Literatūra

MINDAUGAS: 2012 metų kūrybiškiausia knyga ― Gyčio Norvilo „Išlydžių zonos“. Rinkimai ir nominacijos, be abejo, yra reliatyvus kriterijus kokiems nors apibendrinimams daryti, vis dėlto poezijos knygų kategorijos atsiradimas „Metų knygos“ rinkimuose dirgina nepoetišką analitinį protą ir siūlo bent pabandyti šiuolaikinę poeziją padėlioti į tendencijų ir bruožų lentynėles. Kadangi aprėpti visų poetų neįmanoma, manau, protingiausia būtų orientuotis į tuos poetus, kurie buvo įvertinti garbių Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkų ir pretendavo tapti „Kūrybiškiausia metų knyga“.  Mindaugas Kvietkauskas pabrėžė, kad Gytis Norvilas yra „Keturių vėjų“ tradicijos tęsėjas, siekiantis įkvėpti naujos gyvybės kalbai. Vis dėlto skaitant tiek G. Norvilo, tiek kitų šiuolaikinių poetų tekstus galima kalbėti ne tik apie įprastą avangardinį maištą, bet apie keblią postmodernią situaciją: poezijai iššūkius kelia ne tik dar tarpukario avangardistus erzinusios sustabarėjusios poetinės kalbos formos, nespėjančios prisiderinti prie kintančio laiko pulso, bet dar daugiau ― vartotojiškas kalbos įpainiojimas į manipuliacijos ir propagandos mechanizmus. Atrodo, kalbos išlaisvinimas tampa iššūkiu šiuolaikiniams poetams: ar stereotipais užgriozdinta ir simuliakrus generuojanti kalba gali būti „humanizuota“ asmenine patirtimi? Kalbos fragmentacija, mutacijos, eksperimentai išduoda intensyvias „savo pasaulio“ paieškas. Poezija tampa asmeninio žodyno paieškomis, pasauliu, kuriame bent trumpam galima sutvardyti kalbos daugiaprasmiškumą, išlaisvinti save iš stereotipų ir bent kelioms akimirkoms įveikti susvetimėjimą, sinchronizuojant kalbančiojo ir skaitančiojo patirtis. Tokiame paieškų kelyje įžvelgčiau Scilos ir Charibdės situaciją: viena vertus,  inovatyvumo siekis rizikuoja virsti mechaniškais kalbos eksperimentais, o antra vertus ― paskęsta pernelyg subjektyviame, neaiškiame kalbėjime. Tačiau viena nuomonė postmodernizmo epochoje ― tik tiesos miražas. Juolab kad „Žirklionio“ ideologija reikalauja ginčo, o ne pamaldaus linkčiojimo į vieną taktą. Taigi kokią jūs matote šiuolaikinės poezijos būtį?

LORETA: Mane trikdo tokios sudėtingos pastangos aptikti tendencijas, kryptis, jų apraiškas sukaišioti į lentynas. Kita vertus, be kriterijų, žinia, gyventi irgi sudėtinga... Sinchronizuojuosi su energijos pliūpsniu, reiškiančiu, kad didžiausia problema yra kalba. Idėja, žinoma, ne nauja, bet tautiečiai išties bando kurti, genami tokios pajautos. Kalba nėra hermetiškas darinys, tad mane ypač žavi eksperimentai. Man smagu stebėti ir atrasti, kokias įvairiakryptes ir daugiabriaunes formas įgauna šiandieninė lietuvių poezija. Čia tikriausiai ir derėtų pabandyti apsibrėžti (kiek tai įmanoma), kas man yra kūrybiškumas. Tai, ko gero, yra įvairovė. Eksperimentai. Gaivališkumas, neabejingumas aplinkos problemoms. Laisvė, atsiribojimas nuo taisyklių, reikalavimų ir stereotipų. Taip pat — iššūkis. Norėčiau prisišlieti prie tavo, Mindaugai, nuomonės, kad aptariami poetai stengiasi išlaisvinti kalbą. Kiek yra įmanoma tą vaduojamą kalbą individualizuoti, nežinia. Ko gero, kalba turėtų būti suprasta kaip asmeninė, subjektyvi patirtis — todėl ji ir gali transformuotis, įgauti saviterapijos savybių. Vis dėlto įdomu, kur toks požiūris nuves: supratimas, įtariu, turi remtis ir stereotipais, visuotinėmis normomis. Kalba galų gale nėra (neturėtų būti) tik vienam asmeniui aiškus veblenimas. Antraip, kai nėra bendro supratimo, tam tikro žinojimo, kalba ir tampa dar svetimesnė. Naujos formos bando išgauti iš kalbos reikalingą efektą — aktualumą, gebėjimą būti priemone, bent kiek išreiškiančia unikalią patirtį. Tokią įvairovę aš randu G. Norvilo kūryboje, kuri neapsiriboja viena forma. Jo poezija — tai žanrų ir požanrių, formų karnavalas. Litanija, haiku, eilėraščiai–domino ar lošimo kauliukai, prozos fragmentai tėra tik keli pavyzdžiai. Poeto knygose  yra pretenzijos ne vien į avangardą, bet ir į postmodernumą. Pavyzdžiui, turinys: vienur pateikiamas meniu, kitur įprastą tvarką skaido chaotiškas pozicijų išdėstymas. Taip pat panašų įspūdį kelia ir dariniai, labai primenantys Benedikto Januševičiaus eilėraščius–daiktus. Tai ryškus bandymas sulydyti į viena skirtingus meno žanrus (grafiką, tapybą, raštą). Iš to formuojasi nauja forma ir reikšmė. Dažnai ji atvira, skatinanti gerokai pasukti galvą: ar prasmė tikrai egzistuoja, ar ji nėra žaidimas, pasityčiojimas, kone atsitiktinumas. Žavingai atrodo paties autoriaus tapybos ir grafikos darbai, savotiškai iliustruojantys eilėraščių rinkinius.

