Literatūra

Mindaugas: Pastaruoju metu mūsų prozoje galima įžvelgti gana įdomias tendencijas. Jau kalbėjome apie suaktyvėjusias istorinės savimonės revizijas. Dėmesį patraukia ir kiti (kiek neįprasti) reiškiniai. Vis daugėja stambiosios prozos kūrinių, kurių žanrui įvardyti sugalvojamos neįprastos etiketės: 2011 m. išleistą Lalagę Andrius Jakučiūnas pavadino apsakymų vainiku, Laurynas Katkus pernai pasirodžiusį debiutinį stambiosios prozos kūrinį Judantys šešėliai apibūdino kaip pasakojimus. O ir populiariojoje literatūroje – panašios tendencijos: Dalia Jaziukevičiūtė naujausią tekstą Jo vardas Sibiras tituluoja romansu. Stambioji proza laisvinasi iš kanoninių žanrų apibrėžčių? O gal tiesiog kuriasi literatūrinių brandų mada: autoriai gudrauja pasirinkdami neįprastą žanro pavadinimą, kad suviliotų skaitytoją novatoriškumo pažadu. Taigi norėtųsi pasikalbėti, ar kartu su nauja žanro formuluote kuriamas ir novatoriškas literatūros tipas? Kitas simptomas, kurį norėtųsi plačiau aptarti, – tai gana neįprastą formą įgyjanti postmoderni prasmės praeinamumo ir neapibrėžtumo problema. Randasi nuo didžiųjų „prasmės efemerikų“ – Ričardo Gavelio, Jurgio Kunčino ar Gintaro Beresnevičiaus – atviros struktūros, žaismingų tekstų aiškiai besiskirianti raiškos forma: kuriamas gana uždaras, sudėtingos struktūros ir kompozicijos pasakojimas, kuriuo siekiama pasakyti, kad nieko tikslaus ir aiškaus nėra nei gyvenime, nei literatūroje. Ryškiausi pastarųjų metų šios krypties stambiosios prozos pavyzdžiai būtų jau minėta Andriaus Jakučiūno Lalagė ir Donaldo Kajoko Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys. Taigi, nukreipkime mūsų objektyvą į dvi išskirtas stambiosios prozos tendencijas. Kaip jūs manote, ar naujos žanrų etiketės yra naujo literatūros tipo pranašas; ar naujos prasmės praeinamumo refleksijos kryptys įtaigiai identifikuoja prasmės neapčiuopiamumą?

Urtė: Kalbant apie „naujus“ žanrus, norėčiau pasakyti, kad visą šitą žanrų košę, mano nuomone, užvirė esė. Dar visai neseniai aršiai buvo svarstoma, kas ta esė yra ir ką su ja veikti – vieniems ji atrodė panašesnė į novelę, kitiems į svarstomojo, analizuojamojo pobūdžio rašinį. Literatūriškoji esė daugeliui autorių pasirodė esanti labai patogus žanras – rašai, kaip išeina, o galiausiai skambiai tai pavadini esė rinkiniu. Kita vertus, esė žanras, atvėręs galimybes fikciją derinti su svarstomojo, samprotaujamojo pobūdžio tekstu, mūsų literatūrai padovanojo daugelį vertingiausių šiuolaikinės lietuvių literatūros kūrinių. Todėl natūralu, kad tarsi „pagavusi bangą“ lietuvių literatūra pildosi vis naujais žanrais, kas rodo laisvėjantį, nekanonizuotą mąstymą. Prievartinis bandymas sutilpti į keletą žanrų, tarp kurių daugelis jau sunkiai pasiduodančių šiuolaikiniams tekstams, būtų absurdiškas.

 Loreta: Neabejotina, kad žanrų ribos yra diskutuotinas dalykas. Vis dėlto žanrai išlaiko tam tikras taisykles, konvencinius reikalavimus, pagal kuriuos juos atpažįstame. Todėl kartais nevertėtų demonstratyviai ir pretenzingai šokti prie kito žanro ar konstruoti neva naujus, nes ambicingi tikslai gali virsti tuščiavidure maniera, o ne meniškai įtaigiu veiksmu. Pirmiausia tokios mintys kyla kalbant apie jau minėtą Jakučiūno Lalagę. Autorius tiesiog rašo tekstą. Tekstą, kurį atpažįstu jau iš chrestomatinių Rolando Bartheso veikalų: nepaskaitomą, sunkų, priverčiantį įtraukti fizines jėgas, kovoti tarp noro sužinoti, susigaudyti ir tarp noro nebeskaityti, atsitraukti (pralaimėti?). Tai – kankinanti procedūra. Nesklandi, pasišiaušusi sakinio struktūra, rodos, nepalieka vietos jokiam nuspėjamumui ar nuojautoms. Iš suniokoto lūkesčių horizonto belieka vienas retas, tačiau esmingas skaitytojo lūkestis – galimybė susigrumti su tekstu ir skaitymu. Tačiau Jakučiūno sakiniai Lalagėje pernelyg akivaizdžiai užmušinėja prasmės poreikį. Iš tiesų tai tuščiažodžiavimas, pernelyg kyšantis noras nepasakyti sakant. Žodžiai šiame tekste pernelyg taikliai ir intensyviai ieškomi, kad nereikštų nieko. Kalbėtojas galų gale tiesiog persistengia. O tuomet nelieka nieko – suvartotas tekstas nugarma tiesiai į užmarštį, taip ir neišsivysčius nujaustam atstūmimui, nusivylimui prasmės neapčiuopiamumu ar šleikštuliui, skaitymo nuovargiui. Kurių, įtariu, autorius tikėjosi kaip naujumo, novatoriškumo pasekmių, bet tas „apsakymų vainikas“ atrodo tik madinga etiketė savo manieringam rašymo būdui pareklamuoti. Tekstas išties vertas dėmesio, tačiau jo savitumas slypi tikrai ne žanro formuluotėje.

