Sausis

„Kodėl tik Didelytės, o ne mūsų visų?..“ – klausia rašytojas Kazys Saja neseniai išleistame grafikės kūrinių albume „Gražinos Didelytės Lietuva“ (Leidykla-spaustuvė „Petro ofsetas“, Vilnius, 2011) . Netrukus skaičiuosime penktuosius metus, kai dailininkė apleido šią žemę, tačiau jos kūryba pulsuoja gyvybe ir meile savo kraštui, autorė norėjo, kad kiekvieno mūsų širdyje liepsnotų pagarba Tėvynei. 

Tardamas įžanginį žodį, rašytojas prisimena pokalbius su menininke jos sodyboje Rudnelės kaime, pasakoja, kokie jausmai ją aplankydavo, kai su atsidavimu ir kantrybe adatėle raižydavo ofortus. Neužmirštamas ir albumo sudarytojas bei G. Didelytės kūrybinio palikimo saugotojas socialinių mokslų daktaras Vygandas Čaplikas. Anot K. Sajos, perpratęs menininkės vienišą gyvenimo būdą, jis vadavo G. Didelytę iš buitinių kasdienybės rūpesčių, o svarbiausia – padėjo pastatyti ir įrengti sodyboje esančią „Andeinės“ galeriją. Dar vienas svarbus asmuo – Gražina Šlapelytė- Sirutienė-Sirutis, kurios fondo lėšomis išleista knyga.

Devyni albumo „Gražinos Didelytės Lietuva“  skyriai, apimantys ypač plačią chronologinę skalę, pristato G. Didelytės žvilgsnį į Lietuvos istorinę raidą, pradedant ledynmečio laikotarpiu ir baigiant Lietuvos įstojimu į Europos Sąjungą. Tad į albumą sudėtas dailininkės kūrybinis palikimas tampa tarsi vizualiniu Lietuvos istorijos metraščiu, kuriame užfiksuotos svarbiausios šalies politinės ir kultūrinės permainos bei įtakingiausios istorinės asmenybės. Albumas „Gražinos Didelytės Lietuva“ apima keturis dailininkės kūrybos dešimtmečius, regime ją dominusių temų bei grafikos technikų įvairovę, įdomu stebėti, kaip dažnokai sugrįžtama prie jau anksčiau plėtotų temų.
Leidinyje netrūksta informatyvumo, kiekvieną skyrių pradeda tekstas, trumpai apibūdinantis G. Didelytės meninį žvilgsnį į skyriuje perteikiamą istorinį laikotarpį, pristatantis svarbiausius kūrybos akcentus,  taip pat pasakojantis apie grafikės asmeninio gyvenimo akimirkas. Svarbus albumo sandaros akcentas – kūrinių komentarai, tarsi gidas, apibūdinantis ir paaiškinantis plėtojamus gamtinius ar istorinius siužetus bei dailininkės pasirinktus simbolius. Tačiau šie komentarai toli gražu neprimena sauso enciklopedinio stiliaus, jie lyriški ir jautrūs, todėl dalis tekstų priartėja prie grafikos lakštų siužetų ir susilieja į bendrą visumą. Ypač teksto ir kūrinio tarpusavio ryšys juntamas VIII albumo skyriuje, kuriame jautrūs bei asmeniški komentarai parašyti pačios G. Didelytės.