MINDAUGAS: „Išlydžių zonų“ eilėraštis „pasaulis niekaip – – –“, manau, tiksliausiai apibūdina G. Norvilo poezijos išeities tašką. Iškalbinga, kad eilėraščio prieraše šmėžuoja ir Jeano Baudrillard‘o pavardė ― nuoroda į simuliakrų uzurpuotą pasaulį. Tačiau simuliakras G. Novilui yra ne tik vartotojiškos visuomenės sukurti fiktyvūs poreikiai ir mąstymo stereotipai, o bet koks bandymas pasaulį paversti kalbiniais ženklais. Todėl poetas kiekviename eilėraštyje ir šokinėja vis prie kitos, kaip Loreta sako, žanro ar požanrio formos, konstruodamas prasmės nesistabilizavimo įspūdį, žaidimą paversdamas svarbiausia poeziją kuriančia stichija. Tačiau ar tokia postmoderni strategija nėra pažymėta išsekimo ženklu? Po Jurgio Kunčino genialiai įgyvendintų žaidimų prasmės žybčiojimais bet koks bandymas lietuvių literatūroje ― tiek poezijoje, tiek prozoje ― fiksuoti prasmės praeinamumą kelia epigoniškumo ir standartiškumo įspūdį. Jeigu poezijos pagrindą sudaro formalus efektas, kuriame asmeninė patirtis nustumiama į šalį, ar tai nereiškia tos poezijos seklumo?

LORETA: Nesutinku, kad postmodernizmo kryptimi G. Norvilas eina paklusniai iki galo: vis dėlto yra tam tikra tvarka, (ne)žymūs nurodymai, kaip keliauti rodomomis zonomis. Pavyzdžiui — turinio numeracija, knygų struktūra. Arba — kompozicijos įvairovė. Tiesa, norėjosi, kad tie dvejetukai, trejetukai ir t. t. labiau atsivertų žaidimui, t. y. leistųsi motyvuotai komponuojami skirtingai, kaip pvz., eilėraštyje „ornitologijos (ketvertukas)“. Panašiai jaučiausi ir „bendraudama“ su kitais eilėraščiais. Tokiems žaidimams pasiduoda, pavyzdžiui, „rentgeno nuotrauka“, smagu buvo žaisti ir su kūriniu „panteonas“ (bandžiau keliauti nuo eilutės prie eilutės iš kairės, dešinės, posmais žemyn ― ar tik man pasirodė įmanoma?). „Skėrių pusryčiuose“ ir „Išlydžio zonose“ matyti toks pats poreikis bandyti, ieškoti. Ta pati drąsa, intelektualų iššūkį skaitytojui siūlantis požiūris į aplink plytinčią erdvę. Lyriniam subjektui kalba — tai daiktas, objektas. Jis skirtas ne vien „stereotipams“, konkrečių žodžių formoms ir reikšmėms, bet ir unikaliai, kartais net stebinančiai pajautai. Tad į kalbos darinį galima žiūrėti ne vien kaip į tekstą, vidine struktūra siunčiantį vieną ar kitą žinią. Jį taip pat galima patirti ir kaip vaizduojamojo meno kūrinį, paveikslą, kuris veikia ir vizualiai. Dėl tokių bruožų plečiasi trokštamos išlaisvinti kalbos galimybės, o kartu su jomis — kūrybiškumo formos, lemiančios išties nestandartišką, neepigonišką kalbėjimo būdą.

SIMONA: Man su su G. Norvilo tekstais taip pat teko bendrauti įvairiai: su jais ir žaidžiau, ir derėjausi, ir netgi bodėjausi. Pritariu Loretos minčiai, kad šio poeto kūriniuose jaučiamas ieškojimas. Gal dėl to kiekvienas jo eilėraštis suteikia skaitytojui laisvę susidėlioti savitą prasmę, kad ieškotų ir atrastų ne tik autorius, bet ir skaitytojas. Tik nuo mūsų pačių priklauso, kaip skaitysime eilėraštį: iš kairės į dešinę, žemyn ar aukštyn. Pagal tai dėliojasi skirtingos prasmės. Grafiniai žaidimai išlaisvina kalbą ir laužo skaitytojo stereotipinį suvokimą „kaip turi būti skaitomas eilėraštis“. Viename iš savo kūrinių minėjęs, kad tekste yra „<...> galimybė būti bet kuo. netgi savimi“, autorius ją nuoširdžiai išnaudoja. Nesvarbu, kurį tekstą pasirinkčiau, visi jie suteikė, skatino, netgi kvepėjo laisvę (–e). Vaizduotės žaismas gali užvaldyti tuos, kurie įsitrauks į šį žaidimą, nes G. Norvilas davė įrankius (žodžius), o skaitytojui beliko kurti ir dėlioti iš jų prasmes. Kaip vieną pagrindinių temų galėčiau išskirti vartotojiškos visuomenės pašiepimą, nuo jos neatsilieka ir nusistovėjusių tradicijų (ypač kultūrinių, literatūrinių) stabilaus pamato pasiūbavimas. Net pati nesitikėjau, kad jo tekstai gali būti skaitomi taip lengvai, nes, vos pamačius iškrikusias raides, piešinius, grafiką, neaiškias eilėraščių struktūras, galvoje kilo mintis: „o siaube, tik ne dar vienas „pats sau intelektualus“ rašytojas“. Pasirodo, tikrai intelektualus, tik ne nuobodžiai pirštu  duriantis į skaitytojo neišprusimą, o su savitu šarmu, švelniu gundymu ir stipria laisvės dvasia kviečiantis pažaisti. O kokį žaidimą žaisime ― priklauso tik nuo mūsų drąsos.

MINDAUGAS: Bet jeigu poezija virsta tik žaidimu, kuriame, kaip jau sakiau, subjektyvios patirties ir kalbos sąlyčio nėra, ar tai nėra tik uždaras ir savimeiliškas žaidimas?