Mindaugas: Norėčiau atkreipti dėmesį, kad tas susidūrimas, apie kurį kalba Loreta, Lalagėje vyksta ne tiek su kalba kaip autonomiška ir kartu mistiška visuma, kiek su aiškiai pildoma autoriaus programa. Jūratės Sprindytės teigimu, šis kūrinys – tai literatūra ne liaudžiai, o gurmanams. Bet su aukštąja literatūra dažnai atsitinka taip, kaip ir su aukštąja mada, – ji virsta manieringa snobų deklaracija, save pateisinančia įsivaizduojamu masės neišprusimu. Kuo iš tiesų novatoriška Lalagė, kaip deklaruoja tiek pats autorius, tiek jį giriantys kritikai? Joje randame tikrai nenaujas temas: sakralumo ir profaniškumo kolizija yra sena kaip pati literatūra, rašymas kaip žudymas, rašymas kaip lytinis aktas, rašymas kaip įkalinimas, rašymas kaip onanizmas, rašymas kaip nuodai – tokios Lalagėje atsiskleidžiančios rašymo formos lietuvių literatūroje taip pat nenaujos. Ričardas Gavelis, Jurgis Kunčinas ar Sigitas Parulskis yra jas ir panaudoję, ir turbūt išsėmę. Galiausiai mes egzistuojame ne tik savame literatūros sodžiuje. Postmodernios prasmės takumo, neapčiuopiamumo, nuolatinio tapsmo problemos neišvengiamai Lalagę nukelia į Samuelio Becketto, Witoldo Gambrowicz‘iaus kūrybos formuojamą literatūrinę tradiciją. Jau Jakučiūno Tėvynė įtartinai priminė Becketto Neįvardijamąjį. Bandymas rašyti apie prasmės neapčiuopiamumą ir kalbos anonimiškumą Lalagėje taip pat atrodo epigoniškai. Novatoriškas jis nebent savo manieringa pasakojimo technika. Bet toks novatoriškumas atskleidžia postmodernizmo išvirkščiąją pusę – naujumas galimas tik mechaniškai atliekant formalius eksperimentus. Jakučiūno romane prasmė dingsta ne natūraliame kalbos sraute, ji uždūsta užgriozdinta tuščiažodžiavimo luitais: sakiniai, užimantys beveik po puslapį, dažnai pripildyti pertekliniais epitetais, reikiamybės ir būsimojo laiko dalyviais. Nežinau, ar tiesa, kad Jakučiūnas į kalbos redaktorės klausimą, kokia yra vieno ar kito sakinio prasmė, triumfališkai atsakė, kad jis ir siekė sunaikinti prasmę. Paties autoriaus parašyta anotacija patvirtina tokias spėliones. Sakyčiau, naivoka nuostata. Juk intertekstualumas yra ne autoriaus ar skaitytojo, bet kalbos prerogatyva, tad bet kokia sąmoninga rašytojo nuostata – ypač sunaikinti prasmę – atrodo juokingai naivi, o tapusi pamatine intencija, pasmerkia kūrinį tuščiažodžiam manieringumui.

Urtė: Iš dalies sutinku su jūsų nuomone. Lalagė turi tendenciją būti mažam draugų rašytojų ratui parašytas kūrinys, save pateisinantis net nebūtinai įsivaizduojamu masės neišprusimu. Jakučiūnas skelbiasi esantis nekomercinis autorius, todėl aš, nusipirkusi knyga su 80 % nuolaida ir tikrai ne paskutinį egzempliorių, tikriausiai esu nekomercinė skaitytoja. O jeigu rimtai, vertinant Lalagę, manau, reikia atsitraukti nuo literatūrinio diskurso ir pabandyti pažvelgti kitu kampu. Galbūt idėjiškai Jakučiūno Lalagė stovi šalia Tomo Šinkariuko novelių, dramų rinkinio Šokis, t. y. knyga kaip reiškinys, bet ne kaip tekstas. Jakučiūną asmeniškai aš linkusi vertinti kaip ironišką ir cinišką autorių, todėl nenustebčiau, kad ši knyga – kaip reiškinys turi, tarkim, grynai pedagoginę funkciją – siaubingai nuvarginus skaitytoją parodyti, kad tekstas dėl teksto yra absurdas, lygiai taip pat žaismingai, kaip tai teigė Jurgis Mačiūnas – menas dėl meno yra savitikslis ir nenaudingas.

