Atgalinis laikmatis 0

Silvija Čižaitė-Rudokienė
www.kamane.lt, 2013-06-21

„Argi menas ne iškrypėlių ir pamaivų dvasinių žaidimų smėlio dėžė, taip nepatinkanti tvirto požiūrio į gyvenimą šalininkams? Menas nėra skirtas grožiui. Kitaip neerzintų.“

Kompozitorius, rašytojas, multinstrumentalistas, peformanso menininkas Ramūnas Jaras

 

Visai neseniai per Kauną nuvilnijo Tarptautinio performansų festivalio banga. „Creature“ paruošė gausų vaišių stalą meno mėgėjams, prijaučiantiems ar trokštantiems pažinti. Rengėjų triūsas pasiteisino tiek renginiais prieš festivalį, tiek festivalyje dalyvavusių performanso atstovų gausa iš Lietuvos bei užsienio, taip pat paskaitomis, pokalbiais, eksperimentinės muzikos atlikėjų koncertais, įvairiomis dokumentacijomis. Kiekvienas norintis turėjo galimybę išgirsti apie tokius užsienyje vykstančius festivalius, platformas, kaip „Month of Performance Art“ Berlyne, „Pals“ ir „Live Action“ Švedijoje, susipažinti ir akis į akį pabendrauti su organizatoriais bei šių festivalių dalyviais, užduoti rūpimus klausimus, pažiūrėti jų gyvus pasirodymus ar video dokumentacijų pavidalu, o gal tiesiog drauge prisidegti cigaretę.

Organizatoriai ir dalyviai ėmėsi nelengvos užduoties – ne tik parodyti tam tikrus įvykius, bet ir skatinti žiūrovus kelti klausimus ir (galbūt) patiems spręsti lygtį, kurios nežinomasis yra klausimas, kas ir kodėl kuria performansus? Galima pamėginti schematizuoti, pasitelkti į pagalbą mokslo atstovus, kaip, pavyzdžiui, H. T.Lehmaną, kuris teigia: „Performanso esmė yra tiesioginė bendra menininko ir publikos patirtis <...> [o] pasikeitusios ženklų vartosenos teatre pasekmė – nykstanti riba tarp teatro ir autentiškos patirties siekiančių praktinių formų, tokių kaip performanso menas.“ Taigi, rodos, tai itin praktiška meno rūšis, kuri skatina ne tik dialogą tarp atlikėjo ir žiūrovo, bet ir bendrą išgyvenimo, jausmo momentą. Festivalyje atsakymų ieškota paskaitose. Prisiminta „POST ARS“ kūryba, apie kurią retrospektyviai pasakojo patys iniciatoriai. Menotyrininkas Kęstutis Šapoka, apžvelgdamas Alytaus avangardizmo dvidešimtmetį, ne tik atskleidė istorinius niuansus, bet ir  nežinančius, norom ar ne, paruošė paskutinės dienos susitikimui su kontraversiškai vertinamu Lietuvos menininku Redu Diržiu ir jo surengtam psichodarbininkų streikui. Svečiai iš užsienio pristatė kūrybą, tikslus ir požiūrį į performanso meną bei jo sklaidą.

Vis dėlto turbūt vienas įdomiausių mano patirtų momentų – performansų pasiskirstymas tarp stipraus socialinio angažuotumo bei žaidybiškumo ir šių principų sąsajos. Tokiu būdu kuriamas dviprasmiškumas: jei kalbi juokaudamas apie rimtus dalykus arba rimtai apie paikystes, kokį statusą ar žinią perteikia kalbėjimo būdas?  Manipuliuojama žiūrovo suvokimu bei įtraukiama į nuolatinį savirefleksijos būvį, kada trinamos ribos tarp juoko ir rimties. Ne visada tai, kas pasakoma juokiantis, yra pokštas ir ne visada pokštaujant ignoruojama aktuali ar skaudi tiesa. Juokauti, pokštauti bei manipuliuoti žiūrovais „Creature“ festivalyje šiemet labiausiai buvo nusiteikę keli atlikėjai: Ramūnas Jaras, Redas Diržys, Erikas Wijkströmas, Orionas Maxtedas, Wol bei Joakimas Stampe. Visgi kiekvieno juokas buvo kitoks.

R. Jaras manipuliavo žiūrovais nuo pat mėginimo patekti į performansą, kai tekdavo mesti monetą ir ši nulemdavo, ar galėsi keliauti į galeriją, ar turėsi likti apačioje ir domėtis kita kūrinio dalimi. Maniškė moneta iškrito R. Jarui iš rankų, tad vis tiek turėjau likti apačioje. Žiūrovai buvo atskirti grandine ir šiek tiek pasimetę, nes prieš tai perspėta – keisti žiūrėjimo vietas griežtai draudžiama. Vis dėlto po mažiau nei pusvalandžio smalsumas įveikia – pasirengiu maištauti ir nukeliauti į „uždraustąją“ dalį. Pasirodo, ten ne ką mažiau šmaikštaujama su žiūrovais. Kiekvienas judesys vyksta „slow motion“ principu, šįkart R. Jarui į pagalbą pasikvietus dar kelis kitus atlikėjus. Todėl veiksmas dar labiau sulėtinamas. Žmonės ima nerimauti, skirstytis, kažkur išgirsta, jog performansas truks iki 20 valandos, o jau ir 20.30... Galiausiai R. Jaras bei du atlikėjai-asistentai atsiklaupia prieš žiūrovus ir atlieka veiksmą, primenantį bažnytinį ritualą – „Mea culpa“. Menininkas erzino, manipuliavo, bet išliko mirtinai rimtas. O juk susitikti su R. Jaru net negali akis į akį, jis visada turi pranašumą slėpdamas veidą ir akis. Tarsi mistifikuodamas ne tik savo kūrybą, tačiau ir save patį. Tai tik dar labiau komplikuoja mėginimus perprasti, kada menininkas pokštauja, o kada ne. Pasibaigus performansui, atlikėjai ne išėjo, o išropojo lauk. Pagalvojau: galbūt atlikėjai, vertę žiūrovą arba išeiti, arba panirti į tam tikrą meditacij, galų gale patys tariamai nusižeminę palieka stebėtoją vieną ir pasimetusį. Ironija, sarkazmas, dengiančios kaukės ir pasimetimas – juokaujama ar ne? Matyt, šįkart R. Jaras „Fpaurea“ performanse buvo itin sarkastiškas, tačiau žiūrovai norom ar nenorom buvo priversti susimąstyti arba bent jau užpykti, būti nepatenkintais, gal kiek suerzintais. Svarbiausia – pajausti.