LINA: Jei galima, įkišiu savo trigrašį į šį mūsų pokalbį–žaidimą ir aš. Manau, ir Loreta, ir Simona (o kartu ir aš) tau, Mindaugai, bandėme tarstelti, jog nesutinkame ― šiame G. Norvilo žaidime jo balsas išlieka gana ryškus. Jo poezija, mano nuomone, yra geras pavyzdys, kaip išardyta ar pašiepiama kalba nepaskandina ryškaus kalbėjimo. Tam tikrais sąskambiais, o gal reikėtų sakyti są–piešiniais ar verbaliniais są–vaizdžiais šis balsas skaitant panašėjo į Charleso Bukowskio tonacijas, gal kažkuo dar į tavo jau minėto Jurgio Kunčino vaiduokliškai prabylantį miesto valkatėlę–kūrėją Jeronimą Jarą et al. G. Norvilo žmogus yra tikras bastūnas Walterio Benjamino taikliai išreikšta prasme: pasinėręs į gatvėmis prasilenkiančių kūnų karnavalą, atsijęs, bet ir esantis jame („vienu metu esu ir svetimas, ir savas“, p. 26), žodžiu, galimai esantis pačiame gyvenimo (ne–komunikacijos su juo) sūkuryje, bet nekuriantis jokių papildomų jo predikatų ir žymėjimų. Žinoma, tai gali būti tik mano interpretacijos.

MINDAUGAS: Jurgio Kunčino nedrįsčiau sieti su G. Norvilo žaidimais. Jo „Išlydžio zonose“ girdimas tik stiprus balsas, bet įkalbinti savo subjektyvumo nedrįstama. J. Kunčinas prozoje žaisdamas karnavalą patirtį prisodrina gyvos ir nehierarchizuotos patirties, kuri žaidimui suteikia fatališkumo ir vitališkumo. Iš poetų išskirčiau Vytautą P. Bložę, kuris, tiesa, nežaidžia jokių žaidimų, bet poezijoje pasiekia unikalų patirties ir kalbos sąjungį, kuriame išvengia tiek nereikalingo žaidimo formos efektais, tiek ir poetams dažnai būdingo asmeninės patirties sureikšminimo  ― kalba, o ne kalbantysis tampa ir prasmės, ir būties namais.

LORETA: Na, stebiu jus ir mąstau: ar formos, žaidimo „priemonių“, „įrankių“ pasirinkimas nėra subjektyvus? Tuomet jis taip pat išreiškia ir subjektyvią patirtį: juk galima sieti formas su pasaulėvoka ir panašiais dalykais. Galbūt kai kurioms personoms mieliau (ar tiesiog sekasi geriau) savo nuomonę reikšti grakščiu žodžių rimavimu, o kai kurioms kitoms — vizualiai. Analogiškai: kažkam gal reflektuoti geriausiai sekasi (ir norisi) derinant, intermedialiai žaidžiant. Tokiu atveju būtų galima spėti, jog šis intermedialumas yra labai geras įrankis. Jis gali atvirai (U. Eco prasme) sintetinti, sulydyti skirtingas patirtis, o tai leidžia gudriai „apeiti“ hermetiško žaidimo problemą.

Štai, pavyzdžiui, Artūras Valionis taip pat vizualiai eksperimentuoja. Eilėraščių forma koreliuoja su prasme ir (ar) tema (pvz., „pavasario iššaukimas“ lape išsidėsto tarsi gyvatiškai, tarsi kažkas aptirpusio). Forma, be abejo, išjudina iš patogaus snaudulio, automatizmo. Tai matyti ir eilėraštyje „aritmika“ — tušti tarpai, fragmentacija, pseudoparaštės skaitytojui siūlo kitokį, neįprastą, kiek avangardišką požiūrį į kūrinį ir jo išraišką. Tai žaidimas. Dėmesį patraukia ir kitoks kūrybinis lankstumas (pvz., taisyklingas haiku, soneto struktūra). Snaudulį nugali ne vien forma. Ko gero, labiau paveikia kalbančiojo objektas ir požiūris. Susidaro įspūdis, jog lyrinis subjektas per sarkazmą, ironiją postmoderniai šaiposi iš paties kūrybos sakralumo. Kadaise eilės buvo skirtos išaukštinti ar egzaltacijai reikšti. A. Valionio atveju kalbantysis neva giliamintiškai postringauja buitiškomis, net vulgariomis temomis: apie skelbimus, išmatas. Įspūdį sustiprina šnekamasis stilius, keiksmažodžiai. Nesunku aptikti ir vartotojiškos kultūros atspindžių (pvz., eilėraštis „teliuko dainelė I“). Tad tikriausiai galima būtų apibendrinti, jog jo kūryba išvengia Mindaugo įvardintos Charibdės, t. y. nepaskęsta hermetiškame žaidime. O šitokią pergalę ir lemia intermedialumas, sintetinamos kūrybinės kalbos (ir ne vien jos) formos.