Mindaugas: Įdomi hipotezė, bet toks žaidimas dėl žaidimo Jakučiūno atveju atrodo pernelyg manieringas. Kaip įveikti linijinio siužeto diktatą, mūsų literatūroje yra puikiai parodę jau Kunčinas ir Rolandas Rastauskas – siužetas jų tekstuose yra išsiskaidęs į minčių ir pojūčių mikropasaulius, kurie nepastebimos traukos jėgos veikiami jungiasi į darnią nelinijinę teksto visatą. Greičiausiai nesu literatūros gurmanas, nes Jakučiūno Lalagę suprantu tik kaip loginį žaidimą teksto sintakse, kurio pagrindinė taisyklė – parašyk kuo įmantresnį sakinį, dirbtinai išdarkantį siužetą, kad šio neradęs literatūros plebėjas pasimestų ir sutrikimo bei gėdos dėl savo neintelektualumo apsėstas neišdrįstų nieko bloga apie tave pasakyti, o stojusioje tyloje galėtų kalbėti tik tau prijaučiantieji, suteiksiantys tau novatoriaus vardą ir teisę pasivadinti naujuoju literatūros guru. Čia gal jau ir baigsiu, nes su tokio ilgio sakiniais tuoj pavirsiu tikru lalagu.

Urtė: Griozdiški ir painūs Lalagės sakiniai ir skambi Jakučiūno frazė, kad sakinys neturi turėti jokios prasmės, kad jis turi įsiutinti skaitytoją, kad jis visai kitaip imtų skaityti knygą, veda mane į medijų teoretikų akcentuojamą būvį, pasiekiamą tik per intermedialumą. Į būvį, kuomet žmonija dar neturėjo struktūrizuotos kalbos, kuri savotiškai riboja norimas perteikti mintis ir jausmus. Tai tarsi perteikia Lalagės autoriaus norą pajusti, o ne perskaityti taip, kaip esame mechaniškai įpratę, linijinį pasakojimą iš kairės į dešinę. Iš čia ir siekis išsemti kalbą, parodyti jos negalią. Aš šį vainiką vertinčiau kaip atmosferinio pobūdžio bandymą tekstu pasiekti daugiau nei esame pripratinti. Todėl, mano nuomone, skaitant šį kūrinį svarbiausia besąlyginis atvirumas be jokių išankstinių nuostatų.

Simona: Manau, tokie tavo svarstymai gali būti pagrįsti. Skaitydama vis galvojau, ar Jakučiūnui pačiam nenusibodo rašyti–skaityti savo apsakymų vainiko, nes rašymo technika primena akademinius darbus, kai žinai būtiną minimalų ženklų skaičių ir jų pritrūkus pradedi „platų literatūrinį interpretavimą”. Galiu pagirti, kad pagaliau parašytas kūrinys, skirtas tik filologams, nes tik šios kastos nariai ryšis save paaukoti Lalagės skaitymui. Aistringas filologas gali gėrėtis teksto ritmika, kai proza iš tiesų labiau primena poeziją, imi pasimesti tarp žodžių, bet įsiklausai į galvoje skambančius kirčius, galūnes, logiškai artikuliuotą linijinę prasmę naikinančią teksto tėkmę. Knygoje nėra siužeto ar prasmės, kaip jų nėra ir gyvenime, pateikiamas šios akimirkos išjautimas, visas emocijų ir fizinių pojūčių pluoštas. Galima sakyti, kad Jakučiūnas dekonstruoja tekstą žaisdamas su skaitytoju, bandydamas jo kantrybę ir empatijos ribas ― ar sugebėsi nemąstydamas, nekvestionuodamas, kartu su manimi išgyventi šią akimirką, pajusti rašymo ir nerašymo beprotybę? Nes beprasmiškas gyvenimas be rašymo, o rašant jis dar beprasmiškesnis, nes jauti savo ribotas galimybes atskleisti jį – tą Gyvenimą. Iš čia ir nauja žanro formuluotė, kuria norima suklaidinti skaitytoją, neleisti jam susikurti išankstinio lūkesčių horizonto arba, kaip Urtė sako, grąžinti mus į nestruktūruotą būvį. Gurmaniškai rašo Jakučiūnas, ne kiekvienam kramtyti šį jo kūrinį. Pripažinsiu, kad man Lalagė vis tik daugiau primena tekstą-skiedalą, pripilstytą nereikalingais žodžiais, bet Urtės keliama hipotezė visiškai neleidžia jo paskandinti.

