos visai kitokiame kontekste nei ramūs viduramžių kalvoti peizažai. T.y., visur, besimaišant kultūroms, ieškoma tam tikro „gydomojo meno“ paslapčių: kaip kuo ryškiau akcentuoti kvailą susireikšminimą, savimeilę ir kitas žemiškąsias „smulkmenas“, kad prasivertų kiti klodai. Todėl šioje kūryboje dažnai prisimenama senosios tapybos alegorija – dance macabre (griaučių, mirties šokis su žmogumi) – yra savaime suprantama ir nebaisi.

Vienas paskutiniųjų paveikslų – „Budėtojas“, 2013 m. – irgi perėmęs tuos pačius akcentus iš bendros tematikos reprezentuoja suskirstymus visuotinės kartotekos, bibliotekos ar laboratorijos dekoracijose. Visiems paskirstyta po „vienodą“ langelį, sraigtelių sistema tęsiasi geometrine perspektyva tolyn, o ją prižiūrintis eksponatas – judantis, bet jau kadais miręs.

Parodų atidarymuose dažnai žavi kolegiškų žiūrovų gausa: jų metu gali išgirsti daugybę skirtingų asociacijų ar nuomonių – netgi apie kai kurių darbų įtraukimą į dailės istoriją. Štai atidarymo metu paveikslas „Kinologija“ (2014 m.) buvo gretinamas su Antano Samuolio (1899–1942 m.) spalvų pasauliu, matyt, turint galvoje Samuolio tamsių spalvų derinius ir jo darbų detalių, ryškių pavidalų (pvz., geltonos palaidinės) apibrėžimus juoda linija; prisiminta ir senoji Žaliakalnio obelis – jos išsišakojimas dabar atgimė susigrūmusių prakaulių šunų figūrose.

Pabaigai norėtųsi pasakyti, kad iki šiol Paveikslų galerijoje Raimondas Gailiūnas eksponuodavosi tik su kitais savo kolegomis – grupinėse „Angis“ parodose. Tad dabartinės parodos lankytojams didžiulį įspūdį gali sukelti ir smalsumo, atradimo arba naujumo jausmas: matome pirmąją dailininko personalinę parodą Kaune.

Rymanto Penkausko nuotraukos