SIMA: Kaip pastebėjau, postmodernioje literatūroje galioja vienas dėsnis ― jeigu labai giliai kapstysi, prasmę iškapstysi visur. Postmodernizmo kauke prisidengus galima rašyti beveik bet ką, nes viskas „labai subjektyvu“ ir „individualu“. Todėl kiekvienas skaitytojas turėtų susirasti savo asmeninę prasmę, išmėtytą knygos puslapiuose. Iš dalies tai žavu: lyg tarp kitko, atsainiai parašyti eilėraščiai džiugina savo lengvumu, rimu (kai kur šiek tiek šlubuojančiu, bet čia juk „postmodernas“) ir nerimtomis temomis. A. Valionio eilėraščiai primena paskaitų suole nukankinto studento raštelius, kuriais jis bando praskaidrinti nuotaiką sau ir kitiems (o gal tiesiog „prastumti“ laiką). Todėl jeigu turite gerą krūvelę senų sąsiuvinių aprašinėtomis paraštėmis, susimąstykite apie galimą (!) knygos leidimą. Bet A. Valionis tikrai nėra naivuolis, jo lengva ranka parašyti eilėraščiai gali atrodyti šiek tiek apgaulingi, prireikia juos perskaityti net keletą kartų, kol pavyksta iššifruoti nors dalį prasmės (o kiek juose prasmės, tik šventas postmodernizmas gali atsakyti). Tačiau apkaltinti šį eiliuotoją literatūriniu neišprusimu galėtų nebent savo paties literatūrinių žinių stoką norintis paviešinti skaitytojas. Kas nepastebėtų keturvėjininkų atspindžių A. Valionio kūryboje, perdarytų liaudies patarlių ir išminties perlų, pasakų motyvų, literatūrinių nuorodų, išlaikytų soneto ir haiku formų (kaip jau minėjo Loreta). Formos ir turinio paradoksas nėra atsitiktinis, jis atidesnį skaitytoją priverčia susimąstyti apie literatūros ribas (ir paraštes), atsinaujinimą ir keliaklupsčiavimą prieš tradiciją. Ironija, sarkazmas ― pagrindiniai autoriaus ginklai prieš gyvenimo „neteisybę“, nusistovėjusias normas ir keisčiausius šio pasaulio sutvėrimus ― moteris. O jos gyvena jo dabartyje ir praeityje, yra švelnios, sukeliančios nostalgiją arba absoliutų sutrikimą. Rašytojo merginos nedomina ― jis turi, turėjo, turės moterį. Taip drąsiai liedamas sarkazmą įvairiausiomis gyvenimo temomis, kalbėdamas apie moteris ― prityla, nuleidžia balsą. Nors A. Valionis nesibodi rašyti vyrišku stiliumi ― neaplenkia tupyklų ir jų turinio, nepaiso visuomenėje nustatytų tabu, įterpia vieną kitą keiksmažodį ar žargono žodį, tačiau atlieka tai skoningai (!). Mane visuomet žavėjo vyrų sugebėjimas rašyti aiškiai, konkrečiai ir netuščiažodžiaujant ― jokių „penkiaaukščių“ metaforų, patoso, apsiseilėjusios romantikos, tik kasdienė mūsų realybė, įvilkta į žodinį apdarą. Nejau man vienai geras, stiprus, motyvuotas ir tinkamame kontekste parašytas keiksmažodis atstoja penkias „vaizdingas metaforas“?

LINA: Prisipažinsiu, suartėti su postmodernia (ar bent į tokią pretenduojančia) literatūra man visada yra gana sudėtinga, nors negaliu paneigti, kad ji ir be galo žavi. Nesu tikra, nuo ko būtent tai priklauso, tačiau ir tų avangardinių ar postmodernių žaidimų skiriu tarsi keletą „lygių“. Pritariu diskusijos pradžioje Loretos išsakytoms mintims apie kūrybiškumą kaip laisvę ir gaivališkumą. Būtent šio ― skaudžiai geliančio ― kalbos gyvasties pojūčio, paradoksalu, dažnai ir nejaučiu kai kuriuose literatūriniuose žaidimuose, kai jais tarsi slystama pačiu lengviausiu primityvios dekonstrukcijos ir žongliravimo anti–viskas pozicija keliu. O juk iš kalbos naujinimų tikriausiai būtų galima tikėtis ir jos gyvinimų?

Mes visi „ieškome“ poezijoje, literatūroje skirtingų dalykų. Tai gražiai sudera su Simonos mintimi, kad ir rašoma dažniausiai labai subjektyviai, tarsi ieškant savitos, unikalios kalbinės raiškos. Štai kokio Manto Gimžausko–Šamano eilėraščiai man yra tokios gaivališkos savo tikslą bent priliečiančios dekonstrukcijos geras pavyzdys, o (drįsiu paprieštarauti Loretai ir Simonai) A. Valionio kūrinėliai iš „apytiksliai trys“ — tik smagiai suskaitomas pabandymas pažaisti, „pasitaškyti“ ir „pasispjaudyti“ kalbiniais kvailiojimais, bet ne kažko šviežesnio atradimas, įkvėpimas. Nors retkarčiais šis žongliruotojas tarsi — kaip būtų įprasta karnavalinei tradicijai, kur viena slepia kita, o opozicijos nurodo pačios save — puse lūpų prabyla apie kažką, ką, kaip miglotai nujaučiame, lyg norėtų apkalbėti, bet man pasirodė, jog dažniausiai tai — tiesiog kvailiojimas dėl kvailiojimo. Žinoma, negali neigti, kad šitaip pokštauti smagu. Pritariu Loretai, kad pasirenkamos eilių formos (ar jų nebuvimas) tarsi pažadina iš smagaus skaitymo miegant, o tai dar pagilina tikrai guvi (tiesa, labai jau tiesmukiška, akivaizdžiai „smogianti“ akin) ironija. Kažkodėl labai džiaugiausi aptikusi eilėraščių, kurie versdavo svarstyti, kur yra teksto „pagrindas“ — pačiame kūrinyje ar jo išnašoje, tekste ar paraštėse, tarp eilučių, o gal ir niekur. Tai netgi truputį (!) priminė tokius visiškos (ne)komunikacijos meistrus, kaip Jorge'as Luisas Borgesas ar Samuelis Beckettas. Čia, štai šituose skaitytoją rangytis priverčiančiuose (ne)supratimo nepatogumuose, gal tos postmodernios gyvasties užuomazgos ir slypi.

MINDAUGAS: Neapverskime J. L. Borgeso ir S. Becketto karstuose: A. Valionio žaidimai ir vartotojiškos visuomenės socialinė kritika toli nuo postmoderno kuriamos (ne)komunikacijos. Pats bandymas kritikuoti rodo, kad poetas žino, kas yra tiesa.

LINA: Ačiū, kad papildei, Mindaugai, tačiau kažką panašaus galvoje turėjau ir aš. Taigi pratęsiu. Postmodernizmo užuomazgos A. Valionio poezijoje, manau, pernelyg dažnai išskysta į paprasčiausią šaipymąsi iš visko, neturint apskritai jokios pozicijos, grynai iš nuobodulio. Taikliai rėžia Simona: šitaip nuobodžiauja ir studentai, giliausią „išmintį“ išraižantys raktais ant suolų (kur paraštėmis tampa nebent jų ribos, bet juk dar yra apatiniai stalų paviršiai!) ar savo sąsiuviniuose „lyg tarp kitko“. Ai, gal būsiu griežta ar, kaip Loreta pasakytų, iš tų, kur ieško „kūrybos sakralumo“ išsaugojimo, bet tikrai ne kiekvienas myžtelėjimas ant sienos poezijos pavasarius prišaukia ir turėtų būti eilėmis fotografuojamas ar kitaip įamžinamas kaip šaunus kūrybos ar jos dekonstrukcijos pavyzdys. Tiesa, eilėraštis „pavasario iššaukimas“, iš kurio skambią frazę ką tik pasiskolinau, buvo vienas  tų džiuginančių.