Mindaugas: Įdomią Lalagės gelbėjimo operaciją jūs surengėte. Galbūt tikrai reikėtų ją perskaityti bent du kartus, bet ryžtis tokiam nemaloniam procesui reikia labai daug vidinių resursų... Galbūt tikrai Jakučiūno atveju naujo žanro išradimas gali būti vertinamas kaip lūkesčių horizonto ištrynimas ir paralelinės skaitymo erdvės kūrimas, nors manieringumas man atrodo sunkiai peržengiamas. Prisipažinsiu, kad skaitydamas kito žanro išradėjo – Lauryno Katkaus – pasakojimą patyriau stichišką lūkesčių horizonto sugrįžimą: atėjau prie teksto visiškai nestruktūruotas ir atviras, tik su įprastu skaitytojo noru išgirsti malonumą teikiantį pasakojimą, bet buvau nublokštas į tradicinį lietuviškos prozos kontekstą. Rastauskas savo esė Iš Ervino pilvo rašė, kad mes, lietuviai, ne tiek pasiekėme nepriklausomybę savo sąmoningais veiksmais, kiek visada buvome ir tebesame neatpažintas anoniminis kolektyvas, kuris tik laimingo atsitiktinumo dėka savo inertišką mąstymą sugebėjo materializuoti nepriklausomybe. Perskaitęs tas eilutes nusišypsojau: tai tik provokatyvus žaidimas tautinės tapatybės puoselėtojams paerzinti. Bet perklausius Katkaus „pasakojimus“, taip ir norisi perfrazuoti Rastauską: esame tik judantys šešėliai, nesugebantys simbolizuoti savo savasties. Nieko apčiuopiamai novatoriško savo neįprasta žanro etikete paženklintu tekstu Katkus nesukuria. Apskritai, sunku paaiškinti, kodėl Judančių šešėlių autorius imasi konstruoti pasakojimą aplink, sakyčiau, tradicinį lietuviškos modernios–romantinės prozos herojų – kapitalistinėje visuomenėje dvasiškai ir finansiškai skurstantį rašytoją idealistą, kilusį iš provincijos. Gal ir keistai pasirodys mano siūlomas intertekstas (kaip ir minėjau, intertekstas yra kalbos prerogatyva), bet, sakyčiau, Broniaus Radzevičiaus Priešaušrio vieškelių drama yra perspėjimas lietuvių rašytojams, kad bandymas kurti modernų pasakojimą aplink tokį „tradicinį herojų“ yra pasmerktas nesėkmei. Toks subjektas yra pažymėtas genties ženklu ir nesugeba iki galo savęs reflektuoti kaip atskiro individo, todėl rašytojui, pasirinkusiam vaizduoti jo vidinį tapsmą, iškyla sudėtinga užduotis rasti pasakojimo techniką, padedančią įveikti susitapatinimą su tuo personažu ir gebančią šio vidinę inerciją meniškai artikuliuoti. Katkaus eseistika man yra palikusi gana gerą įspūdį, todėl jo pasakojime ir tikėjausi tokią techniką atrasti. Tarsi tikras tradicinis kaimiškosios prozos personažas Judančių šešėlių Vytautas rausta, pyksta ir galiausiai išsibarstyto kiekvieną kartą, kai tik sutinka jo vidiniams imperatyvams prieštaraujančius diskursus: baisiai įsižeidžia, kai mama jo, intelektualo, statusą nužemina iki deminutyvo Vyteli, jam būtina kaukė, kad galėtų sau kalbėti apie save (laiškai sau), visada būtinas autoriteto pritarimas (ypač kolegų dėstytojų), kad įsitikintų savo gyvenimo filosofijos prasme, o kūniškumas jam apskritai yra gėdingas ir prasčiokiškas. Naratyvo sudvejinimas, įpinant laiškus sau, neatrodo įtikinama inertiško būvio įveikimo forma: laiškai kažkaip per daug tiksliai pataiko į Vytauto egzistencines problemas, todėl po pirmųjų laiškų imi numanyti ir tikrąją jų paskirtį.