O. Maxtedas kūrė žiūrovui visai kitokias taisykles. Mes patys tapome atlikėjais, įtrauktais į veiksmą: lakstydami kaip vaikai su strėlėmis ant galvų, žaidėme gaudynių, spardėme kamuolį, mėtėme šokinėjimo kamuoliuką, kol  iškeliavome Santakos link, į vietą, kur suteka dvi upės. Čia, pasirodo, žaidimas įgijo ne tik smagiąją laiko praleidimo formą bei prasmę. O. Maxtedas prabilo apie tokius dalykus, kaip vienybė, būvimas kartu, suvokimas, jog visus pasaulio kraštus jungia tokie reiškiniai, kaip lietus ir galiausiai apie kelių žmonių daroma įtaką pasauliui, kuomet nemąstymas yra pralaimėjimas, o susivienijimas gali būti jėga. Šio monologo klausėmės vis dar su milžiniškomis strėlėmis ant galvų. Keista, nes vienu metu susimąstai, ar žaidimas tapo rimtas, ar vis dar žaidžiame ir tik vaidiname rimtus? Ir vis dėlto, ar tarp to yra esminis skirtumas?

Du atlikėjai – E. Wijkströmas ir J. Stampe – atliko visiškai skirtingus pasirodymus, tačiau drąsiai reflektavo vietos tapatybę nevengdami socialinio užtaiso, praturtinto ironija, šmaikščiais pastebėjimais. E. Wijkströmas apsirengė kostiumu ir su milžinišku širdies formos balionu bei rožiniu šampano buteliu tiesiog stovėjo Rotušės aikštėje. Pirma mintis, šovusi į galvą, – tai dar vienas vestuvių belaukiantis sveikintojas. Žiūrovas gali šyptelti: na taip, Kaune labai juntama  vestuvių dvasia. Svečiai iš Švedijos gal kiek ironiškai, tačiau įdomiai reflektuoja Lietuvos realybę. Itin socialaus žaidimo ir ironijos kupinas buvo J. Stampes performansas. Persirengęs kunigu, su kyšančia kanopa iš tarpkojo, grojant Lietuvos himnui, kuris atliekamas netaisyklinga mūsų gimtąja kalba, menininkas talžė botagu, rūkė cigaretę, skalavosi gerklę ir atliko kitus veiksmus. Galima net krūptelti – itin ironizuojami stereotipai, tarsi Lietuvą botagu valdytų kunigų kasta, kyšančiom kanopom iš už neužsegto užtrauktuko tarp kojų. Tai kelia šypseną, tačiau ir nepatogumo jausmą.

Tai, kad menas nėra skirtas tik grožiui atskleidė ir kiti performansai, pavyzdžiui, Nathalie Mba Bikoro kepė žalią mėsą, kurią buvo užsivyniojusi sau ant pėdų. Stovėdama ant grilio tarsi pati susiliejo su mėsa, juk į žmogų galima žvelgti kaip į tokį patį mėsos gabalą, kaip ir bet kokio kito gyvulio. Ir kas mus skiria nuo to, kad netaptume gyvuliais ir kodėl kartais vis dėlto tokiais pavirstame? Kitą dieną menininkė šlubavo ir matėsi subintuota koja. Atrodė, kad performansas nėra toks laikinas menas, paliekantis žaizdas, kurios kartais pasirodo ir išorėje.

Tai tik kelios nuotrupos iš gausios performansų puokštės. Per šias dienas kiekvienas aktyvus žiūrovas galėjo patirti tą ribinę būseną, pajausti ritualinį lūžį, kai pereinama iš vienos būsenos į kitą. Ir, kaip paskutinę dieną MeKuSa atliko performansą „Išnyksiu kaip dūmas“, tarp tirštų dūmų skambant Maironio eilėms, pagalvoji apie paradoksą. Didysis dainius rašė: „Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo, ir niekas manęs neminės!“, bet, nors tiršti dūmai išnyko, tačiau Maironis vis dar minimas. Poetas save įamžino išnykimo akimirkoje. Taip ir performanso menas – nors ir trumpalaikis, praeinantis, tačiau sukuria jausmą. Jeigu vaizdas išsitrina, išnyksta, išlieka patirtis. Tvirto gyvenimo šalininkai susvyruoja: gal vis dėlto viskas nėra taip, kaip norėtųsi?

Airidos Rekštytės nuotraukos

 

 


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*