Nors kategoriškus apibendrinimus daryti sudėtinga ir rizikinga, bet poezija, regis, šiandien vienam reiškia visišką ar bent dalinį verbalinių struktūrų griovimą (čia prisišlietų G. Norvilas, A. Valionis), o kitam — priverstinį, atsitiktinį, o gal sąmoningą pasinėrimą į kalbos pančius, kuriant naujas struktūras ir sistemas arba tiesiog pripažįstant žodinį neišreiškiamumą ir savais būdais su juo koketuojant. Iš pastarosios kategorijos šiandien rašančių poetų man pirmiausia į galvą šauna Rimvydas Stankevičius ir Nerijus Cibulskas. Bendras vardiklis mūsų minėtų autorių kūryboje (nepaisant to, kad ir kartos skirtingos), atrodo, būtent ir yra kalbos ne(be)tinkamumo sklandžiai komunikacijai suvokimas. Tik to vardiklio poetinis įgyvendinimas skirtingas.

MINDAUGAS: Bandymas išreikšti tai, kas neišreiškiama, manau, yra pavojingas, nes neretai užsidaroma savo hermetiškame pasaulyje, ir poezija tampa arba tik kalbiniu eksperimentu–žaidimu, kaip A. Valionio (iš šiuolaikinių poetų dar įvardinčiau ir Skaidriaus Kandratavičiaus tekstus), arba įtraukia į egocentrišką poeto visatą ir generuoja jo nesėkmingus bandymus kurti prasmę, kaip R. Stankevičiaus „Ryšys su vadaviete“. Andrejus Tarkovskis yra pasakęs, kad „menas visada ieško harmonijos“. Perskaičius R. Stankevičiaus rinktinę kyla įspūdis, kad šiuolaikinė poezija tikrai nėra harmonijos ieškojimas, veikiau ― disharmonijos išeikvojimas. Rašymas neišvengiamai yra patirties abstrahavimas, jam savitumo teikia asmeninių patirčių tonai. Deja, „Ryšyje su vadaviete“ man pavyko aptikti tik frustruojantį, sutrikusį žmogų, įstrigusį šaltoj, šlapioj ir tuščioj veidrodinėj celėj, kur girdėti tik jo paties aidas ir matomi tik savo paties atvaizdai.  G. Norvilas užsižaidžia formomis, o R. Stankevičius per daug prisiriša prie savo paties patyrimų. Kalba „ryšyje su vadaviete“ nepaleista iš poeto vidinio pasaulio, ji yra saviterapijos įkaitė, bylojanti tik frustraciją ir kančią dėl nesėkmingų savęs įžodinimų.

SIMA: Tau nebūdingu švelniu tonu peikiamas R. Stankevičius man paliko tik teigiamą įspūdį. Bet dar kartą pasikartosiu, kad kiekvienas iš mūsų bet kurioje meno formoje ieškome savęs. Atspindžių, dalelių, tiesiog pokalbio ir bendros minties, kuria dalijamės su meno kūriniu. Poeziją iki šiol laikau emocijos generacijos forma, kai koncentruotai, vos keliais žodžiais, skaitytojui yra smogiama emocija. Ar ši emocija yra kaip tik ta, kurią šiuo metu savo asmeniniame pasaulyje išgyvena ir skaitytojas ― gana dažnas patikimo/ nepatikimo vertinimo kriterijus. Skaitydama R. Stankevičių kartais save pagaudavau lyginant jį su numylėtu Šarliu Bodleru. Ne tematika, nes R. Stankevičiui moterys nėra aptarimo objektas, bet jusliniu pagrindu susieti šie poetai. Skonis, kvapas, tiršta spalva, šaižus garsas, švelnus lytėjimas ― eilėraščius ne skaitai, bet ragauji, užuodi, palieti ir išklausai. Poetas nesileidžia į kompromisus, abejones ir „neskiedžia“ savo tekstų besvoriais, bereikšmiais, tik gražiai skambančiais žodžiais. Akivaizdu, jo eilės ― kraštutinės, žūtbūtinės. Gal dėl to man jį taip malonu skaityti, jo emocijos ― grynos, koncentruotos. Svorio prideda kariniai motyvai, institucijų aprašymai ir tas nuolatinis buvimas keliose erdvėse: psichiatrinėje, mūšio lauke, savyje, kituose, prisiminimuose. Poetas blaškosi tarp kelių pasaulių, jis ― nerimstanti siela, įkalinta, užrakinta daugelyje erdvių, o kartu ir pati savyje, kitų žmonių prisiminimuose, mintyse, knygose. Galbūt tai ― tik klyksmas tyruose, bet ekspresyvus: stipri praradimo, neatradimo jausmo išraiškos forma. Tik R. Stankevičius liūdi ne gyvenimo tėkmėje prarastų žmonių, bet išmėtytos ir išskaidytos savo asmenybės ir kasdienio bandymo ją surinkti, deja, nesėkmingo: „<...> Gęsta it žvakės sapnai ― amunicijos atsargos,/ Numetamos mums parašiutais/ Beviltiškai pasenusiomis koordinatėmis“ (eil. „įpučiantis, nupučiantis“, p. 5).

LORETA: Sutinku, R. Stankevičiaus kalbėtojas per išorės elementus susitelkia į save, į savo patirtį, tačiau ta patirtis, atrodo, taip ir lieka graudinamai neišgirstamu klyksmu tyruose.