Simona: Mindaugai, nieko tu nesupranti apie šiuolaikinę literatūrą, kalbi visai kaip koks pasiturintis filologas. Nes jeigu mama tave išlaikytų, suprastum, kaip liūdna ir skaudu skaityti apie Katkaus pasakojime vaizduojamo vargšo filologo gyvenimą. Pagaliau kažkas viešai išdrįso pasakyti, kokios žiaurios gyvenimo aukos mes, filologai, literatai, intelektualai, esame. Kokie neįvertinti ir nesuprasti liekame šioje korumpuotoje kapitalistinėje visuomenėje. Braukiau ašarą skaitydama apie vargšo filologo Vytautėlio kančias, o kaip neverksi, jeigu viršuje gyvenantys kaimynai mylisi, o tu vienas guli savo lovoje, mama vis neatsiunčia pinigų naujoms knygoms, kurios būtinos tavo doktorantūros studijoms ir esi egzistencinio nevisavertiškumo kamuojamas stereotipinis filologo pavyzdys — savo ir kitų lūkesčių nepateisinęs nevykėlis, mamos išlaikytinis, depresijos ir vienatvės kamuojamas žmogus. Nelengva būti šiuolaikiniu antiherojumi, mąstytoju, o ne aktyviai veikiančiuoju šiuolaikinėje judrioje visuomenėje. O dar baisiau, kai tokios sudėtingos asmenybės, kaip Vytautas, mintys sukasi ne vien apie egzistencines ir filosofines gelmes, bet apie savo nepritapimą, atstumtojo dalią ir tą amžiną troškimą priklausyti visuomenės daugumai. Todėl belieka pagieža, kuri liejasi per kraštus, pakraščius, knygos puslapius, paraštes ir netgi šiek tiek prilimpa prie skaitytojo pirštų, kad net ir padėjęs knygą į šalį jis dar kurį laiką jaustų tą glitų kaltės jausmą už visas filologams padarytas skriaudas. Ne veltui autorius pasirenka pasakojimo žanrą, nes iki romano čia dar labai toli (o reikėtų ir įžūlios drąsos šį kūrinį pavadinti romanu), o kaip esė tekstas pernelyg stambios apimties ir pernelyg skystos minties. Katkaus pasakojimą laikau stipria paspirtimi naujam visuomeniniam judėjimui Filologas irgi žmogus, kurio misija bus remti skurstančius filologus, tiekti jiems knygas, vyną ir ilgesnius akademinių darbų rašymo terminus.

Loreta: Jei Jakučiūnas pretenzingai stengiasi panaikinti prasmę begaliniu kalbėjimu, užliedamas žodžių gausa, tai Katkus kalba apie ironišką prasmę, tačiau bergždžiai. Šis ne–romanas tinka, kai reikia susirasti užsiėmimą kelioms valandoms belaukiant kur nors eilėje. Tačiau, deja, tos kelios valandos skaitymo gali erzinti ne mažiau, nei nieko neveikimas... Kelios opozicinės plotmės tiek veikėjų charakterių, tiek laikotarpio, tiek įvykių atžvilgiu – lyg ir noras sukurti intelektualaus romano įspūdį. Tačiau kaip ten yra, kad savimi besididžiuojąs filologas vos kelis kartus tepasvarsto apie nūdienos kultūrą ir laimę atranda obuolių plantacijoj gerdamas sidrą? Man taip pat kyla mintis apie parodiją, šaržą, ironišką požiūrį į šiandienos kepte kepamus humanitarus, graudžiai betinkamus tik, kaip sakė knygos veikėjas, žemei arti. Ir vis dėlto kūryba – tai (savi)terapija. Dėl to nefilologiškas filologas gali susikurti savo pasaulį, pats save raminti susikurto „tikro vyro“ žodžiais ir bent taip pajusti savo buvimo prasmę. Sklandus ir malonus stilius mane kuriam laikui ramino. Bet veikėjas tiesiog infantilus provincijos berniokas – jo ateitis akivaizdi vos ėmus skaityti šiuos „pasakojimus“. Kad bent antroji plotmė suteiktų daugiau džiaugsmo... Bet ne. Nori nenori, aš kliuvau už keistos neautentiškos kalbos. Kodėl šalia atsiranda kitų kalbų simbolis? Ir kaip keistai (ne)dera, sakyčiau, šiuolaikiškas mąstymas ir minėto laikotarpio kalbos imitacija.

Mindaugas: Ir aš iki paskutinio sakinio vyliausi, kad Judantys šešėliai – tai stereotipinio humanitaro parodija. Deja, viltys neišsipildė. Toks personažas tiesiog prašosi ironijos kaip simbolinio spyrio į užpakalį, kad nutrauktų savigraužos ratą ir pagaliau baigęs iš savęs daryti dramos karalienę pradėtų bent kiek konceptualiau žvelgti į save. Atrodo, kad Katkaus pasakojimas ir yra tik žodinė saviterapija, pasipasakojimas draugams ir artimiesiems humanitarams.   