Albumą „Gražinos Didelytės Lietuva“ pradeda skyrius „Žvilgsnis į milijonus metų nutolusią praeitį“, kuriame pristatomas 12 kūrinių ciklas „Burtai“, sukurtas 1998–2006 m. Šiame cikle menininkė atkreipia dėmesį į gamtoje cikliškai vykstančias formų transformacijas, nepaisydama jų laiko trukmės, nes vienoms transformacijoms prireikia milijonų metų, kitoms – vos kelių akimirkų. Svarbiausia, jog G. Didelytės akimis burtai – tai ne magija ir ne triukai, o nuolatinis gamtos virsmas, kai iš medžio kamieno ištryškę sakai pavirsta gintaru, iš linų atsiranda balčiausios drobulės, o ledas sutirpsta ir tampa vandeniu. Cikle juntamas ypatingas grafikės sugebėjimas pajusti gamtoje vykstantį stebuklą ir jautriai perteikti jį piešiniuose. Kūrinyje „Ledo burtai“ pasakojamas gyvybės stebuklas, nesunaikinamas ledynų, kai išsilaisvinusios iš ledo ir šalčio kalėjimo, pačios menkiausios gyvybės formos gamtoje vėl atgyja. Šiame ir kituose ciklą sudarančiuose piešiniuose regimos tikslios plonos linijos, švelnūs pustoniai ir ypatingas dėmesys detalėms, būdingi G. Didelytės kūrybai. Atrodytų, jog į nedidelį 12,5x7,5cm formatą grafikė sugeba sutalpinti visą kosmosą, smulkių detalių junginiai primena žvaigždynus. Neįmanoma neįvertinti meilės gamtai ir kruopštumo, žinant, jog šį vaizdų kosmosą menininkė kūrė cinko plokštelę raižydama paprasčiausia siuvimo adata.
Pasigrožėję milijonus metų besitęsiančiu gamtos virsmu, drauge su grafike paklajokime po baltų gentis. Skyriuje „Prieš keletą tūkstantmečių ties baltiškosios kultūros ištakomis“ pristatomi du G.Didelytės piešinių ciklai: „Baltų laikas“ (1991) ir „Kalevala“ (1992), pateikiant po 9 kūrinius iš kiekvieno. Suomių epas „Kalevala“ iš pirmo žvilgsnio atrodo neturintis nieko bendra su Lietuvos kultūros ištakomis, tačiau paskatinta poeto Justino Marcinkevičiaus, grafikė susidomi šiuo epu, ima ieškoti sąsajų su lietuvių tautosaka. Ir randa. Jos sklando laumių dainose, artimųjų raudose ir genčių tvirtybėje.

Domėdamasi valstybės istorija ir žymiausiais jos veikėjais, G. Didelytė nesiekė portreto preciziškumo, ją labiau domino ne žmogaus išorė, o vaizduojamo asmens siekiai ir istorinė reikšmė. Ši tendencija pastebima kunigaikščio Kęstučio 600-osioms mirties metinėms paminėti 1982 m. oforto technika sukurtame triptike „Kęstutis“. Jame grafikė kunigaikščio siekiams išreikšti naudoja savarankiškai pasirinktus simbolius: vartus, lieptą ir šulinį. Kūrinyje „Vizija“ užverti vartai simbolizuoja valdovo ryžtą saugoti baltų gentis, o jų išleistos šaknys – protėvių žemių neliečiamybę. Ženklų kalba istoriniam asmeniui apibūdinti – vienas būdingiausių G. Didelytės kūrybos bruožų.
Nepamiršta G. Didelytė ir moterų, palikusių gilų pėdsaką Lietuvos istorijoje. Grafikę intriguoja moters, pasiaukojančios vardan meilės protėvių žemėms, paveikslas, iš kurio sėmėsi stiprybės. Pati dailininkė širdyje visada nešiojosi liepsnojančią meilę savo kraštui. Kaip K. Saja prisimena, kiekviena bloga žinia apie šalį ją žeisdavo, o nusiraminimą atrasdavo tik laukų ir miškų apsuptyje, prie šniokščiančio upelio ar žydinčių gėlių. Šio jausmo vedama, G. Didelytė savo kūryboje prisimena žuvusią ginant tėvynę Lydos kunigaikštytę Gražiną, taip pat nemažai ofortų paskirta Barborai Radvilaitei atminti. Ypač G.Didelytę domino 1831 m. sukilimo dalyvė Emilija Pliaterytė. Norėdama įsijausti į skaudų jos likimą, menininkė aplankė E. Pliaterytės mirties vietą buvusiame Justinavos dvare bei jos kapą Kapčiamiestyje. Kad pasisemtų energijos tolimesnei kūrybai, G. Didelytė 8–9 dešimtmečiais drauge su etnografais ir kraštotyrininkais nemažai keliavo: dalyvavo 1863 m. sukilimo dalyvių žygyje, ėjo Simono Daukanto taku nuo Lenkimo link Vilniaus, knygnešių takais, lankė Vinco Svirskio kryžių. Tuo metu tai buvo ne tik domėjimasis Lietuvos istorija, bet ir savitas rezistencinis judėjimas.