R. Stankevičiaus kalbėtojas, regis, tikrai yra įkalintas. Jį kankina, spaudžia aplinka, kurios nepavyksta tinkamai reflektuoti: sąmonėje lieka nelabai aiški prasmės nuojauta ir fragmentiški vaizdiniai ― dusinantis skausmas, paklaikęs apuokas, blaškymasis, laikas, knygos, daugtaškiai... Žodžiu, vaizdas niūrus ir slegiantis. Kalba nėra ta priemonė, kuri leistų apimti pasaulį, jį susisteminti (nors, sako, sistema taikinį persekioja ir „Nenurims, kol suras“), galbūt — iš(si)laisvinti. Tad pritarčiau Mindaugo vertinimui, kad šio poeto kalba yra nusivylimas, negalėjimas. Tai atsakymų, paaiškinimų ir ryšio paieškos, kurios ramybės, deja, nesuteikia.

LINA: Mano nuomonė apie knygą „Ryšys su vadaviete“ turbūt yra tarsi visų jūsų lydinys. Pritariu Simonai, kad autoriaus emocijos smogia visu galingumu. O tu, Mindaugai, gal ne veltui citavai A. Tarkovskį. Tik man sąsaja tarp jo ir R. Stankevičiaus eilių kiek kitokia — paprastai kalbant, skaitydama jaučiausi panirusi į visiškai stalkerišką atmosferą ir išrišimo nebuvimą, į kažkokią žiauriai šaltą beorę erdvę — taikliai ir ryškiai išreikštą (vandens, veidrodžio ar kitų panašių paviršių) refleksyvųjį disbalansą, atstumiančią materiją. Iš kur visa tai? Labai taikliai, manau, pastebėjo Loreta — kalba nėra tai, kas pajėgtų įimti būtiškąsias ir asmeniškąsias formas. Iš čia gimsta frustracija, deginančios ir tik dar giliau gramzdinančios emocijos. Todėl natūralu, kad poezija tampa tarsi savotiška savianalize, psichoanalitišku išsirašymu. Bet, Mindaugai, gal tai taip pat yra gaivališkos savasties ieškojimas, kai tos paieškos visiškai susilydo su žodinių formų paieškomis? Tiesa, man, gal kaip ir tau, tos emocijos pasirodė dažnai perspaustos ir į jas tarsi per giliai pasinerta. Bet toks pasirodymas gali kilti iš paprasčiausios žmogiškos empatijos, o ne distancijos ir „nesutarimo“ su šio poeto kūryba, nesu tikra. Savo pasitikėjimu kalba R. Stankevičių įkvėpti bent šiek tiek galėtų N. Cibulskas. Šis jaunas autorius retkarčiais labai panašiai frustruoja būties neišreiškiamybės formose, tačiau atrodo esąs truputį labiau nuo viso to atsijęs, laisvesnis, labiau tikintis tuo, kuo pasikliauti, kaip teigtų R. Stankevičius, neverta. O gal aš pernelyg subjektyviai susieju šiuos du kūrėjus, ką manot kiti?

MINDAUGAS: O jums nekyla įspūdis, kad N. Cibulskas slysta paviršiumi ir blaškosi: jis dar nėra išjautęs to, ką rašo, tarsi pats nelabai žino, ką nori pasakyti. Nors jau yra patyręs kalbos begalinumą ir komplikuotą poetinės komunikacijos situaciją (kalba apie „pėdsakus“, „ženklus“, „sunkiai paskaitomą žodyną“), jo subjektas yra atstumtyje, bet ir kalbėjimo forma, ir intonacijos rodo, kad tai greičiau literatūrinė nei egzistencinė patirtis ― iš čia ir ne visada pagrįstų intertekstų gausa. R. Stankevičius yra taip paniręs į tokią situaciją, kad kalbėjimas virsta nesuprantamų aidų kombinacija, o N. Cibulsko poezijoje „vientisas lydinys“, apie kurį kalbama eilėraštyje „Apologija“, yra labai trapus, kad galėtum jį aiškiau konceptualizuoti. Jo balsas yra kakofoniškas, sunkiai apibūdinamas ne todėl, kad yra įvaldęs žaidimą ir geba išeiti iš savęs, įveikti ego trauką ir leisti kalbai byloti visą savo patirties ir būties įvairovę, kas, mano manymu, yra aukščiausia poezijos būtis, bet pirmiausia todėl, kad jis dar nėra susivokęs savo paties kalbėjime ir jo išgryninęs.

SIMA: Taip, N. Cibulskas visiškai išsiskiria iš visos, šiandien mūsų aptariamos, kompanijos. Jis taip pat kalba apie nerimastingumą, pamišimą, blaškymąsi ir bėgimą, tačiau prabyla apie tai ramiu tonu. Jokio kalbos laužymo, emocijų žaibavimo, tiesiog išminčiaus tonu pasakojama istorija (o kiekvienas eilėraštis yra istorija). Vidine ramybe dvelkiantys eilėraščiai parašyti tvarkingu eiliavimu, pasikartojančiu ritmu. Šis ritmas turėtų užliūliuoti skaitytoją, ypač tuomet, kai skaitantysis yra eilutė po eilutės „apkraunamas“ vis nauja prasme. N. Cibulsko eilėraščiai sunkūs, juose keliais sluoksniais pateikiama prasmė. Gausybė intertekstualių nuorodų blaško, nes kiekviena su savimi atsineša savitą prasmę, prieskonį. Tiek prasminių sudedamųjų išskaido eilėraštį, jis nevirsta vienu dariniu. Prasmė nugrimzta ir metaforų raizgalynėje, žodžių gausa lėtina skaitymo procesą, atskiedžia emociją. Šio poeto eilėraščius įsivaizduoju kaip sudėtingą dėlionę, kurią įveikti gali tik patys kantriausi, smulkmeniškai sudėlioję metaforų daleles, intertekstualias nuorodas, kitų autorių pavardes ir žodžius. Ne tau vienam, Mindaugai, perdėtas kitų autorių citavimas, pasirodymas tekstuose bado akis. Intertekstualios detalės tekstuose man visuomet kėlė dvejonių. Koks šių detalių koncentracijos lygis tekste jau yra riba? Kiek tai yra savos prasmės papildymas, o kiek ― kitų autorių prasmių pasiskolinimas? O svarbiausia ― ar šios nuorodos motyvuotos, ar tai nėra tik paprasčiausias kelias parodyti savo apsiskaitymą?