Simona: Gal tikrai neverta išsidirbinėti lygioje vietoje su išradingais žanrų pavadinimais, nes jeigu kūrinys nekokybiškas, jokia žanro etiketė jo neišgelbės. Geriau ne demonstratyviai bandyti kurti naujas žanrų etiketes, bet įtaigiai bandyti praplėsti esamų žanrų ribas. Vienas ryškiausių pastarųjų metų kūrinių, gebančių keisti įprastą romano sampratą, yra Donaldo Kajoko Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys. Apie šį romaną turėjau labai negatyvią išankstinę nuomonę. Kažkodėl įsivaizdavau, kad jeigu jau esi tokio lygio grandas, kaip Kajokas, tai ir stengtis rašant pernelyg nereikia – užtenka „užsidirbtos“ pavardės. Bet klydau, autorius rimtai padirbėjo prie kūrinio, šį romaną laikau vienu geriausiu moderniosios prozos pavyzdžiu lietuvių literatūroje ir sakau tai be ironijos. Kajokas sugeba sudėti tiek prasmės, įvairių plotmių, kultūrinių ir religinių ženklų, kad jautiesi kaip vaikas atrakcionų parke – norisi visko, bet vienu metu galima važinėtis tik viena karusele. Ir ne tik tai, sužavi teksto daugiasluoksniškumas, skaitytojui suteikiama galimybė atskleisti tiek teksto gelmės, kiek jis pats pasiryžęs jos priimti. Ir kaip man apsakyti savo džiaugsmą skaitant šią knygą? Po tiek nevykėliškų lietuvių rašytojų knygų, paimtų į rankas, šis romanas – tikras literatūrinis orgazmas. Tekstas ir konstruojamas, ir dekonstruojamas, daugybė intertekstų, susilieja mistika ir realybė, atsiskleidžia susikeliariopinusios asmenybės – knyga skirta ne vienkartiniam paskaitymui. Gal todėl ją „surijau“ per porą vakarų, tada padėjau į šalį, o dar po dienos – dar kartą pakartojau skaitymo procesą. Nes tai žavingas filosofinis kūrinys, kviečiantis pradėti ieškojimų kelią. Nes mes vis laukiame kvietimo, kurio sulaukus bus gautas leidimas gyventi: Atvirai kalbant, atidėliojo gyvenimą ateičiai, negana to – atgrasiai atkaklų gyvenimą, tarsi tam tikro laikotarpio pabaigoje Gabrieliaus lauktų išganinga riba, kurią peržengus tikras gyvenimas gyvastinga srove akimoju plūstels į vienas bei arterijas, iškils priešais visa didybe ir iš gausybės rago ims berti jam pasakiškas dovanas... (p. 139). Ir taip sukamės įvykusių ir neįvykusių dialogų rate, kai iš tikro daugelis mūsų dialogų su kitais ir savimi tėra monologai, ieškant savęs, ieškant savo atsakymų. Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys yra tik vienas iš atsakymo variantų.

Mindaugas: Bet ar nekyla įspūdis, kad Kajoko romane prasmės neapčiuopiamumas ir praeinamumas, panašiai kaip ir Jakučiūno Lalagėje, yra atraminė idėja. Prasmė dingsta ne kalbėjimo sraute, bet tokiuose sakiniuose kaip Viskas buvo lygiai taip, tačiau kitaip! Veikėjai yra tik figūros, kurias kaip šachmatų lentoje stumdo pasakotojas kurdamas įvairias būties mįsles. Galbūt mano reakcija išprovokuota mano miesčioniškumo, galbūt ilgus dešimtmečius paskyręs savęs ieškojimams, ties kalbos ir būties prarajomis meditavęs rašytojas Kajokas išsiugdė įstabią intuiciją, kuri paprastą filisterį gąsdina grasindama nuimti visas primityvaus suvokimo kaukes. Vis tik šį romaną, kaip ir Kazašą, vertinčiau kaip hermetišką žaidimą įvairiais literatūriniais, filosofiniais, religiniais kontekstais. Vėlgi tekstas – tik gurmanams, mėgstantiems išpainioti įvairiausias intelektualias minkles ir pinkles. Kadangi nesu gurmanas, sakyčiau, kad Kajoko proza yra pretenzinga ir jos užmojus geriau palikti nušvitusiems išminčiams: jie turi sugebėjimą būties sudėtingumą nušviesti suprantama forma – be chaotiškos maišalynės.

Simona: Nesutinku, Mindaugai, beprasmiškumas ir prasmės neapčiuopiamumas yra du skirtingi dalykai. Jakučiūno Lalagėje matome pastangas sunaikinti prasmę, paversti tekstą reiškiniu, skaitydami jo kūrinį netgi neturėtume ieškoti prasmės, tai būtų milžiniškas autoriaus ir net pačios jo rašymo intencijos įžeidimas. Kita vertus, Kajoko romane pateikiami net keli prasmės sluoksniai, šiuo atveju daugiaprasmiškumas yra džiugus, kuriantis ir konstruojantis. Tuo ir pasižymi puikus kūrinys, kad jo prasmės iki galo neįmanoma pagauti, atrodo, kad ji visai kažkur šalia, tačiau visuomet neužbaigta, vis besipildanti (mūsų pačių patirtimis?). Jeigu mokėčiau kūrinį paversti matematine formule, Jakučiūno Lalagės prasmė joje būtų su minuso, o Kajoko Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys su pliuso ženklu.