Rezistencinės nuotaikos juntamos ir albumo VII skyriuje „Nuo pradinės 1940–ųjų okupacijos iki visiško sovietizmo žlugimo“, kur  dauguma darbų – tremčių į Sibirą, vienkiemių naikinimo tema. Darbuose iš ciklo „Sibiro suvenyras“, primenančiuose atvirukus, G. Didelytė lakoniškai, minimaliomis vaizdinės raiškos priemonėmis perteikia tremtinių išgyvenimus, amžiams paliekančius gilius randus atmintyje. Skausmą ir ilgesį dailininkė perteikia tokius, kokiuos jaučia šio likimo ištiktiems žmonėms, nė kiek nepagražindama ir neišdailindama. Dauguma šių darbų sukurta jau po Nepriklausomybės atgavimo, tačiau tokie kūriniai kaip „Erškėčių Lietuva“ (1971) ir „Auka. Romo Kalantos atminimui“ (1977), sukurti Lietuvos izoliacijai ir priespaudai pabrėžti, rodo ypatingą dailininkės drąsą.
Knygnešystė – artima G. Didelytės sielai tema. Įgijusi grafikės-knygų iliustratorės specialybę, dailininkė nemažą dalį kūrybos paskyrė ekslibrisams, knygos ją lydėjo visą gyvenimą. Gilindamasi į lietuviškosios spaudos draudimo istoriją, dailininkė labiausiai susidomi rizikingais knygų gabenimo keliais ir jų slėpimo vietomis. Domėjimąsi paskatino ir ilgametis bendradarbiavimas su Lietuvos knygnešių draugijos pirmininke Irena Kubiliene. Albume knygnešystės tema pristatomi du ciklai: „Knygos šviesa“ (1993) ir „Uždrausta šviesa“ (2001), vėliau pervadinta „Slaptakeliai“, „Slaptavietės“,  „Slaptaknygės“ pagal ciklo siužetą. Autorine technika sukurti ciklo „Knygos šviesa“ kūriniai išsiskiria pasirinktu vaizdavimo būdu: nutapytoje skrynioje, pelkėje, vežime ar vargonuose nupiešiama mažytė knygelė, parodanti, kur lietuviškosios spaudos draudimo laikais buvo slepiamos ir saugomos tokios brangios širdžiai knygos. Ciklas „Uždrausta šviesa“ išplėtoja knygnešystės temą, iliustruoja sudėtingus drąsių žmonių kelius. Detaliuose oforto technika sukurtuose kūriniuose kiekviena knygos slaptavietė pažymima žalsvos spalvos lopinėliais, tad žiūrovas žvelgdamas į G. Didelytės darbus susipažįsta su anuomet uždraustų knygų slėpimo būdais. Optimistiškai nuteikia kampe spinduliuojanti knyga – laisvos spaudos, kaip vilties, simbolis.
Spalvų gama ir ekspresyvumu išsiskiria VIII albumo skyrius „Dainavos gamta ir istorija meninių vaizdų vėrinyje“. G. Didelytė savo darbus paskiria mylimai Dainavai, įamžindama ją tirpstančiuose ledynuose, prisimindama žymiausias asmenybes. Šis kraštas ypač traukė menininkę išskirtine gamta, tarp miškų ir kalvų vingiuojančiu Nemunu, todėl paskutiniuosius gyvenimo dešimtmečius ji ir praleido čia įsigytoje sodyboje Rudnelės kaime. 2002-aisiais artėjant Dainavos vardo paminėjimo 750 metų sukakčiai, G. Didelytė nutaria šiai progai sukurti piešinių ciklą „Dainavos klodai – tarp ledynmečio ir dabarties“. Šiuose kūriniuose, kitaip nei dailininkės oforto darbuose, dominuoja plačios lenktos linijos, atviri spalvų plotai, mažiau dekoratyvumo. Kartu su kitais piešinių ciklais, kaip „Baltų kelias“ ir „Kalevala“, Dainavos kraštui dedikuoti kūriniai atskleidžia, koks įvairus ir turtingas G. Didelytės kūrybinis kelias, nestokojantis idėjų ir jų įgyvendnimo technikų.
Albumas „Gražinos Didelytės Lietuva“ ― meilės savo šaliai spinduliukas, kuris galbūt sušildys ir sutirpdys ne vieną ledynmečiu aptrauktą širdį. G. Didelytės darbai užburia ne tik kūrybiniu kruopštumu ir oforto technikos meistryste, bet ir gebėjimu kiekviename gamtos ir gyvenimo epizode įžvelgti akimirkos grožį. O meilė grožiui gelbsti pasaulį.