LORETA: Išties, šio poeto tekstai sodrūs, koncentruoti. Jie, kaip pastebėjo Sima, dvelkia ramybe, tačiau ta ramybė labai apgaulinga ir nepatikima, už jos aukų tyko prasmės svoris. N. Cibulsko eilėraščiai gali ir užburti grakščiu, harmoningu priebalsišku skambėjimu. Regis, kalba čia neišgyvena jokių krizių. Ji sklandžiai transliuoja įvaizdžius. Lyrinis subjektas, kaip įprasta, taip pat pasineria į aplinkos ir savęs refleksiją, tačiau čia nėra postmodernistinės pajautos, galinčios griauti ar bent komplikuoti kalbėjimą. Tai tarsi meninis atokvėpis. Estetika nugludinta, tačiau taip pat ir unikali. Tekstai savotiškai žavi tolygumu ir stipriais, ryškiais vaizdiniais, asociacijomis, metaforomis. Tačiau gal mano įspūdis klaidingas? Kalbos lūžiai ir negalios nėra savaiminė kūrinio vertybė, tačiau galbūt nė nereikia griežtos skirties tarp postmodernaus ir „tradicinio“ meno? Tai — kitoks kūrybiškumas. Ko gero, jis byloja, kad net ir šių dienų kontekste nebūtina kartais „perspausta“ kraštutinė pozicija.

LINA: Visų aptartų poetų kūryba man pasirodė tarsi ieškanti savęs kalbos ir (savi)supratimo neįmanomybės, komunikacijos nebuvimo kontekste. Kiekvienas iš jų žengia kitu paieškų keliu, todėl ir jų atbalsiai, o su jais ir tai, kaip juos vertiname, įvairuoja. G. Norvilas su savo „Išlydžio zonomis“ man susidėliojo kažkur „tarp“, jei tęsime „nuo M. Gimžausko–Šamano iki A. Valionio“ žaidimą. Jo eilėraščiai, kaip minėjo Loreta, yra jei ne atšiauriai postmodernus žaidimas, tai tikras, neapsimestinis karnavalas. Gal kai kur ir paslystama lengvesniu keliu, bet su juo esi tikras, kad nėra čia ko tikėtis didelių stebuklų iš skaitymo ar rašymo. Poetas kaip nori, taip ir žongliruoja savais tekstais. O tai, kaip reaguojame skaitydami, — kiekvieno iš mūsų reikalas.

Panašiai aplinką stebi, pats būdamas jos dalis, ir N. Cibulskas. Tik vėl kitoniškai, savitai.  Norviliškoji persona su beatodairišku veržlumu pasineria į aplinkinį absurdiškumą, į žmogų užgriūvančias kasdienes socialines erdves, o cibulskiškoji, kaip rašė ir Simona, paprasčiausiai ramiai jose sukasi ir visa tai stebi, taip pat atsijusi nuo pernelyg asmeniškų žymėjimų (nes visi jie beprasmiai). Atrodytų, visos būtiškosios formos bandomos fiksuoti, bet ne kaip nors vertinti, kad niekas paprasčiausiai nepasimestų akimirkoms užklojant vienos kitas. Dėl to ir eilėraščiai „nutrinami“: nes „lyg virš skaidrėjančios galvos/ minkštas trintukas bėgiotų“ (p. 59). Iš dalies pritarusi Simonai, iškart turiu ir jai paprieštarauti, nes atrodo, kad N. Cibulsko istorijos tikrai nėra pasakojamos visažinio išminčiaus tonu. Tas visažinis — tai nebent ištrupančios atmintys ir kažkas, kas beatodairiškai trina visas žymes ir tekstų reikšmingumą. Be žymių, pripažįstama, taip sunku atrasti bet kokios komunikacijos (su savimi, kitais, praeitimi ar kitais laiko sluoksniais ir t. t.) galimybes. Keistas paradoksas: vienu metu skaitomi „nutrinami“ tekstai tarsi yra labai asmeniški, bet ir visiškai universalūs, gimę iš jau minėto stebėjimo klaidžiojant miestų, atminčių, žmogiškosios būties gatvėmis. (Ir vėl benjaminiškas bastūno motyvas!) Netgi pasiklystant jau skaitytuose ar įsivaizduojamai parašytuose tekstuose. Iš to galbūt kyla tavo, Mindaugai, įvardytas „nesusitupėjimo“ ar nesusigaudymo savo kalbėjime pojūtis? Iš čia, beje, ir ta galybė intertekstų, kurie man, priešingai nei Simonai, pasirodė sklandžiai įsiliejantys į N. Cibulsko kalbėjimą. Visos Poe varnos ir Gedos varnėnai kartu su Cibulsko kovarniais (bei kiti įdomūs motyvai) skraido po jo eiles, autoriui ryškiu savitu balsu kalbant... apie to balso radimą. Šis jaunas poetas, rodos, daugiausia iš visų aptariamų autorių tiesiogiai arba nebyliai kalba apie rašymo (ne)galimybes. Jei toliau svarstytume apie postmodernumą ar avangardą kaip aiškų komunikacijos negalimumo suvokimą, tai čia postmodernumas išsilieja ne iš pažiūros visiškai nedekonstruotomis eilių formomis, o būtent pačiu kalbėjimu, jaučiamu kiekviename tekste. Galima pasakyti, kad čia žaidžiama ne žodžiais braižant grafiškas formas, o turiniu statant (ne)regėtus mūsų sąmonių miestus, landšaftus. Ir vis tiek viskas kartais trintuku patrinama, kad galiausiai liktų tik tas, kuris trina. Apie tai, kad tekstais bylojama dažnai beprasmiškai, bet vis tiek šviesiai kažkuo tikint, įdomiai pažymima paskutiniu eilėraščiu: „kuo giliau į poeziją, tuo daugiau viešpaties,/ <...> kada mums tapsi tekstu, prabylančiu tuomet,/ kai iš tikrųjų norima pasakyti“ (p. 68).