Loreta: Kajoko romano tikrai nepavadinčiau nei hermetišku, nei labai gurmanišku. Taip, čia kalbama apie požiūrį (tiksliau – požiūrių ir pasaulėvokų gausą). Tačiau aš šį kūrinį pamačiau kaip atvirą ir žaismingą ne savitiksliai, ne iš tokios rašymo manieros ar mados. Tai – žaidimas, kur skaitytojas taip pat žaidžia su savimi. Tačiau toks žaidimas skaidrus, skatinantis, o ne prievartaujantis atsisakyti išankstinio vertinimo ar žinojimo. Šią knygą lengva skaityti kaip mistišką, fantastinį nuotykių romaną, pagardintą keliomis filosofinio pobūdžio frazėmis ar pokalbiais, veikėjo savirefleksija. Tačiau taip pat – ir kaip intelektualų, borgesišką, intertekstais neįkyriai peraustą romaną, atveriantį gyvenimo, pasaulėvokos dialogiškumo galimybę. Norite humoro – rasite. Norite intelektualių pasamprotavimų apie literatūrą – rasite. Norite religijų sankirtos ar froidinių analizių – rasite. Tačiau ši knyga nėra mistinio euroromano, kūrinio, tinkančio visiems, paieškos. Netgi pasakotojo ironija, humoras yra palyginti švelnūs, skatinantys neapsistoti ties vienu „teisingu“ įvykių aiškinimo būdu, formule. Patiriamas pasaulis, realybė yra žymiai platesni, nei galėtų įtalpinti mūsų žodinės ar kitokios kategorijos. Nepavadinčiau šios knygos nei pramogine, nei aiškiai intelektualia. Manau, vėl susiduriame su postmodernizmu – tik ne su įkyriai radikalia, lietuviškai negatyvia, šokiruoti siekiančia jo apraiška. Tai – taikus pokalbis su tuo, kas galėtų būti ir yra. Ko gero, viena pagrindinių sąlygų, reikalingų prieš atsiverčiant tokią knygą – atvirumas. Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys man – vienas tikrai įdomių metų atradimų. Pritarčiau ir minčiai, kad tai naujas etapas po postmoderno, kai kūryba nebėra savitikslė, o vis palaikomas ryšys tarp teksto ir skaitytojo. Čia prasmė nebėra nulinčiuojama, o skaitymas nebėra tik mechaninis procesas nebesitikint nieko. Čia prasmė – būtina sąlyga, tačiau keliaujanti paraleliai kartu su atvirumu, nuojauta, kad nieko nėra nei amžino, nei visagalio. Tokie tekstai, mano kukliu manymu, išties atgaivina kūrybines galias. Tai – švelni ir netgi maloni dekonstrukcijos forma, leidžianti grįžti prie išsiilgto skaitymo malonumo.

Mindaugas: Po tokio antpuolio man telieka nuryti karčią literatūrinio neišprusimo piliulę ir dar kartą skaityti Kajoko romaną: daug atviriau ir išvalius visus išankstinių prielaidų horizontus. Ir perkelti mūsų diskusiją į man daug patogesnę, lengviau suprantamą populiariosios literatūros plotmę. Kalbėdami apie istoriją literatūroje pastebėjome, kad istorijos vertimas fikcija, populiariąja kvalifikuojama literatūra ne tik nenusileidžia vadinamajai aukštajai, bet kartais atrodo įtaigesnis ir keliantis daugiau skaitymo malonumo. Su žanrais „populiarieji autoriai“ nelinkę žaisti, bet tokių bandymų yra, pavyzdžiui, jau minėtas Jazukevičiūtės Jo vardas Sibiras. Taigi, kaip vertinate naują prozos žanrą – romansą?

Urtė: Būsiu tiesmuka: Jazukevičiūtės romansas tiesiog triumfuodamas laimi beprasmiškiausiai pasirinktos žanro etiketės konkursą. Taip, romanu liežuvis neapsiverčia pavadinti, bet koks ten romansas, greičiau romanėlis, o taikliausiai – romaniūkštis. Mano nuomone, svarbiausi romansui būdingi motyvai (pradingusi meilė, ryžtas mylėti amžinai ar mirties su mylimuoju pasirinkimas) įgyvendinti paviršutiniškai ir negrakščiai. Penkerių metų vaiko akimis matomas pasaulis ir patiriama meilė neįtikina, o siužetas neištempia anemiškos rašymo manieros. Apskritai skaitant apima jausmas, kad į rankas pateko viena tų apyliūdnių istorijų kokio nors žurnalo skiltyje „teisininko klausk drąsiai“, kažkaip taip ir tikiesi, kad romanas, atsiprašau – romansas, pasibaigs autorės klausimu: <...> tai jei mes nebuvom susituokę, bet kartu gyvenome, ar aš turiu teisę į jo palikimą? Galbūt siužeto prasme įsibėgėja antroji kūrinio dalis, deja, tik tiek. Nori nenori, imi vesti paraleles tarp pagrindinės herojės ir autorės – bent taip ieškodamas gilesnių klodų. Iš tiesų veikėjos apibūdinimas sutampa su autorės biografija – taip romanas tarsi įgauna autobiografinių motyvų, kurie galbūt dar labiau garantuoja empatiją kenčiančiajam, nors eik ir guosk. Šis romansas, manau, tikrai atras savo skaitytoją, ypač prasidėjus nuolaidoms knygynuose.