MINDAUGAS: Michailo Bachtino tyrinėjimai (kalbu apie jo straipsnių rinktinę „Dialogiška vaizduotė“) įtaigiai parodo, kad klasikinė poezija visada buvo susijusi su didžiaisiais pasakojimais, pririšta prie poetikos taisyklių, susaistyta su aristokratija. Ji buvo harmoningo ir vientiso pasaulio kalba. Mūsų diskusijoje išryškėjusios tendencijos rodo, kad, sugriuvus pasakojimams, dingus vadavietėms, poeto ― didžiojo intelektualo ir esteto ― troškimas valdyti prasmę neišnyko, ir poezija fiksuoja jų ilgesį ir dramatišką nesugebėjimą asmeninį pasakojimą paversti kuo nors didžiu ir visuotinu. Iš nutrūkusių ryšių su vadavietėm ir kyla stankevičiška frustracija, valioniški ir norviliški pasižaidimai, cibulskiškas žaidimas, Linos žodžiais tariant, turiniais. Ar jums neatrodo, kad poezija ― tai pats klaidžiausias, o gal ir klaidingiausias kelias į savastį, nes joje užkoduotas intelektu išrasto „didžiojo pasakojimo“ ilgesys, tik taip subtiliai užmaskuotas ir romantizuotas, kad mes juo žavimės kaip neva intuityvia būties pagava, bet iš tiesų tokia poezija ieško harmonijos, kurią galėtų identifikuoti intelektas, kad jis galėtų pasitenkinti surasta savo tiesos forma. Pasitenkinimas ir nusiraminimas ateina tada, kai poetas manosi suradęs tinkamiausią formą savo idėjai įvardinti. Tačiau toji prasmės stabilizacija yra tik jos ir nusiraminimo iliuzija. Mąstant rytietiškai (arba bent jau kaip aš įsivaizduoju tokį mąstymą), savastis atrandama tyliame susitelkime, intelekto nuraminime, o prasmės neapčiuopiamumą ir kalbos begalinumą nagrinėjanti poezija yra įsižeidusio vakarietiškojo ego saviraiškos forma. Bent jau čia aptartų poetų kūryboje tai tikrai stipriai juntama. Nenoriu pasakyti, kad jų poezija yra silpna, keliu labiau filosofinį klausimą ― nes jie patys prasmės neapčiuopiamumo akcentu jį taip pat kelia ― todėl negalima manęs kaltinti, kad tarsi koks išminčius nurodinėju, kaip kam rašyti ir klabėti. Gera poezija laikau tą, kuri kalba ne apie abstraktų prasmės neapčiuopiamumą, ir net ne tą, kuri byloja apie savaime suprantamą būties ir prasmės neįvardijamumą, bet tą, kuri santūriai rymo prie kalbos ir nepasineria į modernią prasmės praeinamumo mizeriją, bet tol ieško tinkamo žodžio, kol jis visas dvejones išsklaido, o patį patirties įvykį, kitaip sakant, pačią tikrovę, o ne saviraiškos galimybės neradusio ir dėl to įsižeidusio ego poziciją, paverčia kalbos įvykiu. Simona, nesutikčiau, kad emocija ― vienas greičiausiai praeinančių psichinių reiškinių ― yra poezijos pamatas. Manau, kad poezija yra unikali kalba, kuri geba praskleisti stabilius būties dėmenis, jeigu mes per daug neprisodrinsime jos savimi ir, užuot per prievartą jon brukę emocijas ir mintis, leisime jai pačiai mus kalbinti, ištraukti mus iš savo vidaus, kur esame taip betarpiškai paskendę savyje, kad to „savęs“ visiškai nepažįstame. O tam, kad būtume ištraukti iš to vidinio betarpiškumo su savimi, reikia neeilinio susitelkimo, atidžios, tylios ir ramios kalbinės meditacijos.

SIMA: Mindaugai, gali nesutikti, bet esmės tai nekeičia. Būtent todėl, kad emocija yra tokia trapi, greitai išnykstanti ir sunkiai pagaunama, ji ir yra meno pagrindas. Jau vien dėl to, kad skaitydami poeziją juntame emocijas, įrodo, kad emocinio prado nuo kūrybos neįmanoma atskirti. Menas nuolat atsinaujina dėl vis iš naujo kūrėjų išgyvenamų emocijų ir skaitytojų sugebėjimo susieti savo patirtis / išgyvenimus / emocijas su meno kūrinyje perteiktais. Įdomiai išsireiškei - žmogus per poeziją bando surasti harmoniją. Čia reikėtų pacituoti Aristotelį (patys prisiprašėt bedemonstruodami savo išprusimą): <...> menas yra priemonė gydyti nesveikus žmonių jausmus tais jausmais, kuriuos jis kelia pagal savo pobūdį, pašalinti žalingąsias bei kenksmingąsias medžiagas ir tokiu būdu atstatyti žmogaus pusiausvyrą ir rimtį (Poetika, 32). Mano nuomone, meno kūrinys gimsta atsiradus emocijų pertekliui ir joms suteikus formą (raides, muzikos garsus, teptuko potėpius). Taip vėl pasiekiama ramybė, harmonija su pačiu savimi. Todėl bet koks menas, taip pat ir poezija, negali gimti iš niekur nieko. Į rytus palinkęs Mindaugai, kaip galima rasti intelektualinį nusiraminimą, kai širdis nerami? Ar ne geriau, tuomet, suteikti emocijai formą, leisti jai išsiskleisti, užaugti ir paleisti ją į pasaulį, o ne laikyti savyje ar (dar baisiau!) bandyti užgniaužti. Be abejonės, kiekvienas autorius kuria savaip, būtent dėl to kūryba tokia mistiška, individuali ir žavinga. Aš kuriu turėdama stiprų emocijų „bagažą“, save taip pat atrandu panašių kūrėjų darbuose, visi ieškome to, kas mums artimiausia. Todėl ir mūsų aptarti poetai, laužę kalbą, normas, lindę į paraštes, mintis, uždaryti vadavietėse tiesiog bandė išreikšti save. Palankiai ar nepalankiai tai vertintume, bet jie tai atliko betarpiškai.