Loreta: Ar Jo vardas Sibiras tikrai nėra skirta paaugliams? Šio romanso stilius toks primityvus, kad net trikdo. Žinoma, apie sudėtingus, nepatogius ir skaudžius dalykus įmanoma kalbėti paprastai. Tą Jazukevičiūtė ir daro. Deja, dvi perspektyvos – mažos mergaitės ir suaugusiosios – kartais nemaloniai susikerta, griaudamos užsispyrusį bandymą įsijausti. Kalbančioji stebisi, kad nepamena savęs nesančios. Ji, būdama penkerių, patiria viso gyvenimo meilės galią. Ir netgi nusprendžia, kad ji išmoks gyventi šią kančią – šį miegojimą kitame kambaryje! Tai – kažką galbūt sujaudinsianti lietuviška, filmų „apie gyvenimą“ paveikta meilės istorija. Deja, netgi įmantrūs žanro pokyčiai negali paslėpti kokybės trūkumo.

Simona: Perskaičiau aš ir sau mintyse pagalvojau: Na, ką gi, atėjo ir ši diena, kurios, maniau, niekada nesulauksiu — moteriškasis Vladimiro Nabokovo Lolitos variantas pasirodė Lietuvos padangėje. Be abejonės, iki šio klasiko Jazukevičiūtei dar tolokai, Jo vardas Sibiras greičiau primena klasikinės suaugusio vyro ir vaiko meilės istorijos parodiją. Tačiau kadangi mes visi esame daugiau mažiau iškrypę vojeristai — kam gi nebus įdomu pro rakto skylutę pasižvalgyti į uždraustą vaisių. Manipuliuojama skaitytojų (galiu drąsiai teigti — moteriškosios skaitytojų grupės) noru išgyventi uždraustą meilės jausmą, pasijusti silpna ir pažeidžiama prieš stiprų, galingą vyrą, kuris įkūnija visagalio tėvo figūrą. Nedrįsčiau šitos knygos vertinti labai rimtai, sakykime, kad tai lengvas vasaros „skaitalas“, kuris, kaip ir visi vasariški dalykai — greitai ateina, bet greitai ir praeina, užsimiršta. Kodėl ši knyga įvardyta romansu? Greičiausiai autorė radusi literatūros žanrų sąrašą dūrė pirštu ir nusprendė, kad šis pavadinimas visai tinkamas.

Mindaugas: Į tokius kūrinius greičiausiai reikia žvelgti antropologiškai kaip į visuomeninį simptomą, jog tik empatija kenčiančiajam garantuoja masinį skaitytoją, kaip ir įvairių televizinių labdaros akcijų metu. Meilė redukuojama iki neįveikiamos obsesijos, kuri atima protą ir sielą ir kuria nesibaigiančias dramas, kurios tiesiog būtinos subjektui, kad šis galėtų kalbėti apie save, nes be pasijos ir aukos vaidmens neįsivaizduojamas joks kitas būdas artikuliuoti savo būtį. Tipiško lietuvio mentaliteto saviraiškos pavyzdys. Telieka konstatuoti, kad naivi viltis populiariojoje literatūroje rasti bent kiek originalesnį žanro kategorijos transformavimą yra pasmerkta neišsipildyti.  

 Urtė: Apskritai mūsų diskusijoje turime pavyzdžių, kurie parodo, kad kartais autoriai ne tiek laisvinasi iš kanoninių žanrų, kiek į juos nepataiko. Turiu omenyje, ne netelpa dėl žanrinio teksto turtingumo, o tiesiog neįsipaišo. Romaną sukurpti nėra lengvas uždavinys, o romansą ar pasakojimą – kas ten sugaudys, kas tai yra. Todėl, nori nenori, kyla mintis, kad novatoriškas žanrų pasirinkimas vykdomas tikriausiai jau parašius kūrinį, o ne prieš jį rašant. Tiesiog atliekamas gynybinis veiksmas šiek tiek nepasitikint savo jėgomis.

Mindaugas: Iš tiesų žaidimas žanrų vardais ir pavadinimais primena mados vaikymąsi. Kita vertus, jūsų įžvalgos apie novatoriškai Kajoko romane skleidžiamą prasmės neapčiuopiamumą ar Jakučiūno Lalagės intermedialumą skamba kaip naujų prozos tendencijų deklaracijos. Taigi baigdamas pokalbį paprašysiu išplėtoti nesavalaikius samprotavimus: ar jau šiuolaikinėje lietuvių prozoje galima užčiuopti po postmodernizmo einančios literatūros epochos ženklų?

Simona: Nevaidinkime Nietzsche’s ir nedarykime nesavalaikių apibendrinimų. Mano nuomone, kalbėti apie naujos literatūrinės epochos formavimosi pradmenis dar ankstoka, o ir tie pradmenys pernelyg neapibrėžti, išplaukę, gal labiau numanomi, nujaučiami, išfantazuojami, negu įrodomi. Todėl galime palikti šį klausimą retoriniu, o jeigu jau išsipildys mūsų spėlionės, galėsime girtis, kad pirmieji apie tai prakalbome.